Biržų krašto evangelikai reformatai 1918-1940 m.

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje prasidėjo daugelio okupacijos metais draustų ir persekiotų gyvenimo sričių atstatymas. Viena, bene labiausiai nuniokotų sričių, yra Bažnyčia.

Greta gerai visiems žinomos katalikų bažnyčios Lietuvoje egzistuoja ir daugiau įstatymiškai pripažintų ir įteisintų tradicinių religinių konfesijų, dar vadinamų religinėmis mažumomis. Viena iš tokių konfesinių bendruomenių Lietuvoje yra evangelikai reformatai, kurių religinį ir kultūrinį gyvenimą Biržų krašte Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940 m.) pamėginsiu trumpai apžvelgti.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia turi turtingą ir gražią istoriją, kuri glaudžiai susijusi su visos Lietuvos praeitimi. Didžiulis reformatų indėlis į lietuviškos kultūros ir nacionalinio identiteto bei nacionalinės savimonės formavimąsi buvo gimtosios lietuvių kalbos įteisinimas bažnyčioje ir raštijoje. Evangelikų reformatų bažnyčia Lietuvoje visais istoriniais laikotarpiais puoselėjo lietuvybę, išugdė mūsų kraštui daug žymių mokslo žmonių bei politinių veikėjų.

Evangelikų reformatų indėlis atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę neabejotinai turi savo svorį. Jie aktyviai dalyvavo Nepriklausomybės kovose, užėmė vadovaujančias pozicijas Lietuvos Respublikos valdininkijoje, reiškėsi politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime. Iš tokių aktyviausių evangelikų reformatų asmenybių tarpukaryje, derėtų paminėti Nepriklausomybės kovų generolą, Silvestrą Žukauską, kuris buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas, kitas, biržietis Stasys Nastopka tarnavo Lietuvos kariuomenėje brigados generolu, o Jonas Nastopka – vienas iš pirmųjų nepriklausomybės kovose žuvusių lietuvių karininkų. Aktyviai Bažnyčios ir visuomenės gyvenime reiškėsi kraštiečiai iš Biržų broliai Jonas ir Martynas Yčai, kurie padėjo statyti savarankišką ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jie net kelis sykius užėmė ministrų pareigas šalies ministrų kabinetuose.
 
Evangelikai reformatai turėjo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, iš Biržų krašto kilusį, teisės specialistą Jokūbą Šerną, kunigo Adomo Šerno brolį. Dar 1917 m. rugsėjo mėnesį, vokiečių okupacijos metu, jis buvo išrinktas į 20-ties narių Lietuvos Tarybą eiti sekretoriaus pareigas.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu evangelikai reformatai sudarė ~ 0,53 procento visų šalies gyventojų, t. y. apie 11 000 tikinčiųjų. Turėjo 9 parapijas: Biržuose, Papilyje, Nemunėlio Radviliškyje, Švobiškyje, Kaune, Šiauliuose, Kelmėje, Seirijuose, Kėdainiuose bei 4 filijas: Naujamiestyje, Salamiestyje, Deltuvoje ir Aukštelkiuose. Čia nepaminėta Vilniaus evangelikų reformatų parapija, kuri po 1919 m. Vilniaus krašto okupacijos liko lenkų valdomoje teritorijoje ir su ja iki XX a. ketvirto dešimtmečio, dėl abiejų šalių diplomatinių santykių nebuvimo, jokie tarpsinodiniai kontaktai nebuvo užmegzti. Vilnių prijungus prie Lenkijos, evangelikai reformatai neteko savo tradicinio centro. Nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinį centrą teko perkelti į Biržus, kur dar nuo Biržų – Dubingių atšakos kunigaikščių Radvilų laikų tvirtai puoselėjamos evangelikų reformatų tradicijos. Nuo 1920 m. per visą tarpukario laikotarpį (išskyrus 1940 sausio 6 d. bendrą Vilnius ir Lietuvos evangelikų reformatų neeilinį Sinodą Vilniuje) Sinodo suvažiavimai vykdavo Biržuose per Jonines. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai visą Nepriklausomybės laikotarpį vadovavo generalinis superintendentas kunigas Povilas Jakubėnas. Parapija Vilniuje liko Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios vardu ir jai vadovavo superintendentas kunigas Mykolas Jastžembskis (Michal Jastrzęmbski).

Temos chronologiniai ir geografiniai rėmai – Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) evangelikų reformatų bendruomenė Biržų krašte. Tiksliau, nagrinėsiu tik Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio ir Salamiesčio evangelikų reformatų bendruomenes, nes būtent jos įeina į Biržų krašto geografinį arealą. Kam kiltų klausimas – kuo gi skiriasi Biržų krašto evangelikų reformatų bendruomenės nuo Biržų distrikto evangelikų reformatų bendruomenių? Atsakymas būtų toks, kad jos niekuo nesiskiria, tiesiog visam Biržų distriktui Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu priklausė kur kas daugiau parapijų, kurios išsibarsčiusios po visą etninę Lietuvą (neskaitant Vilniaus krašto). Tos parapijos, kurios priklauso Biržų distrikui, bet neįeina į mano tiriamą bendruomenės geografinį arealą, taip pat yra atsakingos Biržuose reziduojančiam Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios superintendentui, Kolegijai ir Sinodui. 1918-1933 metais Biržų distriktui priklausė Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio ir Kelmės parapijos, Salamiesčio ir Naujamiesčio filijos, o nuo 1934 metų – ir Aukštelkių filija bei iki 1939 metų naujai susibūrusi Šiaulių parapija. Taigi, per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį, Biržų distriktui oficialiai nėra priklausiusios tik Kauno, Deltuvos, Seirijų ir Panevėžio parapijos, kurios nustatyta kanonine sinodų tvarka buvo priklausomos Vilniaus distriktui, tačiau dėl nuolatinio kunigų stygiaus ir toliau aptarnaujamos Biržų distrikto dvasininkų. Reikia atkreipti dėmesį, kad Vilniaus distriktas netapatinamas su okupuotuoju Vilniaus kraštu. Vilniaus distrikto parapijų delegatai rinkdavosi į tą patį Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodą Biržuose. Vilniaus distrikto superintendentu Nepriklausomybės laikotarpiu buvo išrinktas kunigas Jonas Šepetys. Taigi, 1918-1940 metais, Lietuvoje gyvavo du distriktai: Vilniaus ir Biržų. Ši tema skirta aptarti Biržų distrikto, Biržuose, Papilyje, Nemunėlio Radviliškyje ir Salamiestyje buvusias evangelikų reformatų bendruomenes.

Šio arealo konfesinės mažumos tyrimą paskatino tai, kad istoriografijoje mano nagrinėjamo laikotarpio lokalinė konfesinė bendruomenė mažai nagrinėta ir atskirų tyrimų šiai temai praktiškai nėra. Biržų krašte reformatų bendruomenė nuo Biržų – Dubingių kunigaikščių Radvilų atšakos įsikūrimo šiame krašte buvo gausiausia visoje Lietuvos teritorijoje per visus amžius iki šių dienų. Skaitlingiausia parapijų ir tikinčiųjų skaičiumi Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, lyginant su kitomis Lietuvos parapijomis, taip pat yra Biržų krašto evangelikų reformatų bendruomenė. Po Vilniaus krašto okupacijos, Biržai tampa Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios centru, čia reziduoja Bažnyčios galva – generalinis superintendentas, po 1919 m. rugpjūčio 15-17 d. Sinodo, vykusio Švobiškyje, nuo 1920 m., per visą Nepriklausomybės laikotarpį, aukščiausias Bažnyčios vidaus valdymo organas – Sinodas reguliariai (išskyrus neeilinį Sinodą 1940 01 06 vykusį Vilniuje) per Jonines renkasi Biržuose, čia kuriasi evangelikų reformatų draugijos, leidžiama spauda ir t. t.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu evangelikų reformatų bažnyčia suklestėjo taip, kad šis laikotarpis dar yra vadinamas Bažnyčios renesansu, todėl galima teigti, kad Biržai buvo tikru to renesanso kultūriniu ir dvasiniu centru. 1939 m. spalio 11 d. Sovietų Sąjungai grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, 1940 m. sausio 6 d. Vilniuje įvyko nepaprastasis, jungtinis Lietuvos ir Vilniaus krašto evangelikų reformatų Sinodas. Tai buvo paskutinis Nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas.

Biržai

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia lėšų buvo gavusi dar 1584 m. Ji turėjo veikti nuo XVI a. 6 dešimtmečio, kai Mikalojus Radvila Rudasis perėjo į reformacijos pusę. 1589 metų savivaldos privilegijos dokumente pažymėtina, kad Kristupas I Radvila Perkūnas, pastatęs Biržų pilį, išmūrijo ten bažnyčią „tikrajai evangelikų krikščionių tikybai“. Ten pat minima, kad Biržų miesto burmistro ir patarėjų tarnybas užimtų tik evangelikų tikybos žmonės, neįsileidžiant katalikų ir žydų. 1592 metais Biržuose jau dirbo keli evangelikų kunigai. Radvilos patikino jiems išlaikymą. Pirmasis bažnyčios pastatas dingo 1625 m., švedams sudeginus tvirtovę ir miestą. Toliau bažnyčia dar kelis kartus buvo perstatoma.

Dabartinės bažnyčios istoriją galime skaičiuoti nuo 1850 m., kai susirūpinta naujos evangelikų reformatų bažnyčios statyba Biržuose, nes senoji medinė buvo jau gerokai pasenusi. Tais pačiais metais pirmykščiame šventoriuje buvo padėtas ir iškilmingai pašventintas kertinis akmuo. 1856 m. evangelikų reformatų Sinodas Vilniuje priėmė sprendimą statyti naują evangelikų reformatų bažnyčią Biržuose. Po poros metų Izabeline vykęs Sinodas statybai skyrė 1 000 rublių. Sinodas, įvykęs Biržuose 1860 m., pristatė bažnyčios su vienu bokštu planą. Po metų senoji bažnyčia nugriauta, o laikinai pamaldoms laikyti buvo pastatytas iš lentų sukaltas medinis namas su šiaudiniu stogu, kuriame 13 metų buvo laikomos pamaldos. Iš nugriautosios senosios bažnyčios dar naudojimui tinkamų medžiagų buvo pastatyta parapijos mokykla ir butas vargonininkui. Naujos bažnyčios statybos fonde surinkta daugiau nei 4 000 rublių. Jam padidinti nuo 1867 m. kiekvienas reformatas ūkininkas įsipareigojo mokėti mokesčius, kurie metams sudarydavo 15-20 rublių. Jau tais pačiais, 1867 metais, pakloti ir pašventinti naujos bažnyčios pamatai. Ji buvo statoma pagal Rygos architekto, akademiko Heinricho Schellio projektą. Nauji mūriniai neogotikinio stiliaus reformatų maldos namai baigti statyti ir iškilmingai pašventinti 1874 m. Įdomus faktas, kad šį evangelikų reformatų kulto pastatą padėjo statyti Biržuose gyvenę Romos katalikai.

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia I pasaulinio karo metu nenukentėjo, bet pokarinėje spaudoje minima, kad bažnyčiai ir jos trobesiams labai reikalingas remontas. 1921 metų sausio 29 d. seniūnų sueigoje buvo nutarta dažyti bažnyčios stogą, remontuoti jos trobesius, statyti benamių prieglaudą. 1924 metais buvo nutarta bažnyčioje įvesti elektrą. Medžiagoms ir darbui apmokėti reikėjo 1 000 litų. Pati elektra bažnyčioje galutinai įvesta 1930 m. Reikmenis elektros įvedimui parapija gavo iš „Agaro“ bendrovės, o įvedimo darbus atliko Adomas Pipynė. 1929 m. Biržų parapijos posėdyje aptartas liūdnas bažnyčios vaizdas: bažnyčios bokštas kėlė pavojų, jo viršūnę reikėjo iš naujo dengti, nes stogas praleido lietaus vandenį. Bokšto medžio dalys labai aptrūnijusios. Bokšto viršūnė dengta šiferiu ir tos šiferio plokštės buvo prikabintos tik viena vinimi, vėjui jas išjudinus atsirasdavo nemenki plyšiai. Drėgmė siekė pačius bokšto ramsčius. Bažnyčios pamatai apirę. Jos vidus nuo pastatymo nebaltintas. Griūva šventoriaus aptvara iš pietų pusės.

1933 m. rugsėjo 27 d. Biržų parapijos valdyba, pritariant parapijos tarybai, surengė bažnyčios bokšto remonto lėšoms rinkti loteriją. 1934 m. metais buvo suremontuotas bažnyčios bokštas. Taip pat, tais metais buvo suremontuoti bažnyčios pamatai ir šventoriaus tvora. Bokštas buvo apdengtas varine skarda. Darbą atliko bokštų dengimo specialistas Klemensas iš Plungės. Baigus remontą, iš parapijos valdybos narių tarpo neatsirado nė vienas, kuris išdrįstų užlipti apžiūrėti atliktą darbą. Tam reikalui parapijos valdybai teko kviestis ugniagesį Joną Variakojį. Jam užkopus į bokštą buvo  pastebėti keli trūkumai, kuriuos Klemensui teko pašalinti. Naujiena – ant bažnyčios stogo buvo įrengtas žaibolaidis. 1936 metais perdažytas bažnyčios vidus. Virš šventoriaus buvęs lotyniškas užrašas „Soli Deo Gloria“ pakeistas lietuvišku „Vienam Dievui Garbė“.

Biržų parapijos konfirmantų mokykla buvo pradėta perstatyti dar prieš I pasaulinį karą, o jam pasibaigus šiaip ne taip baigta. Mokyklos vidus, kaip rašoma 1928 m. reformatų spaudoje, visai prastai beatrodo. Iš lauko pusės mokyklą reikėtų naujai apkalti, o ypač vakarų pusėje esantį pastato šoną, nes taip būtų galima kuriam laikui sieną apsaugoti nuo puvimo. Sienos statytos iš senų rąstų, kurie buvo likę ardant senąją bažnyčią. Dar buvo reikalingas lietvamzdis vandeniui nuo stogo tekėti.

1920 metų Sinodas, Kolegijai pavedė senosios Biržų klebonijos dar tinkamas medžiagas panaudoti Biržų parapijos reikalams – pastatyti pavargėlių prieglaudą. 1928 m. reformatų spaudoje minima, kad ji jau pastatyta, tačiau dar ne visiškai pabaigta. Trūksta visų durų ir dar nebaigti tinkavimo darbai. Po metų prieglaudoje jau gyveno 12 asmenų, 1931 metais – 14, 1933 m. jau – 19 pavargėlių. 1920 metų Sinodas nutarė prašyti grafo Alfredo Jono Tiškevičiaus, kad pastarasis skirtų žemės Biržuose reformatų kapinių praplėtimui. Kitais metais vykęs Sinodas, įpareigojo kuratorių Petrą Variakojį gauti iš Astravo dvaro administracijos žadėtąją žemę.

Norėdamas pagelbėti besimokančiai jaunuomenei, 1921 metų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodas nutarė įrengti mokinių bendrabutį prie Apaščios upės esančioje antrojoje Biržų klebonijoje ir sudaryti stipendiją bei pašalpų fondą. Po metų vykusiame Sinode, buvo išrinktas bendrabučiui steigti ir vesti globos komitetas, kurį sudarė: J. Mikelėnas, M. Nastopka, H. Jakubėnienė, E. Nastopkienė, O. Mikulėnienė. Komitetas turėjo teisę savo nuožiūra į komitetą priimti naujus narius. Pagal 1923 metų Sinodo memorialus, matyti, kad bendrabutis jau veikė. Komitetas Sinodui padarė pranešimą apie bendrabučio padėtį per pirmuosius jo gyvavimo metus. Nebuvo pastebėta neigiamų dorovės ir sveikatos apsireiškimų mokinių gyvenime, bet tvarkos pagerinimui, Sinodas nutarė pavesti mokinių bendrabučio tvarkymu rūpintis Kolegijai. Į bendrabutį nutarta priimti tik berniukus iki 15 metų amžiaus. Be to, Sinodas įsteigė keturias stipendijas po 250 Lt metams kiekvienam. Bendrabutis veikė iki 1928 m. Tais metais vykęs Sinodas nutarė bendrabutį uždaryti, kaip nebereikalingą. Taip pat, Sinodas pavedė Kolegijai tinkamai išnaudoti buvusias bendrabučio patalpas. Nuo 1930 m., buvusiame mokinių bendrabučio pastate, apsigyveno diakonas Vytautas Kurnatauskas. Jam paskirti du kambariai antrame aukšte.

Sinodas, matydamas reikalą turėti Lietuvoje evangelikų reformatų gimnaziją, 1927 m. Sinode nusprendė ją steigti Kaune arba Biržuose. Į šią komisiją įėjo Petras Variakojis, Jonas Yčas, Hypatija – Julija Yčienė, kun. Povilas Jakubėnas, Gabrielius Macys ir kun. Konstantinas Kurnatauskas. Tačiau ši graži iniciatyva iki pat sovietinės okupacijos nebuvo įgyvendinta.

1927 m. liepos 28 d. Biržų evangelikų reformatų bažnyčią aplankė Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona. Valstybės vadovas buvo sutiktas iškilmingai. Visa Reformatų gatvė buvo išpuošta vėliavomis ir vainikais. Prie bažnyčios vartų A. Smetoną pasitiko Kolegijos nariai, Biržų parapijos taryba ir valdyba. Kolegijos Prezidentas Jokūbas Mikelėnas pasakė trumpą pasveikinimo kalbą. Toliau, prie šventoriaus vartų, Prezidentą pasitiko superintendentas, kunigas Povilas Jakubėnas su dviem kunigais. Jis visų reformatų vardu pasveikino Valstybės vadovą ir pagiedojo dvi giesmes.

1932 metais Biržuose neapseita be tarpkonfesinių incidentų su katalikais. Atidarant naujai pastatytą Biržų gimnaziją, buvo pakviestas generalinis superintendentas kun. Povilas Jakubėnas jos pašventinti. Nuvykus jam į vietą, gimnazijos direktorius pranešė Švietimo Ministerijos vardu, kad šventinimo nebus, kadangi neatvyko Romos katalikų dvasininkas. Tokį direktoriaus poelgį su kun. P. Jakubėnu Sinodas palaikė nesuderinamą su Konstitucija bei evangelikų reformatų įžeidimu. Sinodas nutarė siųsti Vyriausybei savo apgailestavimą dėl tokio direktoriaus – kataliko neetiško poelgio reformatų atžvilgiu.
Biržuose nuo 1929 m. veikė Lietuvos evangelikių moterų sąjunga, o nuo 1931 m. Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo d-ja „Radvila“, vedina jauno kunigo Aleksandro Balčiausko. Šios abi iniciatyvios organizacijos labai pagyvino visą to krašto gyvenimą. Joms plačiau aptarti reikėtų atskiro straipsnio.

Lietuvos evangelikių moterų sąjunga – vienintelė tokia moterų organizacija, veikusi Nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje 1929-1940 m. Šios sąjungos veikla buvo įvairi. Ji rengė paskaitas ir vakarus, rūpinosi vaikų auklėjimu, steigė mokinių bendrabučius, vaikų aikšteles, darželius, užsiėmė labdara, ligonių ir senelių priežiūra. Per Kalėdas vaikams buvo ruošiamos eglutės, vasarą organizuojamos šventės vaikams, pavargėlių prieglaudai aukojami drabužiai. Per Sinodus rengiami specialūs renginiai, loterijos, buvo kviečiami paskaitininkai. Sąjungos skyriai veikė Biržuose, Papilyje ir Nemunėlio Radviliškyje. Sąjungos veikloje daugiausiai reiškėsi jos iniciatorė, kunigo Jono Šepečio žmona Klara Šepetienė.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios gyvenimą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pagyvino 1931 m. kun. Aleksandro Balčiausko iniciatyva Biržuose įsteigta Lietuvos evangelikų jaunimo draugija „Radvila“. Draugija steigė sekmadienines mokyklas, viešas skaityklas, rengė kilnojamus knygynėlius, ruošė paskaitas auklėjimosi, religijos, dorovės, protestantų pasaulėžiūros, istorijos ir blaivybės, įvairių mokslų, higienos ir ūkio klausimais, steigė chorus, orkestrus, dramos, muzikos ir rankdarbių sekcijas, ruošė suartėjimo arbatėles, vakarus, koncertus ir ekskursijas, teikė nariams moralinę ir materialinę paramą, steigė ir palaikė draugijos skyrius kitose evangelikų parapijose, palaikė ryšius su panašiomis vietos ir užsienio organizacijomis. Draugijos centro valdybos pirmininku ilgiausiai dirbo jos iniciatorius kun. A. Balčiauskas.

Biržų evangelikų reformatų parapija per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo didžiausia Lietuvoje savo tikinčiųjų skaičiumi. Biržai nuo 1919 m. tapo visos Lietuvos evangelikų reformatų centru. Čia kasmet rinkdavosi Sinodai, veikė evangelikų reformatų Kolegija. Biržuose rezidavo evangelikų reformatų bažnyčios galva – generalinis superintendentas. Parapijoje įsteigtas mokinių bendrabutis, statomi visuomenės centro namai, rūpinamasi amatų mokyklos steigimu, prižiūrima įsteigta neturtingųjų prieglauda. Biržuose buvo įsteigtas švietimo fondas, čia buvo leidžiama evangelikų reformatų spauda.

Papilys

Papilio miestelis stovi dešiniajame Rovėjos upės (dešinysis Apaščios intakas, 34,8 km ilgio) krante, 18 km į pietryčius nuo Biržų. Papilyje yra gimęs ir čia mokęsis kunigaikštis Jonušas Radvila (1612-1655 m.). XVIII a. Papilys atiteko Kosialkovskiams. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įsteigta kunigaikščių Radvilų tuo pačiu metu su Biržų katalikų parapija. Radvilų dvaras teikė bažnyčiai ir klebonui visą išlaikymą. Šioje bažnyčioje yra įmūrytas akmuo, tikinčiųjų laikomas turįs stebuklingos galios. Papilio dabartinė evangelikų reformatų bažnyčia statyta 1782-1785 m. Tai liudija datos, įrašytos lentelėje, virš pagrindinių durų.

Papilys po Biržų – gausiausia ir seniausia parapija. Iki I pasaulinio karo parapija buvo gražiai sutvarkyta. Papilyje įsikūrė benamių prieglauda, buvo pastatyta mūrinė konfirmantų mokykla, kurią kasmet lankė nuo 60 iki 70 mokinių. Kunigo Adolfo Neimano pastangomis buvo sutvarkyti bažnyčios tarnų namai, iškastas šulinys, nudažytas bažnyčios stogas ir sienos, atlikti kiti remonto darbai. Jau 1914 m. Vilniaus Sinodas buvo patvirtinęs projektą padidinanti Papilio bažnyčią, įtaisant iš šonų viškas. Šis remonto darbas buvo pavestas kuratoriui inžinieriui Voidei. Jis buvo nuvykęs į Papilį ir sudaręs remonto sąmatą. Po karo šio sumanymo niekas nebekėlė ir jis liko užmirštas.

Per karą Papilys pereidinėjo tai į rusų, tai į vokiečių rankas. Klebonijoje buvo įsikūręs vokiečių kariuomenės štabas. Kai klebonija sudegė, štabas buvo perkeltas į mūrinę mokyklą. Per kovas sudegė medinė mokykla, klebonija ir klebonijos ūkiniai pastatai – klojimas, daržinė ir svirnai. 1919 m. rugpjūčio mėnesį įvykusioje Papilio seniūnų sueigoje buvo apsvarstyti Papilio parapijos patirti nuostoliai karo metu. Viso nuostolių patirta už 98 400 auksinių.

Nuo 1925 m. balandžio 5 d. Papilyje įsteigtas parapijos knygynas. Knygyno naudojimosi taisyklės sudarytos tų pačių metų kovo 1 d. Beje, tą pačią dieną išrinkta ir knygyno taryba, į kurią įėjo tuometinis knygyno vedėjas M. Gavėnas ir nariai: M. Suveizdis ir K. Šepetinė. Buvo paaukota 300 Lt, už kuriuos nupirkta 200 knygų. 1926 metais knygynas jau turėjo 240 lietuviškų knygų, 18 vokiškų ir 8 rusų kalba spausdintų knygų. Iš pajamų ir aukų knygynas per šį laiką gavo 118 litų. Knygynas turi 72 užsirašiusius skaitytojus. Knygyno vedėjais yra buvę M. Gavėnas, Klara Šepetinė ir Albertas Jankūnas iš Miliškių kaimo. Pastarasis 1929 m. gegužės 2 d. išėjo į kariuomenę. Jam tvarkant knygyną šis išaugo iki 460 tomų. Jo darbą knygyne perėmė Petras Ruplėnas iš Kuciūnų kaimo. Už lietuviškų knygų skaitymą buvo imamas 25 centai per mėnesį, o už rusiškų ir vokiškų – po 1 Lt per mėnesį. Nekonfirmuoti asmenys už knygų skaitymą nemokėjo. Knygynui spintą ir vitriną pagamino M. Gavėnas. 1925/26 m. buvo 176 skaitytojai. Žiemos metu skaitydavo vidutiniškai apie 50 skaitytojų. 1927/28 m. knygyne jau turėta 370 knygų, iš kurių 341 lietuviškos. Per tris metus nuo knygyno įkūrimo dingo 3 knygų egzemplioriai. Daugiausiai – 26 egzempliorius – knygynui dovanojo S. Čiurlionienė.

Knygynas turėjo savo naudojimosi taisykles, pagal kurias jo abonentu galėjo būti kiekvienas pilietis. Tačiau, jei žmogus buvo nepažįstamas knygas išduodančiam asmeniui, tai jis turėjo būti rekomenduotas to, ką knygyno darbuotojas pažįsta. Abonentas privalėjo pinigus sumokėti iš anksto, prieš gaudamas knygą, ir nurodyti savo vardą, pavardę bei gyvenamąją vietą. Knygas buvo galima keisti kiekvieną sekmadienį. Buvo išduodama po vieną knygos egzempliorių, bet jei knyga neviršydavo 50 puslapių, tai – dvi arba tris, bet ne daugiau. Knygos buvo išduodamos terminuotai. Ilgiausiai galima laikyti knygą vieną mėnesį. Jei buvo vėluojama, tai abonentas privalėjo sumokėti 25 centų baudą. Išimtis buvo taikoma tuo atveju, jei nesibaigus laikymo terminui, skaitytojas ateidavo pas knygyno darbuotoją su prašymu knygą paturėti ilgiau. Tokiu atveju bauda nebuvo taikoma. Knygos privalėjo būti grąžintos švarios ir nesuplyšusios. Jei knygai būdavo padarytas koks nors nuostolis, tai abonentas knygynui turėdavo sumokėti knygos kainą ir tą sugadintąją galėdavo pasilikti sau. Buvo prašoma skaitytojų, kad šie knygyno knygų neperdavinėtų tretiems asmenims.

Papilio evangelikų reformatų parapija buvo antra pagal tikinčiųjų skaičių parapija ne tik Biržų krašte, bet ir visoje Nepriklausomos Lietuvos reformatų bendruomenėje. Nuo 1924 m. Papilyje veikė sekmadieninė mokykla, pastatyta medinė klebonija. Visiškai atstatyta I pasaulinio karo metu nukentėjusi bažnyčia. Nuo 1925 m. Papilyje įsteigtas parapijos knygynas. Papilio parapijoje veikė parapijos biblioteka, kuri turėjo 1 000 knygų ir ją lankė 70 skaitytojų. Ilgiausiai parapijos klebonu dirbo kun. Jonas Šepetys. Čia veikė Lietuvos evangelikių moterų sąjungos ir evangelikų jaunimo draugijos „Radvila“ skyriai.

Nemunėlio Radviliškis

Nemunėlio Radviliškio miestelis įsikūręs toje vietoje, kur Apaščia įteka į Nemunėlį, 24 km į šiaurę nuo Biržų, prie pat Lietuvos sienos su Latvija. Nemunėlio apylinkėse, kiek į šiaurės rytus, yra labiausiai į šiaurę nutįsusi Lietuvos teritorijos dalis. Miestelis pavadinimą gavo nuo Radvilų giminės, kuriems priklausė minimos teritorijos. Radvilos čia XVI a. pastatė reformatų bažnyčią ir apdovanojo įvairiais turtais. Miestelis įrašytas jau 1529-1567 m. Lietuvos miestų ir miestelių sąrašuose. XVIII a. pradžioje miestelis labai nukentėjo nuo karo su švedais ir nuo maro. Miestelis pradėjo augti, kai 1868-1870 m. buvo pravesta geležinkelio linija. 1887 m. liepos 26 d. pašventintas Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčios pamatų kertinis akmuo ir jau 1890 m. liepos 8 d. – nauja evangelikų reformatų bažnyčia.

Prieš I pasaulinį karą Nemunėlio Radviliškyje gyveno stipri evangelikų reformatų bendruomenė. 1890 m. čia įvyko Sinodo suvažiavimas naujos bažnyčios pašventinimo proga. Tai buvo paskutinis Sinodas Biržų krašte iki 1920 metų. Parapijoje dirbo net trys kunigai radviliškiečiai: Andrius Kadaras, Adomas Cunftas ir Adomas Šernas. Caro laikais iki 1895 m. Nemunėlio Radviliškio parapijos klebonu buvo kun. Martynas Cunftas, jam susirgus 1893 m. jį pavadavo jo žentas, diakonas Jonas Šepetys. Iki 1911 m. čia klebonavo kun. Jonas Cunftas.

I pasaulinio karo metu Nemunėlio Radviliškio parapija labai nukentėjo, beveik visi parapijiečiai kazokų išvaryti į Rusiją. Daugelis iš bado ir vargo ten mirė. Gotikinio stiliaus bažnyčios bokšte per karą buvo įrengtas kariuomenės stebėjimo postas. Bažnyčia buvo minuota, o ko nesuardė dinamitas, ta pribaigė ugnis. Toks pat likimas ištiko ir kleboniją. Bokštas buvo iki stogo išsprogdintas, o ugnis sunaikino viską, kas buvo arčiau bokšto: sudegė bažnyčios stogas, vargonai, langai ir iš dalies durys. Ko viduje ugnis nepalietė, tai griuvo per 6 metus oro permainų, nuo lietaus ir sniego. Klebonija buvo sugriauta iki pamatų, varpininko trobesiai sunaikinti. Nemunėlio Radviliškio didelį akmeninį kapinių aptvarą vokiečių kareiviai išardė ir akmenis išvežiojo.

Karo pradžioje caro valdžios įsakymu iš Lietuvos turėjo būti išvežti visi variniai varpai šaudmenims gaminti. Bet Nemunėlio Radviliškio varpai liejybos išvengė. Juos Maskvoje su kitais Lietuvos varpais rado parapijietis kuratorius Adomas Žemaitis. Vėliau rusų valdžia varpus grąžino, bet nuo vežimo didysis varpas buvo įskilęs. Ant šio didžiojo varpo, kiek pamena ilgametis šios parapijos klebonas, kunigas Stasys Neimanas, buvo užrašytas toks tekstas: „Šis varpas nulietas superintendento kun. Aleksandro Mačiulskio rūpesčiu“.

1920 m. Sinodas priėmė nutarimą atstatyti bažnyčią. Bažnyčios remonto darbai prasidėjo kun. Adomui Šernui atsikėlus į Nemunėlio Radviliškį iš Papilio. Tų pačių metų Sinodas, pripažindamas reikalingumą neatidėliotinai atstatyti Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčią, tuo darbu rūpintis įpareigojo kuratorių Povilą Jašinską. Sinodas paliko pačiai parapijai susitarti su P. Jašinsku dėl gyvenamojo buto ir algos. Sinodas ragino parapijiečius sudaryti bažnyčios atstatymo komitetą. Apskrities inžinierius Mickevičius nemokamai sutiko sudaryti reikiamus brėžinius bažnyčios stogo remontui. 1922 m. Povilas Jašinskas, Petras Šernas ir J. Dilys sudarė bažnyčios atstatymo komitetą, kuris kreipėsi į Amerikos reformatus kviesdamas prisidėti prie bažnyčios lėšomis. Kreipimesi prašoma atsiminti, kad už „kiekvieną dolerį galima nupirkti 100 plytų“. Atstatyta bažnyčia pašventinta 1924 m. vasarą. Pašventinimo aktą atliko superintendentas kun. Povilas Jakubėnas. Ilgiausiai Nepriklausomybės laikotarpiu šią parapiją administravo kunigas Stasys Neimanas. Jis čia dirbo iki pat sovietinės okupacijos. Vėliau emigravo į JAV.

Nepriklausomybės metais Nemunėlio Radviliškis buvo valsčiaus centru. Pirmuoju valsčiaus viršaičiu 1918 m. buvo išrinktas reformatas – mokytojas Andrius Kregždė iš Bobenų kaimo, o valsčiaus sekretore – Ona Puodžiūnaitė iš Legailių kaimo. Miestelis turėjo keturias gatves, kurios prasidėdavo turgaus aikštėje. Miestelyje 1923 metais stovėjo 126 namai. Tais metais jame gyveno 646 gyventojai, o 1931 metais jau 753, iš kurių 61 reformatas, 591 katalikas ir 101 žydas. Be dviejų mūrinių evangelikų reformatų ir katalikų bažnyčių, miestelyje buvo medinė sinagoga, valsčiaus, policijos, muitinės, pašto būstinės ir vaistinė. Parapijiečių skaičiumi, Nemunėlio Radviliškio parapija buvo trečia Lietuvoje.
Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapija sunkiausiai iš visų Biržų krašto evangelikų reformatų parapijų pasitiko Lietuvos Nepriklausomybę, nes I pasaulinis karas labiausiai nuniokojo būtent šią bendruomenę. Teko atstatyti visiškai sugriautą bažnyčios bokštą, suremontuoti bažnyčios vidų ir išorę (baigta 1924 m.), iš naujo pastatyti kleboniją (1929 m.). 1922 m. pažiūrėti Nemunėlio Radviliškio remontuojamos bažnyčios buvo atvykęs prof. dr. J. I. Good‘as, Amerikos Suvienijimo viceprezidentas ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo garbės kuratorius. Ilgiausiai parapijos klebonu dirbo kun. Stasys Neimanas. Čia veikė Lietuvos evangelikų moterų sąjungos ir evangelikų jaunimo draugijos „Radvila“ skyriai.

Salamiestis

Salamiesčio miestelis įsikūręs dešiniajame Pyvesos (dešinysis Mūšos intakas, 95,4 km ilgio) krante, 10 km į pietryčius nuo Vabalninko. Istoriškai Salamiestis yra žinomas nuo XVI a. pab. ir priklausė kunigaikščiams Radviloms. Jie miestelyje įkūrė reformatų maldos namus, kuriuos mini 1673 metų inventorius. Kunigą Radvilos išlaikydavo iš savo iždo. Pamaldos buvo laikomos lietuviškai. Yra išlikęs reformatų pamokslininko Andriaus Lisieckio skundas, kad jį sumušęs Kupiškio klebonas kun. S. Lipovskis. Sumuštasis vėliau miręs. Tuo religiniai nesutarimai miestelyje nesibaigė: 1729-08-24 Palėvenės domininkonas Gruzdis sukurstęs žmones, kurie apiplėšę reformatų maldos namus su klebonija; pamokslininkas Čaprackis su žmona turėję bėgti. Reformatai skundęsi net Prūsijos rezidentui Varšuvoje Hoffmanui. 1762 metais pamokslininkas Mykolas Jaugelis vėl buvo sumuštas katalikų. Nuo 1751 m. Salamiestyje ne visą laiką būdavo net ir vienas reformatų kunigas. Paskutiniuoju nuolatiniu kunigu yra buvęs Jonas Snarskis, į Salamiesčio parapiją paskirtas 1837 m. 1841 metų kovo mėn. jis buvo iškeltas į Biržus ir nuo to laiko Salamiesčio parapija savo kunigo neturėjo.

I pasaulinio karo metu, kai lietuviai dvasininkai buvo išblaškyti po tolimiausius Rusijos miestus, 1916 m. Salamiesčio parapiją kartu su Biržų, Papilio ir Nemunėlio Radviliškio parapijomis aptarnavo kun. Miulleris. Pastarasis buvo atvykęs iš Klaipėdos krašto, todėl prastai mokėjo lietuviškai. 1918 metais lapkričio mėnesį Vilniuje susirinkęs evangelikų reformatų Sinodas paskyrė Salamiesčio parapiją administruoti kun. Adomui Šernui. Pagal 1923 metų duomenis Salamiestyje buvo 19 sodybų ir 103 gyventojai. Per I pasaulinį karą nukentėjo Salamiesčio klebonija ir ūkio pastatai. Viskas virto pelenais, nors pati bažnytėlė nebuvo paliesta.

Salamiesčio evangelikų reformatų bažnyčia yra medinė ir nedidelė, be varpo, bet su dideliu šventoriumi. Surinkimas nedidelis, į pamaldas susirenka vos 20-30 parapijiečių, kunigams iš Biržų ar iš Papilio kelis sykius į metus atvažiuojant. XVI, XVII ir XVIII amžiais tai buvo reformacijos tvirtovė, Radvilų kunigaikštijos iškyšulys. Saksų karaliavimo laikais, gana ankštame Salamiesčio plote kunkuliavo tikybinė kova, buvo persekiojami reformatai ir kankinami kunigai. Ankstesniais laikais Salamiestyje gyvendavo net po kelis kunigus ir parapija buvusi plati, nusitęsusi beveik iki Svėdasų į pietus ir iki Svilių į šiaurę.

Nepriklausomybės metais parapija žuvo katalikų bangose. Salamiestyje liko tik kelios evangelikų reformatų tikybos šeimos: Lapienės, Gasparavičiai, Tamuliūnai, Aukštikalniai ir kt.

Klebonija ir ūkio pastatai, sudegę karo metu, Salamiestyje taip ir nebuvo atstatyti, nors Sinodas ne kartą į išlaidų sąmatą buvo įtraukęs šių pastatų atstatymui ar kito, Salamiestyje esančio namo pirkimui reikalingus pinigus, bet parapijiečiai jokios iniciatyvos neparodė. Nuvykęs į Salamiestį laikyti pamaldų, kunigas neturėdavo vietos kur apsistoti. 1932 m. Kolegija prašė Salamiesčio parapijiečių Petro Gasparavičiaus, Jurgio Bubalos, Jono Lapienės nupirkti namą, kuris tiktų įrengti Salamiesčio klebonijai. Tačiau šis prašymas nebuvo teigiamas. Klebonija Salamiestyje nebuvo įrengta.

Kolegija 1930 m. nutarė į Salamiesčio evangelikų reformatų bažnyčią atgabenti sakyklą iš Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios. 1935 m. Salamiesčio evangelikų reformatų bažnyčiai buvo nupirkta fisharmonija ir ją mokomas tai parapijai tarnausiantis vargonininkas.

Salamiesčio parpijos pagyvėjimas prasidėjo nuo 1934 m. sausio 7 dienos, kai Lietuvos evangelikų jaunimo draugijos „Radvila“ centro valdybos rūpesčiu, Jono Lapienės bute Salamiestyje, įvyko steigiamasis „Radvilos“ draugijos Salamiesčio skyriaus susirinkimas.

1938 metais Salamiesčio parapijoje gyveno vos 57 evangelikų reformatų tikybos žmonės. Pastovaus klebono parapija neturėjo, o vizituojantis kunigas per metus parapijoje lankydavosi 3-4 kartus laikyti pamaldų parapijiečiams.

Straipsnyje remtasi Biržų „Sėlos“ muziejuje saugoma evangelikų reformatų archyvine medžiaga – Sinodų kanonais, memorialais, posėdžių protokolais, vizitacijomis ir kitais dokumentais. Taip pat to meto evangelikų reformatų leistais periodiniais leidiniais „Mūsų žodis“ ir „Sėjėjas“.

Voruta. –  2009, saus. 24. nr. 2 (668), p. 4.
Voruta. –  2009, vas. 7. nr. 3 (669), p. 4.
Voruta. –  2009, vas. 21. nr. 4 (670), p. 4.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra