Brajenas Kolodiejčiukas MC. Motinos Teresės šviesa ir naktis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Brajenas Kolodiejčiukas MC. Motinos Teresės naktis

2010 m. rugpjūčio 26 d. minėsime Motinos Teresės, vadinamos Kalkutos šventaja, 100-sias gimimo metines. Praėjus vos 5 metams po jos mirties 1997 metais, 2003-siai Motina Teresė buvo paskelbta palaimintąja. Neilgai trukus anglų kalba pasirodė Brajeno Kolodiejčiuko MC, kanonizacijos bylos postulatorius bei Motinos Teresės centro direktoriaus, parengta knyga „Motina Teresė. Ateik, būk, mano šviesa.Kalkutos šventosios asmeniniai raštai“. Joje pateikiami ligšiol niekur neskelbti asmeniniai palaimintosios laiškai, įvairūs tekstai bei dokumentai, atskleidžiantys nepaprastą Motinos Teresės dvasinę kelionę. Rugpjūčio pabaigoje šis unikalus veikalas taps prieinamas ir Lietuvos skaitytojams „Katalikų pasaulio leidinių“ pastangomis. Jūsų dėmesiui – keletas knygos ištraukų. Pirmoji jų iš arčiau pristato pačią knygą.

Per daugelį dešimtmečių Motina Teresė ir jos veikla susilaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo. Per visą savo gyvenimą, o ypač mirties valandą, sulaukus aštuoniasdešimt septynerių metų, ji pelnė tiek dėmesio, kad natūraliai kyla klausimas: iš kur toji magnetinė jėga, pritraukusi prie jos daugybę žmonių? Ji pati, žinoma, mieliau būtų likusi nepastebėta. Save laikė tiesiog „pieštuku Dievo rankoje“, ir buvo įsitikinusi, kad Dievas naudojosi jos „menkumu“ tam, kad parodytų savo didingumą. Motina Teresė niekada neprisiėmė garbės dėl savo pasiekimų, verčiau stengėsi visą gautą dėmesį nukreipti į Dievą ir „Jo darbą“ tarp vargingiausių vargšų. Vis dėlto pagal Dievo apvaizdos planą jai nebuvo lemta likti nežinomai. Jos pasiaukojančią meilę ir atjautą vargšams pripažino įvairių tikėjimų bei visuomenės sluoksnių žmonės; juos žavėjo jos paprastumas ir nuoširdumas, traukė spinduliuojamas džiaugsmas ir ramumas. Sykiu visus, kurie nors kartą gyvenime buvo ją sutikę, apimdavo jausmas, kad už skvarbaus Motinos Teresės žvilgsnio slėpėsi kažkas žymiai daugiau.

Nuslėpti savo darbo su vargšais Motina Teresė negalėjo, tačiau stebėtina, kaip sėkmingai jai pavyko nuslėpti pačius giliausius savo santykių su Dievu išgyvenimus. Ji žūtbūt siekė išlaikyti šias meilės paslaptis toli nuo mirtingųjų akių. Arkivyskupas Ferdinandas Perjė (Ferdinand Périer) iš Kalkutos ir keletas kunigų buvo vieninteliai, kurie turėjo tam tikrą galimybę pažvelgti į dvasinius jos vidinio gyvenimo turtus, bet ir šiuos žmones ji nuolat maldavo sunaikinti visus su tuo susijusius laiškus. To primygtinai reikalavo, nes Dievui, Jo veikimui joje ir per ją jautė didžiulę pagarbą. Jos tylėjimas dabar yra nuolankumo ir meilės švelnumo liudijimas.

Laimei, Motinos Teresės dvasios vadovai kai kuriuos jos laiškus išsaugojo. Per beatifikacijos ir kanonizacijos procesą surinkti liudijimai ir dokumentai atskleidė įsimintiną pasakojimą apie jos santykį su Jėzumi, paslėptą net nuo pačių artimiausių bendradarbių. Priešingai „paprastumui“ Motinos Teresės pasitikėjimas atskleidžia iki šiol nepažintą šventumo gelmę, todėl ji drąsiai galėtų būti statoma į vieną gretą su iškiliais Bažnyčios mistikais.

