Benediktas Jankauskas. VORUTOS pilis Dzūkijoje ties Žeimenos ir Neries santaka?

Autorius: Data: 2018-07-26 , 12:11 Spausdinti

Benediktas Jankauskas. VORUTOS pilis Dzūkijoje ties Žeimenos ir Neries santaka?

Golubcevo I. žemėlapio fragmentas iš Pašuto V. knygos14 su nurodyta Vorutos piliakalnio vieta.

Habil. dr. Benediktas JANKAUSKAS, www.voruta.lt

Keistai susiklostė situacija – oficialioji mūsų senųjų laikų istorija kelia nemažai abejonių. Norom nenorom tenka jų tyrinėjimu užsiimti ir istorijos mėgėjams. Pernai su grupele entuziastų spėjame aptikę Saulės mūšio vietą, kuri atrodo patikimesnė už senokai istorikų peršamą lokaciją Joniškio rajono Jauniūnų kaime ir už istoriko Tomo Baranausko su archeologu Gintautu Zabiela16 peršamą Radviliškio rajono Ilguočių kaime. Viliuosi dar tikslinti ir viešinti Saulės mūšio vietos paieškų rezultatus.  Pernai radome ir aiškius 1233 m. vykusio Užpalių mūšio pėdsakus8, 9. Paieškas tęsėme ir šiais metais. Skaitytojų dėmesiui siūlau Vorutos pilies paieškų rezultatus.

Vorutos sąsajos su istoriniais duomenimis. Žinodamas apie istoriko Pašuto V.14 skelbtą Golubcevo I. žemėlapį (1 pav.), ir kai kuriuos faktus iš kitų mūsų istorikų7, 15, iki šių metų maniau Vorutos piliakalnį buvus į pietryčius nuo Naugarduko.

Neseniai rastasis žemėlapis (2 pav.) paskatino to piliakalnio ir pilies ieškoti Lietuvos žemėje siaurąja prasme1. Tomas Baranauskas tą žemę XIV a. pabaigoje sieja su Vilniaus kunigaikštyste1. Anot jo2 kunigaikščių rezidencijos XI–XII a. kūrėsi daugiausia rytinėje dabartinės Aukštaitijos ir Dzūkijos dalyje, kur ir buvusi pirminė Lietuvos žemė. Remdamasis XIII a. „puntininkų“ tarmės plotais, šis istorikas teigia, kad į Lietuvos žemę siaurąja prasme „neįėjo žemės, esančios į šiaurę nuo Neries, – Nalšia, Deltuva (Dėviltava), Neris“, o „buvo Ašmenos krašte (vėlesnės Vilniaus vaivadystės Ašmenos pusė)“. Nežiūrint to, Baranauskas T.3 su Zobiela G.16 dėjo didžiules pastangas Vorutos pilies paieškai ant Šeimyniškėlių piliakalnio (šalia Anykščių) ir vis dar siekia tuo įtikinti visuomenę5. Matyt, didi buvo ir yra vietinės anykštėnų valdžios valia; Šeimyniškėlių piliakalnis 2000 m. pagal ištirtą plotą tapo plačiausiai tyrinėtu Lietuvos piliakalniu.

Pristatomas žemėlapis6 (2 pav.) rodo, kad Lietuvos teritorijos suskirstymas XIII a. pradžioje, dar iki Mindaugo valdymo ir vėliau jo valdymo metu, galimai buvo esmingai kitoks, nei aprašo Pašuta V.14 ar randame kitų istorikų veikaluose7, 10, 13. Todėl Lietuvos žemės siaurąja prasme negalime aklai tapatinti su žemėlapyje rodoma Mindaugo valda, juolab, kad Lietuva tame žemėlapyje vadinama užgimstančia imperija.

2 pav. Lietuvos plėtra 1219-1352 m. pagal Laiqua lasse – Deviant Art žemėlapį6

Minimas žemėlapis (2 ir 3 pav.) stebina įvairiomis prasmėmis. Jame randame mums keistai atrodančių situacijų ne tik iš pirmosios XIII a. pusės, bet ir iš pomindauginio laikotarpio. Tačiau įtarinėti lyg ir garsius užsienio leidėjus klastotėmis, būtų nekorektiška. Gal kažkas suras daugiau žinių apie leidėjų tapatybę; „Laiqua lasse – Deviant Art“ man nedaug ką pasako. Todėl, neaptarinėdamas kitų pastebėtų žemėlapio keistenybių, koncentruojuosi į Vorutos pilies paiešką.

Mus dominančią Vorutą 3 pav. matome prie Žeimenos santakos su Nerimi. Galima teigti, kad Voruta tuo metu buvo ne tik Mindaugo valdos, bet ir visos Lietuvos sostinė. Ji pagal žemėlapyje esančią žymą (ženklą) atitinka tuometinę Varšuvą (žiūr. 2 pav.). Vorutą vadinamoje Mindaugo valdoje matome pavaizduotą apie 1219 metus, t. y. tuo laiku, kai Mindaugas dar buvo bręstantis 16 m.12 jaunuolis ir gal tik svajojo apie nuosavą valdą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal žemėlapį netoli Vorutos buvo Trakai ir Ašmena, kaip rajonų (apygardų) centrai, bei nedidutės gyvenvietės Kernavė, Paneriai, Švenčionys; Vilniaus tada dar nebūta.

Padarius prielaidą apie galimą Vorutos vietą prie Žeimenos-Neries santakos, ji atsiranda ne taip toji nuo 1 pav. vaizduojamosios vietos. Ji taip pat priartėja ir prie kituose šaltiniuose7, 10, 13 minimų apie 1250-1251 metus priešmindauginę koaliciją atstovavusiųjų jotvingių, žemaičių ir livoniečių. Štai ką apie tai rašė istorikas Edvardas Gudavičius. „Paskelbus Tautvilą vokiečių statytiniu, Livonijos ordinas ėmėsi praktinių veiksmų. 1250 m. pirmoje pusėje jo kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Žygiuota dar trečią dešimtmetį išbandytu keliu – iš Kuoknesės ir Aizkrauklės į Nalšią. Čia didelei vokiečių kariuomenei nesugebėta pasipriešinti ir ji įžengė į Mindaugo domeną. Karo išvargintas Mindaugas nerizikavo stoti į atvirą mūšį ir užsidarė vienoje savo pilių (veikiausiai Vorutoje).“7 Tai derinasi su spėjama Vorutos vieta prie Žeimelės-Neries santakos.

3 pav. Žemėlapio6 fragmentas

Istorikas Teodoras Narbutas13 rašė, kad Livonijos magistras 1251 m. „pasuko savo voras Ukmergės link, su didžiuoju kunigaikščiu stojo į mūšį, kurį visiškai laimėjo. Vėliau puolė tiesiog visą kraštą, net iki Kernavės apylinkių, ir išsigabeno daug grobio.“ Pastaboje prie Kernavės paminėjimo šis autorius, remdamasis Nyenstede Chronik. – Riga, 1837, rašė: „Kernavės neužėmė, tačiau Mindaugo rūmai, tai yra pilis, buvusi kažkur to miesto apylinkėse (vardu neminima), kurioje Mindaugas mėgo gyventi, buvo sunaikinta.“ Iš tiesų Žeimenos santaka su Nerimi buvo tame pačiame dešiniajame Neries krante, kaip ir Kernavė, maždaug už 50 km. nuo jos. Dar toliau buvo Naugardukas, prie kurio, anot istoriko Alberto Vijūko-Kojelavičiaus15, Kulmo vyskupas „pagal įprastas apeigas vainikavo naująjį karalių kartu su šešiais šimtais didžiūnų …“ Naugarduko minėjimas Mindaugo krikšto vieta susišaukia su Golubcovo I. žemėlapyje (žiūr. 1 pav.) nurodyta Vorutos pilies vieta14.

Vorutos pilį Lietuvos žemėje tik konkrečiai neįvardintoje vietoje, lokalizavo ir Gudavičius E. Anot jo: „XIII a. penktajame dešimtmetyje didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdžia dar nebuvo tvirta – jis tiesiogiai valdė net ne visą Lietuvos žemę (siaurąja prasme), o tik pietinę jos dalį su svarbiausia – Vorutos – pilimi. Ekonomiškai ir politiškai reikšmingesnė buvo šiaurinė Lietuvos žemės dalis su Vilniaus pilimi …“7  Tokią nuomonę šis istorikas grindė, ko gero, lenkų istoriko Henriko Lovmianskio (Łowmiański H.) teiginiu, kad Lietuvos žemė siaurąja prasme buvusi Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje11. Taigi, remiantis Gudavičiumi E., beveik visa Lietuvos žemė siaurąja prasme tada turėjo būti į pietvakarius nuo 2 ir 3 pav. rodomos Mindaugo valdos, o Vilniaus vardas vargu ar minėtinas net rašant apie penktąjį XIII a. dešimtmetį.

Glaustai minimieji įvykiai buvo aprašyti ir garsiajame, Adolfo Šapokos redaguotame, Lietuvos istorijos vadovėlyje10: „Tuo tarpu Vykintas, Tautvilas ir Erdvilas su savo jėgomis apsupo Mindaugą pilyje, kurią kronikos vadina Voruta. Jiems į pagalbą atėjo ordinas, tačiau pilies neįstengė paimti, ir ordino kariuomenė, nusiaubusi kraštą, grįžo atgal. Mindaugą tuo būdu išgelbėjo stiprioji pilis. Bet, kur ji buvo, nežinia. Greičiausiai ji bus buvusi kur nors Aukštaičiuose: kai kurie mokslininkai spėja tai buvus Liškiavą ar Kernavę.“ Taigi, spėlionės buvo ir išliko įvairios, todėl Vorutos pilies vietos paieška ir dabar aktuali; verta tikrinti įvairias galimas hipotezes.

Pristatomame žemėlapyje Mindaugo valdą matome į šiaurės rytus nuo Panerių (Vilniaus dar nebūta) iki Zarasų (3 pav.), o iš pietvakarių, pietų ir pietryčių supę Trakų, Ašmenos ir Vileikos rajonai (apygardos – County).

Vorutos piliakalnio paieška. Kilo klausimas ar šiuo metu galima rasti bent kokius 3 pav. pažymėtos Vorutos pilies pėdsakus. Nelengva buvo rasti net Žeimenos ir Neries santakoje dabar esančią Santakos gyvenvietę. Faktiškai tai sodininkų bendrija „Santaka“. Teiraudamiesi kelio į Santaką, pirmiausia radome įspūdingą Nemenčinės piliakalnį (4 pav.), esantį už 11 km nuo Santakos. Ant to piliakalnio stovėjusi Nemenčinės žemės pilis. Turtingi archeologiniai to piliakalnio radiniai mena kovas su kryžiuočiais, spėjama, XIV a. pradžioje. Galėjo tie radiniai atstovauti ir ankstesniųjų šimtmečių kovas. Taigi, tikėtinos šio piliakalnio sąsajos su ieškoma Vorutos pilimi.

4 pav. Nemenčinės piliakalnis, Nemenčinės seniūnija, šalia Vilkaraisčio kaimo

Ieškodami Santakos gyvenvietės, nepataikėme į Santakos sodų bendriją, esančią dešiniajame Žeimenos krante, o, pervažiavę Žeimeną tiltu už keleto kilometrų nuo jos žiočių, pasiekėme kairįjį Žeimenos krantą ties geležinkelio tiltu per Nerį, toje vietoje, kur žemėlapyje pažymėta Vorutos pilis. Eidami link pėsčiųjų tilto per Žeimeną (5 pav.) ties jos santaka su Nerimi, atkreipėme dėmesį į tarp geležinkelio tilto ir Žeimenos upės kairiajame jos krante stūksančią aiškiai žmogaus rankų suformuotą kalvą su dideliais rieduliais (6 pav.). Gimė hipotezė (spėjimas), apie galimai buvusį piliakalnį ir Vorutos piliavietę, vėliau bent dalinai patekusią po  geležinkelio pylimu.

5 pav. Pėsčiųjų tiltas per Žeimenos upę ties jos žiotimis (vaizdas nuo dešiniojo Žeimenos kranto).

Vilniaus-Turmanto geležinkelio linija, kaip Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio dalis, pradėta tiesti 1859 m. Projektuota dar bent keletą metų anksčiau. Tikėtina, kad renkantis vietą geležinkelio tiltui per Nerį, svarbiu ekonominiu (o gal ne menkesniu ir politiniu) motyvu buvo ties Žeimenos ir Neries santaka galimai buvęs seniai apleistas piliakalnis. Carinei Rusijai Lietuvos istorijos paveldas tikrai nerūpėjo, nors Vilnius ir buvo Carinės Rusijos Šiaurės-Vakarų krašto centras. Lietuvos istorinio paveldo reikalų tuo laiku tikriausiai niekas net nenorėjo ginti. Politinį motyvą – užmarštin gramzdinti svarbius Lietuvos istorinius faktus, galėjo turėti ateiviai rusai ar surusėję vietiniai Vilnijos klerkai. Tad dešiniajame Neries krante ties santaka su Žeimena buvęs piliakalnis puikiai tiko abiem ekonomine ir politine prasmėmis. Nebereikėjo pilti pylimo; pakako nukasti gal tik per aukštai iškilusią piliakalnio viršūnę. Dėl to šalia geležinkelio pylimo galėjo atsirasti 6 pav. matoma kalva.

6 pav. Dirbtinai suformuota kalva ties dešiniau priekyje matomu geležinlelio pylimu per Nerį.

Dėmesio vertas ir kalvos pašlaitėje ties taku gulintis riedulys aiškiai žmogaus paženklintas ne tik iš šono ir galo, ką matome 6 pav., bet ir iš viršaus (7 pav.). Tie ženklinimai galėjo būti labai seniai padaryti, o pats riedulys galėjo tarnauti pilies vartų tvirtinimui ar atlikti dar svarbesnę paskirtį.

7 pav. Ties Žeimenos-Neries santaka slūgsantis žmogaus rankų paženklintas riedulys.

Manau, kad surastasis žemėlapis ir po apsilankymo Neries-Žeimenos santakos vietoje gimusi hipotezė apie galimą Vorutos piliakalnio ir pilies vietą, atsidūrusią po geležinkelio pylimu, turėtų sudominti archeologus. Po nedidelio pradinio (pilotinio) tyrimo paaiškėtų ar reikalingi gilesni tyrinėjimai.

Net, jei kam ir kiltų noras pasišaipyti iš straipsnyje panaudoto Laiqua lasse – Deviant Art žemėlapio, jis nurodė galimą Vorutos piliakalnio vietą. Pirminiai paieškos duomenys (5-7 pav.) skatina tolimesnį vietovės tyrinėjimą. Atskiro dėmesio vertas ir žemėlapis. Geriau būtų, jei jį aptartų istorikas-kartografas profesionalas, o ne mėgėjas.

Literatūra:

  1. Baranauskas T., Kur buvo Lietuvos žemė? Lituanistica, 2002, Nr. 2(50). P. 3-17.
  2. Baranauskas T., Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius, 2000.
  3. Baranauskas T., Voruta – Mindaugo pilis. Tinklalapis „Viduramžių Lietuva“ http://viduramziu.istorija.net/pilys/mindaugas.htm
  4. Baranauskas T., Zabiela G., Saulės mūšio pėdsakų paieškos, Vilnius, 2016.
  5. Baranauskas T., Zabiela G., Vorutos pilis, Vilnius, 2001.
  6. Birth of an Empire: Territorial expansion of Lithuania 1219 – 1352 https://laiqua-lasse.deviantart.com/art/Birth-of-an-Empire-119994847
  7. Gudavičius E., Lietuvos istorija nuo seniausių lakų iki 1569 metų, Vilnius, 1999.
  8. Jankauskas B., Užpalių mūšis – ankstyvo kalavikuočių veržimosi į Lietuvą liudytojas, in: Voruta, 2018-05-26, Nr. 5 (847).
  9. Jankauskas B., Užpalių mūšis – ankstyvo kalavikuočių veržimosi į Lietuvą liudytojas, in: Voruta, 2018-06-30, Nr. 6 (848).
  10. Lietuvos istorija (red. A. Šapoka), Kaunas, 1936. Fotografuotinis leidimas, Vilnius, 1990.
  11. Łowmiański H., Studja nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, Wilno, 1932, t. 2. S. 108–121.
  12. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, 3 t., Vilnius, 1994. Vertimas iš Narbutt T., Dzieje starožytne narodu Litewskiego, Wilno, 1838.
  13. Narbutas T. Lietuvių tautos istorija, 4 t., Vilnius, 1997. Vertimas iš Narbutt T., Dzieje narodu Litewskiego, Wilno, 1838.
  14. Pašuta V., Lietuvos valstybės susidarymas, Vilnius, 1971.
  15. Vijūkas-Kojelavičius A., Lietuvos istorija, Vilnius, 1989. Vertimas iš lotynų klb. Dancige, 1650.
  16. Zabiela G., Mindaugo laikų Vorutos liekanos. Tinklalapis „Viduramžių Lietuva“ http://viduramziu.istorija.net/pilys/mindaugas2.htm

Kaunas, 2018-07-25. Nuotraukos autoriaus.

 

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra