Benediktas XVI: Gindami šeimą, giname žmogų

Autorius: Data: 2012-12-22, 10:15 Spausdinti

Penktadienio (2012 12 21) rytą įvyko prieškalėdinis Popiežiaus susitikimas su Romos Kurijos vadovais ir su visais Romoje gyvenančiais kardinolais, kurio metu, kaip įprasta, Benediktas XVI apžvelgė pagrindinius besibaigiančių metų įvykius Bažnyčios gyvenime.

Baigiasi metai, kurie ir vėl Bažnyčiai ir pasauliui buvo kupini sunkių situacijų, didžiulių klausimų ir iššūkių, bet taip pat ir vilties ženklų. Paminėsiu tik kai kuriuos svarbiausius momentus Bažnyčios gyvenime ir mano vykdomoje Petro tarnystėje, – sakė popiežius Benediktas ir toliau savo kalboje pirmiausia paminėjo kovo mėnesį vykusią savo apaštališkąją kelionę į Meksiką ir Kubą. Jos metu įvyko keletas neužmirštamų susitikimų, kurių metu iš žmonių širdžių galingai veržėsi tikėjimas, tvirtai jose įsišaknijęs ir teikiantis tikrą džiaugsmą. Kiti svarbūs besibaigiančių metų etapai buvo Milane vykusi didžioji šeimų šventė, o taip pat vizitas Libane, kurio metu Artimųjų Rytų Bažnyčioms buvo įteiktas Posinodinis apaštališkasis paraginimas, su labai svarbiais orientyrais vietiniams krikščionims, pašauktiems eiti sunkiu vienybės ir taikos keliu. Paskutinis tarp svarbiausių šių metų įvykių buvo Vyskupų Sinodas ir jo metu pradėti Tikėjimo metai, kuriais minime Vatikano II Susirinkimo pradžios jubiliejų ir, praėjus penkiems dešimtmečiams, stengiamės dabartinėmis sąlygomis iš naujo gilintis į Susirinkimo mokymą ir jį įsisavinti. Šitaip trumpai paminėjęs svarbiausius metų įvykius, toliau savo kalboje Popiežius kiek ilgiau sustojo prie dviejų temų: šeimos ir Bažnyčios dialogo su pasauliu, kultūra bei kitomis religijomis.

Didis džiaugsmas, su kuriuo Milane susitiko iš viso pasaulio atvykusios šeimos, parodė, kad nepaisant prieštaringų įspūdžių, taip pat ir šiandien šeima yra tvirta ir gyva. Tačiau, – sakė Popiežius, – akivaizdi ir krizė, ardanti jos pamatus, ypač Vakarų pasaulyje. Šeimai metami iššūkiai sudėtingi. Visų pirma tai nesugebėjimas įsipareigoti visam gyvenimui. Ar gali žmogus susisieti su kitu žmogumi visam gyvenimui? Ar tai atitinka jo prigimtį? Ar neprieštarauja laisvei? O gal žmogus tik tuomet bus savimi, jei išliks visiškai autonomiškas ir su kitais žmonėmis palaikys tik tokius ryšius, kuriuos galima kiekvieną akimirką nutraukti? Pasak Popiežiaus, nenoro įsipareigoti pastoviems ryšiam pagrindinė priežastis yra paplitusi klaidinga laisvės ir savęs realizavimo samprata, žmogaus užsidarymas savyje pačiame, egoizmas. Iš tiesų tik save dovanodamas, tik būdamas atviras, tik leisdamas save bandyti sunkumais ir net kančia, žmogus gali atrasti visą savojo žmogiškumo didybę. Jei žmogus atmeta pastovius ryšius, tuo pačiu nyksta tokios fundamentalios žmogiškojo gyvenimo sąvokos kaip tėvas, motina, vaikas, nyksta esminiai buvimo žmogumi elementai.

Popiežius Benediktas paminėjo ir šiandien kaskart vis stipresnę vyriškumo ir moteriškumo niveliavimo tendenciją. Šia tema jis kalbėjo remdamasis Prancūzijos Didžiojo rabino Gilles‘io Bernheimo atlikta tradicinės šeimos sampratos griovimo analize. Jei dar neseniai manėme, kad šeimos krizės priežastis yra tik klaidinga žmogaus laisvės samprata, tai dabar vis aiškiau matome kaip keičiama paties buvimo žmogumi samprata. Rabinas cituoja pagarsėjusią Simone de Beauvoir frazę, kad „moterimi ne gimstama, bet tampama“. Tai pagrindas to, kas šiandien vadinama „gender“ vardu ir pristatoma kaip nauja lytiškumo filosofija. Pasak jos, lytis jau nebėra natūralus gamtinis faktas, bet yra socialinis vaidmuo, kurį galima autonomiškai pasirinkti. Pasak Popiežius, akivaizdus šios teorijos klaidingumas ir joje slypinti antropologinė revoliucija. Žmogus nesutinka su savo prigimtiniu kūniškumu, tvirtina, kad jis nėra jam suteiktas, kaip gamtinis faktas, bet, kad jis pats savarankiškai jį pasirenka. Pasak Biblijos pasakojimo apie žmogaus sukūrimą, žmogiškumo esmei priklauso tai, kad Dievas žmogų sukūrė kaip vyrą ir moterį. Šitas dualumas žmogui yra esmiškai svarbus. Ir kaip tik šiam dualumui šiandien labiausiai prieštaraujama. Minėtoji teorija tvirtina, kad ne Dievas žmogų sukūrė kaip vyrą ir moterį, bet visuomenė primetė tokius griežtus vaidmenis, o šiandien mes jau galime jų nepaisyti. Prigimtinio vyriškumo ir moteriškumo jau nėra. Nėra nė žmogaus prigimties, yra tik dvasia ir valia. Šiandien, – sakė Popiežius, – mes nesutinkame su gamtos manipuliavimu, kai tai liečia aplinką, bet šiuo atveju manipuliacija juk liečia patį žmogų. O jei nelieka vyro ir moteris natūralaus dualumo, nelieka pagrindo ir natūraliai šeimos sampratai. Kai neigiamas Dievas Kūrėjas, tuo pačiu nukenčia ir žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą, nukečia jo žmogiškas orumas. Šia prasme ginti Dievą, reiškia ginti ir žmogų.

Paskutinę dalį penktadienį kardinolams ir vyskupams sakytos kalbos popiežius Benediktas XVI skyrė dialogo tematikai, ypač šiuo metu Bažnyčios išvystytiems dialogams trimis kryptimis: su visuomene, įskaitant kultūros ir mokslo sferas, su valstybėmis, o taip pat su kitomis religijomis. Visuose šiuose dialoguos Bažnyčia vadovaujasi tikėjimo šviesa, tačiau kartu svarbus vaidmuo priklauso ir Bažnyčios istorinei atminčiai, joje saugomai žmonijos džiaugsmo ir kančios patirčiai, kurios dėka Bažnyčia supranta ką reiškia būti žmogumi, kame glūdi jo didingumas, kokios jo galimybės ir ribos.

Tas humanizmas, kurį Bažnyčia stengiasi ginti, gimė ir išsivystė iš žmogaus ir Dievo susitikimo. Bažnyčia siekia šį paveldą išsaugoti. Kaip žmogus, praradęs atmintį, praranda ir savo tapatybę, taip ir visa žmonija prarastų savo tapatybę jei užmirštų savo šaknis. Dialoge su valstybėmis ir su visuomene Bažnyčia neturi visoms konkrečioms situacijoms tinkamų atsakymų. Tačiau yra pasiryžusi bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis ieškodama tokių sprendimų, kurie atitiktų svarbiausias tikrą žmogiškumą grindžiančias vertybes. Bažnyčia siekia, kad tos vertybės, kurias pripažįstame pagrindinėmis, būtų gerbiamos visuomenės gyvenime ir kad jomis vadovaujantis būtų priimami visuomenės gyvenimą liečiantys sprendimai.

Dabartiniu metu religijų dialogas yra viena svarbiausių pasaulio taikos sąlygų. Dėl to toks dialogas yra krikščionių ir kitų tikybų išpažinėjų pareiga. Jis turi vykti įvairiuose lygmenyse, bet pirmiausia turi būti praktinio dalijimosi ir kasdienio gyvenimo dialogas. Popiežius paminėjo ir dvi būtinas tokio dialogo savybes: viena – tokiu dialogu nesiekiam kitą tikybą išpažįstančio žmogaus atvertimo, antra – dialogo dalyviai neslepia savo tapatybes ir nelaiko jos nesvarbia. Popiežius pridūrė, kad dialoge visada svarbus tiesos elementas. Mes, krikščionys, tikime Kristų esant mūsų tiesa, keliu ir gyvenimu. Šis momentas, nors ir su didžiausia pagarba pašnekovui ir be jokio paslėpto prozelitizmo, negali būti nutylėtas.

Savo gana ilgą kalbą Popiežius baigė primindamas Evangelijos pasakojimą apie pirmųjų mokinių pašaukimą. „Mokytojau, kur gyveni?… Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1,38-39). Jėzus ragina mus eiti kartu su juo ir būti matančiais žmonėmis. Esame kviečiami eiti ten, kur jisai gyvena – į Bažnyčios bendruomenę, kuri yra jo Kūnas. „Ateikite ir pamatysite“ – šitie žodžiai, skirti jo ieškantiems mokiniams, skirti visiems ieškantiems žmonėms. Melskime Viešpatį, – sakė Popiežius kalbos pabaigoje, – kad Bažnyčioje, nepaisant trūkumų, visi žmonės galėtų atpažinti Viešpaties namus.

Vatikano radijas

Vatikanas , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra