Brigados generolas Kazys Skučas – okupacijos auka

Autorius: Voruta Data: 2014-03-12 , 14:28 Spausdinti

Stasys Ignatavičius, Gintautas Tamulaitis, Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliai

1940 m. birželio 14 d. apie 12 val. nakties, Sovnarkomo pirmininkas V. M. Molotovas, Sovietų Sąjungos vyriausybės vardu įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui ultimatumą. Tarp ultimatumo reikalavimų buvo:

„1. Kad būtų atiduoti teismui Vidaus reikalų ministeris generolas Skučas ir Saugumo departamento direktorius Povilaitis, kaip tiesioginiai kaltininkai provokacinių veiksmų prieš sovietų kariuomenės įgulas Lietuvoje“. 

Šiemet kovo 13 d. pažymime brigados generolo Kazio Skučo 120-ąsias gimimo metines. Brigados generolas K. Skučas yra Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris. Gimė 1894 m. kovo 13 dieną Mauručių kaime, Marijampolės apskrityje, ūkininkų šeimoje.

1911 metais baigęs Veiverių Mokytojų seminariją mokytojavo, 1914 metais įstojo į Peterburgo mokytojų institutą. Prasidėjus pirmąjam pasauliniam karui, 1915 metais buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Buvo išsiūstas mokytis į Čiugujevo (Charkovo gubernija) karo mokyklą. Ją baigė karininko laipsniu ir buvo paskirtas į 249 pėstininkų pulką ir išsiūstas į Rumunijos frontą. Čia kariavo iki bolševikinės revoliucijos.

1918 m. birželio mėn. pirmuoju ešelonu iš Voronežo su šeima pasiekė Vilnių. Apsigyveno Dauguose (Alytaus apskritis). Drauge su klebonu V. Mironu, kunigu Breiva, J. Lapėnu, J. Ališausku ir kt. organizavo lietuvišką miliciją. Tais pačiais metais buvo paskirtas Alytaus miesto komendantu.

1919 m. sausio 15 d. įstojo į Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulką. Kiek vėliau buvo paskirtas Marijampolės, vėliau Suvalkų karo komendantu. 1921 m. gegužės 5 d. buvo laikinai paskirtas 10 pėstininkų pulko vado padėjėju, o 1921 m. rugsėjo 1 d. bataliono vadu. 1924 m. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursus ir Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus.

1924 m. rugsėjo 12 d. paskirtas generalinio štabo valdybos operacijų slyriaus viršininku. 1925 m. lapkričio 1 d. paskirtas Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektoriumi, o 1926 m. rugsėjo 1 d. Kauno įgulos komendantu. 1928 m. sausio 3 d. II-os divizijos vadu ir Kauno įgulos viršininku. 1928 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis. Pulkininkas Kazys Skučas nuo 1930 m. kovo 9 d. iki 1934 m.balandžio 23 d. buvo Lietuvos karininkų Ramovės pirmininku. Bendradarbiavo kariškoje spaudoje ir buvo karininkų žurnalo „Kardas“ redaktorius.

1934 m. gegužės 1 d. buvo paskirtas Lietuvos karo ataše Sovietų Sąjungoje, o 1938 m. gruodžio 23 d. paskirtas Vytauto Didžiojo generalinio štabo mokyklos viršininku.

1939 m. vasario 16 d. K. Skučui buvo suteiktas brigados generolo laipsnis. Tų pačių metų kovo 26 d. išėjo į atsargą, tačiau kovo 27 d. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos dekretu buvo paskirtas Vidaus reikalų ministru. Šias pareigas iki birželio 13 d. ėjo ir A. Merkio vadovaujamame vyriausybės kabinete. 1940 m. birželio 13 d. sovietams reikalaujant buvo atleistas iš Vidaus reikalų ministro pareigų. Lietuvos Ministrų kabinetui nutarus patenkinti visus ultimatumo Lietuvai punktus. Birželio 15 d. buvo suimtas ir perduotas sovietiniams saugumo organams, skubiai išvežtas į Maskvą. 1941 m. liepos 8 d. buvo nuteistas sušaudyti. Liepos 30 d. kartu su Saugumo departamento direktoriumi A. Povilaičiu buvo sušaudyti.

Už nuopelnus Lietuvai brigados generolas Kazys Skučas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės 10-ties metų jubiliejaus medaliu, Čekoslovakijos Baltojo liūto 3-iojo laipsnio ordinu, Latvijos atvadavimo kovų 10-ties metų sukaktuvėms paminėti medaliu ir Lietuvos Ugniagesių organizacijų sąjungos Artimui Pagalbos 1-ojo laipsnio ženklu.

Generolo žmona Stefanija Skučienė apie suėmimą prisiminė : „Aš ir mano šeima esame beveik vieninteliai liudytojai to įvykio, kada buvo suimtas mano vyras, o su juo kartu ir Augustinas Povilaitis. Apie šį įvykį ne kartą spaudoje buvo rašyta, bet ne visai tiksliai jį atvaizduojant. Iš kai kurių aprašymų galima susidaryti vaizdą ne visai atitinkantį pačio įvykio faktus, o tai galėjo būti pagrindas klaidingomo išvadom, esą Skučas nepažinojęs sovietų klastų, buvęs neryžtingas ir per savo neapdairumą buvo patekęs į sovietų spąstus.

Mano vyras pergyveno 1917 metų revoliuciją Rusijoje. Vėliau buvo Lietuvos karo atašė Maskvoje. Tų kelerių metų laikotarpyje jis turėjo progos arčiau pažinti sovietus ir todėl jis niekad jais nepasitikėdavo. Kada 1939 m. Lietuvai „grįžo“ Vilnius ir mūsų kraštas turėjo duoti rusų įguloms bazes, tai mano vyras jau tada, kaip ir kiti giliau įžvelgė į šią nepaprastą padėtį, galvojo, jog su Raudonosios armijos įgulų atsiradimu prasideda Lietuvos okupavimas.

Atsimenu, kai 1940 metų pavasarį, Maskvai apkaltinus Lietuvą raudonarmiečių tariamu grobimu, atsilankėva kartu su vyru į ministerio pirmininko Antano Merkio ūkį, netoli Kauno. Galėjo būti kokia pora savaičių prieš A. Merkio ir J. Urbšio, užsienių reikalų ministerio iššaukimą į Maskvą. Tada su Merkiais apžiūrint jų ūkio laukus, Skučas, kaip pastebėjau, kiek susijaudinęs Merkiui įrodinėjo, kad sovietų priekabės Lietuvai gali labai liūdnai baigtis. Su tolia mano vyro nuomone Merkys nenorėjo sutikti.

Beje, atleidus iš pareigų mano vyrą ir A. Povilaitį, Merkys patarė jiems nebėgti į Vokietiją, o laukti jo nurodymų A. Povilaičio ūkyje netoli Jurbarko. Birželio 15 d. į Povilaičio ūkį atvažiavo policija ir juos suėmė“.

Istorija 120-osios gimimo metinės, Antanas Merkys, Augustinas Povilaitis, Gintautas Tamulaitis, Kazys Skučas, Sovietų Sąjunga, Stasys Ignatavičius, Stefanija Skučienė

---

---