Bendrijos „Lemtis“ ekspedicija į lietuvių kalinimo vietas Rusijos Federacijoje, Komi respublikoje

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Gulago pėdsakais
 
Tremties ir kalinimo istorija, kurią lydėjo žmonių skausmas, vargai, mirtys, badas, po truputį grimzta į užmarštį. Tačiau ateitis yra kuriama ant praeities pamatų. Todėl siekdama puoselėti ir išsaugoti Lietuvos istorijos paveldą bei pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius, bendrija „Lemtis“ tęsia jau prieš daugelį metų pradėtą darbą. Darbo patirties su švietimo įstaigomis turinti bendrija šiemet švenčia 20–ies metų veiklos sukaktį. Per šį laikotarpį buvo surengta daugiau nei 20 ekspedicijų į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje. Dar 8–iose dalyvavo bendrijos nariai.
 
Sibire ir kitose Rusijos vietose lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliauta daugiau nei 350 000 km, aplankyta daugiau kaip 500 tremties vietovių, 350 kapų ir kapaviečių. Grįžus į Lietuvą buvo kuriami dokumentiniai filmai, ruošiamos televizijos laidos ir reportažai, rašyti straipsniai, organizuotos foto parodos visoje Lietuvoje.
 
2009 metų ekspedicijos, vykusios rugpjūčio 31 – rugsėjo 13 d. metu, penkių žmonių grupė aplankė Komi Respubliką. Ekspedicijai vadovavo patyręs keliautojas, ekspedicijų po kalinimo ir tremties vietas Sibire organizatorius, fotografas ir operatorius Gintautas Alekna. Jam tai buvo 29–oji ekspedicija. Kartu vyko ir Gražina Žukauskienė, jau 10–ąjį kartą dalyvavusi ekspedicijoje, taip pat VDU istorijos magistrantas (?) Tadas Kvasilius, tremties ir kalinimo vietomis vykęs trečiąjį kartą, Artūras Kvasilius – jam tai buvo pirmoji ekspedicija – bei Vilniaus universiteto magistro pakopos paveldosaugos programos studentas Tomas Kazulėnas, trečią kartą vykęs į tas vietas.
 
Ekspedicijos metu buvo aplankyta ir sutvarkyta dalis Komi Respublikoje, tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pastatytų paminklų, įamžinančių lietuvių atminimą. Visa tai buvo užfiksuota fotografijose, video medžiagoje, užrašuose. Dalis paminklų ir išlikusių lagerių kapinių rasta prastos būklės, todėl kiek įmanoma buvo aptvarkyti ir paruošti tolimesniam mūsų kančių ir laisvės siekio liudijimui toli nuo Lietuvos. Ekspedicijos dalyviai tvarkė paminklus ir išlikusias kapines Vorkutos, Abezės, Intos, Pečioros, Kortkeroso, Syktyvkaro apylinkėse. Taip pat buvo susipažinta su buvusiomis kalinių gyvenimo ir darbo sąlygomis, bendrauta su Komi Respublikoje dar gyvenančiais lietuviais bei „Memorial“ organizacijos nariais.
 
Vorkuta – skaudi praeitis ir niūri dabartis
 
Vorkuta – tai didžiausias miestas pasaulyje už Šiaurės poliarinio rato. Tą pavadinimą pasaulyje žino daugelis. Jo su niekuo sumaišyti neįmanoma. Žmonių atmintyje šis vardas įsirėžė kaip baisiausio pažeminimo, nepakeliamų kančių ir mirties vieta.
 
Šis miestas visiems asocijuojasi su kalėjimais, lageriais, mirtimis, skausmu, alinančiais darbais anglies šachtose, badu, suluošintais žmonių gyvenimais. Ši geografinė vieta buvo pažymėta blogio ženklu. Vorkuta – apsupta gausių anglies kasyklų, šachtų, kadaise pastatytų vien tik kalinių rankomis. Šis miesto vardas yra tapęs GULAG‘o metafora.
 
Šiuo metu GULAG‘o istorija yra tarsi primiršta. Nemažai jau yra aprašyta, tyrinėta, analizuota. Tačiau be tolimesnio praeities suvokimo ir kritinio jos įvertinimo – į priekį sunku žengti. Ypač Rusijai. Tai stipriai jaučiama nuvykus į Rusiją ir bendraujant su vietiniais paprastais žmonėmis. Jie iki šiol yra įbauginti, jaučiasi nesaugūs, silpni, kontroliuojami, jiems sunku išsilaisvinti. Juos vis dar kausto ta baimė, tas kontrolės mechanizmas, kuris atrodo lyg jau ir turėtų būti praėjęs. Tačiau to vis dar nėra. Nuslopintas atsakomybės jausmas, išugdytas nepasitikėjimas, bejėgiškumas ir pasyvumas dar stipriai įsišakojęs visuomenės atmintyje ir veiksmuose. Sovietinės sistemos sukurtas mentalitetas užslopino ar visai atėmė iš žmonių geriausias jų savybes.
 
Mus domino Vorkutos miesto praeitis, lagerių ir visa darbo šachtose sistema. Atvykus, susidarė itin nykaus, pilko, purvino sovietinio miesto įspūdis. Galbūt pliaupiantis lietus taip pat prisidėjo prie tokio vaizdo. Miestą tarsi sudaro dvi dalys, kurias skiria Vorkutos upė. Apžiūrėjome senąją miesto dalį, kuri tarsi vaiduoklis iš tolo gąsdina ir priverčia jaustis nejaukiai. Ta dalis anksčiau buvo gausiai apgyvendinta. Dabar stovi tik dešimtys negyvenamų namų, tinkamų nebent siaubo filmų kūrimui ar išminuotojų pratyboms. Viskas sunyko, užsidarė, apaugo žolėmis, krūmais. Viskas užlyginta buldozeriais, nustumta į užmarštį. Istorija buvo be perstojo naikinama, tačiau ji vis dar yra gyva žmonių atmintyje. Dalis senųjų vietos gyventojų taip pat žino kraupią praeitį, tik jau nenori knaisiotis po istorijos dulkes. Jokios gyvybės, tikrai praėjusio gyvenimo dvasia. Šioje pusėje amžiaus viduryje buvo lageriai, šachtos, jose anglį kasė kaliniai. Vėliau lageriams sunykus, dalis likusių žmonių apsigyveno netoliese ir tęsė darbus už atlygį. Tačiau šachtoms nykstant ir jas visai uždarius, gyventojai išsikraustė į kitą Vorkutos upės pusę ar visai paliko miestą. Miestas nuolat mažėja, traukiasi, nyksta…
 
Tai tarsi miestas vaiduoklis, bandantis prisikelti naujam gyvenimui, tačiau pasmerktas nykti, o gal net ir visai išnykti. Apskaičiuota, jog Vorkutos miestui pakaktų 66 tūkstančių gyventojų norint produktyvaus vartojimo, o ne 126 tūkstančių, kiek yra dabar. Visai neseniai, prieš kelias dešimtis metų, čia gyveno net 240 tūkstančių. Dabar didelė dalis žmonių visai neturi darbo, nuo to kenčia ir visas miestas.
 
Traukiniai į Vorkutą veždavo kalinius, o iš Vorkutos atgal keliaudavo tik anglis. Traukinių bėgiai buvo tarsi vartai į mirtį, iš kurios nagų retas ištrūkdavo.
 
Vieno iš ekspedicijos dalyvių senelis, kaip ir daugelis kitų lietuvių, prieš gerą pusė amžiaus Vorkutoje kalėjo, vargo, rizikavo gyvybe, dirbo sunkų alinantį darbą. O dabar mes vaikštome jo ir kitų išmintais keliais. Tik laisvai, savo noru atvykę, kaip keliautojai, norintys ir mėginantys įsivaizduoti kalinių kasdienybę. Vargu, ar tai įmanoma… Sunku pajusti tą tėvynės ilgesį, troškimą sočiai pavalgyti, išsimiegoti, būti švariam ir oriam, kaip apie tai svajojo lietuviai kaliniai.
 
Nuo GULAG‘o įkūrimo Vorkutoje buvusiose 34 šachtose kančių kelius praėjo beveik du milijonai žmonių. Iš pradžių mirdavo kas trečias. Manoma, kad visa lagerių iš šachtų sistema pareikalavo apie 200 tūkstančių žmonių gyvybių, o apie 15 tūkstančių iš jų krito nuo prižiūrėtojų kulkų.
 
Komių tautos dvasia vis dar gyva
 
Jau nuo senų laikų šiaurėje buvo komių kraštas. Tūkstantį metų gyvuojanti komių tauta buvo stipriai pažengusi ir siekė įgyti valstybingumą. Vis dėlto natūralią šios tautos egzistenciją sujaukė rusai. Jie ilgus šimtmečius buvo skaldomi ir supriešinami, stengiantis sunaikinti jų identitetą, savimonės tapsmą. Jau nuo XII a. į komių etninę teritoriją įžengę rusai ėmėsi nutautinimo politikos. Komių kalbą pakeitė kirilica, į jų žemes ėmės keltis rusai kolonistai.
 
Anksčiau komių tauta buvo labai darbšti, dora, vyrai puikūs medžiotojai, kariai. Tačiau šiandien komių sunku sutikti. Jie praktiškai nesiskiria nuo aplinkinių rusų. Dauguma iš jų jau praradę savo papročius, kultūrą, nemoka kalbos.
 
Dabar apie komius galime sužinoti tik iš vietovardžių, menančių senuosius laikus. Komijos gyventojai kalbėdavo finougrų grupės kalba. Paradoksas – buvo rusinama ta tauta, kuri puikiai mokėjo kalbėti rusiškai ir fiziškai nesiskyrė nuo pačių rusų.
 
Praeities liudininkai ir šių laikų atminimo ženklai
 
Lietuviai, palyginus su kitomis nukentėjusiomis tautomis, pastatė daugiausiai simbolinių atminties paminklų kalinimo ir tremties vietose visoje Rusijos Federacijoje. Ypač daug jų pastatyta Atgimimo laikais, kada istorinei praeičiai buvo skiriamas didelis dėmesys stengiantis išsaugoti ir ugdyti tautiškumą bei vienybę.
 
Buvo dar tik rugsėjo pradžia, tačiau oras nežadėjo nieko gero. Tris dienas be perstojo merkė lietus. Aplankėme buvusią JurŠor gyvenvietę netoli Vorkutos. Čia stovi didžiausias paminklas kalėjusiems kaliniams Vorkutlage – būtent lietuviams. (skulptorius Vladas Vildžiūnas). Jis tapo visų Vorkutos kalinių, žuvusių jos lageriuose, atminimo ir pagerbimo simboliu. Paminklas visai šalia buvusios 29–osios šachtos kapinių. Čia palaidoti žuvusieji garsiojo Vorkutos sukilimo dalyviai. Iš viso žuvo 65 dalyviai, tarp jų net 11 mūsų tautiečių.
 
Paminklą sudaro apie 2,5 m aukščio granitiniai blokai, virš jų – apie 3 m aukščio bronzinė Kristaus skulptūra. Ji apsupta kelių metrų aukščio ketaus kolonų, o jos viršuje sujungtos atviromis arkomis. Aplink paminklą ir kapines plytinti tundra bei jos sukuriama tuštuma kuria įspūdingą vaizdą: atrodo esame tokie vieniši ir maži šioje neaprėpiamoje teritorijoje.
 
