Bresto žemė – Lietuvos istorijos dalis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Bresto žemė yra bene svarbiausioji Baltarusijos dalis, jungianti vakarus ir rytus. Miškai, tarpumiškis, geltoniu žėrintys rapsų laukai, mėlynos rugiagėlių akys, padūmavę nuo rūko upių slėniai…
 
Važiuojant greitkeliu iš abiejų pusių šmėkščioja seni ir jauni miestai su cerkvių kupolais ir bažnyčių bokštais, kaimai su mėlynai dažytomis tvoromis ir gandrų lizdais ant namų stogų.
 
Prisilietimas prie istorijos
 
Per kelias valandas Bresto žemę keliautojas gali pervažiuoti skersai ir išilgai. Tačiau tada jis taip ir neišgirs galingų ąžuolų ošimo Belovežo girioje, neišvys po ją klajojančių išdidžių stumbrų, nesužinos, kokias paslaptis slepia istorinės pilys. Ir Bresto tvirtovė neatskleis jam savo gynėjų heroizmo.
 
Šiame krašte, menančiame nepaprastai turtingą istorinę praeitį, padovanojusiame pasauliui genialų poetą Adomą Mickevičių bei sukilimo vadą Tadeušą Kosciušką, reikėtų paviešėti ilgiau.
 
Mums, lietuviams, viešnagė Bresto krašte – puiki proga dar kartą prisiliesti prie savosios šalies istorijos. Juk šis kraštas – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, menanti Vytautą ir Kęstutį, Sapiegas ir Radvilas. Čia vyko daug reikšmingų mūsų tėvynei įvykių, kuriuos net visagalis laikas nepajėgia ištrinti iš atminties.
 
Kviečia istorijos vingiai
 
Nutarę pakeliauti po Bresto kraštą, pirmiausia pasukite į Kamenecą, įsikūrusį į šiaurę nuo Bresto, ant Lesnaja upės kranto. Tai labai senas miestas, savo gimtadienius švenčiantis nuo 1276 metų. Šį kraštą valdęs tuometinis kunigaikštis Vladimiras Vasilkovičius nusprendė sustiprinti šiaurines savo kunigaikštystės ribas, tad ėmė statyti pasienio miestą-tvirtovę. Davė jam Kameneco vardą – simbolinį, susijusį su akmeniu. Gal neatsitiktinai, o nujausdamas, jog miestui teks būti tvirtam lyg akmeniui, kad atlaikytų istorinius kataklizmus.
 
Kunigaikštystės pakraštyje tąsyk iškilo ir didžiulis akmeninis bokštas – šiandieninio Kameneco simbolis. Šis statinys geriausiai atspindi krašto istoriją. Ir ne vien todėl, kad jame dabar įrengtas muziejus, tiesiog į kiekvieną jo plytą įsirėžusios amžių ir įvykių žymės.
 
Pirmoje XIV a. pusėje Kamenecas įeina į LDK sudėtį, o dalijantis Gedimino palikimą, atitenka Kęstučiui. Vėliau, 1382-aisiais, kaip žmonos Danutės kraitį jį perima Kęstučio žentas Mazoveco kunigaikštis Janušas. Kitais metais Kameneco bokštą po savaitę trukusios apsiausties užima Jogaila, tačiau netrukus jį drauge su visu miestu atiduoda Vytautui. Jogaila su Vytautu Kameneco bokšte dažnai susitikdavo pasitarti ir pailsėti prieš medžioklę Belovežo girioje.
 
Pro Kamenecą ėjo svarbus kelias iš Krokuvos ir Liublino į LDK miestus – Gardiną, Vilnių ir toliau, į rytus. Akmeniniame šio miesto bokšte svečiavosi pasiuntiniai iš Europos šalių, Novgorodo ir Pskovo, o 1409 m. Romos popiežiaus Aleksandro V legatas čia įteikė bulę Lenkijos karaliui.
 
Bokšte – unikaliame karinės statybos šedevre – veikia muziejus su turtinga kraštotyros ekspozicija. Na, o užlipus ant bokšto verta pasigrožėti įspūdinga senojo LDK miesto Kameneco panorama. Nuo čia puikiai matyti stačiatikių Šv. Simeono soboras, kuriame saugomos vilniečio dailininko I.Trutniovo (XIX a. pab.) tapytos ikonos.
 
Katalikų tikėjimą išpažįstantys žmonės aplanko Kamenece veikiančią Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.
 
Dar dėmesį patraukia įspūdingas paminklas miesto įkūrėjui Oleksai, kurį Volynės kunigaikštis Vladimiras Vasilkovičius 1276 m. pasiuntė į šiaurines kunigaikštystės žemes įsteigti tvirtovę – būsimą Kamenecą.
 
Belovežo girią saugo UNESCO
 
Iš Kameneco kelias veda į Baltarusijos nacionalinį parką – Belovežo girią, 1992-aisiais UNESCO ją įtraukė į Pasaulinio žmonijos paveldo sąrašą.
 
Čia išlikusi žmogaus rankų beveik neliesta pirmapradė Europos miškų dalelė su turtingiausia flora ir fauna. Pagal biologinę įvairovę Belovežo giria gretinama su tokiais visoje planetoje žinomais miškais kaip Amazonės džiunglės ir Afrikos Gabono Respublikos tropikai.
 
