Taip pat skaitykite

2016 m. vasario 27 d. Užuguosčio kapinėse (Prienų r.), kunigaikščių Butautų-Andžejkovičių kapavietėje, buvo palaidota Eugenija Julita Modzeliauskaitė-Kondratienė-Venckuvienė, 94-erių metų amžiaus. Ten pat palaidotas ir kunigas, Užuguosčio klebonas Jonas Jankauskas, 1863 m. sukilimo dalyvis, pakartas caro žandarų 1864 m.

Šv. Mišias už velionę Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje laikė kun. Gediminas Mieldažis. Ši bažnyčia pastatyta 1776 m., mecenuota Teresės Radvilaitės-Pacienės. 1899–1902 m. bažnyčia perstatyta velionės senelio kunigaikščio Kazimiero Jurgio Butauto-Andžejkovičiaus, jo brolių, kitų apylinkės dvarininkų bei kun. Konstantino Gruzdžio pastangomis. Čia saugomas atvežtas iš Mogiliavo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais stebuklingas „Dievo Motinos su Kūdikiu“ paveikslas. Šiuo metu jį dengia „Šv. Petro ir Pauliaus“ paveikslas, kuris bažnytinių iškilmių metu pakeliamas.

Yra žinomos trys Butautų-Andžejkovičių šakos, turėjusios skirtingus herbus, tačiau nesama abejonių dėl bendros jų kilmės. Gardino gubernatoriaus Mykolo Butauto-Andžejkovičiaus vaikaitė žymi dailininkė Magdalena[V1]  Butautaitė-Andžejkovičiūtė (Maria Magdalena Buttowt-Andrzeykowiczówna), [V2] pasakojo, kad Andžejkovičiai prie pavardės naudoja priedėlį Butautas, nes, anot šeimos tradicijos, Butautas yra jų protėvis, trečias iš eilės Gedimino sūnus. Dailininkė teigė, kad Romanas Butautas-Andžejkovičius, Gardino gubernatoriaus senelis, atsisakė kunigaikščio titulo ir pradėjo pasirašinėti dviem pavardėmis. Panašiai apie kilmę pasakojo ir Eugenijos Julitos mamos brolis kunigaikštis Stanislovas Butautas-Andžejkovičius, tik, anot jo, Butautas buvęs Kęstučio sūnus.

Eugenija Julita Modzeliauskaitė-Kondratienė-Venckuvienė gimė 1922 m. liepos 30 d. Brėdiškių[V3]  dvare (dvaras buvęs ties dab. Prienų, Kaišiadorių ir Trakų rajonų riba, restituciją tvarkė Kaišiadorių žemėtvarkos skyrius), buvo antras vaikas šeimoje. Vyriausioji sesuo buvo vardu Janina. Užuguosčio bažnyčios klebonas Juozapas Stasiūnas Eugeniją pakrikštijo. Jos motina Marija, iš kunigaikščių Butautų-Andžejkovičių, buvo baigusi V. Prozorovos gimnaziją Vilniuje, tėvas Vytautas Modzeliauskas 1905 m. Sankt Peterburge baigęs karininkų mokyklą. Tarnavo caro apsaugoje, tačiau buvo pašalintas dėl giminių dalyvavimo 1863 m. sukilime.

Brėdiškes savo prisiminimuose mini žymus lietuvių dvarininkas, aristokratas, gydytojas, etnografas, keliautojas, rašytojas, poetas, teisininkas, filantropas Stanislovas Moravskis. Jo dvaras Ustronė yra netoli Sokonių dvaro, priklausiusio Modzeliauskams, tik priešingoje Verknės upės pusėje, netoli Jiezno. Šio gražaus lietuviško vietovardžio šiandien jau nebėra, vietoj jo – Vaitkūnų kaimas. Vytautas Modzeliauskas su dukromis vykdamas į Birštoną parduoti užaugintų braškių, nakvynei sustodavo pas savo tėvą Joną Modzeliauską Sokonių dvare. Dvaro šimtamečiai ąžuolai, žymėję jo ribas, išlikę iki šių dienų.

1936 m. Užuguosčio bažnyčios parapinėje knygoje nurodoma, kad Brėdiškių dvare gyveno Modzeliauskas Vytautas, jo žmona Marijona su keturiomis savo dukromis Janina (16 metų), Eugenija Julita (14 metų), Marijona (11 metų), Zofija (9 metų). Jauniausioji dukra Halina gimė 1937 m. Brėdiškių dvaras kunigaikštytei Marijonai Butautaitei-Andžejkovičiūtei atiteko paveldėjimo teise po jos tėvo kunigaikščio Kazimiero Jurgio Butauto-Andžejkovičiaus mirties 1929 m. rugsėjo 14 d. Kazimieras Jurgis Butautas-Andžejkovičius testamentą surašė 1928 m. vasario 2 d., savo namuose, dalyvaujant Užuguosčio bažnyčios klebonui Jonui Sadūnui^[1] ir liudininkams Povilui Monkevičiui, sūnui Adomo iš Juozapavos palivarko, Aukštadvario valsčiaus, Trakų apskrities, Aleksandrui Gruzdzevičiui, sūnui Adomo iš Kogeliškių palivarko, Aukštadvario valsčiaus, Trakų apskrities, ir Jonui Jaruševičiui, sūnui Juozapo iš Giriotiškių vienkiemio, Aukštadvario valsčiaus, Trakų apskrities. Visą savo turtą, susidedantį iš 78 ha žemės sklypo Brėdiškių palivarke, Aukštadvario valsčiuje, Trakų apskrityje, su visais jo trobesiais, mišku, sodu ir visą kitą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, gyvąjį bei negyvąjį inventorių pavedė pilnon nuosavybėn tikrai savo dukrai kunigaikštytei Marijai Butautaitei-Andžejkovičiūtei^[2].

Brėdiškių palivarkas, buvęs Užuguosčio dvaro dalimi, tapo kunigaikščių Butautų-Andžejkovičių nuosavybe XIX a. viduryje. Dvarą pirko Marcelijus Butautas-Andžejkovičius iš valstybės patarėjo (статский советник) grafo Nikolajaus Dimitrijevičiaus Zubovo ir pulkininko grafo Platono Nikolajavičiaus Zubovo 1842 m. spalio 20 d. ir 1850 m. rugsėjo 7–20 d. Užuguosčio dvarui dar priklausė šie palivarkai: Brėdiškės, Zagužė, Juodupė arba Michalovas, du žemės sklypai bei pieva Calapiškių[V4]  kaime, sudarę 360 dešimtinių^[3]. Į šį palikimą pretendavo tik Marcelijaus Butauto-Andžejkovičiaus sūnūs: Narcizas Martynas, Viktoras Pranciškus, Kazimieras Jurgis, Mykolas, Jonas ir Vaclovas. Mykolas turėjo tris dukras ir nuo caro laikų vaistinę Vilniuje. Narcizo du vaikai mirė maži, palaidoti Užuguostyje, giminės kapavietėje. Jo vienintelis likęs sūnus Vladislovas vedė Jadvygą Kvintaitę. Jų sūnus Aleksandras JAV pakeitė savo pavardę[V5]  į Alex. Jis apie Mykolo dukterų likimą atsitiktinai sužinojo 1960 m. Jo kolega iš Šveicarijos buvo vedęs vieną iš jų. Narcizas labai gailėjosi pardavęs Užuguosčio dvarą. Jis mirė Lenkijoje su Henriko Senkevičiaus knyga „Ugnimi ir kalaviju“ rankose. Kunigaikštis Jonas Butautas-Andžejkovičius jam priklausiusį Zagužės palivarką pardavė dar prieš karą ir persikėlė gyventi į Užuguosčio dvarą. Šeimos neturėjo, mirė 1942 m. birželio 24 d. po mirties palikęs kareliško beržo skrynelę, sukilėlių pagamintą Sibire, su monograma J. A., su caro auksiniais bei slaptais stalčiukais. Auksiniai gelbėjo Modzeliauskus nuo Sibiro, nes kaimynai reikalavo duoklės už tylėjimą. Galiausiai liko tik skrynelė. Ją saugo Janinos dukra Irena.

Karo audrose dingo ir Artūro Grotgerio paveikslas „Kryžiaus nešimas Sibire“, prie kurio vakarais melsdavosi Eugenijos Julitos senelė Rožė Karolina, prisimindama Sibire patirtas giminės kančias. Bronislovo sūnus lakūnas Tadas žuvo aviakatastrofoje 1926 m., Lenkijoje.

Užuguosčio dvarą 1842–1850 m. nusipirkęs Marcelijus Butautas-Andžejkovičius gimė 1809 m. Butrimiškių dvare^[4] (dab. Alytaus r.). Butrimiškių dvarą valdė Marcelijaus tėvas Gaudentas Motiejus (Gaudent Maciej). Su žmona Teofile^[5] Chelstovskaite turėjo šešis vaikus: Marcelijų Joną, Aleksandrą Dominiką, Kazimierą Francišką, Juozą Francišką, dukras Rozaliją Liudoviką[V6]  ir Francišką. Ne visų jų likimai yra žinomi. Dukra Rozalija Liudovika[V7] , gimusi 1806 m. vasario 14 d., buvo pakrikštyta Alovės bažnyčioje 1806 m. vasario 24 d., krikšto tėvas kunigaikštis Jokūbas[V8]  Kęstutis-Gediminas. Alovės bažnyčioje 1818 m. sausio 27 d. kunigaikštis Jokūbas Kęstutis-Gediminas su Katerina Kulikovska pakrikštijo ir Aleksandrą Dominiką^[6]. 1809 m. birželio 20 d. Alovės bažnyčioje kunigas pakrikštijo Marcelijų Joną, gimusį 1809 m. birželio 18 d. Butrimiškių dvare. Kur palaidotas 1863 m. sukilėlis, caro armijos karininkas Aleksandras Dominikas Butautas-Andžejkovičius, miręs nuo dvidešimt keturių mūšyje gautų žaizdų, nėra žinoma. Gal slaptai toje pačioje kapavietėje?

Pagal aristokratų tradiciją, mergaitėms mokslui namuose buvo pasamdyta guvernantė. 1930 m. Eugenija Julita su vyresniąja seserimi įstojo į Aukštadvario progimnaziją. Mama mokslui Aukštadvaryje nusamdė butą priešais vaistinę žydui priklausiusiame name, apsigyveno su keturiomis dukromis namo antrame aukšte. Vytauto jubiliejaus metinių proga visoms mergaitėms buvo pasiūti tautiniai rūbai ir visos keturios nufotografuotos pas Aukštadvario fotografą S. Vaismaną.

Eugenija Julita su seserimi Janina progimnazijoje tapo skautėmis. Klebonas Jonas Sadūnas, Lietuvos kariuomenės šeštojo pulko kapelionas, dažnai atvykdavo į Brėdiškių dvarą per šventes, po šv. Mišių jį į svečius parsiveždavo Vytautas Modzeliauskas. Svečiuodavosi ir Jiezno dvaro savininkas Kvinta, Komarai, kiti aplinkinių dvarų savininkai, susėdę visi prie stalo lošdavo kortomis, o šeimininkas iš atminties cituodavo Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“. Eugenijos Julitos tėvas deklamuodavo ir visas Puškino pasakas. Kartais Brėdiškių dvaro šeimininkė pasiūlydavo svečiams ir prie ūkio darbų prisijungti.

Eugenija Julita Brėdiškių dvare mėgo griežti smuiku. Pasakojama, kad tai buvęs Stradivarijaus smuikas. Jį iš Rumunijos parvežė tėvas po Pirmojo pasaulinio karo. Progimnazijoje seserys draugavo su Aukštadvario apylinkių dvarininkų vaikais: Vaclovu Mališausku, Henriku Polukordu. 1935 m. Eugenija su mama ir trimis seserimis Janina, Marija ir Sofija išvyko į Kauną. Mama nusamdė butą Žaliakalnyje. Janina ir Eugenija lankė „Saulės“ gimnaziją, o jaunesnės – pradžios mokyklą. Janinos gimnazijos bendraklasė Aldona Vailokaitytė, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio brolio Viktoro duktė, 1938 m. moterų Europos krepšinio čempionato Romoje sidabro medalio laimėtoja. Nuo 1930 m. gimnaziją globojo Šv. Kazimiero kongregacijos seserys. Mergaičių gimnazijoje buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas, privaloma vokiečių kalba, daug dėmesio skiriama lotynų kalbai, namų ruošai. Griežta dienotvarkė, uniforma, nuolatinė suaugusiųjų priežiūra, turiningi užsiėmimai ugdė atsakingas, išsilavinusias, inteligentiškas, dorovingas Lietuvos asmenybes. „Saulės“ gimnazijoje Eugenija Julita nusikirpo kasas, todėl vienuolės patarė perkelti ją į kitą mokyklą. Toliau mokslus Eugenija tęsė Kaišiadorių gimnazijoje. Ten dirbo Rapolas Šaltenis, jo senelio brolis buvo Antanas Baranauskas. Mokytojas vis pabrėždavo jos dvarininkišką kilmę, sakydavo, kad ji nemoka nei raštyti, nei kalbėti lietuviškai. Matyt, tai buvo gyvenimo pamoka, nes Eugenija gyvenimo saulėlydyje noriai deklamuodavo „Anykščių šilelį“ nuo pradžios iki tol, kol klausytojai pavargdavo…

Prieš sovietų okupaciją Brėdiškių dvare lankydavosi aviatorius Viktoras Ašmenskas. Jau laisvoje Lietuvoje jis pasakojo romantišką istoriją, kad Brėdiškių dvaro apylinkėse pamatė keturias dvarininkaites, jodinėjančias žirgais, iš jų išsiskyrė Eugenija savo energingumu. Sovietų okupacija apvertė gyvenimą aukštyn kojomis. Karui prasidėjus, pirmąją jo dieną, Eugenija su seserimi Maryte nuvyko į Trakus pas Viktorą Ašmenską. Jis jas išsiuntė atgal į Brėdiškių dvarą. Čia prisiminimai išsiskiria, nes knygoje „Generolas Vėtra“ Viktoras Ašmenskas rašė, kad su savo bičiuliais pirmąją karo dieną vyko į Brėdiškių dvarą.

Suaugusiųjų gimnazijos aštuonias klases Eugenija baigė 1943 m. Vilniuje, vokiečių okupacijos laiku. Rusų frontui artėjant, Eugenija su vyru pasitraukė per Kuršių neriją į Rytprūsius, Jugoslaviją. 1945 m. Vokietijos pabėgėlių stovykloje Eichštete (Eichstätt) gimė sūnus Viktoras, o 1947 m. Dresdene dukra Sigutė. 1948 m. Eugenija su vyru ir dviem vaikais išvyko į Venesuelą, ten įsijungė į lietuvių bendruomenės gyvenimą, turėjo savo fotoateljė. Nepriklausomybės dieną lietuviai švęsdavo prie Bolivaro paminklo, buvo keliama trispalvė. Eugenija Venesueloje vadovavo lietuvių tautinių šokių grupei. Seserėčios dukros Jolitos Herlyn (Kraniauskaitės) romane „Svaigulys“ ji tapo tetos Marijos, gyvenančios Venesueloje, prototipu. Eugenijos tėvai ilgą laiką nežinojo apie jos likimą. Tik po Stalino mirties tėvai sužinojo, kad Eugenija gyva ir gyvena už vandenyno. Tuo metu Venesueloje buvo pradėtas garbinti Fidelis Kastro ir Eugenija su vaikais 1963 m. išvyko į JAV. Dirbo madų dizainere. Dukros Sigitos vestuvinė suknelė sename albume primena apie tai. 1973 m. Eugenija atvyko į Lietuvą. Tėvai jau buvo mirę. Tuometinė valdžia neleido išvykti iš Vilniaus, bet Eugenija, sumokėjusi prievaizdui valiuta, su giminėmis nuvyko į Brėdiškių dvarą. Ten buvo sunaikinta viskas… Prievaizdas žodžio netesėjo ir apie Eugenijos keliones pranešė raudonkelniams.

Atsisveikinti su Eugenija, galbūt amžiams, į „Gintaro“ viešbutį atvyko buvę draugai: akademikas Vaclovas Mališauskas, profesorius Henrikas Polukordas ir Viktoras Ašmenskas, pasiruošęs lėktuvu bėgti iš sovietų Lietuvos. Visi žinojo, kad pokalbių klausosi.

Lėktuvui pakilus iš Vilniaus oro uosto skrydžiui per Atlantą, prie šių eilučių autoriaus ir jo pusbrolio priėjo žinomas pilietis, tik be antpečių, ir paprašė atiduoti juostą iš fotoaparato, atidavė jau pakeistą…

1972 m. Eugenija lankėsi Vokietijoje pas savo dėdę Stanislovą von Butovt, jis perdavė senuosius giminės metrikus teigdamas, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio kraujas – iš dviejų linijų – Butautų-Andžejkovičių ir Kęstučių-Gediminų. Eugenijai kilmė buvo ne mažiau svarbi, kaip ir iš kunigaikščių Kęstučių-Gediminų giminės kilusiam 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarui Donatui Malinauskui. Karo audros išblaškė Tolkiškių[V9]  dvaro kunigaikštytės Anelės Kęstutytės-Gediminaitės palikuonis po pasaulį, tačiau po daugelio metų nenuspėjami gyvenimo keliai Donato Malinausko vaikaitį Tadą Stommą ir Eugeniją suvedė JAV.

1986 m. JAV svečiavosi sesuo Sofija. Eugenija jai papasakojo savo pranašingą sapną, kad Lietuva vėl bus laisva ir tik tada visi pradės gerai gyventi. Paskelbus Nepriklausomybę Eugenija sugrįžo į Lietuvą, seserys atgavo dvaro žemę, bet ne funkcionalų ūkį… Eugenija buvusio gyvenamojo namo vietoje, padedama Viktoro Ašmensko, pastatė naują namą ir jame gyveno iki mirties… Viktoras Ašmenskas mirė senelių namuose sulaukęs 104 metų amžiaus.

Atgautąja laisve džiaugiasi ir Eugenijos vaikai, dabar dažnai besilankantys Lietuvoje.

Voruta, 2016 m. balandžio 30 d., Nr. 4 (822), p. 15.