Už dviejų kilometrų suradome kadaise įvykusio garsiojo sukilimo vietą. Pirmosiomis 1953 m. rugpjūčio mėn. dienomis protestuodami prieš sunkiai pakeliamą kalinimo režimą, žmonės sukilo su šūkiu – „Nėra duonos – nėra ir anglies“!. Sukilimas buvo numalšintas tik atidarius ugnį – žuvo daugiau nei 60 kalinių, tarp jų ir 11 lietuvių. Dar triskart tiek – sužeista.
 
Dabar ši tragiška vieta apaugusi krūmais, sunaikinti beveik visi pėdsakai, liudiję apie šios vietos išskirtinumą. Atpažįstame šią tragišką vietą tik iš spygliuotos vielos – tai dažniausia materija, ieškant buvusių lagerių vietų. Kur ne kur dar matosi vielos sutvirtinimo stulpai, betono liekanos, senųjų buvusių kelių pėdsakai. Viskas pasmerkta sunykti, o juk to ir buvo siekta.
 
Suradome dar vienas kapines gana nuošaliuose tundros plotuose. Į jas mus vedė jau iš kelių kilometrų matomas didžiulis metalinis kryžius. Jo stiebas mums buvo tarsi kelrodė žvaigždė, iškilusi aukštai virš horizonto. Priėję sužinome, jog tai ukrainiečių aukų atminimą pažymintis kryžius. Kapinėse taip pat radome ir lietuviškų pavardžių. Labai keista, kai toli nuo Lietuvos, viduryje tundros randi lietuviškų pavardžių. Tai atrodo taip artima, sava. Šią vietovę labai sunku vadinti kapinėmis, nes dauguma kapelių apaugę žolėmis, krūmais, tik virš jų savo viršūnes stiebiantys į saulės šviesą kryžiai stengiasi save parodyti, pažymėdami, jog ši vieta dar egzistuoja.
 
Abezė – gyvenvietė ant poliarinio rato žymos
 
Lygiai po savaitės, praleistos nevaisingoje Vorkutos žemėje, 04.55 val. pajudėjome traukiniu iš šiauriausio mūsų ekspedicijos taško. Kitas objektas – Abezės gyvenvietė, esanti už 200 km į pietus nuo Vorkutos. Ši gyvenvietė, įsikūrusi ant linijos, kuri žemėlapiuose žymi poliarinį speigiratį, kadaise turėjusi didelio miesto statusą. Tai buvo svarbus taškas tiesiant geležinkelio liniją į Vorkutą. Apie Abezę buvo įrengti 7 lageriai, o juose iš viso kalėjo apie 20 tūkstančiai žmonių. Kaliniai vien tik savo rankomis pylė geležinkelio sankasą per tundros pelkes, statė didžiulį tiltą per Usos upę.
 
XX a. viduryje Abezėje gyveno apie 30 tūkstančių žmonių. Dabar telikę vos 700 gyventojų. Lageriai sunyko, dalis žmonių išsivažinėjo. Abezėje stovi mokykla, kurioje mokosi 83 mokiniai. Čia sutikome jos sargą Vasilijų, nuo kurio sklido alkoholio kvapas. Pirštu parodęs į ant sienos kabantį D. Medvedevo plakatą, bandė įrodyti, jog Baltijos šalys yra Rusijos priešai. Nesiginčijome. Juk sudėtinga nuginčyti apgirtusį žmogų. Abezėje mus pasitiko ir šiltai priėmė vietos „Memorial“ pirmininkas Ložkinas – ramus žmogelis, pasišventęs istorijos tyrinėtojas.
 