Šis miškų masyvas, kažkada besidriekęs nuo Baltijos jūros iki Bugo ir nuo Oderio iki Dniepro, pirmąsyk buvo paminėtas Ipatjevo metraštyje dar 983 metais. Čia gyveno karingos jotvingių gentys, o į girią pretendavo totoriai ir vokiečių riteriai, lenkų karaliai, rusų carai. LDK giria atiteko 1366-aisiais, o 1409 m. Belovežo girios pavadinimas atsiranda istoriniuose lietuvių ir lenkų dokumentuose.
 
Dar XV–XVI a. buvo susirūpinta šios unikalios girios išsaugojimu. Karalius Žygimantas I išleido įsakymą, įpareigojusį saugoti girią ir joje gyvenančius žvėris. Netrukus pasirodė ir pirmi Miško nuostatai, reguliavę pramoninį miško gėrybių naudojimą.
 
Istoriniai kataklizmai niokojo šią girią, bet ji vis dėlto išliko iki mūsų dienų. Dabar šiuo nacionaliniu parku rūpinasi Baltarusijos prezidento valdyba.
 
Neatsiejamas Belovežo girios atributas – stumbrai. Baltarusiškoje Belovežo girios dalyje gyvena per tris šimtus šių žvėrių. Dauguma jų laisvai vaikštinėja miške, kitais girios galiūnais galima pasigrožėti voljeruose.
 
Su turtinga Belovežo girios istorija, fauna ir flora galima susipažinti Gamtos muziejuje, ypač mėgstamame jaunųjų lankytojų. Na, o suaugusiuosius labiau domina čia įsikūrusi „Viskulių“ vyriausybinė rezidencija, kurioje 1991-aisiais buvo pasirašytas Baltarusijos laisvės aktas. Taip ši vieta dar kartą įėjo į istoriją.
 
Čia planuotas Žalgirio mūšis
 
Brestas, kaip stambus prekybos ir amatų centras, į LDK sudėtį įėjo 1319 metais. Jame buvo pastatyti Svečių namai, rengiamos mugės, klestėjo amatai: čia nuolat darbavosi kalviai, odininkai, staliai, puodžiai, siuvėjai, kurpiai. 1550 m. Breste ėmė veikti pirmoji šioje teritorijoje spaustuvė, kurioje buvo išspausdinta ir garsioji Bresto Biblija.
 
Klestintis LDK miestas buvo vadinamas Polesės Venecija, jis 1390-aisiais, antrasis po sostinės Vilniaus, gavo Magdeburgo teises. 1406 metais karalius Jogaila ir kunigaikštis Vytautas čia kūrė Žalgirio mūšio planą.
 
LDK su Lenkija susijungus į Abiejų Tautų Respubliką (1569 m.), Brest-Litovske (taip tuo metu vadinosi miestas) buvo paskelbta Bresto bažnytinė unija, suvienijusi šios valstybės teritorijoje rytines ir vakarines krikščionybės atšakas.
 
Abiejų Tautų Respublikos epocha paliko Bresto žemėje gausybę bažnyčių ir vienuolynų, Pinsko jėzuitų kolegiją ir didingus Sapiegų rūmus Ružanuose.
 
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) Bresto kraštas įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Valdant Nikolajui I, senojo Bresto vietoje iškilo didžiulė Bresto tvirtovė.
 
Nuo 1915-ųjų kraštas ilgam buvo atsidūręs Pirmojo pasaulinio karo veiksmų zonoje, o 1918 m. kovo 3 d. Bresto tvirtovėje buvo pasirašyta garsioji Bresto taika. Tačiau sunkiausius išbandymus, žinoma, teko atlaikyti per Antrąjį pasaulinį karą. 1941-ųjų birželio 22 d. Vermachto kariuomenė atakavo tvirtovę, tikėdamasi užvaldyti ją per aštuonias valandas. Herojiška jos gynyba tęsėsi apie mėnesį. Nuo ugnies lydėsi plytos, į šipulius byrėjo betonas, o žmonės laikėsi.
 
Šiandien memorialinis Bresto tvirtovės kompleksas-muziejus – vienas iš garsiausių Baltarusijos istorijos objektų.
 
Atkasta archajinė gyvenvietė
 
Na, o išėję už tvirtovės mūrų ir perkirtę Bugą juosiantį tiltą, netrunkame patekti į dar ankstesnius istorinius laikus – XI–XIII a. Mat čia archeologai yra atkasę senovinę gyvenvietę – Bresto pirmtakę. Savo akimis išvydome, kaip kažkada gyveno žmonės. Atkasti 17 statinių iškalbingai rodo to meto gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų stilių, o aptikti buities reikmenys pasakoja apie protėvių kasdienybę.
 
Visi radiniai kruopščiai užkonservuoti, o senoji gyvenvietė atsidūrusi po stikliniu gaubtu. Ją turistai apžvelgia iš viršaus. Sakoma, kad toks muziejus vienintelis Europoje. Ne šiaip sau ir jį juosianti teritorija paskelbta istoriniu archeologiniu draustiniu.
 
Klaudijaus Driskiaus nuotr.
 
www.balsas.lt
 
Nuotraukoje: Lietuviams viešnagė Bresto krašte – puiki proga dar kartą prisiliesti prie savosios šalies istorijos

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra