Bronislovas Genzelis. Keliai ir klystkeliai

Autorius: Data: 2013-04-30, 15:18 Spausdinti

Bronislovas GENZELIS, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, LRT.lt

Praėjo dvidešimt penkeri metai nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimo. Verta pažvelgti į pokyčius, vykusius per tuos metus. Kas galėjo būti kitaip? Istorinių įvykių neatkartosime ir neatsakysime į klausimą, ar turėjome geresnį pasirinkimą. Tai – prielaida teoriniams pamąstymams, tačiau patį vyksmą būtina analizuoti ir vertinti.

Lietuvos istorija unikali. Lietuvių tauta ne kartą sukilo prieš pavergėjus. Visus sukilimus pralaimėjo, tačiau situacijai susiklosčius palankiai sugebėdavo atgauti Nepriklausomybę. Taip atsitiko 1918 m. vasario 16 d., taip buvo ir 1990 m. kovo 11-ąją.

Nepriklausomybės išvakarėse Lietuvos žmonės dalinosi į keturis tipus: siekiančiuosius atkurti nepriklausomybę (jiems svarbiausia buvo ne valstybės valdymo forma, o savo valstybė); antra, nepatenkintuosius savo materialine padėtimi ir troškusius gyventi kaip Vakaruose (imperijoje tokių perspektyvų nebuvo), tačiau, kol pavojinga, nelinkusius rizikuoti; trečiai grupei priskirčiau esamybe patenkintus ir kitokio gyvenimo neįsivaizduojančius žmones, kurie mažai domėjosi politika, tikėjosi materialinių sąlygų pagerėjimo imperijoje, tačiau turėjo tautinį jausmą; pagaliau, ketvirta, buvo ir įsitikinusių, jog mažos tautos (tarp jų ir lietuviai) išnyks, ir kuo greičiau tai įvyks, tuo geriau, todėl sąžiningai tarnavę imperijai ir pelnę skalsią duoną, bauginosi bet kokių permainų ir kiekvieną, kuris griovė imperijos pamatus, laikė  nusikaltėliu.

Penkis dešimtmečius į Nepriklausomybę žvelgta kaip į Jono Biliūno „Laimės žiburį“ – ji buvo tolima vizija. Prasidėjus M. Gorbačiovo reformoms, vizija ėmė realizuotis 1988 m. birželio 3 d. išrinktos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės dėka.

 

 Į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinę grupę (IG) buvo išrinkti savo profesionalia veikla visuomenei gana gerai žinomi ir jos vertinami asmenys. Daugelis jų artimai tarpusavyje bendravo, diskutavo ir naująjį laikmetį sutiko pasiruošę veikti – pasinaudoti naujai atsivėrusiomis yrančios imperijos galimybėmis. Jie sudarė Iniciatyvinės grupės branduolį. Vienas kitas buvo išrinktas be išankstinio įdirbio.

V. Landsbergis buvo žinomas kaip M. K. Čiurlinio tyrinėtojas. Į Sąjūdžio vadovybę pateko ir iki tol mažai žinoma ekonomistė Kazimiera Prunskienė, atkreipusi į save dėmesį įspūdinga kalba, pasakyta 1988 m. birželio 2 d. Mokslininkų rūmuose apie galimą Lietuvos ekonominį savarankiškumą.

Lietuvos visuomenė pripažino LPS IG savo atstovybe, pajėgiančia suburti įvairius gyventojų sluoksnius, siekiančius atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ją energingai rėmė ir trokštantieji ekonominių pokyčių, bet nematę jų imperijoje. Treti abejingai ir net baikščiai stebėjo vykstantį judėjimą – į Sąjūdžio veiklą žvelgė tarsi iš šalies.

Liudijimai ir tyrimai byloja: kol buvo pavojinga, į Sąjūdžio vadovybę baikštūs asmenys[i] nesiveržė – jie įsitraukė, kai pergalė tapo tikėtina. Tad iki Nepriklausomybės pirmieji trys sluoksniai įsijungė į Sąjūdį.

LPS IG buvo pakankamai kompetentinga, tikslius politinius sprendimus galinti priimti institucija. Kol veikė, vadovaudamasi vienu tikslu – atgauti Nepriklausomybę, ji nepadarė esminių klaidų ir išnaudojo visas reformų imperijoje teikiamas galimybes. Ši tendencija akivaizdi ir santykiuose su Komunistų partija.

Kadangi Lietuvos KP CK vadovybė buvo kur kas konservatyvesnė už M. Gorbačiovo grupuotę ir bijojo permainų, konfrontacija su ja buvo pozityvi ir neišvengiama. Maskvos reformatoriai manė, esą IG galinti būti jų idėjų palaikytoja. Tai lengvino LPS veiklą ir trukdė LKP CK funkcionieriams susidoroti su kylančia jėga kaip vieša režimo opozicija. Gorbačiovinė „pertvarka“ siekė demokratizuoti šalies valdymą, todėl pradžioje vengė naudoti jėgą prieš kitaminčius.

Komunistų partija buvo virtusi beforme mase – joje būta visų mąstymo lygių žmonių. Dėl įgyto autoriteto Sąjūdis įtakojo LKP narių mąstyseną. Sąjūdžio spaudimu vyko pokyčiai ir LKP CK vadovybėje: neiniciatyvų ir bailų Rimgaudą Songailą pirmojo sekretoriaus poste pakeitė technokratas Algirdas Brazauskas, tipiškas anksčiau nurodyto antrojo tipo žmonių atstovas, puikiai suvokęs savos aplinkos lūkesčius.

Tolesnius pokyčius komunistų Lietuvos padalinyje sąlygojo M. Gorbačiovo siūlymas atsisakyti „demokratinio centralizmo“ nuostatos funkcionierius rinkti „iš vieno kandidato“, pasiūlyto aukštesnės institucijos vadovybės, o iš kelių. Tuo pasinaudojo sąjūdiečiai, kai 1988 metų rudenį Lietuvoje vyko tradiciniai vietiniai Komunistų partijos rinkiminiai ataskaitiniai susirinkimai. Šį kartą jie buvo vieši, o stebėtojų teisėmis juose galėjo dalyvauti ir nepartiniai. Pasinaudojęs šia naujove, Sąjūdis pasiekė, kad ženklios dalies vietinių organizacijų vadovybėje atsidūrė sąjūdiečiai. Su tuo faktu negalėjo nesiskaityti LKP CK vadovybė.

Antra vertus, nemaža dalis Lietuvos gyventojų, tarp jų ir nešiojusių kompartijos bilietą, mąstė: iš komunizmu pridengtos imperijos išsprūsti būtų neblogai, bet kaip tai pasiekti be rizikos? Jeigu grėstų pavojus, kaip jo išvengti be mažiausios rizikos savajam kailiui? Tai suvokus suprasime visus A. Brazausko ir jo aplinkos veiksmus.

Kas pažinojo V. Landsbergį iš anksčiau ir sekė jo veiksmus iki Nepriklausomybės paskelbimo, pastebėjo, kad jis bent viešai netroško konfrontacijos. Ji prasidėjo vėliau, kai reikėjo dalintis valdžia. Tačiau visuomenės konfrontacija nepaaiškintina vieno ar kito veikėjo įgeidžiais. Ją formavo ne tiek asmeninės ambicijos, kiek objektyvi situacija. Analizuodami A. Brazausko ir V. Landsbergio elgseną, apčiuopsime joje ir bendrumų: abu siekė sumenkinti Sąjūdžio pirmeivius, apriboti jų įtaką, nors abu į Lietuvos politikų viršūnę atplukdė būtent Sąjūdžio banga.

Būta ir skirtumų. A. Brazauskas, buvęs įvairių institucijų vadovas, turėjo nemažą administracinės veiklos patirtį, kurios neturėjo V. Landsbergis. Jam nepavyko suburti darnios komandos. Po Sąjūdžio įsitvirtinimo politinėje arenoje prie jo prisišliedavo įvairaus plauko ir interesų avantiūristai. Tačiau V. Landsbergis turėjo tvirtą stuburą, kurio stokojo A. Brazauskas. V. Landsbergis, veikdamas autoritariniu stiliumi, siekė absoliučios valdžios, vangiai leidosi į diskusijas su kitaminčiais (gyveno savo sukurtų iliuzijų pasaulyje), o A. Brazauskui trūko ryžtingumo. Tokios pozicijos turėjo ne tik neigiamų, bet ir teigiamų pusių: apie V. Landsbergį spietėsi bekompromisiškesni asmenys, o apie A. Brazauską būrėsi manantieji, kad jis sugebės išvengti tiesioginio konflikto su Maskva. Tokia jėgų pusiausvyra padėjo išvengti vidinio konflikto Lietuvoje.

Kažką panašaus galime įžvelgti ir santykiuose tarp Lietuvos laisvės lygos (LLL) ir LPS vadovybės. Kadangi iki TSRS liaudies deputatų rinkimų LPS vadovybė savo tikslų viešai neskelbė, o LLL ryžtingai deklaravo, Maskvos veikėjus labiausia baugino LLL. Ji Sąjūdžiui tapo savotišku skydu – kitu atveju visą savo prievartos aparatą TSKP CK būtų nukreipusi prieš Sąjūdį.

Pirmieji savo siekius paviešino estai. Minint Estijos Nepriklausomybės dvidešimtmetį Arnoldas Riuitelis papasakojo apie savo, Indreko Tomės ir Vaino Vialjas[ii] 1988 m. lapkričio mėn. pradžioje iškvietimą į Maskvą pas saugumo šefą Vladimirą Kriučkovą ir TSKP CK sekretorių Jegorą Ligačiovą, reikalavusius atšaukti Estijos TSR Aukščiausios Tarybos nutarimą dėl Estijos įstatymų viršenybės. „Kai mes atsisakėme tai padaryti, išgirdome: kiekvienas pagalvokite apie 10 metų. Susižvalgėme. Dešimt metų, tai dešimt… Jeigu pagrasintų, kad čia pat jus sušaudysime, gal ir apsigalvotume.“

Šią istoriją prisiminiau, kadangi Estijos vadovybė kreipėsi į LTSR vadovybę ir LPS vadovybę prašydama, kad Lietuva juos palaikytų ir priimtų analogišką nutarimą. Estijos Liaudies Fronto atstovai buvo atvykę į Vilnių ir prašė įtakoti LKP lyderius. Su Romualdu Ozolu ir Algimantu Nasvyčiu Sąjūdžio vadovybės pavedimu susitikome su LTSR vadovais ir sutarėme, kad pas mus bus priimti analogiški nutarimai. Išgirdę, kad šis klausimas net neįtrauktas į 1988 m. lapkričio 18 d. sesijos darbotvarkę, nustebome. Toks LKP CK vadovų elgesys stipriai pakoregavo Sąjūdžio vadovybės ir A. Brazausko santykius.

Po 1989 m. kovo, TSRS liaudies deputatų rinkimus laimėjus Sąjūdžio remtiems kandidatams (iš 42 vietų sąjūdiečiams atiteko 36 mandatai), LKP CK vengė viešos konfrontacijos, nors užkulisiuose ji neišnyko. Net 1989 metų pabaigoje jos kontroliuojama LTSR Aukščiausioji Taryba per pirmąjį svarstymą nepanaikino LTSR Konstitucijos 6 straipsnio apie TSKP dominavimą valstybei. Tik tada, kai šis klausimas iškilo TSRS liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje, sunkiai ryžtasi jį išbraukti ir iš Lietuvos TSR Konstitucijos[iii].

Dabar eksploatuojama mintis, kad 1990 m. vasario 7 d., kai LTSR Aukščiausioji Taryba paskelbė, jog ji anuliuoja 1940 m. liepos 21 d. vadinamuosius Liaudies seimo nutarimus, „prašančius“ Lietuvą „priimti“ į TSRS sudėtį, o TSRS Aukščiausioji Taryba 1940 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą laiko aneksijos aktu, buvo sudarytas teisinis pagrindas Lietuvos valstybingumo atstatymui. Iš tiesų tai buvo tik tuometinių Lietuvos valdančiųjų desperatiškas veiksmas siekiant išsilaikyti valdžioje, ir jeigu tais nutarimais būtų pasinaudota, jie būtų galėję turėti neigiamų pasekmių Lietuvos valstybingumo atkūrimui. Pirma, LTSR AT nebuvo išrinkta, o valdžios institucijų parinkta ir neturėjo Tautos įgaliojimų. Antra, ji neturėjo Tautos pasitikėjimo: niekas negalėjo būti tikras, kad po pirmo pagąsdinimo nutarimas nebus atšauktas (LTSR vadovai neišdrįso stovėti net Baltijos kelyje). Prisiminkime 1968 metų rugpjūčio Čekoslovakiją. Jos Nacionalinis Susirinkimas buvo drąsesnis, bet ir jis, įvedus okupacinę kariauną, atšaukė savo ankstesnius nutarimus. Tačiau pats faktas, kad net LTSR Aukščiausioji Taryba pripažino, jog Lietuvos buvimas TSRS sudėtyje yra neteisėtas, bylojo, kad imperijos pamatai braška ir kad Lietuva eina Nepriklausomybės atkūrimo keliu.

1990 m. kovo 11 d. priėmus Nepriklausomybės atkūrimo Aktą Sąjūdis atliko savo istorinę misiją. Iš jo estafetę perėmė besiformuojančios politinės partijos. Nuo jų gebėjimų priklausė  mūsų valstybės tolesnis likimas.

Valstybės sukūrimas ir valdymas – skirtingi dalykai. Kiekviena revoliucinė situacija į savo lyderius iškelia asmenis, sugebančius įtikinti visuomenę savo planų realumu ir sugebėjimu juos įgyvendinti. Pirmuosius prilyginčiau architektams ir statybininkams, antruosius – pastato eksploatuotojams. LPS vadovybę sudarė pirmojo tipo asmenys, kurių didelė dalis savo ateities nesiejo su politika, bet gerai žinojo, kad jų misija – valstybės atkūrimas. Atkurtos valstybės vadovybėje palaipsniui įsitvirtino tvirtų idėjinių įsitikinimų neturintys pragmatikai, labiau rūpinęsi savo asmeniniais interesais. Atkurtos valstybės valdymui pasirengta nebuvo.

Kas yra Vakarų ekonomika, žinota tiktai nuogirdomis. Vieni orientavosi į švediškojo socializmo modelį, kitus baugino pats žodis „socializmas“, išeities ieškoti skatinęs „laisvojoje rinkoje“, apie kurią dar mažiau išmanyta.

Valstybinio turto išsidalijimas visiškai suskaldė tautą: vieni tapo turčiais, kiti – skurdžiais. Pabrėžtina, kad didžiulė valstybinio turto dalis atsidūrė buvusios nomenklatūros ir kriminalininkų rankose. Ypač pastarieji švaistė jį, reiškė panieką eiliniams žmonėms. Tai buvo didžiulės įtampos židinys, kurį sunkiai sekėsi suvaldyti.

Kai Lietuvai buvo ypač reikalingas susiklausymas, nes joje tūnojo okupacinė kariauna, veikė įvairios prookupacinės organizacijos, prasidėjo sąmoningas visuomenės skaldymas. Jo režisieriai nėra iki galo aiškūs. Tačiau ryškiausi tos veiklos ideologai Virgilijus Čepaitis[iv], Saulius Stoma žinomi. Pirmasis skelbė „lietuviškos tvarkos“ idėją (įdėmus tyrinėtojas nesunkiai įžvelgs Benito Musolinio mokymo atšvaitus), antrasis, vadovaudamas „Lietuvos aidui“ ir vesdamas atitinkamas LRTV laidas, užsiėmė „raganų paieškom“ tarp žymių Lietuvos kultūros veikėjų, aneksuotoje Lietuvoje brandinusių tautinę savimonę. Taip buvo ugdomas nepasitikėjimas Sąjūdžio pirmeiviais, atkurtąja valstybe.

Daug diskutuota apie liustracijos įstatymą: reikalingas jis ar ne? Kolektyvinė atsakomybė prieštarauja civilizuotumui: ji primintų bolševikų (reikia sunaikinti visus buvusius išnaudotojus ir jų pakalikus) ir nacistų (turi būti naikinamos nepilnavertės ir priešiškos jiems tautos) veiksmus. Tačiau buvo būtina konstatuoti, kad tam tikras veikas padarę asmenys privalo atsakyti.

Manau, kad visų stalinizmo epochos kagėbistų rankos kruvinos. Tačiau ne visi su slaptosiomis tarnybomis susiję asmenys prasikalto vienodai vėlesniais laikais. Vieni gaudė kitaminčius, organizavo įvairias provokacijas, tačiau kiti kovojo su organizuotais kriminaliniais nusikaltėliais. Vieni KGB agentai išdavinėjo savo draugus, kiti nieko „reikšmingo“ taip ir nenuveikė, treti nebuvo nei KGB informatoriais, nei TSKP nariais, o skundė savo pažįstamus, per juos ne vienas neteko laisvės ar darbo. Šių nerasi jokioje kartotekoje ir nepritaikysi jokio liustracijos įstatymo. Tuo tarpu Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir pirmaisiais jos gyvavimo metais kai kurie KGB pareigūnai informuodavo Lietuvos tarnybas apie rengiamas akcijas ir tuo padėdavo išvengti net kruvinų susidūrimų.[v]

Kaip visa tai subendravardiklinti? Neturėta patirties ir kuriant teisinės valstybės įstatyminę bazę. Šių faktorių negalime ignoruoti. Iš laiko perspektyvos žvelgiant nenuoseklumų rasime ir kituose Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimuose apie praeitį, apie esamą padėtį, o jų pasekmes jaučiame ir šiandien.

Nepriklausomybės išvakarėse, atskildama nuo LKP, susikūrė LKP/TSKP, liaudies vadinamų „platformininkų“ partija, visomis išgalėmis kovojusi prieš Lietuvos valstybę iki pat 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. pučo Maskvoje. Vieni jos lyderiai po pučo buvo nuteisti, partija uždrausta, o kiti liko (kai kuriems iš jų vėliau pavyko net įsitaisyti aukščiausiuose Lietuvos valdžios postuose). Neteko girdėti jų atgailavimo. Vargu ar jų požiūriai į Lietuvos valstybingumą, į lietuvių kultūrą pasikeitė. Taigi dalinė ir gerai apgalvota liustracija būtų buvusi ne pro šalį: ji visų pirma turėjo liesti visus LKP/TSKP narius.

Sekant šiuolaikinės Rusijos žiniasklaidą ir jos politikų pasisakymus akivaizdu, kad ten iki šiol neatsisakyta minties susigrąžinti Lietuvą. Tam pasitarnauja ir kai kurie mūsų veikėjai.[vi] Iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvoje atvirai veikė KGB, GRU ir kitos Rusijos specialiosios tarnybos. Argi galima pasitikėti Valstybės saugumo departamentu žinant, kad jam vadovauja KGB rezervistas, juo tapęs po Baltijos kelio? Įvedus tiesioginį Maskvos valdymą rezervistai turėjo pakeisti legaliai dirbusius kagėbistus ir vykdyti represijas. Kaip toks asmuo buvo atsidūręs šiame poste?

Anuliavome baigusių aukštąsias partines mokyklas absolventų diplomus, tačiau jų dėstytojus laikome garbingais asmenimis. Tos mokyklos buvo svarbiausios kolaborantų kalvės. Jų kontingentą sudarė visų pirma tie, kurie dėl negebėjimo nepateko į normalias aukštąsias mokyklas, bet vėliau įrodė savo ištikimybę režimui. Šiandien jie mūsų tarpe.

Didelė Lietuvos gyventojų dalis tikėjo, kad pakanka paskelbti Nepriklausomybę – ir viskas susitvarkys. Deja, taip neatsitiko. Atsirado bazė nusivylimui ir sąlygos veikti priešiškoms jėgoms. Jos nevienalytės: vieniems gaila būtos imperijos, kiti trokšta prisiglausti prie naujo šeimininko.

Autoritarinės nuotaikos vertė ir verčia ieškoti gelbėtojų. Jie tampa grupuočių simboliais, skaldo visuomenę pagal simpatijas asmeniui. Tokios tendencijos išryškėjo dar rengiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą. Parlamentui buvo pateikti du projektai: Kęstučio Lapinsko vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos sudarytos komisijos – parlamentinės respublikos Konstitucijos projektas ir alternatyvus – Egidijaus Jarašiūno, Narcizo Rasimavičiaus ir Zitos Šličytės autokratinės valstybės Konstitucijos projektas. Pastarojo Aukščiausioji Taryba neaprobavo, tad  buvo prieita iki referendumo 1992 m. gegužės 23 d. Agitacija už „stiprios rankos“ projektą išvirto į, anot žurnalistų, Megztųjų berečių vykdytą „kitos pusės“ šturmą: buvo apspjaudyti Sąjūdžio pirmeiviai Kazimieras Antanavičius, Arvydas Juozaitis, Česlovas Kudaba, Justinas Marcinkevičius, ilgametis politinis kalinys ir pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ leidėjas Vytautas Skuodis.  Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis tą akciją, objektyviai tarnavusią Lietuvos nepriklausomybės priešams, galėjo pristabdyti, bet to nepadarė.

  1992  m. spalio 25 d. referendumu buvo priimta demokratinės Respublikos Konstitucija. Deja, įtampa neatslūgo: nenorėta susitaikyti ir su rinkimų rezultatais. Aptardamas šią situaciją, Vytenis Andriukaitis pastebi: „Konservatoriai su V. Landsbergiu priešakyje suskaldė visuomenę į landsbergininkus ir brazauskininkus. /…/ Išrinkus A. Brazauską prezidentu, tauta galutinai pasidalijo į dvi viena kitai priešiškas stovyklas. Tai buvo istorinė klaida Nr. 2“.[vii]

Argi būtų pajėgęs tautą suvienyti ryškiausias A. Brazausko konkurentas Stasys Lozoraitis? Vien jo geranoriškumo nebūtų pakakę. S. Lozoraičio užnugaris – kovingai nusiteikusios JAV lietuvių išeivių organizacijos, kurios iš aukšto žvelgė į Lietuvos gyventojus, bandė įrodinėti, esą Lietuva tapo laisva dėl jų veiklos. Dėl okupacinio režimo siautėjimo ir pačioje Lietuvoje būta nemaža asmenų, siekiančių atsiteisti už patirtas skriaudas. Tai – viena. O antra? S. Lozoraitis turėjo menką supratimą, kas iš tiesų dėjosi Lietuvoje. Jis neišvengiamai būtų tapęs priklausomas nuo kurios nors grupuotės. Reikia sutikti su V. Andriukaičiu, kad tokiu vienytoju negalėjo būti nei A. Brazauskas, nei V. Landsbergis.

Sąjūdžio kuluaruose mąstyta apie Justino Marcinkevičiaus kandidatūrą. A. Brazauskas buvo pasirengęs nebūti jam konkurentu. Staiga iš Maskvos sugrįžęs žurnalistas Vytautas Matulevičius suorganizavo išpuolį prieš poetą. Marcinkevičius susigūžė. Traukėsi iš viešojo gyvenimo. Kas buvo tos akcijos užsakovai, lieka neatsakyta.

Autoritarizmo idėjos Lietuvoje gyvos iki šiol: jos tai prislopsta, tai atgyja. Po tragiško V. Landsbergio šalininkų pralaimėjimo per 1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimus situacija iš esmės nepasikeitė. Pralaimėję rinkimus, „dešiniaisiais“ save vadinantieji nenorėjo perduoti valdžios ją laimėjusiems. Tik po „savanorių maišto“ taikios baigties įtampa atslūgo. Tačiau problema liko. Ir laimėjusiems ne visada buvo aišku, kas yra demokratinė valstybė. Tapęs Prezidentu A. Brazauskas be laimėjusios rinkimus LDDP frakcijos žinios Ministru Pirmininku pasiūlė jai nežinomą buvusį LKP CK smulkų funkcionierių Adolfą Šleževičių. Pastarasis tęsė anksčiau pradėtą Gedimino Vagnoriaus ir Aleksandro Abišalos vyriausybių valstybei priklausiusio turto privatizavimą dar spartesniais tempais ir didesniais mastais, visiškai nepaisydamas aplinkybės, kad valstybės nuosavybė – tai visų uždirbtas turtas. Vadovaujama A. Šleževičiaus, LDDP tragiškai pralaimėjo rinkimus 1996 metais.

Konservatoriai, išsiderėję iš LDDP, kad būtų sudarytas neprivatizuojamų objektų sąrašas, po rinkimų tuoj pat jo atsisakė ir užbaigė objektų dalybas. Pastarasis triukas jiems taip pat brangiai kainavo. Abiem partijoms grėsė pavojus išnykti iš Lietuvos politinio žemėlapio. Jos diskreditavo pačią daugiapartinę sistemą. LDDP nuo išnykimo išgelbėjo susijungimas su LSDP, kuri iki tol buvo opozicijoje visoms ankstesnėms vyriausybėms ir neturėjo korupcinio šleifo, o Tėvynės sąjungą (konservatorius) – susijungimas su Krikščionių demokratų ir keliomis kitomis smulkiomis partijomis. Tačiau nepasitikėjimo šmėkla partijomis išliko.

Tai buvo ne vien partijų problema, o viso mūsų nacionalinio ir valstybinio sąmoningumo problema. Pamažu įsigalėjo požiūris, kad viskas perkama ir parduodama. Lietuvoje pradėjo veikti Komunistų internacionalo nuostata: „Senąjį pasaulį išardysime iki pat pamatų“… Ir ardė. Buvusią valstybinę nuosavybę, kaip tada sakyta – „visaliaudinę nuosavybę“, grobė ir buvę komunistai, ir antikomunistai. Buvę aršūs partiniai propagandininkai tapo aršiais antikomunistais. Tokia situacija piktinosi daugelis Lietuvos žmonių. Nemažai turto atsidūrė ir kriminalinio elemento rankose. Nusikaltėliai pasijuto padėties šeimininkais. Grobė, žudė. Atsikūrusiai valstybei buvo sunku juos įveikti, tačiau per dešimtmetį padėtis bent kiek normalizavosi.

Atkurdama Nepriklausomybę, šalis buvo priversta priimti ir imperijos iššūkius, gilinusius ekonominę krizę. Visus moraliai žalojo pirmaisiais Nepriklausomybės mėnesiais Maskvos paskelbta ekonominė blokada. Į Lietuvą gyvybiškai reikalingos medžiagos (nafta, metalas) galėjo patekti tik kontrabandos keliu. Vyriausybė privalėjo toleruoti kontrabandininkus. Šis užkratas paliko pėdsakus, sudarė prielaidas šešėlinei ekonomikai ir kriminaliniam pasauliui tarpti.

Lietuvos įmonės buvo susietos su imperijos rinka: iš ten gaudavo žaliavas, ten realizuodavo savo produkciją. Visi tie ryšiai nutrūko. Naujos rinkos sunkiai surandamos. Nebuvo ir savarankiško ūkio valdymo patirties. Valstybės atkūrimo išvakarėse ir atgavus Nepriklausomybę nesuformuota ekonominės politikos programa. Žinota tik tai, kad buvusioji bloga, o kaip tvarkomasi išsivysčiusiose demokratinėse šalyse – neanalizuota. Naujieji turčiai ir juos aptarnaujantis personalas save pavadino elitu, o kitus – runkeliais.

Žmonių prisiminimuose Sąjūdžio laikai aidi nostalgiškai: kokie mes buvome vieningi, rinkdavomės į šimtatūkstantinius mitingus. O ar visų siekiai buvo tapatūs? Kas visus jungė? Dauguma pasakytų: „Siekis atstatyti savo valstybę“. Jie vardan Nepriklausomybės galėjo kentėti didžiausius nepriteklius, nes suvokė nepriklausomybės vertę. Būta ir kitokių: vieni iš jų sugebėjo greitai praturtėti (neretai ir nesąžiningai), tuo tikslu net prasiverždami į valdžią; kiti pasijuto nusivylę Nepriklausomybe, nes tikėta gerovė išsyk neatėjo.

Yra ir kita problema, panaši į XV amžiaus, įsigalint krikščionybei: Lietuvoje nebuvo susiformavusi sava bajorija. Titulus gaudavo per Lenkiją. Naujai iškepti bajorai norėjo išsiskirti nuo prastuomenės. Jie linko kalbėti kita kalba, šiuo atveju – lenkų. Dabar vyksta analogiškas procesas: asmenys, pasivadinę elitu, nori išsiskirti iš šių dienų „prastuomenės“ ir ieško, prie kokių Europos „senbuvių“ prisišlieti perimant ir jų kalbą. Naikiname save, o kaltę bandome suversti kitiems. Mūsų valstybės Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Mūsų Prezidentė reikalauja, kad valdininkai gerai mokėtų ne lietuvių, o anglų kalbą. Net rusų okupacinės valdžios Lietuvai paskirti prižiūrėtojai viešai nereikalavo mokėti rusų kalbą, ši nuostata galiojo tik Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir Lietuvos TSR valstybės saugumo komitete…

Nuvykę Lenkijon, jaučiamės esą Lenkijoje. Vilniuje pavadinimai beveik vien kitomis kalbomis. Iki to nebuvom nusigyvenę net aneksuotoje Lietuvoje.

Nepriklausomoje Lietuvoje iškilo istorikai, kokie negalėtų reikštis net okupuotoje Lietuvoje, tai yra asmenys, kuriems net prestižas yra niekinti savo tautą, jos istoriją. „Cinizmo pavyzdžiu laikyčiau, – savo prisiminimuose rašo istorikas Vytautas Merkys,– ir vienos filosofės daktarinės disertacijos publikaciją, kurioje su tautiniais mitais kovojama J. Basanavičių apšaukiant psichiniu ligoniu, o V. Kudirką – nevykėliu gydytoju. Kur dar toliau eiti? Ir po to autorė ėmė greitai kilti karjeros laiptais aukštyn.“[viii] Nuo savęs pridursiu: ši panelė konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vyriausybėje buvo švietimo ir mokslo viceministrė. Ji ne vieniša.

Stalinizmo metais „liaudies priešai“ nebuvo skirstomi į sveikus ir ligonius: kiekvienas,  suabejodavęs vado neklystamumu, gaudavo kulką į kaktą ir tiek. N. Chruščiovas įdiegė naują požiūrį: mokslas įrodė, kad mūsų laukia šviesi ateitis, tuo gali suabejoti tik nemokšos. Postalininėje Tarybų Sąjungoje visi valdžios kritikai buvo vadinami arba psichiniais ligoniais (aršiausius kritikus uždarydavo psichiatrinėse ligoninėse), arba nevykėliais. Mūsų liberalai nueina dar toliau: net ankstesniųjų laikų kovotojus už Lietuvos valstybę laiko arba psichiniais ligoniais, arba nevykėliais.

Tautos istorinės patirties niekinimas vyksta visais parametrais. Nejaukiai pasijunti, kai skaitai asmenų, kurie priskiria save istorikų luomui, rašinius, esą 1918 metų Nepriklausomybės atkūrimo Aktas yra klaida (reikėjo priimti J. Pilsudskio unijos modelį), kad L. Želigovskis ne okupavo Lietuvos sostinę, o teisėtai įžengė į ją, nes lietuviai 1923 metais okupavo Klaipėdos kraštą. Asmenims, kuriems rūpi lietuvio tapatybė, segama nacionalisto etiketė. Tai ne vien praeities paveldas: tada vartotas terminas „buržuazinis nacionalistas“, vien žodis „nacionalistas“ tada nieko ypatingo nereiškė, o dabar nacionalistu bandoma vadinti kiekvieną, kuris myli savo tautą ir valstybę.

Istorinė tiesa ne ką rūpi ir save laikantiesiems rimtais istorikais, rašantiems apie nesenus laikus, kurių tyrimams nestokojama šaltinių. Akademinėje Lietuvos istorijoje teigiama: „Primenant sovietinės visuomenės totalinės kontrolės pobūdį ir slaptosios KGB visagalybės įvaizdį, nenuostabu, kad nuo Sąjūdžio įsikūrimo iki dabar keliamas klausimas: ar nebuvo Sąjūdis valdžios projektas ir KGB kontroliuojamas..?“ Toliau dar gražiau: „Antra, žinia, kad į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę pateko žinomi visuomenės veikėjai, buvę užsienyje arba bendravę su užsieniečiais, vadinasi, neišvengiamai turėję daugiau ar mažiau įsipareigojimų saugumo tarnybai (iš kur toks užtikrintumas? – B. G). Todėl tikėtina, kad tie įsipareigojimai, ypač partijos narių, dar galiojo ir kuriantis Sąjūdžiui, ir vėliau.“[ix] Jei taip, vadinasi, Lietuvai Nepriklausomybę padovanojo KGB.

Skaitai ir stebėsi: kas tai? Ar absoliuti nekompetencija, archyvų nepaisymas, ar sąmoningas šmeižtas žmonių, kuriems rūpėjo Nepriklausomybė? Neginčiju, kad Sąjūdžiui kuriantis į jo struktūras pakliuvo vienas kitas asmuo, susijęs su KGB. KGB pradėjo sąmoningai infiltruoti savo agentus, kai tapo aišku, kad Sąjūdis įsikūrė ne tam, kad paremtų M. Gorbačiovą, o atkurtų Lietuvos valstybingumą. Tada KGB pradėjo leisti laikraštuką „Kranklys“ ir kitą skaitalą, bandantį paskleisti mitą, esą Sąjūdis – KGB kūrinys. Pakanka paimti į rankas generolo E. Eismanto ataskaitas ir kitą susirašinėjimą su Maskva, kur apgailestaujama, kad jam nepavyko padaryti Sąjūdžiui įtaką.

Analizuojant šį vyksmą Lietuvoje, turime konstatuoti: įvairios liberalų (ar neoliberalų) grupuotės lietuvio savimonei padarė žalos ne mažiau negu okupuotai Lietuvai bolševikai. Skirtumas tarp jų tas, kad pirmieji – svetimi, ir žmonės ieškojo būdų, kaip apsisaugoti nuo jų invazijos į mūsų protus; antrieji – savi, migdantieji savimonę, diegia žmonių sąmonėje „mažos tautos“ sindromą, nuolankumą didesniam, o svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas – įgyti kuo daugiau turto. Ši mąstysena būdinga ne tik grupėms, kurios nešioja liberalų pavadinimus. Jų rasime visose partijose, nors viešai jos nedrįsta to pripažinti.

Čia veikia ir XXI amžiaus sindromas su jo iššūkiais: jeigu negalima jokia cenzūra – galima viskas. Iki tol žmogaus veiklą ribojo įvairios cenzūros, visų pirma bažnytinė, valstybinė arba abi vienu metu. Dabar cenzūra neįmanoma dėl informacijos sklaidos virtualioje erdvėje. Tik uždraudus internetą, mobiliuosius ryšius žmonių nebepasiektų informacija iš svetur. Tai padaryti galbūt būtų galima tik visiškos diktatūros sąlygomis. Nors – vargu.

Mūsų niekas neišvadavo – savo sumanumo dėka patys to pasiekėme. Mūsų problemų už mus niekas neišspręs. Tik kartais pasiduodame iliuzijai, kad mūsų reikalais turi rūpintis kažkas kitas (ES). Gal čia ir užsiliko kai kurių recidyvų iš praeities, kada savimi neturėjome visų galimybių rūpintis, reikėjo Maskvos leidimo. Iki šiol neturime tikslių duomenų apie gyventojų struktūrinius pokyčius per Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Apie gyventojų sumažėjimo priežastis turime tik fragmentiškus pasamprotavimus. Lietuva kelis kartus buvo praradusi valstybingumą. Vangiai analizuojame to reiškinio priežastis. Dar daugiau: kai kurie istorikai bando įtikinti, esą savo kalbos, savasties atsižadėjimas XVII–XVIII amžiuje buvo pozityvus reiškinys, vienų skendėjimas prabangoje, kitų skurde – normalu. Taip ideologiškai bandoma įtikinti piliečius, kad taip būta per amžius. Televizijos ekranuose puikuojasi nauji turčiai, o statistika skelbia apie šimtus tūkstančių skurstančių žmonių. Kaip jie gali didžiuotis savo valstybe? Dažnai save vadinantieji elitu tyčiojasi iš jų priklausomybėn patekusių žmonių: „Už durų laukia šimtai bedarbių, kodėl turiu mokėti daugiau?“. Keistai skamba save finansų analitikais besiskelbiančiųjų žodžiai, kad atlyginimų pakėlimas žlugdys verslą – verslininkai jį perkels į užsienį. Į kokį? Kiek Europoje valstybių, kuriose darbas būtų mažiau atlyginamas?

Lietuvoje į politinį olimpą kopia asmenys, neturintys nei valstybinio, nei tautinio jausmo. Ten jie patenka mūsų rinkėjų valia, tų pačių, kurie tais veiksmais vėliau piktinasi. „Olimpui“ Lietuvoje per maža erdvės. Tuo metu, kai žlugo Rusijos imperija, vadinta Tarybų Sąjunga, kūrėsi Europos Sąjunga, į kurią skubėta įstoti nesvarstant ir nekeliant savo sąlygų, net didžiuojantis, kad Lietuva pirmoji ratifikavo sutartį, kurios net neskaitė mūsų seimūnai. Ar ne taip pat, kaip Lietuvos liaudies seimas 1940 m. liepos 21 d. pasiprašė priėmimo į TSRS?

Piliečius į neviltį varo teisėtvarkos neskaidrumas. Žmonėms reiškiami įtarimai, kai kurie pareigūnų veiksmai sveikam protui tiesiog nesuvokiami. Nemažai įtarimų subliūkšta. Lieka neaišku, ar pagrįstai bandyta iškelti baudžiamąsias bylas, kai nėra įkalčių, kai imituojama savo darbo svarba, o nusikaltėliai išsisuka. Piliečiai ne vienu atveju negali pasitikėti nusikaltimų tyrėjais. Tad ar ne sąmoningai keliamos bylos, kad piliečiai negalėtų būti tikri dėl visų bylų teisinio pagrindo? Prokuratūra, STT, VSD, FNTT privalo būti atsakingos už savo veiksmus. Deja, to nejaučiame.

1918 metų Lietuva paveldėjo kur kas silpnesnę ekonominę bazę, mokslinį potencialą negu 1990 metais. Per tuos du Pirmosios Respublikos dešimtmečius nebuvo nė vienos vyriausybės, kuri nebūtų supratusi, kad tauta gyva savo kultūra. To negalime pasakyti apie dabartines Lietuvos vyriausybes. Antai, šešioliktosios vyriausybės Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos patikėtos Darbo partijos komandai. Konservatoriai tas pačias ministerijas buvo pavedę liberalams, atmetantiems bet kokį tautiškumo elementą, kuriems kultūra – vienas iš verslų. Ar galime stebėtis, kad Darbo partija į kultūros ministrus bandė siūlyti žmogų, kuris užsienio žurnalistui pareiškė, jog jis nejaučiąs jokių sentimentų nei Lietuvos valstybei, nei lietuvių tautai ir tarnaus tam, kas geriau jam mokės, nesvarbu ar komunistams, ar antikomunistams.

Nesu Europos Sąjungos priešininkas, bet nesu šalininkas kelio, kuriuo dabar suka ES, siekianti tapti nauja imperija, neaišku kieno valdoma. Todėl čia privalomi aiškumai, kokių nori Anglija ar Čekija, net Lenkija, bet save laikantieji Lietuvos elitu yra pasirengę be išlygų tarnauti naujajai Europos biurokratijai.

Europos Sąjungą valdo šimtatūkstantinė biurokratų gvardija. Vien lietuvių Briuselio, Strasbūro, Liuksemburgo institucijose dirba daugiau kaip tūkstantis. Nereto jų atlyginimas viršija ir mūsų Prezidento. Visi jie savo pareigas brangina, tad yra įtikėję ir savo svarba. Kai susitinki su jais, pastebi, kad jie tolimi nuo tikrovės suvokimo, tuo pat metu siekia konstruoti tikrovę pagal savo galvojimo būdą. Panašiai anuo metu dirbo Maskvos biurokratai, todėl Europos Taryba vis labiau primena TSKP politinį biurą.

Klausaisi Lietuvos valstybės veikėjų ir galvoji: kas jie? Lietuvos valstybės vadovai ar ES įgalioti asmenys valdyti Lietuvą? Dabartinio Europos Parlamento funkcijos ne ką didesnės negu brežnevinės TSRS Aukščiausiosios Tarybos. Formaliai jo teisės net siauresnės. Išplėtimas taip pat ne ką duotų. Ką parlamente reikštų 12 ar 11 deputatų iš 751, paskirstytų po įvairias frakcijas, balsas? TSRS Aukščiausiojoje Taryboje respublikos oficialiai turėjo savo parlamentines grupes. Plečiant Europarlamento teises bet koks į tą Sąjungą įeinančių valstybių savitumas dar labiau siaurėtų. Šitokia situacija tenkina pretendentus į elitą, kuriam terūpi „duona ir žaidimai“.

Žmogui išplautom smegenim Europa tampa plačiąja Tėvyne, kaip aneksuotoje Lietuvoje buvo vaizduojama Tarybų Sąjunga. Ir žmonės bėga iš Lietuvos: vieni dėl tikimybės ten gauti didesnį atlyginimą, kiti – dėl didžiulės atskirties mūsų krašte ir galimybės iš jo tyčiotis, treti – kad visur ta pati Europa, tik ten  ne tokios ydos, kaip jo gimtajame krašte.

Šiandien negalime atsitverti tvora nuo kaimynų: liktumėme sala, į kurią netekėtų nei naujos technologijos, nei turėtume kur realizuoti savo produkcijos, taptume panašūs į Šiaurės Korėją. Todėl Europos Sąjungoje turėtume turėti aiškias pozicijas (jas kai kurios kitos valstybės turi), o ne svajoti apie galimybę joje įsitvirtinti ir gauti pelningas pareigas. Prieš ES atsiveria du keliai: pirmas, kurį propaguoja liberalai, – visos šalys ištirpsta  Europoje; antras – suverenių, lygių valstybių sandrauga, kurioje kiekviena puoselėja savo kultūrą (sandraugos tikslas – savitarpio pagalba). Dabar gi Vokietija (ir Prancūzija) siekia dominavimo. Mūsų valdantieji kol kas linkę palaikyti pirmąjį kelią.

Tautos egzistencijai didžiausią pavojų kėlė ir kelia ketvirtojo tipo asmenys, sergantys alergija savajai tautai, savajai valstybei, trokštantys prisišlieti prie didelės tautos, valstybės. Tai ne vien lietuvių tautos bruožas. Vienur jie save vadina internacionalistais, kitur – globalistais. Ideologinis pamatas – antravertis. Vieni jų yra virtę įvairaus plauko liberalais, kiti liko ištikimi Rusijos imperijai, kuria įvairius „socialistinius frontus“. Nepriklausoma Lietuva jiems niekada nebuvo vertybė. Tai ryškiai atsispindi Alfredo Bumblausko mąstysenoje: 1987 metų rudenį Mokslų akademijos diskusijoje keliančiuosius mintį apie galimybę atkurti Lietuvos valstybingumą jis išvadino provokatoriais ir neatsakingais asmenimis. Vadinasi, nėra ko stebėtis šiuolaikine jo pozicija. Kuo jis skiriasi nuo A. Paleckio, kuris išsijuosęs Rusijos periodikoje šmeižia savo kraštą? Tai demokratinės visuomenės grimasos.

Tyčiojimasis iš žmonių tapo norma: darbdavys tyčiojasi iš savo darbuotojų, viršininkas – iš savo pavaldinių, Prezidentė – iš ministrų ir Seimo narių. Šiuo požiūriu neturime sau lygių šiuolaikinėje Vakarų Europoje. Savo elgesiu prilygstame Viduramžių despotams. Skirtumas tas, kad anie turėjo viešą teisę į žmogaus gyvybę, dabartiniai – ne.

Tad ir kyla klausimas: kas mes esame šioje žemėje – įnamiai ar šeimininkai? Apsisprendę vienaip ar kitaip, koreguosime ir savo veiksmus, požiūrį į istoriją, formuosime dabarties politiką. Niekas kitas to už mus nepadarys. Lietuvos problema yra ta, kad ji dar neturi normalių politinių partijų ir profesionalių politikų. Neretai partijos tampa verslą aptarnaujančiomis institucijomis, o ne Lietuvos interesų reiškėjomis ir gynėjomis.

Šis laikotarpis vertas išsamiausių tyrinėjimų, o ne vien džiugesio, kad atkūrėme savo valstybę. Privalome pripažinti ir analizuoti, kodėl nesugebame savoje valstybėje tvarkytis. Ryškiausias pavyzdys – Lietuva niekada per tokį trumpą laikotarpį nėra netekusi tiek savo piliečių, kaip per atkurtosios valstybės dešimtmečius. Tai ne vien ekonominės priežastys. Analizuokime jas. Svarbu ne tik sukurti savo valstybę, bet ir ją išsaugoti.


[i] Ozolas R. Žvaigždės blėsta auštant: sugyvenimai, arba 1987-1990 metų dienoraščių puslapiai. Vilnius, Vaga, 2007; Klumbys V. Pogrindžio leidinys „Perspektyvos“ (1978–1981): intelektualiosios saviraidos pradžia Lietuvoje. Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12); Klumbys V. Lietuvos kultūrinis elitas sovietmečiu: tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Lietuvos etnologija, 2008, Nr. 8(17); Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia. Vilnius, Baltos lankos, 2012.

[ii] Arnoldas Riuitelis tuo metu buvo Estijos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo  Pirmininkas, Indrekas Tomė –Estijos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkas, Vaino Vialjas – Estijos KP CK pirmasis sekretorius.

[iii] Šepetys L. Neprarastoji karta. Siluetai ir spalvos. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 362.

[iv] Vėliau išryškėjo, kad V. Čepaitis buvo KGB agentas. Apie tai žinojo V.  Landsbergis dar iki jį demaskuojančių dokumentų pasirodymo žiniasklaidoje. Žr. Skučas A. Pėstininko užrašai. Vilnius, Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2012,  p. 502.

[v] Apie tai šiandien rašo tuometiniai mūsų saugumo tarnybų vadovai Mečys Laurinkus, Zigmas Vaišvila, Audrius Butkevičius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Birutė Burauskaitė.

[vi] Pavyzdžiui, šių metu sausio 16 d. Maskvos savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“ Algirdas Paleckis išspausdino straipsnį, kuriame teigia, esą Lietuvos buvimas pasaulio žemėlapyje neteisėtas, pila pamazgas ant mūsų valstybės. Nieko stebėtino, kad šis straipsnis susilaukė plataus atgarsio tarp savaitraščio skaitytojų – kai kuriems jis „atvėręs egzistuojančias anomalijas“ ir įtikinęs, kad Lietuva, Latvija ir Estija anksčiau ar vėliau išnyks.

[vii] Liutkevičienė I. Lietuviškas imunitetas. Vytenio Povilo Andriukaičio  gyvenimo interviu. Vilnius, Lietuvos rašytojų Sąjungos leidykla, 2012, p. 588.

[viii] Merkys V. Atminties prošvaistės. Vilnius, Versus aureus, 2009, p. 392.

[ix] Lietuvos istorija. XI tomas, I dalis.  Vilnius, Baltos lankos, 2008, p. 79.

Komentaras skelbtas istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną. 

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra