Benediktas XVI. Apie šventuosius Petrą ir Paulių

Autorius: Data: 2013-06-29, 11:57 Spausdinti

Pamokslas per šv. Mišias 2012  m. birželio 29 d. Šv. Petro bazilikoje, Romoje

Priešais Šv. Petro baziliką, kaip žinome, stovi dvi impozantiškos apaštalų Petro ir Pauliaus statulos, lengvai atpažįstamos iš jų atributų – raktų Petro rankoje ir kalavijo Pauliaus rankose. Pagrindiniame Šv. Pauliaus bazilikos už sienos portale irgi pavaizduotos scenos iš šių abiejų Bažnyčios stulpų gyvenimo ir kankinystės.

Krikščioniškoji tradicija visada laikė Petrą ir Paulių neperskiriamais – drauge jie iš tikro atstovauja visai Kristaus evangelijai. Romoje jų kaip tikėjimo brolių ryšys įgijo ypatingą reikšmę. Šio miesto krikščionių bendruomenė juos laikė savotiška priešybe mitiniams Romului ir Remui, brolių porai, iš kurių kildinta Roma. Siūlėsi ir kita panaši priešprieša, irgi susijusi su broliškumo tema: pirmoji biblinė brolių pora rodo mums nuodėmės poveikį: Kainas nužudo Abelį, o Petras ir Paulius, nors labai skirtingi, o jų santykis ne be įtampų, įgyvendina naują, Evangelija paremtą buvimo broliais būdą – autentišką būdą, galimą tik dėl juose veikiančios Kristaus evangelijos malonės. Tik sekimas paskui Jėzų veda prie naujo broliškumo – šitai yra pirmutinė pagrindinė žinia, perteikiama kiekvienam iš mūsų šiandienės iškilmės, žinia, kurios svarbą atspindi pastangos siekti visiškos bendrystės, trokštamos ekumeninio patriarcho, Romos vyskupo ir visų krikščionių.

Kuria prasme Petras yra uola?

Skaitinyje iš Mato evangelijos Petras paliudija Jėzui savo tikėjimą išpažindamas jį Mesiju ir Dievo Sūnumi; jis tai daro ir kitų apaštalų vardu. Atsakydamas Viešpats atskleidžia užduotį, kurią nori jam patikėti, būtent kad jis būtų petra   – „uola“, regimu pamatu, ant kurio stovėtų visas dvasinis Bažnyčios statinys (plg. Mt 16, 16–19). Bet kuria prasme Petras yra uola? Kaip jis turi įgyvendinti šią prerogatyvą, gautą, savaime suprantama, ne sau pačiam?

Evangelisto Mato pasakojime pirmiausia pasakoma, kad Simono Dvylikos vardu ištartas Jėzaus tapatybės pripažinimas kyla ne iš „kūno ir kraujo“, tai yra ne iš jo žmogiškųjų gebėjimų, bet remiasi ypatingu Dievo Tėvo apreiškimu. Tačiau iškart po to Jėzui paskelbus apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, Simonas Petras sureaguoja kaip tik paakintas „kūno ir kraujo“: jis ėmė drausti: „ tau neturi taip atsitikti!“ (16, 22). O Jėzus atsakė: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas…“ (23   eil.). Mokinys, Dievo dovanos galia galintis tapti tvirta uola, pasirodo ir žmogiškai silpnas, kaip ant kelio gulintis akmuo, už kurio gali užkliūti ir parkristi, – graikiškai skandalon.

Čia aikštėn iškyla įtampa tarp Viešpaties dovanos ir žmogaus gebėjimo. Toje Jėzaus ir Simono Petro scenoje tam tikru būdu nuvokiama popiežystės istorijos drama – popiežystės, kuriai būdingas abiejų šių elementų sambūvis: viena vertus, šviesos ir jėgos iš aukštybių galia popiežystė yra laike keliaujančios Bažnyčios pamatas, bet, kita vertus, šimtmečių tėkmėje išnyra ir žmonių silpnumas, kurį perkeisti tegali atsivėrimas Dievo veikimui.

Tik sekimas paskui Jėzų veda prie naujo broliškumo – šitai yra pirmutinė pagrindinė žinia, perteikiama kiekvienam iš mūsų šiandienės iškilmės.

Šiandieniame Evangelijos skaitinyje galingai suskamba aiškus Jėzaus pažadas: „pragaro vartai“, t. y. blogio galybės, nenugalės, non praevalebunt. Čia į galvą ateina pasakojimas apie pranašo Jeremijo pašaukimą; patikėdamas užduotį, Viešpats jam sako: „O aš – štai padariau tave šiandien sutvirtintu miestu, geležiniu šulu ir vario siena, kad būtum prieš visą kraštą: prieš Judo karalystės karalius ir didžiūnus, prieš jos kunigus ir visą liaudį. Prieš tave jie kovos, bet tavęs neįveiks – non praevalebunt , – nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau“ ( Jer 1, 18–19).

Jėzaus pažadas Petrui, tiesą sakant, yra dar didesnis už duotąjį senajam pranašui: šiam grasino žmogiškieji priešai, o Petrą reikia ginti nuo „pragaro vartų“, nuo griaunamosios piktojo galios. Jeremijas gauna pažadą, susijusį su juo kaip žmogumi ir jo kaip pranašo tarnyba, o Petras raminamas dėl Bažnyčios ateities, Bažnyčios, kuri yra Jėzumi Kristumi besiremianti naujoji bendruomenė, pranokstanti asmeninį Petro gyvenimą ir apimanti visus laikus.

Rakto simbolis

Pereikime dabar prie raktų simbolio, apie kurį girdėjome Evangelijoje. Juo primenama pranašo Izaijo pranašystė apie tarnautoją Eljakimą: „Jam ant peties uždėsiu Dovydo namų raktą: kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti, kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti“ ( Iz 22, 22). Raktas simbolizuoja valdžią Dovydo namams. Evangelijoje yra dar ir kita ištara, skirta Rašto aiškintojams ir fariziejams, kuriems Viešpats prikiša, kad jie užrakina žmonėms Dangaus Karalystę (plg. Mt 23, 13).

Ta ištara irgi padeda mums suprasti pažadą Petrui: jam, kaip ištikimam Kristaus žinios valdytojui, patikėta atverti Dangaus Karalystės vartus ir įvertinti, ką priimti ir kam vartus užtrenkti (plg. Apr   3, 7). Tad abu įvaizdžiai – rakto ir surišimo bei atrišimo – turi panašią reikšmę ir vienas kitą pastiprina. Ištara „surišti ir atrišti“, būdinga rabiniškajai kalbėsenai, daroma užuomina, viena vertus, į sprendimus, susijusius su mokymu, ir, kita vertus, į galią draus – minti, t. y. į galią ekskomunikuoti ir ekskomuniką panaikinti. Paralele „danguje … žemėje“ laiduojama, kad Petro sprendimai, priimti atliekant šią jo bažnytinę funkciją, galioja ir Dievo akivaizdoje.

18-ajame Mato evangelijos skyriuje, skirtame bažnytinės bendruomenės gyvenimui, atrandame dar vieną Jėzaus ištarą mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ ( Mt 18, 18). O šventasis Jonas pasakojime apie prisikėlusio Kristaus pasirodymą Velykų vakarą tarp apaštalų perteikia šiuos Viešpaties žodžius: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ ( Jn 20, 22–23).

Šių paralelių šviesoje tampa aišku, kad valdžią atrišti ir surišti sudaro galia atleisti nuodėmes. O ši malonė, iš chaoso ir blogio jėgų atimanti visą energiją, glūdi Bažnyčios slėpinio bei tarnybos šerdyje. Bažnyčia yra ne tobulųjų, bet nusidėjėlių bendruomenė – nusidėjėlių, turinčių pripažinti, kad jiems reikia Dievo meilės, būti nuplautiems Jėzaus Kristaus kryžiaus galia. Jėzaus ištaros apie Petro ir apaštalų valdžią leidžia suvokti, kad Dievo galia yra meilė, savo šviesą skleidžianti nuo Golgotos. Tada taip pat galime suprasti, kodėl Evangelijos pasakojime po Petro tikėjimo išpažinimo iškart eina pirmasis įspėjimas apie kančią: juk savo mirtimi Jėzus iš tikrųjų nugalėjo pragaro galias, savo krauju ant pasaulio išliejo milžinišką gailestingumo srautą, savo išganingais vandenimis drėkinantį visą žmoniją.

Kalavijas

Brangūs broliai ir seserys, ikonografinėje tradicijoje, kaip sakiau pradžioje, šventasis Paulius vaizduojamas su kalaviju, ir žinome, kad tuo įrankiu jis buvo nužudytas.

Tačiau, skaitydami tautų apaštalo laiškus, atrandame, kad kalavijo įvaizdis susijęs su jo visa evangelizacine misija. Jausdamas artimą mirtį, jis, pavyzdžiui, Timotiejui rašo: „Iškovojau gerą kovą“ ( 2 Tim 4, 7). Tikrai kovą ne karvedžio, bet Dievo žodžio skelbėjo, ištikimo Kristui ir jo Bažnyčiai, kuriai visą save atidavė. Ir kaip tik todėl Viešpats suteikė jam šlovės vainiką ir kartu su Petru paskyrė būti Bažnyčios dvasinio pastato stulpu. (…)

Lietuvių kalba publikuota leidinyje „Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (385) 2012 liepos 23 d.

„Bažnyčios žinios“

bernardinai.lt

Vatikanas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra