Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena (1988–1989 metai)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Pagal Lietuvos Respublikos Seimo 1997 metų liepos 3 dieną priimtą Atmintinų dienų įstatymą Gedulo ir vilties dienai – birželio 14-ajai – suteiktas atmintinos dienos statusas (Įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 16 d.). Tačiau itin svarbu prisiminti ir tai, kad pirmą kartą oficialiai ji pradėta minėti dar sovietų okupuotoje, bet jau Atgimimo epochos istoriją kuriančioje Lietuvoje.
 
Gedulo ir vilties pavadinimą šiai dienai suteikė Lietuvos TSR (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989 m. birželio 9 dienos įsaku, kuriame teigiama: „Pritardamas Lietuvos gyventojų bei visuomeninių organizacijų pageidavimams pagerbti stalinizmo represijų aukų, karo ir pokario metais žuvusių žmonių atminimą, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nutaria: „Paskelbti birželio 14-ąją Gedulo ir Vilties diena.“
 
Sykiu būtina atkreipti dėmesį, kad pirmasis sovietinio-stalinistinio teroro aukų pagerbimas atgimusioje Lietuvoje įvyko jau 1988 m. birželio 14 dieną, praėjus vos vienuolikai dienų nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės susikūrimo. Tuomet LTSR Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto salėje stalinizmo aukas pagerbė LPS Iniciatyvinė grupė. Sąjūdžio susirinkimui pirmininkavo akademikas A. Buračas, kalbėjo poetas J. Marcinkevičius, istorikas L.Truska, „Gimtojo krašto“ redaktorius A. Čekuolis, kino režisierius A. Žebriūnas, geografas Č. Kudaba ir kiti. Pažymėtina, kad į minėjimą atvyko mažiau negu pusė grupės narių – kiti nuėjo į Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) mitingą Gedimino aikštėje.
 
Beje, kaip teigia LPS Iniciatyvinės grupės narys Virgilijus Čepaitis, sąjūdininkai birželio 13-ąją, LLL mitingo išvakarėse, sprendė dilemą: ar prisijungti prie LLL mitingo, ar ne. Pasak V. Čepaičio, „prisijungti prie keliančios radikalius reikalavimus LLL mitingo reikštų dar labiau pagilinti priešpriešą su valdžia. Visai nepaminėti deportacijų būtų neteisinga. Rengti atskirą mitingą – reikštų atvirą konfrontaciją su Lyga. (…) Iniciatyvinės grupės dauguma nutarė nekonfrontuoti. Be to, „Gimtojo krašto“ redaktoriui A. Čekuoliui buvo pavesta išsiaiškinti, kaip valdžia reaguos į LLL mitingą.“
 
V. Čepaitis prisimena: „Rytojaus dieną (birželio 14-ąją – A. K.) apie vidurdienį man paskambino A. Čekuolis ir pasakė, kad susisiekė telefonu su L. Šepečiu (LKP CK sekretoriumi – A. K.), kuris pareiškęs, jog nutarta veikti senais metodais Gedimino aikštėje. Todėl jis nusprendęs gelbėti situaciją ir sušaukti kitą renginį, kuris atitrauktų žmones, kad jie nenukentėtų. A. Buračas jau suradęs salę, o R. Ozolas renginį aprobavęs, pasakė jis. Apie numatomą renginį Žemės ūkio ekonomikos institute jau paskelbta per radiją. Taigi, tą dieną įvyko du renginiai – ir LLL, ir Sąjūdžio.“
 
LLL mitinge, kuriame buvo paminėtos 1941 metų birželio 14-osios masinės deportacijos, tarp 15 kalbėtojų – V. Bogušis, A. Tučkus, E. Krukovskis, A. Terleckas, kunigai R. Puzonas, R. Grigas. Mitingo dalyviai protestavo prieš sovietinę okupaciją, giedojo religines giesmes, dainavo patriotines dainas bei skandavo: „Laisvės, laisvės, laisvės!“. Kalbėtojai reikalavo nuteisti trėmimų kaltininkus, buvę tremtiniai dalinosi mintimis apie savo skaudžią dalią. Kun. R. Puzonas kalbėjo apie būtinybę grąžinti tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą, paverstą Paveikslų galerija (kaip žinoma, apie jos sugrąžinimą Lietuvos Katalikų bažnyčiai buvo paskelbta 1988 m. spalio 22 d. vakare, LPS Steigiamojo suvažiavimo metu). A. Terleckas minėjimo pabaigoje teigė, jog Stalino laikų nusikaltėliams, „kaip ir dabartiniams saugumiečiams, geriausia bausmė – kad apie jų darbus rašoma net sovietinėje spaudoje.“
 
Nors Gedimino aikštė ir buvo apsupta milicijos bei saugumo pareigūnų, mitinge dalyvavo apie 6 tūkstančius žmonių, kurie tylos minute pagerbė stalinizmo aukas. Pusantros valandos trukusio renginio pabaigoje sugiedotas Lietuvos himnas. Per šį LLL mitingą virš minios buvo iškelta kone pusę šimtmečio drausta Lietuvos Trispalvė, tačiau po kiek laiko milicijos pareigūnai liepė ją pašalinti. Vėliavą iškėlė buvęs rezistentas, LLL tarybos narys Leonas Laurinskas, už 1946–1953 m. dalyvavimą Žemaitijos partizanų judėjime iškalėjęs 16 metų.
 
Praėjus trims dienoms po šio LLL mitingo, LTSR Rašytojų sąjungoje vykusiame LPS Iniciatyvinės grupės susitikime su LKP CK sekretoriumi Lionginu Šepečiu sąjūdininkas A. Čekuolis, kalbėdamas apie trispalvės iškėlimo faktą, susirinkusiems pareiškė: „Birželio 14-ąją Gedimino aikštėje beveik valandą kabėjo geltona – žalia – raudona vėliava. Nepastebėjau, kad tarybinės santvarkos pamatai dėl to būtų sudrebėję. Ar nevertėtų pagalvoti, kad būtent ši trispalvė taptų LTSR vėliava? Atimtume paskutinį simbolį iš mūsų separatistų, nacionalistų ir ekstremistų”. O LPS Iniciatyvinės grupės narys rašytojas Vytautas Bubnys, išreikšdamas apgailestavimą, apibendrino: „Tik ką praėjo birželio 14-oji. Mes (t. y. Sąjūdis – A. K.) šiai dienai nebuvome pasirengę ir kaip reikiant nepaminėjome. Ši skausmo ir liūdesio diena turėtų įeiti į kalendoriaus lapelius. Nuo jos prasidėjo patys didžiausi neteisingumai.“
 
Sykiu pažymėtina ir tai, kad komunistų partijos oficiozas „Tiesa“, rašydama apie birželio 14-osios įvykius, teigiamai įvertino Sąjūdžio renginį LTSR Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto salėje, o LLL mitingą pasmerkė, kadangi jo dalyviai „skaudžių mūsų tautai įvykių paminėjimą bandė panaudoti savo antitarybiniams tikslams, skaldyti demokratijos plėtojimo keliu žengiančią visuomenę.“
 
Po metų, 1989-aisiais, Gedulo ir vilties dienos minėjimai birželio 13-14 dienomis vyko jau visos Lietuvos mastu dalyvaujant ir komunistų valdžios atstovams. Birželio 13-ąją Naujojoje Vilnioje buvo dedamos gėlės, ant bėgių uždegtos žvakės, Kalnų parke vyko „Tremtinio“ klubo ir LPS Vilniaus tarybos surengtas mitingas, kuriame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Savo išgyvenimais dalijosi buvę tremtiniai, politiniai kaliniai.
 
Birželio 14-ąją Kaune, prie Laisvės paminklo, prasidėjo Gedulo ir vilties dienos minėjimas. Mitinge kalbėjo buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, politinių organizacijų atstovai. Nors didesnių incidentų mitingo metu neįvyko, tačiau Lietuvos komunistų partijos CK pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską minia pasitiko šūkiais: „Laisvės, laisvės!“, „Rusų tankai, lauk!“, „Kolonistai, lauk!“. Skambant Istorijos muziejaus bokšto varpams padėtos gėlės prie Laisvės paminklo. Paskui daugiatūkstantinė minia, eidama centrinėmis miesto gatvėmis, sustojo prie LTSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) Kauno skyriaus rūmų bei prie geležinkelio stoties, iš kurios į tremties vietas buvo vežami žmonės. Žmonės padėjo gėlių puokštes, vainikus, tylos minute pagerbė žuvusiųjų atminimą. Gedulo ir vilties dienos minėjimą eisenos dalyviai pratęsė Dainų slėnyje. Čia kalbėjo LPS nariai ir tremtinio dalią patyrę žmonės. Minėjimui pasibaigus, pagerbti žuvusieji už Lietuvos nepriklausomybę Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
 
Birželio 14-ąją Vilniuje prie Arkikatedros buvo aukojamos gedulingos pamaldos, pašventinta Tremtinių koplyčia, vyko atstatyto Trijų kryžių paminklo atidengimas ir pašventinimas (šį Antano Vivulskio paminklą komunistinė valdžia susprogdino 1950 metų gegužės 30 dieną).
 
Gedulo ir vilties diena paminėta ir kituose Lietuvos miestuose. Antai Jurbarko kapinėse pastatytas koplytstulpis „Motina Lietuva“, skirtas rajono gyventojams, žuvusiems sovietų lageriuose. Kražiuose (Kelmės r.) pastatytas paminklinis akmuo „Raudonojo teroro aukoms atminti“. Vidurnaktį visa tauta giedojo Lietuvos himną.
 
„XXI amžiaus“, nr. 45 (1830) neperiodinis priedas „Už Laisvę“, 2010 m. birželio 11 d., nr. 1 (14), p. 1, 8

Autoriaus nuotr.

Nuotraukoje: Ši trispalvė ir Gediminaičių stulpai yra padaryti paties autoriaus 1989 metų pradžioje

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra