Birutė Jonuškaitė gavo Liudo Dovydėno premiją

Autorius: Voruta Data: 2016-07-22, 10:45 Spausdinti

Sigitas BIRGELIS, punskas.pl

Seivuose gimusi lietuvių rašytoja Birutė Jonuškaitė už romaną „Maranta“, kurį 2015 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, gavo Liudo Dovydėno premiją. Ją skyrė Lietuvos rašytojų sąjungos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovų sudaryta komisija. Į šią premiją, be B. Jonuškaitės, pretendavo Saulius Šaltenis ir Vytautas Kutkevičius. Diplomas ir 5000 eurų dydžio premija Birutei bus įteikta Rokiškyje liepos 27 dieną.

Liudo Dovydėno premija yra teikiama kasmet nuo 2008-ųjų. Jos mecenatas – Jungtinėse Valstijose gyvenantis rašytojo sūnus fotomenininkas Jonas Dovydėnas. Premijos laureatais yra tapę rašytojai Romualdas Granauskas, Leonardas Gutauskas, Vytautas Martinkus, Valdas Papievis, Vladas Kalvaitis, Donaldas Kajokas, Grigorijus Kanovičius ir Kristina Sabaliauskaitė.

Birutė Jonuškaitė. Nuotr. respublika.lt

Seivuose gimusi lietuvių rašytoja Birutė Jonuškaitė skina apdovanojimą po apdovanojimo. Šių metų sausio mėnesį Birutei buvo įteiktas Lenkijos Respublikos valstybinis apdovanojimas – Auksinis kryžius už nuopelnus, plečiant lenkų ir lietuvių bendradarbiavimą, lenkų kultūros populiarinimą bei bendradarbiavimą su Lenkija. Š. m. vasario 18 dieną, Lietuvos Respublikos ministrų kabinetui pritariant, rašytojai skirta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūrologai Birutės Jonuškaitės romaną „Maranta“ išrinko į praėjusių metų kūrybiškiausių Lietuvos knygų dvyliktuką. Romanas pristatytas šiemet Vilniaus knygų mugėje.

Apie „Marantą“ mūsų portale rašėme ne kartą. Birutė Jonuškaitė, duodama mums interviu, kalbėjo: „Remdamasi mūsų krašto žmonių gyvenimo patirtimis, sugalvojau vienos dzūkų ūkininkų šeimos istoriją: vyriausioji dukra Saulė iškeliauja gyventi už Atlanto, palikdama savam krašte du ją mylinčius vyrus – Tadulį ir Rūką – bei mažąją sesutę Rasą, kuri ir yra pagrindinė kygos veikėja. Viskas vyksta regint vaiko, paskui paauglės, dar vėliau – Dailės akademijos studentės akimis. Vaikystėje būsimoji dailininkė savaip suvokia ją supančius artimuosius su visomis jų paslaptimis, o suaugusi blaškosi po Varšuvą, Paryžių, Ameriką, Jeruzalę ieškodama savojo kelio, tikėdamasi atsakymų į amžinuosius žmogui rūpimus klausimus, bandydama išnarplioti savo šeimos paslaptis, surasti savo laimę ir sielos ramybę. Bet visa tai nėra paprasta, nes likimas – kaip voratinklis apipina ją, supančioja, o gal ji pati ir verpia tą voratinklį?“

Mįslingas ir netikėtas yra B. Jonuškaitės  knygos pavadinimas. Maranta tai gerai žinoma senamadiška kambarinė gėlė.„Marantų yra visokių, – tikina Birutė, – bet romane kalbama apie baltagyslę marantą(lot. maranta leuconeura). Tai iš Brazilijos kilusi, nuolatinę šilumą mėgstanti, gerai žinoma kambarinė gėlė, turinti įdomią savybę – dieną jos lapai išsiskleidžia visu gražumu, o sutemus užsilenkia viršun į lovelį – vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsiskleisti. Ji – kaip ir žmogus, kaip ir mano knygos herojai: yra laiminga, kai aplinkui daug šviesos, šilumos ir meilės. Šviesiai žali šios gėlės lapai tarp šoninių gyslų nužymėti dešimčia sukrešėjusio kraujo spalvos dėmelių – po penkias iš abiejų centrinės gyslos pusių. Todėl ji yra vadinama „Dešimties Dievo įsakymų augalu“ arba maldingąja.“

Birutės romane atsispindi stiprūs Punsko ir Seinų krašto istorijos ir kultūros aspektai. Ji sąmoningai palieka tikrus gimtinės vietovių ir vandenvardžių pavadinimus. Knygos herojai sugalvoti – sukurti pagal autentiškų žmonių bruožus.

Birutė siekė, kad knygoje suskambėtų mūsų krašto tarmė, kad ji nenueitų užmarštin. Svarstė, kaip ją pateikti, kad būtų suprantama ne tik patiems dzūkams, bet ir dzūkiškai nemokantiems, ypač jaunimui, kuriam dažnai bet kuri lietuvių tarmė yra visiškai svetimas dalykas. Paaiškinimus surašė knygos paraštėse, taip kaip elgdavosi visą gyvenimą. Nuo vaikystės visi jos sąsiuviniai būdavo apipiešti saulutėmis, gėlytėmis, geometrinėmis figūromis ar ornamentais…

***

Birutė Jonuškaitė-Augustinienė gimė 1959 m. Seivuose. 1978 m. įstojo į Vilniaus universitetą, ten baigė žurnalistikos studijas. Dirbo Lenkijoje Suvalkų vaivadijos savaitraštyje „Krajobrazy“ bei lietuvių tautinės mažumos leidinyje „Aušra“, ėjo atstovės spaudai padėjėjos pareigas Suvalkų savivaldybėje. Nuo 1985 m. gyvena Lietuvoje. Septynerius metus buvo žurnalo „Šeima“ vyriausioji redaktorė, 2002–2003 m. rengė žurnalą „Šeima ir pasaulis“, buvo jo vyriausioji redaktorė. 2003 m. dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretore, o nuo 2003 m. pab. iki šiol dirba sąjungos pirmininko pavaduotoja. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 1994 m.

 Birutės Jonuškaitės knygos lietuvių kalba:
Pateisinti save: apysaka ir apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Ievos neišvarė iš rojaus: romanas. – Vilnius: Periodika, 1991.
Rugių laukas: apsakymai. – Punskas: Aušra, 1996.
Didžioji sala: romanas, pirma knyga. – Vilnius: Vaga, 1997.
Didžioji sala: romanas, antra knyga. – Vilnius: Vaga, 1999.
Žalčių tiltas: apysaka ir apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
Vaikas pražilusiom akim: eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 2004.
Eksperimentas: esė ir interviu. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2005.
Kregždėlaiškis: apsakymai. – Vilnius: Versus aureus, 2007.
Ūsuota Levuko istorija: apysaka vaikams. – Vilnius: Homo liber, 2007.
Baltų užtrauktukų tango: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
Užsagstyk mane: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
Mūsų poetas: dvikalbė knyga apie Cz. Miłoszą (kartu su B. Gruszka-Zych). – Vilnius: Naujoji Romuva, 2012.
Maranta: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Seinų - Punsko kraštas Birutė Jonuškaitė, romanas "Maranta", Seivai

---

---