Jos gyvenimas bei mokymas ir toliau visus žavi. Ši knyga yra atliepas į prašymą žmonių, kurie ją pažinojo, mylėjo ir žavėjosi, kurie trokšta sužinoti jos veiksmų motyvus, stiprybės šaltinį, džiaugsmo priežastį ir meilės jėgą. Knygos puslapiuose atskleidžiamas gilus ir dramatiškas jos vidinis gyvenimas, netikėtais turtais papildomas dvasinis Motinos Teresės palikimas pasauliui.

Įvadas

„Jei kada nors tapsiu šventąja, neabejoju, kad būsiu kaip viena iš ‘tamsos’. Manęs vis nebus danguje, – eisiu į žemę uždegti šviesos tūnantiems tamsoje.“ Šie Motinos Teresės žodžiai, tarsi misijos moto, yra jos dvasinio ir apskritai viso gyvenimo raktas. „Ateik, būk mano šviesa“ – pašaukė Jėzus, ir Motina Teresė siekė būti Dievo meilės šviesa tamsą išgyvenusiems žmonėms. Paradoksali ir visiškai netikėta misijos kaina buvo tai, kad jai pačiai teko gyventi „siaubingoje tamsoje“. Laiške vienam iš savo dvasios tėvų rašė:

Taigi Tėve – nuo 49 ar 50 metų šis siaubingas netekties jausmas – neapsakoma tamsa – vienišumas, nuolatinis Dievo ilgesys – giliai širdyje paliekantis skausmą. – Yra taip tamsu, kad nieko nematau – nei mintimis, nei protu, Dievo vieta mano sieloje tuščia.

Manyje nėra Dievo – kai ilgesio skausmas tampa nepakeliamas, tiesiog ilgiuosi ir ilgiuosi Dievo ir tada pajuntu – Jis nenori manęs – Jo čia nėra – …Dievas nenori manęs – Kartais – tegirdžiu savo pačios širdies šauksmą – „Mano Dieve“, ir nieko daugiau – Kankynė ir skausmas, kurio negaliu paaiškinti.

Knygos tikslas

Šioje knygoje nagrinėjama Motinos Teresės dvasinio gyvenimo gelmė iš minėto misijos moto perspektyvos. Knyga nėra teologinė studija, joje veikiau pristatomi iki šiol nepažinti jos vidinio gyvenimo aspektai, leidžiantys geriau suprasti jos tvirtą tikėjimą ir besąlygišką meilę Dievui bei artimui.

Per kanonizacijos procesą atskleisti trys Motinos Teresės vidinio gyvenimo aspektai: asmeninis įžadas, kurį ji davė tebebūdama Loreto sesuo, mistiniai potyriai, lydėję siekį įkurti Dievo Meilės Misionierių seserų kongregaciją, ir intymus dalijimasis Kristaus kryžiumi per daugelį vidinės tamsos metų. Šie aspektai tarpusavyje susiję – asmeninis įžadas paklojo pamatą pašaukimui tarnauti vargingiausiems iš vargšų, naujasis pašaukimas pakvietė apglėbti dvasinę tikrovę tų žmonių, kuriems ji tarnavo, o įžadas padėjo kilniai išgyventi skausmingą tamsą.

Knygą sudaro keturios dalys. 1 ir 2 skyriuose nagrinėjamas vidinis Motinos Teresės gyvenimas iki „pašaukimo pašaukime“. Meilė Dievui ir artimui jos širdyje buvo įskiepyta nuo pat ankstyvos vaikystės. Nuoširdų atsaką Dievui jaunystės metais Skopjėje, o ypač tapus pasišventusia ir pasiaukojusia Loreto vienuole, vainikavo 1942 metais duotas asmeninis įžadas. Šis įžadas tapo ne vien jos veiksmų varomąja jėga, bet ir Viešpaties numatytu pasirengimu tam, kas laukė ateityje.

3–7 skyriuose kalbama apie 1946 metais rugsėjo 10 dieną patirtą įkvėpimą įkurti Dievo Meilės Misionierių seserų kongregaciją, išgyventą dramą, laukiant leidimo pradėti naują misiją, ir galiausiai pasitraukimą iš Loreto seserų ordino bei darbo lūšnynuose pradžią. Tiek atsiliepdama į „pašaukimą pašaukime“, tiek per ilgą tyrimo procesą ji drąsiai pasitiko daugelį užgriuvusių kentėjimų bei tvirtai vykdė naują misiją.

Kai viskas, rodės, atsistojo į savo vietas, netruko prasidėti pats sunkiausias Motinos Teresės gyvenime išbandymas. Nuo pat pašaukimo pradžios ji buvo įsitikinusi, kad jos misija – nešti tikėjimo šviesą tiems, kurie gyveno tamsoje. Tada dar nenujautė, kad tamsa taps didžiausiu jos pačios gyvenimo išbandymu ir pamatine misijos dalimi. Šio mistinio potyrio gelmė ir naujo pašaukimo bei misijos gyvenimo kaina – tai 8–13 skyriaus temos.

Motinos Teresės palikimas

Tamsos potyris Motiną Teresę užklupo netikėtai. Iki tol ji išgyveno stiprų vienybės su Dievu ryšį, todėl permaina buvo ne tik stebinanti, bet ir kankinanti – nebejautė Jo artumo taip, kaip anksčiau, suglumo ir išsigando. Gal pasuko klaidingu keliu? Ieškodama Dievo tariamo pasitraukimo (Jo artumas iki tol atrodė toks realus) priežasčių, iš pradžių manė, kad Dievas pasitraukė dėl jos nuodėmingumo ir silpnumo, ir nusprendė, jog tamsa skirta netobulumams pašalinti.

Dvasios vadovų padedama, ji pamažu suvokė, kad skaudi vidinė patirtis yra jos misijos pagrindas. Tai buvo dalijimasis Kristaus kančia ant kryžiaus, ypač Jėzaus troškuliu – mylėti ir išganyti kiekvieną žmogų. Galop ji pripažino, kad slėpiningas kentėjimas – tai Kristaus kančios atspaudas jos sieloje. Ji išgyveno kalvarijos – Jėzaus ir vargšų kalvarijos – slėpinį.

Šio vidinio potyrio išgyvenimas buvo neatsiejama jos pašaukimo dalis, didžiausias misijos iššūkis ir aukščiausia meilės Dievui ir vargšams išraiška. Ji buvo pasirengusi ne tik rūpintis visuomenės pažemintaisiais ir atstumtaisiais, bet ir dalytis jų materialine bei dvasine kančia, jų – „nepageidaujamų, nemylimų, apleistų“ ir vienišų žmonių – padėtimi.

Užuot dėl įtemptos ir besitęsiančios dvasinės agonijos tapusi prislėgta, Motina Teresė spinduliavo išskirtinį džiaugsmą, meilę ir entuziazmą. Ji buvo tikra vilties liudytoja, meilės ir džiaugsmo apaštalė, nes savo gyvenimo rūmą ji buvo pastačiusi vien ant tikėjimo pamato. Ji skleidė, kaip apibūdino Malkolmas Mageridžas (Malcolm Muggeridge), tą „švytėjimą“, kuris kilo iš santykio su Dievu. Šioje knygoje norima išnagrinėti ir aprašyti šio slėpiningo santykio raidą.

Dokumentai

Motina Teresė puikiai suvokė neįprastas savo pašaukimo aplinkybes ir išskirtinį būdą, kuriuo buvo pastūmėta jį išgyventi. Baimindamasi, kad į ją nebūtų atkreiptas dėmesys, kuris, jos įsitikinimu, priklausė vien Dievui, nuolat reikalavo sunaikinti visus dokumentus, kuriuose atskleidžiamas įkvėpimas įkurti Dievo Meilės Misionierių seserų kongregaciją.

Tėvas [van Eksemas (Van Exem)] taip pat turi nemažai mano parašytų laiškų apie darbus, kai tebebuvau Loreto sesuo. Dabar, kai mums patikėtas Jėzaus planas išdėstytas Konstitucijose, tie laiškai daugiau nebereikalingi. Gal galėčiau juos susigrąžinti, mat juose atskleidžiama mano siela anomis dienomis. Norėčiau sudeginti visus raštus, kuriuose nors kiek užsimenama apie mane. Prašau, Jūsų Šviesybe, patenkinkite šį mano norą. Noriu, kad man perduota Dievo paslaptis liktų tarp mūsų, pasaulis apie ją nežino, aš noriu, kad taip ir liktų. Viskas, kas susiję su Bendruomene, Jūs žinote pakankamai. Niekada nepasakojau, netgi per išpažintį, kaip Bendruomenė prasidėjo. Jūs ir Tėvas tai žinote, ir to pakanka. Aš buvau Jo mažytis instrumentas, dabar Jo valia žinoma iš Konstitucijos, – visi tie laiškai nebereikalingi. (Motina Teresė arkivyskupui Perjė, 1956 m. vasario 8 d.)

Kai po metų, 1957 metais arkivyskupas Perjė dar nebuvo patenkinęs jos noro, ji surado kitą progą pakartoti savo prašymą. Nebuvo patenkintas ir antrasis prašymas. Laikui bėgant ir augant susidomėjimui jos veikla, atsirado tikimybė, kad apie ją ir jos veiklą bus pradėti rašyti straipsniai ir knygos. Tai Motinai Teresei tapo nauju išbandymu. Ji vėl ėmė baimintis, kad arkivyskupas Perjė ir tėvas van Eksemas, jos dvasios tėvas nuo 1944 metų, nepaviešintų turimų dokumentų:

Šįryt buvau atėjusi, bet Jūsų neradau. Turiu į Jus didžiulį prašymą. Niekada nieko iš Jūsų neprašiau asmeniškai sau. Iš monsinjoro E. Barberio (Barber) sužinojau, kad kardinolas Spelmanas (Spellman) nori parašyti apie mane ir mano darbą. Vyskupas Morovas ruošiasi ateiti pas Jus ir paprašyti dokumentų. Jums ir tėvui van Eksemui aš patikėjau savo slapčiausias mintis – savo meilę Jėzui ir Jo švelnią meilę man – prašau, nieko neduokite iš 1946 metų. Noriu, kad darbas priklausytų Jam vienam. Kai žmonės sužinos apie jo pradžią, daugiau ims galvoti apie mane, mažiau apie Jėzų. Tegu mato Švenčiausioji Mergelė, prašau, nieko nepasakokite ir neduokite. Žinau, jie nori finansiškai paremti Bendruomenę, pinigų aš nenoriu, aklai pasitikiu Dievu, žinau, kad Jis niekuomet manęs neapleis. Per keletą pastarųjų metų per mano rankas perėjo šimtai tūkstančių rupijų. Nežinau, iš kur jos atsirado. Esu visiškai patenkinta ir dėkinga Dievui už tai, ką Jis dovanoja. Geriau likti neturtingai su Jėzumi ir Jo vargšais. Man mieliau prašyti išmaldos ir pasitenkinti mažu. Tegul rašo apie „darbą“ ir kenčiančius vargšus. Padėkite man padengti vargingų vaikų mokyklos išlaidas ir gabesniems suteikti šansą gyvenime.

Tėvas Martindeilis SJ (Martindale) taip pat nori parašyti, apie tai jis pranešė per kapitoną Češajų, aš atsakiau „ne“. Aš tik Jo instrumentas, kam tiek daug apie mane, kai visas darbas priklauso Jam vienam. Neturiu į jį jokios teisės. Jis man buvo duotas…(Motina Teresė arkivyskupui Perjė, 1957 m. kovo 30 d.)

Po trejų metų atsirado dar viena proga paprašyti, kad dokumentai būtų sunaikinti.

Tam, kad popiežius pripažintų Dievo Meilės Misionierių seserų kongregaciją, Kalkutos arkivyskupas turėjo jam pateikti oficialų prašymą, kuriame būtų išdėstyta jam pavaldžios kongregacijos istorija ir veikla. Šis naujas nagrinėjimas buvo susijęs su ja.

Jūsų Šviesybe, apžvelgdamas mūsų Bendruomenės istoriją, maldauju, sunaikinkite visus laiškus, kuriuos parašiau Jūsų Šviesybei, ir kurie neturi nieko bendro su Bendruomene. Pašaukimas – tai ypatinga Dievo dovana man, nevertai. Nežinau, kodėl Jis išsirinko mane, veikiausiai panašiai, kaip mes pasirenkame žmones, todėl, kad jie labiausiai nepageidaujami. Nuo pirmos iki pat šios dienos naujasis pašaukimas man buvo vienas pratisas „Taip“ Dievui nepaisant kainos. Mano įsitikinimas, kad „darbas yra Jo“, yra daugiau nei tikras. Niekada neabejojau. Mane žeidžia tik tai, kad žmonės mane vadina įkūrėja, nes aš tikrai žinau, – Jis paklausė, – „Ar padarysi tai dėl Manęs?“ Viskas buvo Jo, man tereikėjo nuolankiai priimti Jo planą, Jo valią. Šiandien Jo darbas auga, nes jį dirbu ne aš, o Jis dirba per mane.

Tuo esu taip įsitikinusi, jog mielai atiduočiau savo gyvybę tam, kad įrodyčiau. (Motina Teresė arkivyskupui Perjė, 1960 m. gruodžio 18 d.)

Kad ir kaip būtų, arkivyskupo Perjė ir jo pasekėjų įsitikinimu dokumentai turėjo būti išsaugoti, nors pati Motina Teresė sugebėjo nemažai jų sunaikinti. Panašiai ir tėvas van Eksemas daugelį metų kovojo su primygtiniu Motinos Teresės reikalavimu sunaikinti dokumentus. Mėgino ją įtikinti, kad tuos dokumentus reikia išsaugoti būsimoms savo pasekėjų kartoms. 1981 metais jai rašė: „Paskutinė pastaba man sukėlė šoką: nežinau, kas atsitiko dokumentams, kuriuos turėjo tėvas Henris. Kai praėjusiais metais nuėjau į Šv. Teresės mokyklą, nieko neberadau. Kur tie dokumentai? Nenorėčiau, kad taip atsitiktų su tais, kuriuos turiu aš.“ Galop jis pasidavė. Prieš pat mirtį 1993 metais tėvas van Eksemas, buvęs Motinos Teresės dvasios tėvas nuo 1944 metų, to meto Kalkutos arkivyskupui Henriui D’Suzai (Henry D’Souza) smulkiai viską išdėstė:

Jūsų Šviesybe, su padėka grąžinu Jums dokumentus, kuriuos buvote man atsiuntęs prieš išvykdamas į Honkongą.

Prie Motinos Teresės rankraščio pridėjau šias eilutes:

Motina pati tai parašė. Panašu į dienoraštį, bet tai ne dienoraštis. Akivaizdu, kad viena dalis buvo parašyta praėjus kuriam laikui po visų įvykių. Ar Motina turėjo kokius nors užrašus, aš nežinau. Galbūt, nes paminėta tiek daug datų. Kai kur pridėjau mėnesį ir metus. Po kongregacijos įkūrimo atsakiusi į gautus laiškus, Motina atiduodavo juos saugoti man.

Vėliau – tai galėjo būti Creek Lane – ji norėjo sudeginti visus laiškus, kuriuos buvau gavęs iš jos. Iš viso buvau gavęs du lagaminus laiškų: viename lagamine sudėti geradarių laiškai, kitame – likusieji. Aš neleidau jai sunaikinti laiškų ir liepiau jai kreiptis į arkivyskupą Perjė MC (Dievo Meilės Misionierių seserų kongregacija) generalinį vyresnįjį. Motina nuėjo pas arkivyskupą, o šis jai pasakė: „Motina, parašykite kongregacijos istoriją, ir tėvas van Eksemas sugrąžins visus laiškus.“ Motina pradėjo rašyti knygą, datuotą nuo 1948 m. gruodžio 21 iki 1949 m. birželio 11 dienos. Vakarais ji būdavo tokia pavargusi, kad daug rašyti negalėdavo.

Kai arkivyskupą Perjė pakeitė arkivyskupas Daieris (Dyer), Motina nuėjo pas jį prašyti to paties leidimo. Jis paklausė, koks buvęs arkivyskupo Perjė sprendimas, ir liepė toliau juo vadovautis. Vėliau atėjo arkivyskupas Albertas Vincentas (Albert Vincent), kuris kategoriškai atsisakė patenkinti Motinos prašymą. 1969 m. į Kalkutą atvyko arkivyskupas Pikačis (Picachy), Motina ir jam liepė neprasitarti apie jos laiškus. Ji žinojo, koks bus jo atsakymas.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje ji ir toliau primygtinai reikalavo laiškus sunaikinti. 1965 m. Motina buvo išrinkta popiežiškos kongregacijos generaline vyresniąja, ir nuo tada kongregacija nebebuvo pavaldi jokiam arkivyskupui. Taigi lagaminus su laiškais nusiunčiau Motinai kartu su ilgu laišku, kuriame paaiškinau, kad kai kurie laiškai priklausė ne jai, o kongregacijai.

Motinos rankraštis išbuvo pas mane iki tol, kol jį pasiunčiau Jūsų Šviesybei. Šiandien atgal siunčiu dokumentus, kuriuos buvau gavęs iš Jūsų. (Tėvas C. van Eksemas SJ arkivyskupui H. D’Suzai, 1993 m. kovo 12 d.)

Jeigu apie Motinos Teresės įkvėpimą žinojo tik tėvas van Eksemas ir arkivyskupas Perjė, apie dvasinę tamsą ilgainiui sužinojo ir daugiau kunigų. Savo dvasinę būseną ji atskleidė vien todėl, kad jautė Dievo raginimą tai daryti. Savo pačios norų ji nepaisė, o Jam atsakyti negalėjo. Kunigai jai daug padėjo – buvo tikri simonai kirėniečiai kryžiaus kelyje.

Gavusieji šiuos laiškus pirmieji suvokė, kad dvasinė tamsa buvo svarbiausias Motinos Teresės pašaukimo dalykas, ir numatė, kad ją paviešinus misija tęstųsi ir po jos mirties. Tėvas Njuneris aiškino:

Perskaitęs šiuos puslapius, priešingai jos prašymui, pajutau, kad privalau juos išsaugoti, nes atskleidžia tikrąją jos pašaukimo gelmę, tą gyvenimo pusę, apie kurią, rodės, niekas nė nenutuokė. Visi matė jos drąsią kovą, pradedant darbą su vargšais ir kenčiančiaisiais bei meilę jiems ir rūpestį seserimis; dvasinė tamsa liko jos paslaptis. Kasdieniame gyvenime ji atrodė linksma, darbe – nepavargstanti. Dvasinė agonija nevaržė jos veiklos. Su užsidegimu vadovaudama, ji vedė seseris, kūrė centrus, tapo žinoma, tačiau viduje jautė visišką tuštumą. Šiuose puslapiuose atskleidžiama toji jėga, kuria rėmėsi jos misija. Seserims ir daugeliui kitų būtų svarbu žinoti, kad jos darbas buvo įsišaknijęs Jėzaus misijos slėpinyje, vienybėje su Tuo, kuris, mirdamas ant kryžiaus, jautėsi apleistas savo Tėvo.

Be laiškų, knygoje cituojamos ir ištraukos iš kitų Motinos Teresės raštų, kaip antai dienoraščio, kurį rašė pradėjusi dirbti lūšnynuose, pamokymų seserims ir viešai pasakytų kalbų. Taip pat panaudoti ir kiti šaltiniai: ištraukos iš laiškų, parašytų tiriant, ar jos „pašaukimas pašaukime“ kilo iš Dievo – tai daugiausia arkivyskupo Perjė, tėvo van Eksemo ir jos vyresniųjų laiškai; liudijimai, surinkti per Motinos Teresės kanonizacijos procesą, daugiausia dar tebesančių gyvų dvasios vadovų bei Dievo Meilės Misionierių seserų; taip pat liudijimai apie ją iš šaltinių spaudoje.

Tikiuosi, kad kilnus Motinos Teresės misijos „uždegti] šviesą tūnantiems tamsoje“ įgyvendinimas daugelį įkvėps ir paskatins tęsti šią misiją pagal kiekvieno pašaukimą ir galimybes. Ten, kur mūsų širdis gaubia tamsa, jos pavyzdžiu, meile ir užtarimu danguje tenušvinta skaisti šviesa.

Iš knygos: Motina Teresė. Ateik, būk, mano šviesa.Kalkutos šventosios asmeniniai raštai (Katalikų pasaulio leidiniai, 2010)

B.d.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Motina Teresė

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra