Birželio sukilimo 70-mečio minėjimo aidai

Autorius: Data: 2011-07-11, 11:24 Spausdinti

Dr. Povilas JAKUČIONIS, Vilnius

Sukilimo minėjimo renginiai, kaip ir pats sukilimas, nuvilnijo per visą Lietuvą. Iškilmingiausiai paminėta Kaune, kur buvo pašventintas Sukilėlių Memorialas ir vyko turininga konferencija Kauno karininkų ramovėje.

Vilniuje istorinė konferencija įvyko Mokslų akademijos salėje, buvo padėtos gėlės prie sukilimo išvakarėse bolševikų sunaikinto Vilniaus sukilimo štabo atminimo lentos Gedimino prospekte ir pagerbti žuvę sukilėliai Rasų kapinėse. Nors konferencija Vilniuje sulaukė Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus sveikinimo žodžių, tačiau nei vienas iš trijų aukščiausių valstybės pareigūnų Sukilimo minėjimuose nedalyvavo. Gal buvo baimintasi Kremliaus ar Simono Vyzentalio centro propagandistų eilinio išpuolio prieš Lietuvą ir nenorėta suteikti jiems preteksto? Jei taip, tai vertėjo pagalvoti ar toks atsargus elgesys nesustiprins tų pačių propagandistų melo poveikio Europos visuomenei. Esą Lietuvos valstybės vadovai pripažįsta sukilėlių padarytus nusikaltimus žmoniškumui. Kad sukilėliai dar prieš vermachtui įžengiat į Kauną pradėję žydų naikinimo akcijas. Nors tos akcijos iš tikro buvo nacių zonderkomandų provokacijos. Nors galimas daiktas, jog tose komandose buvo ir lietuvių nacių kolaborantų. Iš tikro saujelė nusikaltėlių neturi teršti dešimčių tūkstančių jaunų sukilėlių pasišventimo kovai už išsilaisvinimą iš pavergėjų.

Šiomis dienomis žiniasklaidoje vyko istorikų, politikų ir visuomenės veikėjų diskusijos. Kalbėjo ir Sukilimo dalyviai. Nuomonių būta įvairių ir atiduodančių deramą pagarbą tautos sukilimo dalyviams, ir Sukilimą kritikuojančių, kaip nieko gero tik nuostolius tedavusį, savo tikslų nepasiekusį. Kita vertus istorijoje retas sukilimas prieš pavergėjus savo tikslą pasiekė. Ne išimtis ir 1831 ar 1863 metų sukilimai. Ir ne sukilėlių kaltė, jog jėgos buvo per daug nelygios ar priešas šėtoniškai klastingas ir žiaurus.

Diskusijose istorikas dr. Algimantas Kasparavičius ir dar kai kurie Sukilimą piešė vien juodomis spalvomis. Jie Sukilimo paruošimą ir organizavimą priskyrė vien nacių Vokietijai ir tik nacių tikslams pasitarnavusį. Tuo tarpu iš tikrųjų buvo ne taip. Ir tą mena dar gyvi Sukilimo dalyviai ir liudytojai. Sukilimo idėja Lietuvoje brendo nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos mėnesių, nuo represijų pradžios. Sovietams panaikinus Lietuvos kariuomenę dauguma karininkų ir puskarininkių neperėjo į raudonosios armijos tarnybą, bet išėjo į atsargą. Likvidavus Lietuvos šaulių sąjungą, šaulių bendruomenės nesuiro. Ne visi atidavė ginklus. Sovietams uždraudus studentų ir kitas jaunimo organizacijas, jos veikė ne legaliai. Nariai telkėsi į būrelius, keitėsi informacija, diskutavo, tarėsi. Iš už Vokietijos sienos pradėjo sklisti žinios, jog SSRS ir Vokietijos karas neišvengiamas. Ir jis greitai prasidėsiąs. Tokios žinios kėlė pavergtųjų dvasią ir viltį, pasinaudojus dviejų grobuonių tarpusavio kova, atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1941m. birželio mėn. sovietų pradėtos masinės represijos ir teroras, areštai ir trėmimai tik sustiprino ryžtą sukilti. Reikėjo ginklų. Jų buvo galima gauti tik iš raudonarmiečių sandėlių. Nei Vokietija, nei tuo labiau Antantės valstybės ginklų nežadėjo ir nedavė.

Sovietų persekiojami Lietuvos kariškiai, buvę valstybės tarnautojai, uždraustų visuomeninių organizacijų vadovai ir aktyvistai, slėpdamiesi nuo areštų, slapta pereidavo Vokietijos sieną. Iki 1940 m. lapkričio, kai buvo įkurta LAF-o organizacija, tokių pabėgėlių buvo apie 1 000. Tai jie, bet ne naciai kūrė LAF-o sukilimo centrą egzilyje. Sukilimo centrai Vilniuje ir Kaune kūrėsi vėliau vietinių kariškių ir akademinio jaunimo iniciatyva. Vietose konspiracijos tikslais sukilėliai būrėsi mažomis grupelėmis vadinamais „penketukais“. Jų ryšiai su štabais buvo minimalūs. Siekta išvengti grupinių areštų. [Antrosios sovietų okupacijos laikais panašiu principu kūrėsi ir veikė neginkluoto pasipriešinimo organizacijos].

Pasipriešinimo, sukilimų organizacinių centrų įsikūrimai užsieniuose nėra naujiena ar retenybė ir vien dėl to įsikūrusį Berlyne LAF-ą nereikėtų laikyti nacių dariniu. Kur daugiau tuo metu galėjo toks centras įsikurti ir būti saugus? Naciai, ruošdamiesi karui su SSRS, laikinai toleravo sukilimo idėją, bet ir kėlė nepriimtinus reikalavimus paklusti. Pulk. Kazys Škirpa dar prieš karo pradžią įspėjo štabus Lietuvoje – vokiečiais nepasitikėti. Tolimesni įvykiai tuos spėjimus patvirtino. Sukilėliai liko „vienų vieni“. Pulk. K. Škirpa nacių vadovybės pritarimo sukilti negavo. Jis ir kiti štabo nariai karo pradžioje iš Berlyno nebuvo išleisti, liko lyg namų arešte. Reicho vadovybė draudė lietuviams sukilti, sudaryti Lietuvos Laikinąją Vyriausybę ir skelbti Nepriklausomybės atkūrimo Deklaraciją. [Ar skaitytojui toks elgesys neprimena didžiųjų valstybių vadovų elgesio 1990 metų pradžioje?] Berlynas draudė vermachtui turėti bet kokius kontaktus su sukilėliais, kaip su Lietuvos valdžios atstovais. Jie jautėsi tokie stiprūs, jog jokia sukilėlių parama nepageidautina. Toks buvo realus „bendradarbiavimas“.

Pirmosiomis karo dienomis Berlynas ne tik draudė lietuviams sukilti, bet ir bandė jiems kenkti. Ne reti buvo atvejai, kai vokiečiai sukilėlius sušaudydavo. Mano gimtajame kaime antrąją sukilimo dieną vokiečių žvalgybos būrys išėjusius juos pasveikinti 8 sukilėlius suguldė į pakelės griovį ir sušaudė. Prieš tai sukilėliai, ginkluoti tik pistoletais, buvo atėmę iš raudonarmiečių tanketę, jos įgulą nuginklavę paleido, parodę kelią į rytus. Tokia buvo sukilėlių moralė. Tą pačią dieną vokiečiai Alytuje sušaudė 42 sukilėlius. Panašių įvykių, tada vadintų „nesusipratimais“ buvo Žemaitijoje ir kitose vietose. Ar vermachto delsimas įžengti į Kauną nebuvo tyčinis? Gal jie laukė, kol gestapo zonderkomandos padarys savo kruvinas provokacijas? Ar norėta, kad sukilėliai turėtų daugiau nuostolių nuo besitraukiančių raudonarmiečių, panašiai, kaip sovietinė armija delsė forsuoti Vyslą Varšuvos sukilimo metu 1944-ųjų žiemą? Štai koks buvo realus „bendradarbiavimas“ su naciais.

Faktiškai Sukilimas visoje Lietuvoje vyko spontaniškai. Tik signalą sukilti davė LLV Deklaracijos paskelbimas per Kauno radiofoną. Sukilimo štabas Vilniuje buvo bolševikų sunaikintas, organizatorių iš Berlyno vokiečiai neišleido. Kauno štabas veiksmams vadovavo tik Kaune ir jo apylinkėse. Kitose vietovėse sukilėliai telkėsi, ginklavosi ir veikė kaip patys išmanė.

Tokiems Sukilimo kritikams, kaip istorikas dr. A. Kasperavičius [LII] ar prof. Saulius Sužiedėlis [JAV], sukilėlių veikloje nematantiems nieko gero tik tarnystę naciams, dar kartą reikia priminti konkrečius sukilėlių darbus; jei jie tautos sukilimo prieš pavergėjus savaime nelaiko vertybe. Sukilėliai iš NKVD kalėjimų išlaisvino daugiau kaip 3 000 politinių kalinių, kuriems grėsė sušaudymas arba mirtis nuo išsekimo. Gaila, jog jie nespėjo laiku išlaisvinti visų politinių kalinių. Tuomet nebūtų buvę Rainių, Pravieniškių, Červenės ir kitų žudynių. Jie išlaisvino daug bolševikų nespėtų išvežti į Sibirą tremtinių. Ar tūkstančiams žmonių išgelbėtos gyvybės nėra vertybė? Sukilėliai saugojo nuo sunaikinimo visiems gyventojams svarbius objektus – elektrines, tiltus, geležinkelio stotis, pašto ir kitas įstaigas. Nereikia būti neregiais ar daltonikais ir matyti vien juodą spalvą – žydų Holokausto pradžią.

Žydų Holokaustas Lietuvoje yra skaudus ir tragiškas mūsų istorijos faktas. Tik priskirti jį sukilėliams yra nedora. Sukilimo eigoje, kai vermachtas jau kontroliavo miestus ir svarbius kelius, o raudonosios armijos likučiai netvarkingai miškų bei kaimų keliukais bėgo iš Lietuvos, prie sukilėlių prisiplakė nemažai atsitiktinių pakeleivių, tarp jų ir iš kriminalinio pasaulio. Kas norėjo, tas ir užsirišo baltą raištį ant rankovės, o gestapas tuo naudojosi. Šie prisiplakėliai daugiausiai ir prisidėjo prie gestapo organizuoto žydų naikinimo. Visi jie arba žuvo karo veiksmuose, arba buvo sušaudyti antrosios sovietinės okupacijos metais. Niekas Lietuvoje tų žmogžudžių negailėjo ir dabar nepasigenda.

Baigdamas straipsnį norėčiau pasakyti keletą karčių žodžių apie birželio 29-30 dienomis vykusią tarptautinę mokslinę konferenciją „SSRS ir Vokietijos karo pradžią Baltijos šalyse 1941 metais“. Nevykusiai parinkti pranešėjai tendencingai traktuodami Sukilimo tikslus ir sukilėlių veiksmus, priskirdami jiems gestapo bei kriminalinių pakeleivių padarytus nusikaltimus, brutaliai šmeižė ir skaudino salėje buvusius sukilimo dalyvius bei jų artimuosius. Tomis dienomis, kada dar vyko Sukilimo pagerbimo renginiai, valstybės pripažinti kariais savanoriais sukilėliai čia buvo pažeminti ir apšmeižti. Ar tam jie buvo kviečiami į šią konferenciją? Ar konferencijos rengėjai pagalvojo apie žmonių, kurie šventai tikėjo, jog kovoja tik už Lietuvos išlaisvinimą, dvasinę būseną po patirto purvino melo dušo?

Voruta. – 2011, liep. 23, nr. 14 (728), p. 15.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra