Birželio 3-ioji – Sąjūdžio gimtadienis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

1988 metų birželio 3-oji, Vilnius. Ryte Lietuvos TSR Mokslų akademijos konferencijų salėje vyko akademiko E. Vilko vadovaujamos komisijos dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų posėdis. Prie LTSR Mokslų akademijos Prezidiumo suformuotos komisijos tikslas – siūlyti respublikos vyriausybei konstitucines pataisas, atspindinčias Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo persitvarkymo („perestroikos“) politikos dvasią.
 
Birželio 3-osios vakare toje pačioje salėje surengta diskusija apie Lietuvos TSR socialinę-ekonominę plėtotę, persitvarkymo problemas. Salė buvo pilnutėlė, susirinko apie 500 žmonių, susirūpinusių Lietuvos likimu – mokslininkų, menininkų, inžinierių, rašytojų, žurnalistų, studentų. Susitikime su visuomene dalyvavo ir konstitucinių pataisų komisija, kurios pirmininkas E. Vilkas vadovavo šiam susirinkimui. Šalia jo, Prezidiumo salės scenoje, sėdėjo akademikai R. Rajeckas, A. Buračas, J. Bulavas bei profesorius B. Kuzmickas.
 
Kaip pastebi istorikai Č. Laurinavičius ir V. Sirutavičius, „susirinkimas darėsi panašus į chaosą. R. Ozolas, A. Juozaitis ir dar keli aktyvistai jau buvo pakilę išeiti ir tęsti susirinkimą kur nors aikštėje“. Taip revoliucija Lietuvoje galėjo tiesiogiai išsilieti į gatvę, tačiau išeiti iš Mokslų akademijos salės per susispietusius žmones buvo nelengva. Antano Buračo perspėti, kad negalima pyktis su akademikais, „maištininkai“ pasiliko.
 
Vytautas Landsbergis apie šį istorinį susirinkimą politinėje autobiografijoje rašo: „Kažkam suabejojus, ar naujajai organizacijai bus leista veikti ir kokiose ribose, ar nereikėtų iš anksto pasiklausti Centro komiteto, aš sakiau, kad reikia ne klausti, o veikti, ir kai sustabdys mus jėga, būsime gavę atsakymą apie ribą.“ Susirinkime sakytoje kalboje V. Landsbergis pabrėžė būtinybę kuo greičiau realizuoti Iniciatyvinės grupės įkūrimo idėją: „Mokslininkai turi laiko ieškoti objektyvios tiesos, o mes laiko labai daug praradę. Norime kažko konstruktyvaus, veiksmingo. Ne kada nors, o dabar. Mes niekuomet nesužinosime, ką mes galime, kol nepradėsime veikti. Kalbos niekad to neišaiškins, o tik konkretūs visuomeniniai veiksmai parodys ir mūsų valią, ir mūsų jėgą, ir, mūsų ribas. (…) Nuskambėjęs pasiūlymas įkurti visuomeninę organizaciją, remiančią persitvarkymą, yra ne tik savalaikis, bet ir pavėluotas, ir jei tokio klausimo sprendimas kompromituoja gerbiamus akademikus, tai, matyt, visuomenė nepaliks to klausimo, jis bus sprendžiamas kitur.“
 
E. Vilkas visų paprašė skirstytis, o A. Buračas pasiūlė to nedaryti: „Visi laukia rezultatų. Neišsiskirstykime susipykę. Ieškokime bendros tiesos.“
 
Fizikas Z. Vaišvila, paraginęs susirinkimo dalyvius siūlyti kandidatūras į naujos organizacijos Iniciatyvinę grupę, pridūrė: „Nebėra ko laukti. Tai, kas gims, nebūtina vadinti liaudies frontu, jei tas žodis ką nors gąsdina. Toji iniciatyvinė grupė nepretenduos į kažkokius vadovų vaidmenis. Tai būtų tiesiog pradžia.“ Į E. Vilko raginimus užbaigti susirinkimą Z. Vaišvila sureagavo tokiais žodžiais: „Va, tuoj užbaigsim. Išrinksim grupę ir užbaigsim.“ Fiziko entuziazmą lydėjo susirinkusiųjų plojimai, pagaliau prasidėjo kandidatų į Iniciatyvinę grupę siūlymas.
 
E. Vilkas, prisimindamas šį birželio 3-osios susirinkimą, rašė: „Galiu pasakyti, kad iš dalies juokinga, iš dalies ir pikta, jog visi gerai žinojo, ko susirinko, tačiau niekas nenorėjo imtis protingos iniciatyvos. Iš pradžių man teko keistas vaidmuo. Turėjau raminti A. Aukštikalnienę, kuri ten akivaizdžiai kalbėjo ne į toną, kitus, kol galų gale atsirado Z. Vaišvila ir pasiūlė tai, ko visi tikėjosi.“ „Tuomet, – Z. Vaišvilos žodžiais tariant, – ir pasipylė siūlymai, balsavimai, o A. Medalinskas tik spėjo rašyti pavardes.“
 
K. Prunskienė, vertindama Iniciatyvinės grupės rinkimų eigą ir Z. Vaišvilos vaidmenį juose, atsiminimuose teigia: „Gerai prisimenu, kaip skirtingai jis reagavo į siūlomas įrašyti pavardes. Vienas jis įrašydavo beveik be salės pritarimo, o kitas tekdavo kartoti kelis kartus – jis tarsi negirdėdavo. Mane jis įrašė atsainiai nors mano mintims ir siūlymui salė ką tik buvo karštai pritarusi.“
 
Galop po beveik tris valandas trukusios audringos polemikos bangavimų įkuriamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS). Jam vadovauti forumo dalyviai, balsuodami už kiekvieną kandidatūrą plojimais, išrinko LPS Iniciatyvinę grupę iš žinomų visuomenės veikėjų, intelektualų, aktyvių M. Gorbačiovo persitvarkymo politikos šalininkų. Iniciatyvinę grupę sudarė 36 įvairių profesijų žmonės.
 
Į LPS Iniciatyvinę grupę, kaip pažymi istorikai Č. Laurinavičius ir V. Sirutavičius, „stengtasi išrinkti tokius asmenis, kurių valdžia negalėtų lengvai suimti ar kitaip su jais susidoroti. Ypač pagarbiai buvo sutikta Justino Marcinkevičiaus kandidatūra. 17 išrinktųjų priklausė LKP, nors nė vienas jų neužėmė jokio formalaus partinio posto. Visuomenei jie pirmiausia buvo žinomi kaip garsūs mokslininkai, menininkai, žurnalistai ar neformalių organizacijų vadovai. Beveik visi grupės nariai, išskyrus kaunietį Algirdą Kaušpėdą, buvo vilniečiai.“
 
Istoriko A. E. Senno teigimu, išrinkus Iniciatyvinę grupę, jos nariai iš karto „susirinko kambaryje už Akademijos didžiosios salės ir ten (…) nutarė ateityje susirinkti bent kartą per savaitę. Pagal įkuriant vyravusią nuotaiką jie nutarė nerinkti pirmininko – visi buvo lygūs.“
 
P. S. Birželio 3-oji pagal Seimo priimtą Atmintinų dienų įstatymo 1 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymą nuo 2003 metų birželio 19 dienos yra atmintina diena ir vadinama „Sąjūdžio diena“ (šis Įstatymas įsigaliojo 2003 m. liepos 10 d.).
 
„XXI amžius“, 2010 m. birželio 04 d., nr. 43 (1828), p. 3, 5.
 
www.drg.lt nuotr.

Voruta. – 2010, birž. 19, nr. 12 (702), p. 11.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra