Tūkstančiams buvusiųjų Rytų Vokietijos slaptosios policijos „Stasi“ darbuotojų kitą savaitę vyksiantis Berlyno sienos griūties 20 metų minėjimas nebus jokia šventė. Kai mieste sukviesti lyderiai iš viso pasaulio minės simbolinę Šaltojo karo pabaigą, buvę „Stasi“ kadrai mėgins pamiršti jiems košmarišką naktį, kai Rytų ir Vakarų Berlyno gyventojai euforiškai šoko ant sienos ir puolė vieni kitiems į glėbį.
„Lapkričio 9-oji mums visai nėra šventė“, – sako Hansas Baueris, pirmininkaujantis Teisinės ir humanitarinės pagalbos bendrijai (THPB), kuri padeda buvusiems Rytų Vokietijos valstybės darbuotojams, tarp jų – ir Valstybės saugumo ministerijai, arba „Stasi“.
„Kas nutiko tą dieną, tapo našta tokiems žmonėms, kaip mes“, – tyliai pridūrė 68 metų teisininkas.
Ekspertai teigia, kad retas iš buvusių 91 tūkst. „Stasi“ darbuotojų ar 170 tūkst. neoficialių informatorių suvokia savo tikrąjį vaidmenį šioje represinėje struktūroje.
Partijos „skydas ir kardas“ dorojosi su sovietinio režimo oponentais. „Stasi“ pareigūnai kankino kalinius juos izoliuodami, neleisdami užmigti ir naudodami psichologinius triukus, pavyzdžiui, grasindami areštuoti artimuosius.
Užuot atgailavę, pastaraisiais metais jie tapo tik įžūlesni. Daug neoficialių informatorių griebėsi žygių, kad jų vardai nebūtų paviešinti, o buvę oficialūs pareigūnai nesibodi susidurti su savo aukomis ir apkaltinti juos istorijos iškraipymu.
1 500 narių ir dar daugiau rėmėjų turinti THPB padeda buvusiems saugumiečiams kovoti teisiniuose mūšiuose ir kuria socialinį tinklą tiems, kurie pasiryžę ir toliau laikytis įsikibę į praeitį.
Dar praėjusią savaitę paskutinis Rytų Vokietijos lyderis Egonas Krenzas kalbėjo buvusiems pasieniečiams salėje, apkamšytoje senomis komunistinėmis vėliavomis, trenkiant nostalgiškiems maršams. Jis sakė apgailestaująs, kad jam nepavyko išsaugoti Rytų Vokietijos.
„Dauguma mūsų draugų pasakytų, kad šitoje Vokietijoje jie nesijaučia kaip namuose, – tikina buvęs Rytų Vokietijos prokuroras Baueris. – Visų, ėjusių atsakingas pareigas Rytų Vokietijoje, gyvenimas dabar yra neproduktyvus ir nežmoniškas. Tai žeidžia jų žmogiškąjį orumą.“
„Gali būti per vėlu reabilituoti individus, bet mes norime reabilituoti visuomenę“, – priduria jis. Paklaustas, kodėl žlugo Rytų Vokietijos sistema, Baueris kalba apie žemą gamybos lygį, o ne laisvės stoką.
Nei pensininkai, kurie sudaro didžiąją dalį buvusių „Stasi“ pareigūnų, nei maždaug 30 tūkst. jaunesnės kartos atstovų, pradėjusių naują gyvenimą, net neketina atgailauti. „Tik išimtinais atvejais galime išgirsti, kad kažkas sako „aš atsiprašau už tai, ką padariau“, – teigia istorikas Jochenas Staadtas, Rytų Vokietijos ekspertas iš Berlyno laisvojo universiteto. – Jie arba dingę iš viešojo gyvenimo ir nešneka, arba mėgina save pateisinti, tvirtindami, kad „Stasi“ buvo saugumo tarnyba kaip ir bet kuri kita.“
Šimtams tūkstančių aukų „Stasi“ įkūnija žiaurų režimą. Neoficialūs informatoriai, šnipinėję net savo šeimas, skverbdavosi į kasdienį gyvenimą. „Stasi“ rinkdavo detales minutės tikslumu, dažnai visiškai beprasmiškai, persekiojo piliečius, kurie nekėlė jokio pavojaus valstybei. Tai atskleidžiama „Oskaru“ apdovanotame filme „Kitų gyvenimai“.
Įtariami neoficialūs informatoriai, tarp jų – ir garsios asmenybės, dabar į teismus tempia žiniasklaidą ir leidėjus, kad nebūtų paviešinti jų vardai. Tai reiškia stiprėjantį neigimą ir naują atkaklumą, teigia ekspertai. Todėl spauda dabar nebenori įvardyti informatorių.
„Tai problema, kad žmonės negali būti įvardyti, nes tai paverčia istoriją anonimiška, nors tokia ji nėra“, – sako J. Staadtas.
Tačiau savo ryšius neigia ne visi. Keli vyresnieji Kairiosios partijos (Rytų Vokietijos komunistų įpėdinės) nariai atvirai pasakoja šnipinėję „Stasi“. Nepaisant to, partija, turinti didžiausią palaikymą rytinėje šalies dalyje, laimėjo 11,9 proc. balsų per rugsėjį vykusius Bundestago rinkimus.
J. Staadto apskaičiavimu, maždaug trečdalis buvusių pareigūnų persikvalifikavo arba panaudojo savo įgūdžius privačiame sektoriuje. Jie tapo privačiais detektyvais, teisininkais arba užsiėmė draudimo bei nekilnojamojo turto verslu. Daug jų įsigijo naujus dokumentus ir susikūrė naujas biografijas.
Nors buvę „Stasi“ darbuotojai turi būti patikrinti prieš užimdami valstybės tarnautojo vietą, kritikai tvirtina, kad patikra vyksta paviršutiniškai ir kaltina Vokietiją, kad ji kartoja po 1945 metų padarytas klaidas, kai tūkstančiai nacių išlaikė oficialius postus.
Brandenburge šiemet išaiškėjo, kad jo policijoje dirba 58 buvę „Stasi“ pareigūnai, o vieno tyrėjo teigimu, valstybės tarnyboje dirba net 15 tūkst. „Stasi“ darbuotojų.
Pastaraisiais metais ne viena gerbiama asmenybė Vokietijoje turėjo pripažinti bendradarbiavusi su „Stasi“. Tarp tokių žmonių pakliuvo buvęs Berlyno prestižinio ir prabangaus viešbučio „Adlon“ vadovas, milijoniniu tiražu einančio „Bild“ laikraščio žurnalistas.
„Nusikaltėlių vis dar yra tarp mūsų“, – sako Berlyno Hohenschoenhauseno „Stasi“ kalėjimo, dabar virtusio memioraliniu muziejumi, direktorius Hubertas Knabe‘as. – Kad tiek daug „Stasi“ darbuotojų mėgaujasi patogiu gyvenimu ir turi gerus darbus, yra tikra trauma represinės struktūros aukoms.
„Tie žmonės niekada nenorėjo dabartinės santvarkos, jie kovoja su ja, ir štai dabar jie gyvena net geriau nei tada“, – piktinasi Mario Roelligas, atsėdėjęs tris mėnesius kalėjime už tai, kad bandė pabėgti iš Rytų Vokietijos.
Tiesa, M. Roelligui pasisekė. Šiemet teisme jis laimėjo bylą prieš buvusį „Stasi“ pareigūną, kuris jį vadino „gerai žinomu melagiu“. Tačiau tai maža pergalė dideliame mūšyje dėl atminties.
„Tai, kaip nusikaltėliai elgiasi ir puikiai gyvena, yra baisi neteisybė, ir tai skaudina aukas“, – apgailestauja M. Roelligas.
„Reuters“ ir www.lrytas.lt
„Reuters“ nuotr.
Nuotraukoje: Vokietijos kanclerė A. Merkel šią savaitę apsilankė Hohenschoenhausen „Stasi“ kalėjime, kuris dabar paverstas muziejumi