Abezėje aplankėme ir aptvarkėme memorialines kapinaites. Jų priekyje išdidžiai stovi 1992 m., negrįžusiems į Lietuvą, lietuvių atminimui pastatytas paminklas „Liepsnojantis kryžius“. Jo postamento apačioje lakoniškai keturiomis kalbomis parašyta „Negrįžusiems“. 1949 m. Abezėje buvo įsteigtas neįgaliųjų lageris, kuriame buvo kalinti pasenę, paliegę, neįgaliais virtę kaliniai. Ne išimtis ir Lietuva. Net 150 lietuvių buvo palaidoti Abezės kapinėse. Dalies kapinių jau nebėra. Tarp daugelio likimo brolių kapinėse ilsisi profesoriaus, žymaus filosofo, meno istoriko, 1928–1949 m. gyvenusio Lietuvoje, Levo Karsavino palaikai. Jo kapas pažymėtas 11 numeriu. Netoli jo palaidotas ir kitas garsus lietuvis – generolas Jonas Juodišius. Šioms kapinėms yra suteiktas memorialinių kapinių statusas, tačiau čia viskas apleista, pamiršta. Aptvarkėme jų kapus, iškirtome šakas, krūmus, uždegėme žvakutę ir tyliai pagerbėme.
 
Intos miestas
 
Tankiausias lagerių bei šachtų tinklas po Vorkutos buvo sukurtas būtent čia, Intoje. Ji, kaip ir daugelis kitų miestų, buvo pastatyta kalinių rankomis. Čia kalėjo keli tūkstančiai lietuvių.
 
Aplankėme Intos memorialines kapines, vadinamas Rytinėmis. Jose, vienas priešais kitą stovi lietuviškas bei latviškas kryžiai, palaidota apie 60 lietuvių. Latviškasis kryžius yra unikalus tuo, jog tai – pats pirmasis bandymas visoje Sovietų Sąjungoje represijų aukų atminimą pagerbti pastatant paminklą.
 
Tautiečiai, sutikti toli nuo Lietuvos
 
Visą naktį traukiniu vykome iki Komijos sostinės Syktyvkaro. Išlipę pajudėjome į kitą mūsų maršruto stotelę – Kortkeroso miestą. Jame aplankėme keletą lietuvių. Pirmiausiai apsilankėme pas Ireną Šeškūnaitę. Deja, lietuvė jau užmiršusi lietuvių kalbą, sunkios sveikatos. Ją išvežė iš Šiluvos mietelio kartu su mama, močiute ir broliu. Jų šeimos istorija tragiška. Tėtis buvo sušaudytas vienoje iš Baltarusijoje esančių stočių. Jos šeima labai badavo, močiutė iš bado numirė. Mama buvo pasodinta į kalėjimą trims metams už smulkią vagystę, nes pavogė iš tarybinio ūkio sandėlio kibirą bulvių. Irena su broliu tada pateko į vaikų namus. Užaugę vaikų namuose grįžo į Lietuvą, bet giminėms priėmus labai nesvetingai ir nepavykus įsikurti, sugrįžo atgal į Rusiją. Irenos vyras – Aleksas Mingėla, irgi lietuvis, žemaitis iš Sedos rajono Barstyčių kaimo. Jo šeima taip pat buvo atvežta 1941 metais.
 
Kortkerose gyvena vietiniams gyventojams gerai žinomas lietuvis Anatolijus Smilingis. Jis labai aktyvus, energingas, organizuoja atminimo paminklų statymus pagerbiant GULAG‘o aukas. Dirba kultūros namuose, suorganizuoja ekskursijas į paties įkurtą etnografinį muziejų. Lietuvio žmona yra komė. Džiaugiamės jos nuveiktais darbais, saugomu tautos palikimu, papročiais, kultūriniu paveldu.
 
Anatolijus kartu su tėvais ir sesute 1941 m. buvo išvežtas iš Lietuvos. Tėtis atskirtas ir pasiųstas į Krasnojarsko srityje esantį lagerį. Ten 1942 m. sušaudytas. Kartu su mama ir sesute Anatolijus dirbo miško kirtimo darbus. Kentė badą. Jo mama pavogė porą saujų avižų, todėl ją nuteisė ir pasodino į kalėjimą. Po pusės metų ji mirė.
 
Pajudėjome į Ust Lokčimo. Apžiūrėjome paminklą, pastatytą lietuvių atminimui. Aptvarkėme aplinką paminklą, išpjovėme menkaverčius medžius, krūmus. Tada išskubėjome pas čia vis dar gyvenančius lietuvius. Lietuvį Vaclovą Zubį sutikome sunkiai vargstantį darže. Maloniai nustebo išgirdęs lietuvišką pasisveikinimą, tačiau ne itin gera sveikata jam neleido išreikšti visų emocijų. Vaclovas buvo ištremtas iš Klaipėdos rajono Vėžaičių gyvenvietės kartu su tėvais 1941 m. Nustebome išgirdę, jog Ust Lokčime buvo kapinės, tačiau dabar jos nebeegzistuoja.
 
Padedant Vaclovui aplankėme dar vieną lietuvę Genutę Rekošaitę (Golyševą). Ji mus pasitiko namo prieangyje. Išgirdusi mūsų lietuviškas emocijas, moteris pravirko. Nostalgija tėvynei paėmė viršų. Genutė labai puikiai kalba lietuviškai, yra išlaikiusi senovinę, nesudarkytą, tikrą lietuvišką kalbą. Išsidavė, jog lietuviškai paskutinį kartą gimtąja kalba šnekėjo tik 1982 m. Jos gyvenimo istorija taip pat skaudi ir primena kitų tūkstančių lietuvių, amžinai pasilikusių Sibire ir kitose Rusijos kalinimo bei tremties vietose. Genutę su šeima ištrėmė iš Raseinių raj. Žaiginių kaimo. Tremties vietoje mirus tėvams, ji pasiliko Rusijoje, sutiko būsimą vyrą komį. Lietuvė tremtyje, kaip ir daugelis, dirbo miško kirtimo darbus, vėliau pjovė šieną. Ust Lokčime iš viso gyveno apie 400–500 lietuvių, palaidota apie 60, tačiau jau minėtasis kapinių sunaikinimo procesas sunaikino viską. Praeitis liko tik artimųjų prisiminimuose. Per kapines buvo nutiestas kelias, sodinami daržai.
 
Darbai, grįžus namo
 
Grįžę iš ekspedicijos, jos dalyviai važinės po Lietuvos mokyklas, švietimo įstaigas, organizuos fotografijų parodas, pasakos jaunimui skaudų mūsų tautos likimą bei patrauklia forma stengsis išreikšti savo įspūdžius ir patirtį įgytą ekspedicijos metu. Visa tai neabejotinai prisidės prie pilietiškumo, patriotiškumo vertybių skatinimo tarp jaunimo ir visuomenės bei daugeliui padės suvokti, kokius žiaurumus patyrė mūsų tautiečiai Komi Respublikos lageriuose.
 
Ekspedicijos dalyviai į Komi respubliką Rusijoje vyko remiami „Armijai ir civiliams“, Šakių miesto savivaldybės, Rokiškio rajono savivaldybės Laisvės kovų įamžinimo komisijos, taip pat privačių rėmėjų – Ramūno ir Birutės Garbaravičių bei Albino Vaičiūno.
 
Tautiečiai, norintys pasiklausyti grįžusių ekspedicijos dalyvių pasakojimų apie aplankytas kalinimų ir trėmimų vietas bei pamatyti surinktą foto ir video medžiagą, gali kviestis bendrijos „Lemtis“ narius į susitikimus.
 
Maloniai lauksime kvietimų.
 
Daugiau informacijos galite rasti www.lemtissibiras.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Ezvoje
2. Kapinės tundroje
3. Kortkeruose su lietuviu A. Smilingu ir jo žmona kome
4. Lietuvių atminimui pastatytas paminklas Ust Lokime
Voruta. – 2009, lapkr. 7, nr. 21 (687), p. 14.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra