Birutės Jonuškaitės eksperimentas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ant mano darbo stalo naujausioji Birutės Jonuškaitės knyga “Eksperimentas”. Pavadinimas intriguojantis. Juolab, dar ir  knygos viršelio meninis sprendimas netradicinis. Dailininkė Aistė Lapinskaitė ant didelio stendo tarsi prikabino daug, labai daug raktų. Raktai tie irgi ne kiekvienam matyti. Daugelis jų senus laikus meną. Vieni jų – didesni, kiti kur kas mažesni.
Neskubėjau atversti knygos, nes savarankiškai bandžiau įminti dailininkės įvaizdžio prasmę. Pasirodo, neklydau manydamas, kad autorė savo aštuntoje knygoje pabandys kažką atrakinti. Ir tai jai padaryti padės dailininkė A. Lapinskaitė. Atrakinti mums visiems gerai žinomų menininkų ir iškilaus dvasingumo žmonių vidų, jų nuveiktų darbų kupetą, netradicinio mąstymo lygį, pasaulėžiūrą, kuri ugdė ir garsino ne vien juos pačius, bet dešimtis šimtų dvidešimto  amžiaus pabaigos bei dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios tautiečių. Kaip tai padaryti pavyks rašytojai B. Jonuškaitei, spręsime vėliau. Dabar aišku viena – knygos meninis sprendimas tikrai vykęs. Pasirinktas dailininkės įvaizdis žadiną skaitytojo vaizduotę, o vos paėmus knygą, tuojau susimąstai apie kažką savito ir nekasdieniško.
Aštuntosios Birutės Jonuškaitės knygos “Eksperimentas” turinys patvirtina tai, apie ką ir kalbėjome. Knygoje autorė kalbina aštuonioliką Lietuvoje gerai žinomų žmonių, tokių kaip Tėvas Stanislovas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, operos solistai: Virgilijus Noreika ir Ramutė Tumuliauskaitė, aktorius Valentinas  Masalskis, dailininkai: Stasys Eidrigevičius, Saulė Kisarauskienė, Laima Dzigaitė, Gintautas Gavenavičius ir jo žmona Marija, Eugenijus Budrys,  rašytojai: Timas Guėnard as, Vanda Juknaitė, profesorė ir literatūrologė Elena Bukelienė, architektas Jonas Pajaujis, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, skulptorius Henrikas Orakauskas, tautosakininkė Danutė Krištopaitė, spaustuvininkas Vytautas Andziulis ir jo žmona Birutė.
Knygą “Eksperimentas” rašytoja Birutė Jonuškaitė paįvairina savomis esė – “apie sielos ilgesį ir skausmą, dvasios stiprybę, gyvenimo šviesą ― tarsi papildo kalbinamųjų atsakymus. Knygoje juntama pastarojo Lietuvos dešimtmečio dvasia, autorė ir jos pašnekovai mėgina pasvarstyti, koks yra ir koks turėtų būti kultūros žmogus”.
Mane, kaip skaitytoją suintrigavo rašytojos Birutės Jonuškaitės pasirinktų pašnekovų iškilumas, kuris nevirto autorei kliūtimi artimai su jais bendrauti, klausinėjant tų asmeninių dvasinių vingių, kurių skatinami į mūsų kultūros olimpą pakilo minėti tautinės kultūros žiburiai.
Ne kiekvienam lemta asmeniškai pažinti ir betarpiškai bendrauti su tais, kurie ypač branginą savo laisvalaikį. Brangina, o neretai atsainiai žiūri į atsitiktinį pašnekovą. Matyt, rašytoja Birutė Jonuškaitė nebuva toji atsitiktinė, nes ir keliami jos klausimai pašnekovams, ir jų atsakymai tyvuliuoja tarsi skaidrus šaltinio vanduo ― be mažiausio abejingumo, be falšo ir visą tai vardan tautinės savimonės pabrėžtinumo, vardan to, kas skatina eiti kultūrinio augimo, dvasinio tobulėjimo keliu. 
Platus pašnekovų diapazonas, jų iškilumas žvelgiant į tautinės kultūros aukštumas, skatina plačiau priminti ir pačią kygos autorę, sugebėjusią prakalbinti mums dvasiškai artimus tautinės savimonės švyturius.
Jonuškaitė B. Eksperimentas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005, 239 p.
Birutė Jonuškaitė gimė 1959 metais spalio 5 d. Lenkijoje, Seinų apskrityje. 1978 metais baigė Punsko licėjų su lietuvių lenkų dėstomąja kalba. Tais pačiais metais įstojo į senąjį Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. 1983 metais, gavusi diplomą, grįžo į Lenkiją, kur dirbo Suvalkų vaivadijos savaitraštyje, artimai bendradarbiavo lietuvių tautinės mažumos leidinyje “Aušra”,
Suvalkų savivaldybėje dirbo atstovės spaudai padėjėja. 
Ilgesio vėjai 1985 metais rašytoją atvilioja į Lietuvą, pas vyrą. Gyvena Ukmergėje, dirba Ukmergės Kraštotyros muziejuje jaunesniąja moksline bendradarbe. Vėliau tarsi  grįžta prie savo  ištakų, dirba Kultūros rūmų metodininke spaudai. Pasak rašytojos, tais  laikais net su Vilniaus universiteto diplomu žurnalistės darbo negavo, kliūtimi buvo Lenkijos pilietybė.
Pažinimo troškulys, Lietuvos dvasinio laisvėjimo banga 1990 metais B. Jonuškaitės šeimą nubloškė į Kanadą. Čia rašytoja daug keliauja po šalį, aplanko JAV. Kanadoje pagausėja šeima, gimsta antroji rašytojos dukra. Su jos gimimu ateina poreikis gyventi Lietuvoje. Sugrįžusi į ją, rašytoja apsigyvena Vilniuje. 1994 metais  pradeda dirbti “Šeimos” redakcijoje skyriaus redaktore. Tais pačiais metais įstoja į Lietuvos rašytojų sąjungą. Vėliau, 1995 ―2002 metais B. Jonuškaitė ― “Šeimos” žurnalo vyriausioji redaktorė. 2002 metais rašytoja pertvarko žurnalą. Jis vėliau žinomas “Šeima ir pasaulis” pavadinimu. Dar metus B. Jonuškaitė dirba tose pačiose pareigose. Nuo 2003 metų sausio rašytoja ― Lietuvos rašytojų sąjungos Valdybos sekretorė, nuo 2003 metų pabaigos iki šiol ― Sąjungos pirmininko pavaduotoja.  
Birutę Jonuškaitę, kaip autorę prisimenu nuo 1986 metų, kai tuometiniame “Pergalės” žurnale pasirodė pirmieji jos apsakymai. Nuo to laiko seku jos kūrybą, kuri nenutrūkstamai pasirodo įvariuose kultūros leidiniuose. Iš pažįstamų rašytojų žinau, kad rašytoja turi dvilypę mūzą. Ją lanko ir poetinės palaimingos akimirkos, kuriomis tobulai ir savitai rašo eilėraščius. Juos galėjome skaityti įvairiuose bendruose rinkiniuose. Poezijos palaimingais posmais B. Jonuškaitė kalbėjo tiek 2004 metų, tiek 2005 metų “Poezijos pavasariuose”.
Nuo 1989 metų B. Jonuškaitę žinau kaip autorinių knygų rašytoją. Tuomet dienos šviesą išvydo pirmoji jos apysakos ir apsakymų knyga “Pateisinti save” (Vilnius: Vaga,). Po dviejų metų pasirodo B. Jonuškaitės romanas “Ievos neišvarė iš rojaus” (Vilnius: Periodika, 1991.). 1996 metais “Aušros” leidykla Punske išleidžia rašytojos apsakymus “Rugių laukas”. Vėliau pasirodo B. Jonuškaitės dvi romano knygos tuo pačiu pavadinimu “Didžioji sala” (Vilnius: Vaga, 1997, pirma knyga; Vilnius: Vaga, 1999, antra knyga). Po trijų metų rašytoja vėl sugrįžta prie apysakos ir apsakymų, kuriuos išleidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pavadinimu “Žalčių tiltas” (Vilnius: 2002). Septintoji rašytojos  knyga ― eilėraščiai bendru pavadinimu “Vaikas pražilusiom akim” (Punskas, Aušra, 2004).
Jau pažinome B. Jonuškaitę, kaip rašytoją, poetę, tačiau ji dar yra žinoma, kaip vertėja iš lenkų kalbos. Verčia autorė įvairius straipsnius literatūros tema. Juos galėjome skaityti “Nemune”, “7 meno dienose”, “Literatūroje ir mene”.
Iš lenkų kalbos rašytoja B. Jonuškaitė verčia ir knygas. Man yra žinomos trys jos verstos knygos: Aleksandro Fiuto pokalbių su Czeslawu Miloszu “Maištingas Czeslawo Miloszo autoportretas” (Vilnius: Alma litera, 1997);  Kun. Tadeusz Dajczer “Jei neatsiversite ir netapsite vaikai…” (Vilnius: Katalikų pasaulis, 2001); St. Biela “Įtikėti meile” (Vilnius: Katalikų pasaulis, 2003).
Aptarę prasmingą rašytojos B. Jonuškaitės kūrybinį kelią, sugrįžkime vėl prie naujausios rašytojos knygos “Eksperimentas”. Dabar jau drąsiai praverkime knygos “vartus”, už kurių mus pasitinka ir knygos autorė, ir iškilūs jos pašnekovai.
Pradžioje tenka priminti, kad mano knygos aptarimo įvade rašytojos pašnekovus išvardijau kita seka negu knygoje. Teatleidžia man knygos autorė, kad  jos “Eksperimentą” perskaičiau savaip. Skaitytojas netrukus pastebės, kad knyga parašyta vadovaujantis viena pašnekovų grupavimo seka, tačiau skaityti ją daugelis pradės nebūtinai nuo  pradžios. 
Pirma rašytojos prakalbinta mūsų kultūros asmenybė ― rašytoja Vanda Juknaitė. Perskaitęs pasikalbėjimą, taip ir nesupratau, kodėl knygos autorė šią pašnekovę pirmąją pasitinka ir jai praveria savo knygos “vartus”. Tikiuosi, kad tai rašytoja B. Jonuškaitė gal pakomentuos savo kūrybos vakaruose. Gal įdomesnius, labiau išgarsėjusius pašnekovus autorė sąmoningai nukelia į knygos pabaigą. Taip tikėdamasi intrigos, gal tokia išdėstymo seka, autorės nuomone, paskatins skaitytoją skaityti knygą nuo pradžios iki pabaigos, gal? Nors tai būtų klaidinga viltis, nes knygą vienija tik pasirinktas žanras, mūsų šiandieninio kultūros žmogaus dvasingumas. Pokalbių knyga skaitytojui leidžia laisvai pasirinkti. Juolab, kad tai pašnekesiai tarpusavyje nesusiję. 
Pasinaudodamas savo pasirinkimo laisve, nagrinėsiu knygos turinį ne taip, kaip ji sugrupuota knygoje, o ta seka, kuri atrodo labiau priimtina. Tai, tikiuosi, mano kaip skaitytojo privilegija. Pagaliau, ar privalau “Eksperimentą” skaityti pats jame nedalyvaudamas…   
Pradėsiu nuo Tėvo Stanislovo. Jo mintis B. Jonuškaitė savo knygoje dėsto per dvidešimtis puslapių bendru pavadinimu “Meilė niekada nesibaigia”. 
“Paberžę ― mažytį bažnytkaimį Kėdainių rajone ― jau aplankė tūkstančiai žmonių. Nesiliauja it į nesibaigiančius atlaidus važiuoti ir dabar. Retai kas sugeba tiksliai nupasakoti, ko ieško ir ką atrado. Tačiau visi pajuto čia tvyrančios ramybės galią. Suprato, kad už to, ką akys regi, slypi kur kas stipresnė jėga ir sodrus Tėvo Stanislovo balsas vibruoja kiekvienam vis kitokią, tik jam vienam žinomą, meilės fluidų dozę” (p. 202).
Prisimenu, plaukė minios žmonių nuo seno pas nepaprastai kilnios sielos dvasininką Tėvą Stanislovą. Ėjo politikai, mokslininkai, studentai, benamiai, alkoholikai. Ir visi kiti, kam, rodos, likimas jau buvo paskyręs beviltišką pabaigą. Tėvas Stanislovas visiems, anot B. Jonuškaitės, sakydavo: “Ateik, sėskis. Sriubos įpilsim” (p. 204).
Netgi nuteistieji čia rasdavo prieglobstį. “Vienas jų teisme gavo metus privalomo darbo. Teisėjas jam sako per visą teismo salę: “Tau vieneri metai priverstinio darbo. Važiuok pas Tėvą Stanislovą ir dirbk”. Atvažiavo ir dirba. Kitas penkiolika metų buvo baisus narkomanas. Jau šeštus metus pas mane gyvena ― nei narkotikų, nei taurelės neima. Tokia pas mane auditorija” (p. 205).
Visiems ir kiekvienam atskirai Tėvas Stanislovas pritaikydavo savus sielos gydymo receptus. Ypač jis vertino bendravimą, kalbėjimą. Žmonių paklydimus jis skatino pradėti gydyti dar tuomet, kai jų nėra, akstyvoje vaikystėje. Ir tai skaitome rašytojos knygoje: “Biosrovės iš mamytės veido… Jinai spinduliuoja… (…) tikėkit biosrovėm, jos yra. Jos teka visų pirmiausia per glamones ― reikia vaikus glamonėt… Žiūrėdami televizorių vaiką glamonėkit, vaiką laikykit ant kelių ― biosrovės kad nueitų. Per ką dar eina biosrovės? Per lūpas. Ten jau ne biosrovės, bet ugnis. Pirmąkart kai pasibučiavo, ir susilitavo vyras ir žmona iki karsto lentos” (p. 212). 
Esu bendravęs su daugeliu meno žmonių, tačiau niekad nepasidaviau snobizmui. Gal todėl iki siol savyje laikau man patikėtų jų gyvenimo paslapčių, kurias retkarčiais tik savyje prisimenu, tačiau nei jomis žaviuosi, nei jas garsinu kitiems. Gal todėl ir žinau… Bet tai, apie ką prasitariau, netinka rašytojos Vandos Juknaitės atžvilgiu, nes apie jos šeimos negalias sužinojau tik iš B. Jonuškaitės knygos skyrelio “Jokio gailesčio sau”.
Turiu galvoje rašytojos kančias, ilgus metus slaugant savo sūnų, kurį slibino nagais įsikabinusi, eilę metų alina liga. Alina tiek sūnų, tiek jo motiną V. Juknaitę. Tačiau rašytoja nepasimetė, nepalūžo. Anaiptol, ji įsitikinusi, kad žmoguje neturi būti  “jokio gailesčio sau. Žmogų nugalabija gailestis: kodėl man? Už ką? Kodėl aš toks nelaimingas? Yra taip ir tiek. Tai tavo. Be jokių “kodėl”? (p. 10). (…) Stiprus pasidarai, kai nustoji gailėti savęs. Pasidarai labai galingas. Ir kai nebeturi jokių norų. Tada priartėji prie pačios gyvenimo širdies” (p. 11). Perskaitęs visą rašytojos pokalbį su rašytoją bandau spėti, kodėl pakalbiu su V. Juknaite prasideda B. Jonuškaitės knyga. 
Ne iš nuogirdų žinau, kaip kartais ilgai tenka laukti palaimingos įkvėpimo akimirkos. Prie darbo stalo gali kūrybiškai dirbti tik tuomet, kai tavęs neslegią aplinka, kai esi visiškai užmiršęs laikinas savo negandas, kai sveiki tavo vaikai, kai besišypsodama tau kavą atneša žmona. Gali pilnai atsiduoti kūrybai, kuomet esi visiškai laisvas ir nuo savo aplinkos, ir nuo rutiniškos savo buities. Tokia aplinka ― prabanga kūrėjui, kurios, galbūt neretai ilgisi  rašytoja Vanda Juknaitė. Tai galima paliudyti pačios rašytojos žodžiais: “Aš nežinau tikrai, ar sugebu rašyti: žinau, kad pakankamai gerai gebu slaugyti, ir manimi čia galima pasikliauti. O rašymas? Galbūt išsigelbėjimas. Žinoma, tai būdas užsidaryti nuo pasaulio. Ir labai dažnai šitai yra būtina. Anksčiau tai gal būdavo kreipimasis į kitą žmogų. Dabar mėginu pasikalbėti su pačia savim. Pats sau kiekvienas esame pirmas žmogus, su kuriuo bendraujame šiame pasaulyje. Nemeluoti sau pačiai, elgtis su savimi pagarbiai ir sąžiningai ― tai apskritai pirmoji sąlyga, kad būtum žmogum” (p. 12). 
Pokalbis užrašytas 1995 metais. Tikėtina, kad vienuolikai metų praėjus, pasiteisino rašytojos V. Juknaitės žodžiai: “Kūryba yra laisvė. Tai galimybė išsivaduoti. Nors, man atrodo, tik todėl galėjau viską ištverti, kad turiu vaikų” (p. 12).
Skaitome knygos skyrelį “Aniceto “ploščius”, kuriame rašytoja kalbina aktorių Valentiną Masalskį. Autorė aktoriui pateikia lyg ir provakuojantį klausimą, tačiau labai aktualų mūsų šiandieninėje aplinkoje: “Šiandien daug kas mėgsta prisistatyti esąs Europos ar net pasaulio pilietis, rečiau ―  Lietuvos europietis, o  jau  būti lietuviu lyg ir ne itin didelė garbė… O Jums trukdo ar padeda Jūsų lietuviškos šaknys?”
“Aš nesijaučiu mažos tautos atstovas. Labai džiaugiuosi, kad mane vadina provincialu. Laimingas, kad mirsiu šalyje, kurioje dar galima pakalbėti su pardavėja, kurioje nereikia gėdytis ašaros. Tuo tarpu nuo Norvegijos iki Prancūzijos darbe jūs kalbėsite tik apie šukuosenos grožį, rūbo klostę, jums bus tabu pinigai, tabu jūsų motinos liga, tabu jūsų liga, jūsų vaiko liga, tabu karas Čečėnijoje. Juk visa tai sukeltų nemalonių emocijų. Jeigu elgsitės kitaip, prarasite visus draugus, nes sugadinsite jiems gerą nuotaiką” (p. 16).
Šiuo atsakymu aktorius V. Masalskis pataikė į dešimtuką. Jam pritariu, nes tai liudija ir mano šiandieninė patirtis. Daug metų gyvenau mieste, dabar ― kaime. Žmonių santykiai tiek mieste tiek kaime skiriasi iš esmės. Kaime dar išlikę nesavanaudiški žmonių ryšiai. Į kaimo privačią parduotuvę gali nueiti ir tuščia pinigine. Ir su pardavėja širdimi pabendrausi, ir būtiniausių prekių į skolą gausi. Grįžęs, savo kiemo pavėsinėje gali rasti ir kaimiško, dar garuojančio pieno stiklainį, ir prisirpusių braškių pintinę, ir raudonskruoščių obuolių krepšį. Kartais ilgai tenka spėlioti, kam turėtum už tai padėkoti…
Padėkoti turime ir rašytojai B. Jonuškaitei už vykusį jos eksperimentą, už prakalbintus iškiliausius mūsų kultūros šviesulius. Taip nesinori su jais skirtis, tačiau laikraščio apimtis tai vis primeną. Norėjosi dar pakalbėti apie tuos autorės kalbintus žmones, kurie įtakojo dažno iš mūsų dvasinį ir kultūrinį brendimą, padėkoti jiems, kad esame šiandien kelyje, vedančiame į asmenybės tobulėjimo viršūnes. Tokiomis asmenybėmis B. Jonuškaitės knygoje žavėdamiesi linkime joms naujų kultūros ir jos pažangos gaivinančių vėjų. Nauji dvasinio tobulėjimo vėjai teatneš ir naujas B. Jonuškaitės knygas ant mūsų darbo stalo, kurias žavėdamiesi skaitysime.
Rašytojos B. Jonuškaitės knygos aptarimą tikslingiausiai būtų užbaigti jos pačios žodžiais: “Tiems, kas pasiryš skaityti šią knygą, pažadu: rasite daug netikėtų atsivėrimų. Įdomių, keistų, išmintingų. Visus juos užrašiau norėdama papasakoti apie kultūros žmonių dvasios ir kūno pasaulį jų pačių lūpomis. Tai mano eksperimentas. Kita vertus, mes visi – taigi ir šios knygos veikėjai – savotiški Dievo eksperimentai žemėje. O ką mes, anot vieno jų, darome su savo gyvenimais? Irgi eksperimentuojame – mėginame ką nors prasmingo nuveikti, išsišaukti, išsisakyti, tarnauti kitiems, palikti pėdsaką: kas augina vaikus, kas rašo knygą, kas stato namą, kas piešia, dainuoja, renka saulutes, senus puodus, raktus… Kiekvienas turbūt norėtų įminti amžiną mįslę, kas jis yra ir ko buvo pasiųstas pasaulin. Pavyksta ar ne. Išmokstame skraidyti ir palengvėle artėjame prie pilnatvės arba sudegame klystkeliuose. Kartais susideginame iš nevilties. Kartais – dėl skausmingo laikinumo. Būna – sudeginame ir kitus. Recepto laimingam, tuo labiau – prasmingam – gyvenimui joks šamanas neparašys. Galima tik apmąstyti kitų patirtis, įsiklausyti į kitų išmintį. Ir toliau eksperimentuoti”.
Kai užverčiau paskutinį B. Jonuškaitės knygos “Eksperimentas” puslapį, nuo antros  knygos viršelio dalies į mane žvelgė ramus, nuotaikingas knygos autorės veidas. Autorė santūriai bandė šypsotis. Matyt, supratote, kad raktų viršelyje jau nebuvo. Visus juos surinko rašytoja B. Jonuškaitė, nė vieno nepaliko, nes jais buvo atrakintos mūsų kultūros žmonių širdys.
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra