Pagrindinis puslapis Sena Voruta Biržuvėnų dvaro parkas

Biržuvėnų dvaro parkas

„Ponia Vaivadiene, per karališką puotą ,
Jeigu Jūsų valia, eisim ratu per sodą
?“
Julius Slovackis, Mazepa, I, 8 „…Parkai vertingi ne tik tuo, kas juose yra, bet ir kas juose buvo. Parkuose ir oras net ne fizinis, o dvasinis, tai istorijos oras“ (D. Lichačiov, 1980). Parkų istorija glaudžiai susipynusi su architektūros, literatūros ir poezijos istorija, filosofija, muzika, estetika. Senieji sodai ir parkai – ne vien parkų meno, bet įvairių menų sintezės kūriniai. Keičiantis epochos skoniui ir vyraujančioms idėjoms, parkai įgaudavo vis naujų estetinių bruožų.
„Romantikai nežinojo vienintelio universalaus parko. Kiekvienas romantikų parkas buvo kitoks. Romantikams, panašiai kaip Bethovenui muzika, poezija reiškė daugiau negu bet kuris mokslas ar filosofija. Jei parkas buvo poetų dvasios teatras, tai tarp medžių ir altanų pirmiausia turėjo atsirasti pati poezijos esencija, jos „Dieviškoji energija“, vienu žodžiu – Ponia poezija“ (R. Pršybylskis „Romantikų parkai“). Ramybės ir vienatvės parkas žavėjo ir įkvėpė jaunąjį poetą Adomą Mickevičių, 1820–1821 metais sukūrusį „Odę jaunystei“ ir „Romantiką“, tapusias jaunųjų romantikų kartos manifestu. „Romantikai tvirtai žinojo gyvenimo ir mirties, meno ir gamtos, laimės ir neištikimybės, meilės ir kančių, tragedijos ir idilijos parkus“(R. Pržybylskis).
Neatsitiktinai cituoju lenkų autorius, nes vienas iš mano tyrinėjimo objektų – Lenkijos kultūra, jos parkų kūrėjai.
Parkų menas Lenkijoje jau nuo ankstyvųjų viduramžių turėjo gražias tradicijas. Vakarų Europos kultūros centrų, tokių kaip Italija, Prancūzija, Anglija, idėjos čia greitai pasklido, tačiau lenkų parkų menas pasižymėjo skirtingomis savybėmis, kurioms rastis įtakos turėjo Lenkijos kultūra ir tautos papročiai, gamtinės–geografinės sąlygos ir ribotos augalų auginimo galimybės, būdingos Lenkijos kraštovaizdžiui. Kiekviena nauja parko forma – ne tik laiko ir meninio skonio, bet ir natūralios aplinkos išbandymo rezultatas – tai originali vietinių ir užsienio projektuotojų kūrybinės veiklos forma. Parkų kūrėjai, realizavę progresyviąsias Europos sodų–parkų meno idėjas, praturtino ne tik Lenkijos, bet ir kaimyninių šalių, tarp jų ir Lietuvos, kultūrą.
 Viduramžiams buvo būdingi pilių ir vienuolynų, o Renesansui – pilių ir rūmų sodai, XIX a. ir XX a. pradžioje parkai kuriami prie rūmų, dvaruose, visuomeniniai parkai miestuose.
XIX amžiaus antroje pusėje svarbiausias parkų meno centras Lenkijoje buvo Varšuva. Šiame mieste prie Ježio Aleksandrovičiaus vadovaujamo Botanikos sodo, Varšuvos parkų draugijos išaugo nemažas būrys parkų projektuotojų ir apželdintojų. Parkų kūrėjai reprezentavo dvi pagrindines parkų meno kryptis – gamtos ir moderniąją (pastaroji pasireiškė tarpukariu). Jau nuo XIX a. vidurio buvo kuriami gamtos arba peizažiniai parkai su charakteringais takais, gamtos elementais. Augalų rūšių ir formų gausa turėjo nemažą reikšmę kuriant atskirus parko peizažus ir jų fragmentus.
„…Gamta, gamta, gamta visko išmokys – kaip gėlės pumpuras išsiskleidęs pavirsta nuostabiu ornamentu…“ rašė Wyspianskis.
 „Parkas galėjo kelti savo lankytojui tai džiaugsmą, tai melancholiją, tai nuostabą pasaulio turtingumu ir įvairove, tai religinį susižavėjimą, tai džiuginti paprasčiausiu atsiveriančių vaizdų tapybiškumu.“(D. Lichačiov, 1982)
XIX a. pabaigoje ir XX a. iki Pirmojo pasaulinio karo vyravo gamtos ar peizažinė parkų meno tendencija.
Žymiausias šios krypties atstovas buvo Valerianas Kromenbergas, kūrybinę veiklą pradėjęs XIX a. pabaigoje ir kūręs parkus dvaruose bei miestuose. 300 parkų projektų autorius 1880–1905 metais dirbo ne vien Lenkijos žemėje, bet ir Lietuvoje, Ukrainoje, Kryme. Gana plačiai žinomi buvo daugiau nei 250 parkų sukūręs Stefanas Celichovskis bei keliasdešimties projektų autorius Teodoras Chronskis.
Varšuvos parkų projektuotojų mokyklai priklausė S. Karčevkis, S. Rutkovskis, T. Červinskis ir daugelis kitų, o tarp jų ir Antanas Zaleskis, kūręs parkus Lenkijoje ir Lietuvoje. Vienas iš Antano Zaleskio darbų Lietuvoje – Biržuvėnų parkas Žemaitijoje, Biržuvėnų dvare.
Biržuvėnų dvaras buvo įkurtas dar XV amžiuje Virvytės dešiniajame krante. Dvaras, anksčiau buvęs Vilniaus, o vėliau Kauno gubernijoje, priklausė Gorskių giminei (herbas Nalenč). Gorskiai, kilę iš Lenkijos, Mozūrijos žemės, į Lietuvą atsikėlė XVI a. antroje pusėje. Giminės pradininkas Lietuvoje buvo Stanislovas Gorskis, kuris dar iki 1588 metų įsikūrė Žemaitijoje, čia įgijęs žemės valdas. Jo sūnūs – Jonas–Chrizostomas ir Rapolas buvo dviejų Gorskių giminės Lietuvoje atšakų pradininkai. Gorskiai nuo seno buvo tėvų žemių paveldėtojai Biržuvėnuose ir dvare gyveno iki Antrojo pasaulinio karo.
1907 metais Biržuvėnų parko projektą dvaro savininkui Antanui Gorskiui parengė Antanas Zaleskis, dirbęs Kauno gubernijos vyresniuoju parkų instruktoriumi.
Apie Antaną Zaleskį dvisavaitiniame periodiniame leidinyje „Ogrodnik Polski“, išleistame 1897 metais Varšuvoje, rašoma, kad „…p. Antanas Zaleskis – parkų kūrėjas, Pruškovo (Silezijoje) parkų instituto auklėtinis, Varšuvos parkų sąjungos stipendininkas, po ketverių metų studijų užsienyje, 1897 metais grįžęs į Varšuvą, dirbo miesto želdynuose“.
Biržuvėnų parko autoriaus amžininkas, parkų kūrėjas ir istorikas Edmundas Jankovskis knygoje „Wspomnenia ogrodnika“ Zaleskį mini kaip vieną iš geresnių to meto projektuotojų, 1911–1924 metais dirbusį Varšuvos vaivadijoje instruktoriumi.
Nuo 1899 metų Antanas Zaleskis tapo „Ogrodnik Polski“, pirmojo tikrai profesionalaus tuometinio lenkų leidinio apie parkus, redakcijos nariu. Autorius buvo gerai žinomas skaitytojams iš spausdintų darbų, korespondencijų, atsiųstų iš Berlyno, Vroclavo, Drezdeno, Hamburgo bei kitų Vokietijos miestų.
Zaleskis, buvęs nuolatinis lenkų leidinių „Bitininkas“ ir „Sodininkas“ bendradarbis, dėstęs parkotyros kursą mokiniams ir praktikantams, turėjo ir savo sekėjų.
Kelių knygų, viena iš jų -„Kaip veisti mažus sodnelius Lietuvoje“ (antras verstinis leidimas 1912 m.), autorius, manau, galėjo būti vienas iš Zaleskių (herbas Lubič), besigiminiavusių su Biržuvėnų dvaro savininko Antano Gorskio gimine.
Apie Gorskių giminę duomenų yra J. J.K. Vilčinskio išleistame „Herbyne“,kuriame M. Brenšteinas pateikia Gorskių giminės genealogiją, bei Telšių „Alkos“ muziejuje saugomame rankraštyje „Rodowod Nalencz Gorskich“. Šiuose dokumentuose ne vieną kartą paminėta Zaleskių pavardė. Antai Albertas Gorskis, Leopoldo sūnus, Telšių pavieto maršalka, buvo vedęs Aleksandrą, Mykolo Zaleskio, Raseinių pavieto pakamario, dukterį. Su ja turėjo dvi dukteris – Sofiją ir Mariją. Knygoje „Pamiętniki Jakoba Gieysztora z lat 1857–1865,“ I tome rašoma apie iliustratorių Antaną Zaleskį (kuris nėra anksčiau mūsų minėtas asmuo), Ignaso, Trakų vėliavininko, sūnų, Mykolo Zaleskio anūką, gimusį 1824 metais Varšuvoje, mirusį 1885 metais Florencijoje. Antanas Zaleskis, Zubiškio dvaro Trakų paviete savininkas, vedė Mariją, Alberto Gorskio dukterį.
Parkų kūrėjas Antanas Zaleskis gyveno (gimimo data nežinoma) keliais dešimtmečiais vėliau nei knygų iliustratorius, minėtas Jokūbo Geištoro prisiminimų knygoje, tad galime tik numanyti, kad Biržuvėnų parko autorius buvo vienas iš tų Zaleskių, kurie giminiavosi su Gorskiais.
 Lietuvos istorijos archyve Gorskių giminės apraše tarp daugelio dokumentų yra išlikęs lapas, kurio vienoje pusėje yra pavaizduota Gorskių giminės genealogijos lentelė, o kitoje – Biržuvėnų parko dalis ir tikriausiai dvaro savininko Antano Gorskio užrašyta: „Mielas…! Nuo sekmadienio yra Lenkijoje“. Galbūt Biržuvėnų parko projektą Antanas Gorskis užsakė Antanui Zaleskiui sukurti tuo metu, kada Gorskiai su Zaleskiais dar artimai bendravo.
1987 metais išleistoje Romano Aftanazio knygoje „Medžiaga rezidencijų istorijai“, III tome rašoma, kad Antanas Zaleskis kūrė parkus Žeimiuose, Terespolyje, Noriūnuose, Biržuvėnuose. Informaciją apie Biržuvėnus knygos autoriui suteikė Antanas Gorskis, paskutinio Biržuvėnų valdytojo sūnus.
Ar giminystės ryšiai, dvaro savininko gyvensena, meninis skonis, kuris keitėsi priklausomai nuo to, kas tuo laiku buvo gražu, egzotiška, turėjo vienokios ar kitokios įtakos 1907metų Biržuvėnų parkui įkurti? Kas būtent iš anksčiau minėtų Zaleskių giminės buvo Kauno gubernijos vyresnysis parkų instruktorius Antanas Zaleskis? Į šiuos klausimus dar nerandame tikslaus atsakymo. Turint naujų duomenų apie Biržuvėnų parko kūrimo aplinkybes, galima būtų tęsti darbą, kadangi šiuo metu jis nepretenduoja į baigtinį. Apie Biržuvėnų parką A. Tauro knygoje „Mūsų parkai“ rašoma, kad jis buvo įveistas XIX a. 10 ha teritorijoje. Antanas Zaleskis kūrė parko projektą romantizmo dvasioje, tikriausiai susipažinęs su istoriniais šios vietovės ypatumais. Mat jau XV a. Biržuvėnai, buvę stambus dvaras, valdomas valdovo ir vietininkų, minimi 1253 metais kryžiuočių kronikose. Iki mūsų dienų yra išlikęs piliakalnis, žinomas iš kovų su kryžiuočiais laikų. Parko autorių žavėjo nuostabus kraštovaizdis, Virvytės vingiai, kurios senvagės buvo vėliau panaudotos parko tvenkinių sistemai. Vandens telkiniai, suteikė parko peizažui ypatingą patrauklumą, anot žymaus anglų architekto Ch. Reptono, buvo parko „akys“. Sukurtas peizažinis parkas turėjo šiek tiek sentimentalų gamtos pajautimą. Visi parko elementai (augalai, vandens telkiniai, statiniai ir paminklai) turėjo sukurti asmeninį, imtymų ryšį su žmogumi. Romantiškai nuteikdavo ilgi vingiuoti takeliai ir keliai tarp natūralių ir dirbtinių parko peizažų, pievų ir medžių masyvų, alėjų ir tvenkinių.
„… ir tik pasivaikščiojimų metu, kažkur ant suoliuko, po žaliuojančiu medžiu staiga blyksteldavo laimės spindulys ir apgaubdavo ramybe“ (R. Pršybylskis „Romantikų parkai“). Kaimo motyvai – trobesiai, arklidės, ganyklos su gyvuliais,… buvo tolimos parko perspektyvos.
Iš Lietuvos kultūros istoriko M. Brenšteino sudaryto dvarų privačių rinkinių aprašo matyti, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Biržuvėnų dvare buvo didelis archyvas, portretų rinkinys, ginklų ir senojo Saksonijos porceliano kolekcijos. Tarp kitų dokumentų dvaro archyve buvo saugoma daug privileginių raštų. Vystantis dvarų kultūrai, Biržuvėnuose XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje buvo susiformavęs ypatingas dvaro pasaulis.
Biržuvėnų dvaras ir parkas – tik nedidelė gausaus dviejų šalių, Lenkijos ir Lietuvos, tautų ir dvasios kultūros palikimo dalis. Literatūra apie Biržuvėnų dvaro parko autoriaus A. Zaleskio gyvenimą ir kūrybą yra labai negausi, išlikusi tik lenkų kalba; iki šiol nėra nei vieno leidinio, apimančio visą parko autoriaus kūrybą. Vertinant Antano Zaleskio kūrybą, teko vadovautis beveik vien lenkų spauda ir išlikusiais projektais, kurie yra mūsų Respublikos bibliotekose, istorijos archyvuose. Manau, kad daug daugiau jo darbų yra sukurtų už Respublikos ribų, ypač užsienyje – Lenkijoje, Rusijoje, gal ir Vokietijoje. Jie šiuo metu darbo autorei nepasiekiami, težinomi vien iš šykščių užuominų lenkų spaudoje. Suprantama, išsamiau susipažinus su visu Antano Zaleskio kūrybos palikimu, būtų galima susidaryti įvairiapusiškesnį ir gilesnį jo kūrybos vaizdą.
A. Zaleskio kūryba praturtino ir lietuvių, ir lenkų kultūrą, nors turbūt ji nevienodai joms abiem reikšminga.
Lenkijoje Biržuvėnų parko kūrėjas gyveno ir dirbo beveik tiek pat laiko kaip ir Lietuvoje. Ten taip pat paliko daug darbų, galbūt mokinių ir sekėjų. Dėl to nebūtų, atrodo, jokio mokslinio pagrindo kelti jo asmens bei kūrybinio palikimo išimtinumo nei lietuviams, nei lenkams.
Reikia pripažinti, kad lenkų parko meno istorikų darbai, kuriuose vienaip ar kitaip nušviečiamas bendrų Lietuvai ir Lenkijai parkų autorių kūrybinis palikimas, tebėra viena iš pagrindinių mokslo tiriamojo darbo atsparų.
Kaip Napoleono Ordos, Adomo Mickevičiaus draugo, piešiniai ir akvarelės yra unikalūs šaltiniai, kuriais mes žavimės ir kurie žadina mūsų susidomėjimą tautos praeitimi, vaizduojantys charakteringus dvarų bruožus, parkus, peizažus, architektūros paminklus, geriausiai atspindintys parkų meno, dvarų kultūros idėjas, taip ir išsamios parkų meno istorijos (parkų sukūrimo aplinkybių, parkų kūrėjų gyvenimo ir veiklos) studijos ne tik skatina domėtis dvarų–parkų meno istorija, tai padeda labiau suprasti  ir pažinti, gerbti ir saugoti kultūros lobyną.
Parengta 1991 metais
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Ciolek, Gerard. Ogrody polskie. Warszawa: Arkady, 1978
2. Ciolek, Gerard, Pladis, Witold. Materialy do slownika tworcow ogrodow polskych. Warszawa, 1968
3. Majdecki, Longin. Historia ogrodow, Warszawa, 1972
4. Przybylski, Ryszard. Ogrody romantykow. Krakow, 1978
5. Lichačiov, D. S. Poezija Sadov. S. Peteburg, 1991
6. Chargeat, Marguerite. Sztuka ogrodov Warszawa, 1978
7. Rodowod Nalęcz Gorskich. Telšių kraštotyros muziejus „Alka“
8. Vilniaus istorijos archyvas. Gorskių giminės aprašas, 1281
9. MA biblioteka, Retų spaudinių skyrius. Biržuvėnų parko projektas, originalas
10. Pamiętniki Jakoba Gieysztora z lat 1857–1865, Wilno, 1913
11. Roman, Aftanazy. Materialy do Dziejow Rezydencji. Warszawa, 1987
12. Kviklys, Br. Mūsų Lietuva. Bostonas, 1968
13. Ogrodnik Polski, 1897
14. Janmowski, Edmund. Wspomnienia ogrodnika. PIW Warszawa, 1972
15. Ogrodnik Polski, 1899
16. Tauras, Antanas. Mūsų parkai. Vilnius, 1989

Naujienos iš interneto