Iki XIX amžiaus bibliofilija Dzūkijoje plito tik tarp dviejų gyventojų sluoksnių – didikų ir vienuolių. Puošniuose barokiniuose didikų Pacų rūmuose Jiezne, valdant Antanui Mykolui Pacui, LDK raštininkui, buvo biblioteka, kuri minima jo 1754 m. gruodžio 21 d. Jiezne rašytame testamente. Savo biblioteką Leonpolyje (prie Dauguvos) turėjo Mstislavlio ir Lazdijų seniūnas Jonas Nikodemas Lopacinskis (1747–1810). Adomas Zaleskis (miręs 1812) Bičiūnų dvare (Trakų r., netoli Onuškio) turėjo apie 6000 tomų biblioteką. Lopacinskis ir Zaleskis turėjo ir savo ekslibrisus. XIX a. Makniūnų dvare (Alytaus r.) buvusi biblioteka priklausė dvarininkams Muiželiams. Apie 1930 m. Karolio Muiželio bibliotekoje buvo apie 2000 knygų. Savo biblioteką XX a. pradžioje turėjo ir Metelių dvaro savininkas Juozapas Mušinskis. Makniūnų ir Metelių dvarų bibliotekų knygos buvo ženklinamos antspaudais.
Bibliofilų būta tarp vienuolių, daugiausia kilusių iš bajorijos. Leidimą kaupti savo asmeninį rinkinį vienuolis turėjo išsirūpinti iš savo ordino vadovybės. Be to, toks vienuolis turėjo pažadėti, kad po jo mirties tas knygų rinkinys atiteks vienuolynui arba prie jo veikiančiai mokyklai. Vienuolijų vyresnybė skatino vienuolius rinkti asmeninius rinkinius, užsitikrindama nuolatinį savo bibliotekų papildymo šaltinį ir atsisakydama išlaidų knygoms pirkti. Iš populiarių anuomet kelionių po užsienius vienuoliai grįždavo ne tik pasitobulinę kaip dvasininkai, bet ir prisipirkę įvairių knygų. Žymus bibliofilas buvo Zigmantas Hilarijus Piskovskis Pomianas, Gardino vienuolyno vienuolis, miręs 1762 m. Liškiavoje. Jo rinkinys turėjo ekslibrisą, pagamintą Vilniaus grafiko P. Balcevičiaus. Dominiko Sivickio knygų kolekcija siekė per 20 tūkstančių tomų.
Bibliofilų buvo ir tarp kunigų. Žinoma, kad Punioje knygas rinko vietos parapijos kunigas J. Chuščia (1747 – 1776), savo biblioteką padovanojęs vietinei bažnyčiai, tačiau po jo mirties neprižiūrimos knygos greitai išsibarstė.
Vienuolynai ir jų bibliotekos visais laikais sulaukdavo nemažos globėjų, mecenatų paramos. Tačiau Užnemunės vienuolynai – Liškiavoje, Virbalyje, Seinuose, Miroslave, Marijampolėje, Vladislavove (dabar Kudirkos Naumiestis), Smalėnuose – palyginti su likusia Lietuva, gausiomis bibliotekomis nepasižymėjo. Gal todėl, kad Užnemunės vienuolynus naikinti pradėta dar XVIII a. Prasidėjo ir vienuolynų bibliotekų knygų parceliavimas ir kolekcionavimas. Dalis uždarytų vienuolynų bibliotekų knygų pateko į Seinų kunigų seminarijos biblioteką. Į šią biblioteką pateko ir vyskupo Antano Baranausko biblioteka. Knygų seminarijai palikdavo ir žemesnio rango vyskupijos kunigija – Rumbonių klebonas J. Karužas ir kt. Knygas dovanodavo ir pasauliečiai. Lietuviškų knygų skyrius susikaupė seminarijos klierikų ir lietuvių kunigų iniciatyva.
Po spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. visoje Lietuvoje ėmė steigtis lietuviški knygynai. Pirkti ir pasiskolinti knygų buvo galima J. Baltuškos įkurtame knygyne Nemunaityje. Dar veikė knygynai Lazdijuose, Merkinėje, Meteliuose, Seinuose. 1904–1918 m. veikę knygynai sukūrė lietuviškos spaudos prekybos ir platinimo tradicijas, pratino žmones skaityti, pratęsdami spaudos draudimo laikų knygnešių atliktą darbą. Savo antspaudus turėjo ir įvairių lietuviškų draugijų bibliotekos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo knygų antspaudą turėjo Motiejus Gustaitis (1870–1927), mokytojavęs Lazdijuose. Subartonyse, prie Merkinės, gimusio filologo ir etnografo Jano Karlovičiaus (1836–1903) biblioteka 1909 metais buvo padovanota Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekai. Karlovičius turėjo ir knygų antspaudą ir ekslibrisą. Pirmojo pasaulinio karo metais bibliotekos Dzūkijoje nukentėjo. P. Klimas mini išdraskytą “Žiburio” bibliotekėlę Balbieriškyje.
Bibliofilija ir kolekcionavimas labiausiai išpopuliarėjo tarpukario laikais. Rinkta viskas, kas siejosi su Lietuvos kultūra. Spauda ir tautinis entuziazmas skatino domėtis krašto istorija, kaupti asmenines kolekcijas, steigti viešus muziejus. Į tą visuotinį rinkimą įsitraukė ir miesto šviesuolis, ir savamokslis valstietis. Petras Biržys savo kolekcijas krovė Alytaus žemės ūkio draugijos patalpose, rengtasi ir steigti muziejų. Nuošalyje neliko nė kunigai, apskričių viršininkai ir policija. Savo rinkiniais garsėjo Krikštonių parapijos klebonas Jonas Reitelaitis. Apie rinkėjų aktyvumą sklido įvairios legendos ir anekdotai. Krokialaukio klebonas Dailidė P. Biržį vaišino arbata iš lietaus vandens, privarvėjusio per šimtametį samanotą šiaudinį bakūžės stogą. Dailidė tvirtino, kad tokia arbata turėtų būti tikra palaima senienų mėgėjams.
Tačiau aktyviausi rinkėjai tarpukariu buvo pedagogai ir mokiniai. Didžiulę biblioteką buvo surinkęs alytiškis mokytojas Kazys Klimavičius. Jis turėjo net du antspaudus savo knygoms. Knygas jis pirkdavo D. Kleimano ir G. Blocho knygynuose Alytuje. 1925 m. Alytuje pradėjo veikti ir lietuvio Vinco Grušnio knygynas, įkurta miesto viešoji biblioteka (Centralinio knygyno skyrius). Vinco Grušnio knygynas turėjo ir savo antspaudą. Neaišku, ar Klimavičius pirkdavo knygas Kauno antikvariatuose, tačiau jo paties bibliotekos knygos vėliau buvo juose pardavinėjamos, keletą turiu savo kolekcijoje. Dalis jo knygų, periodinių leidinių, atvirukų saugoma Alytaus kraštotyros muziejuje. Petras Jakštas mini, kad tais laikais Kaune ir Vilniuje buvo daug knygynų, kurie prekiavo ir naujomis, ir senomis knygomis. Vilniuje buvo milžiniškas knygynas, tiksliau – tikras knygų sandėlis, užimantis visą trijų aukštų mūrinį pastatą. Apatiniame aukšte sėdėdavo pats savininkas – žydas Vileris ir viena pardavėja, o kituose– po vieną pardavėją. Tvirtinama, kad žmogus gali atsiminti tik 6000 knygų. Tačiau Vileris jų atsimindavo daug daugiau, nesinaudodavo jokia kartoteka, žinodavo, kur kokia knyga yra.
Tarpukariu knygas kolekcionavo ir savamoksliai valstiečiai. Petras Dumbliauskas iš Užubalių kaimo prenumeravo per 200 pavadinimų periodinių leidinių, turėjo 4 tūkstančių knygų biblioteką, daug įvairiausių kitokių senienų. Buvo puikus knygrišys, savo knygų viršelius puošdavo ir superekslibrisu. Tarpukariu buvo sukūręs ir savo ekslibrisą, tačiau tik 1970 m. jam buvo pagamintos klišės.
Pokario laikais knyga tapo masinio naudojimo produktu. Tačiau apie pokario bibliofiliją bus galima plačiau pasiskaityti 2005 metais, kai knygynus pasieks nauja Šarūno Šimkevičiaus knyga “Dzūkijos bibliofilai”, kurią išleis Alytaus kraštotyros muziejus.
