Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Buvęs prokuratūros darbuotojas jau daugiau kaip 40 metų domisi bibliofilija. Kaip teisininkas domisi teisės istorijos veikalais. Kitos jo bibliofilinio rinkinio temos – politika ir karo meno leidiniai bei visuotinė istorija. Tada, kai pradėjo kolekcionuoti, už tokius spaudinius nebūtų per daug pagirtas. Labiausiai vertina tarpukario ir kitus senuosius leidinius, vengia šiuolaikinių naujai perleistų knygų. Daugiausiai retų laikraščių ir knygų sukaupė vienkiemių naikinimo metais, kai ištisi kaimai buvo keliami į gyvenvietes (1).

Kartą Sigitas važiavo pro Punios šilą ir išvydo moksleivius, renkančius lapus ir džiovinančius juos ant senų karo metų laikraščių. Studentams jis pasiūlė sovietinės „Tiesos“ laikraščio numerių, o namo parsivežė senus, su išspausdintomis Gebelso ir Hitlerio kalbomis. S. Baliukas – tolerantiškas kolekcininkas, todėl jo lentynose nesipriešina sovietinių laikų knygos su rezistenciniais ir tremties tekstais. Turi Sigitas ir vieną atskirą leidinį, išleistą 1940 m. stojimo į SSRS proga, o tekstas buvo taisytas ranka. Toje knygoje išspausdintos S. Nėries, J. Paleckio ir kitų veikėjų kalbos. Tačiau pati knyga įdomi dėl dviejų dalykų: žydiškos pavardės raudonu rašalu ištaisytos į lietuviškas ir darbininko pasisakymo, kuris daug atviresnis nei komunistų veikėjų prakalbos – sovietų tankai mums atnešė laisvę ir nepriklausomybę. Beje, jo kolekcijoje yra ir daugiau senųjų knygų su autografais ar įvairiais įrašais, antspaudais.

Renka jis knygas ir apie pasaulio galinguosius – Staliną, Leniną, Musolinį, Ruzveltą, Čerčilį, Sniečkų. Nusiperka Sigitas ir didelį ažiotažą sukėlusias knygas, net ir romanus kaip „Erškėčių paukščiai“. Aišku, nevisada jis tokias knygas skaito, kartais tik pasideda lentynoje. „Erškėčių paukščių“ jis neskaitė, o štai Vytauto Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“ perskaitė. Bibliofilo teigimu, V. Petkevičius rašė net atsargiau, nei kai kurie kiti šiuolaikiniai autoriai, bet anų, gal mažiau garsių, tekstai neužkliuvo.

Senosios periodikos jis taip pat stengiasi surinkti daugiau įvairių pavadinimų, renka ir kalendorius. Turi senovinių dokumentų rinkinį. Alytaus policijos muziejuje surengė parodas iš savo rinkinių. Dalį naujai įsigytų eksponatų jis laiko darbe, o kitus – namuose. Gaila, jam taip ir nepavyko pasidaryti savo bibliotekos katalogo. Daug įdomių leidinių teko prarasti įvairiomis aplinkybėmis.

Teko jam sutikti daug įdomių asmenybių, bendrauti, gauti iš jų knygų. Pažinojo jis ir Petrą Dumbliauską, teko sėdėti jo muziejuje, vartyti senus laikraščius. Kaip teigia S. Baliukas, viename prieškario teisiniame leidinyje jis surado tekstą, aprašantį už ką iš tiktųjų buvo nubaustas pirmo spausdinto Alytaus laikraščio redaktorius V. V. Misiūnas. Mat „Dzūkų bizūne“ buvo įdėta P. Dumbliausko nupiešta kunigo karikatūra. Sigitas išsiaiškino, kad laikraščio redaktorius buvo nubaustas ne už kunigo įžeidimą, bet už kryžiaus išniekinimą, mat Dumbliauskas nupiešęs kunigą su kryžiumi, ant kurio pavaizduota nukryžiuota nuoga moteris. Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga – to meto katalikiška spauda tvirtino, kad ant to kryžiaus pavaizduota išsiskėtusi varlė.

Domisi jis ir Alytaus miesto istorija. Daug įdomios medžiagos suranda savo kolekcijos surinktuose spaudiniuose.

1. Kochanskas J. Prokuroro kolekcijoje – dešimt tūkstančių retų spaudos leidinių, dokumentų ir knygų // Alytaus naujienos. 2003. Nr. 86(9946). P. 1.