Bendrijos „Lemtis“ ekspedicija į lietuvių kalinimo ir tremties vietas Rusijos Federacijoje, Permės srityje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Įžanga
 
Metams bėgant, mažėjant gyvųjų amžininkų skaičiui, vis sunkiau surasti liudininkų, kurie papasakotų, bylotų skaudžią istorinę tiesą ir buvusių represijų mastą. Muziejai atviri, juose daugybė eksponatų, informacijos ir medžiagos, tačiau gyvosios istorijos, prie kurios dar būtų galima „prisiliesti“, lieka vis mažiau ir mažiau.
 
Siekdama puoselėti ir išsaugoti Lietuvos istorijos paveldą bei pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius, bendrija „Lemtis“ tęsia jau prieš daugelį metų pradėtą darbą. 2009 m. bendrija paminėjusi 20–ies metų veiklos sukaktį, per šį laikotarpį surengė 22 ekspedicijas į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje. Dar dešimtyje dalyvavo bendrijos nariai.
 
Šių metų ekspedicijoje (rugsėjo 14-25 dienomis) 4 žmonių grupė vyko į Permės (buv. Molotovo) sritį. Permės komių autonominėje apygardoje ekspedicijos dalyviai tvarkė dar išlikusias lietuvių kapines Kūdymkaro, Gainų, Kebratų, Šordino, Tukačiovo, Galiašoro ir kitose vietovėse, susipažino su buvusiomis lietuvių kalinių ir tremtinių gyvenimo sąlygomis, bendravo su ten gyvenančiais lietuviais. Kapinėse buvo kertami menkaverčiai medžiai, krūmai, atstatomos tvorelės, kryžiai, paminklai. Taip pat buvo tikslinami kapinių inventorizaciniai duomenys.
 
Ką byloja skaičiai
 
1945 m. vasario mėn., lietuvių šeimos buvo atskirtos nuo tėvynės ir ištremtos į Permės sritį. Tais metais vėl prasidėję trėmimai tęsėsi kasmet (neretai po keletą kartų) net iki 1953 m. rudens. Ešelonai su žmonėmis, vežamais į Permės sritį, sustodavo Mendelejevo geležinkelio stotyje.
 
Iš viso į tremties vietas Permės srityje (trėmimai į Permės sritį vyko tik 1945 m. trimis etapais) buvo išvežta apie 3 000 lietuvių. Iš jų tremties vietose mirė 522 žmonės (17,5 proc.). Tuo tarpu į kitas tremties vietas visoje Sovietų Sąjungoje per 1945 m. buvo išvežta beveik 11 tūkst. žmonių iš Lietuvos.
 
Kalinimo vietose Permės srityje 1945 m. iš viso buvo 719 žmonių iš Lietuvos. Lageriuose mirė beveik 200 asmenų (26, 4 proc.). Permės srities lageriuose iš viso per 1941-1956 m. laikotarpį kalėjo apie 1 500 tūkst. žmonių iš Lietuvos.
 
Ekspedicija
 
Ekspedicijai vadovavo patyręs keliautojas, ekspedicijų po kalinimo ir tremties vietas Sibire bei Rusijos Federacijoje organizatorius, fotografas ir operatorius Gintautas Alekna. Jam tai buvo net 32-oji ekspedicija. Kartu vyko ir Gražina Žukauskienė, kuriai buvo jau 10-oji ekspedicija. Ji su „Lemties“ bendrijos nariais keliauja nuo 2000–ųjų metų. Taip pat vyko Tomas Kazulėnas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantas bei Tadas Kvasilius – gyvybės draudimo ir pensijų bendrovės „Aviva Lietuva“ finansų konsultantas („Aviva Lietuva“ buvo vieni iš ekspedicijos rėmėjų), kuriems tai buvo ketvirta ekspedicija.
 
Iš Vilniaus į Maskvą kartu su mumis vyko grupė medžiotojų. Pasiteiravę sužinojome, jog jų tikslas – Čiukotka (Tolimuosiuose rytuose). Jiems tai turbūt buvo didelio nuotykio ir atrakcijos pradžios kelias, o mums – kelias į buvusias kalinimo ir tremties vietas, tvarkant apleistas lietuvių kapines, renkant duomenis. Tai neabejotinai pasitarnaus kada nors ateityje.
 
Pasiekę Permę, iškart išvykome į Kudymkarą (buv. Belojevą) – vieną iš didžiausių rajono centrų Permės srityje. Ši ekspedicija pasižymėjo tuo, jog atstumai tarp Permės srityje išsibarsčiusių tremties gyvenviečių labai ilgi, todėl buvome priversti samdyti mašiną. Žinoma, prieš tai įsitikinę, ar vairuotojas blaivus, patikimas ir žinantis apylinkes, nes tik tokių atokių gyvenviečių ir apleistų kaimų mums ir reikėjo.
 
Kudymkaras – nedidelis miestas. Pirmiausiai į akis krinta daugybė gatvėmis vaikštančio jaunimo ir jaunų motinų su vežimėliais. Rusijoje už antro vaiko gimimą šeimoms išmokamos pašalpos iki 300 tūkstančių rublių (apie 30 tūkst. litų). Suprantame, taip skatinama populiacija, kuri Rusijoje kritiškai mažėja, tačiau juk tai neabejotinai didina iš pašalpų gyvenančių ir netgi asocialių asmenų skaičių. Dar visai jauni žmonės gimdo vaikus, nekeldami sau didelių gyvenimo tikslų, siekimų.
 
Pirmas aplankytas taškas – Samkovo kaimas ir jo kapinaitės. Šiose kapinėse buvo laidojami taip pat ir šalimais esančio Beriozovkos kaimo gyventojai. Čia suradome keletą dar išlikusių lietuviškų kapų, tačiau anksčiau stovėjusio betoninio paminklo, neberadome. Svarstėm: galbūt nuvirto ir vietiniai užlaidojo, nes kapinės prasiplėtusios.
 
Kitas kaimas – Viziajus – mus stipriai nustebino. Seniau buvusi didžiulė gyvenvietė dabar stipriai sumažėjusi. Anksčiau čia gyveno apie du tūkstančius gyventojų. Tokį pokytį neabejotinai sąlygojo mirštantys tremtiniai. Kaip pasakojo vietiniai gyventojai, buvusių tremtinių atžalos masiškai išsikėlė gyventi ir ieškoti darbo į didesnius miestus. Rusijoje pastebėjome tendenciją – anksčiau buvusios didelės gyvenvietės ir kaimai nyksta, jaunesni ir aktyvesni piliečiai, dar „nesugadinti stikliuko“, keliauja į didmiesčius. Štai Permės srities atveju: iš kaimų keliamasi į Kudymkarą, iš ten į Permę, o iš čia netgi į Maskvą ar Sankt Peterburgą.
 
Viziajaus gyvenvietėje ankstesnės ekspedicijos metu dar sutikome du lietuvius. Deja, mes jau nebespėjome. Vienintelis likęs gyvas lietuvis buvo išvykęs, jo mama – jau mirusi. Kaip pasakojo vietiniai gyventojai, jis gana keistas, ne visai sveikas žmogelis. Neabejojame, kad tremtis, sunki gyvenimo našta, kančios, tolimas atstumas nuo gimtosios žemės paveikė žmogų.
 
Jau ruošiantis palikti šį kaimą, mums pamojo pagyvenusi moteris. Supratome, atokiuose kaimuose žmonės išsiilgę bendravimo, naujienų, o apsilankę svetimi žmonės jiems tikras įvykis. Moteris buvo labai maloni, šypsojosi, klausinėjo apie mus. Dar jos atmintyje išlikę gyvenimo tarpsniai, kuomet čia gyveno tremtiniai. Lietuvius ji apibūdino kaip be galo darbščius, stiprius žmones. Rusė labai gailėjo, jog Lietuva nebepriklausanti Rusijai: „juk anksčiau visi sutarė draugiškai, gyveno kaip šeima“. Nesiginčijome su pašnekovės daugybę metų kurta pasaulėžiūra.
 
Grįžę vakare į Kudymkarą, pasivaikščiojome miesto gatvėmis. Pagrindinėje miesto aikštėje išvydome tai, be ko didesnių Rusijos miestų centrinės aikštės neįsivaizduojamos – be tautos didvyrio, o tiksliau, vienintelio – Vladimiro Iljičiaus Lenino paminklo. Einant šia aikšte privažiavo džipas. Jame sėdėjo du vidutinio amžiaus vyrukai, jau gana stipriai degtinės pažeistais veidais. Visgi jų šiltos šypsenos neatbaidė mūsų sustoti ir šnektelti. Jie mus palaikė turistais. Draugiškai persimetę mandagiomis frazėmis sužinojome, kad vienas jų puikiai žino Lietuvą, nes tarnavo kariuomenėje Šiauliuose. Jis prisiminė dar ir keletą lietuviškų žodžių. Besikalbant, rusai ėmė primygtinai siūlyti išgerti ir pasivažinėti po apylinkes. Mandagiai išsisukome ir, nelaukę tolimesnių galimų nuotykių, patraukėme savais keliais.
 
Kitą dieną mūsų laukė Tukačiovo kaimas ir viltis, jog sutiksime tėvynainių – kaime nuo seno gyveno dvi seserys tremtinės. Kaip dažniausiai būna, vietiniai gyventojai būriavosi aplink vienintelę kaime esančią krautuvėlę. Kaimo gyventojams tai vieta, kur galima pabendrauti, išlieti savo nepasitenkinimą valdžia ar netgi gauti vieną kitą lašelį degtinės nemokamai. Kai paklausėme apie lietuves moteris, greitai mus nukreipė į vaikų darželį, kur seniau darbavosi viena iš seserų – ten turėtų apie jas žinoti daugiau. Kaimas nedidelis, todėl darželį greitai randame kirtę „Pervomaiskojes“ gatvę. Vaikai, pamatę svetimus, nepatikliai žiūrėjo bijodami susipažinti. Po kurio laiko berniukas vardu Saša pademonstravo savo medinį automatą, kurį turbūt nedvejodamas panaudotų pagal paskirtį, jei tik situacija to pareikalautų. Iš darželio darbuotojų sužinojome, jog seserys gyvena Kudymkare. Ši naujiena mus nudžiugino – jos dar gyvos! Vakare nutarėme jas aplankyti.
 
Kitas mūsų tikslas – kaimo kapinės. Jos yra už 8 kilometrų nuo dabartinio kaimo prie Senojo Tukačiovo kaimo, kuris jau baigia sunykti. Mašinai keletą kartų įklimpus, nutarėme kapines pasiekti pėsčiomis. Visos ekspedicijos metu turėjome kovoti su klampiais, sunkiai pravažiuojamais keliais. Rusijoje nusistovėjo tokia tendencija: didesniame mieste ar tik išvykus iš jo – kelias visai neblogas, asfaltuotas, o štai kuo nuošaliau, kelias iš pakankamai gero pavirsdavo į sunkiai pravažiuojamą asfaltą, po to žvyruotą, o galų gale molingą klampią masę, įveikiamą tik nebent su URAL‘u ar kita sunkiasvore technika. Lietingą dieną net nesistenk su lengvąja mašina įvažiuoti į kalną, kurio paviršių dengia tik klampus molis – būsi skaudžiai pamokytas už tai, jog dar neperpratai keliavimo subtilumų.
 
Senojo Tukačiovo kapinėse dar yra keliolika lietuviškų kapelių. Kapinių viduryje stovi Rimanto Dichavičiaus pastatytas paminklas, kurį jis skyrė savo tėvams ir seneliui. Septynerių metų R. Dichavičius kartu su visa šeima buvo ištremtas į Permės sritį. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje jis parašė knygą, kurioje pasakoja: „Mano šeimos istorija labai tragiška. Visi artimi žmonės mirė, kai buvau dar mažas. Netekau motinos, tėvo ir senelio. Liko tik vyresnis brolis Jonas“. Sunkus gyvenimas tremtyje menininko atmintyje visiems laikams paliko ryškų pėdsaką. Šiandien jis žinomas ir vertinamas menininkas. Jo veikla susijusi su grafika, knygų iliustravimu, fototapyba. Pripažinimą R. Dichavičiui pelnė darbai meninės fotografijos srityje – albumai „Žiedai tarp žiedų“ ir „Vizijos“. Jis surengė daugiau negu 50 personalinių ir daugiau nei 300 grupinių parodų Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje ir kitose šalyse. Menininko darbuose atsispindi praeinamumo, trapumo, laikinumo motyvas, kuris neabejotinai susiformavo tremtyje, ne kartą kovojant su mirtimi. Taigi kaip ir užrašyti tremtinių ir kalinių atsiminimai, pastatyti paminklai – Rimanto Dichavičiaus kūryba tapo amžinybės elementu ir tautiečių išlikimo ženklu.
 
Vėlyvą vakarą pasibeldėme į lietuvaičių seserų duris Kudymkare. Adelė ir Marija Vyšniauskaitės gimė Prienų rajone, o 1945 m. buvo ištremtos į Permės sritį, Tukačiovo kaimą. Gyveno barake, dirbo miške. Tėvas mirė iš bado. Mama buvo pasodinta į kalėjimą penkeriems metams, nes dalyvavo gesinant vieną iš užsidegusių barakų. Tai viską pasako – likimas šeimai buvo negailestingas, atskyręs nuo gimtinės, išardęs šeimą, sužalojęs sveikatą. Dabar jos gyvena dviejų kambarių bute kartu su Marijos dukra, jos vyru ir anūku. Buvo labai įdomu, kaip jos atrodo, kaip jaučiasi, ką galvoja. Lietuvės moterys tik po kurio laiko nedrąsiai mus įsileido. Supratusios, jog į jų duris ne kiekvieną dieną beldžiasi tautiečiai, išsipasakojo, nubraukė vieną kitą ašarą…
 
Galiašoro (buvusio kaimo) kapines vėlgi pasiekėme tik pėsčiomis. Kadaise čia buvusi didžiulė gyvenvietė – dabar išnykusi. kur tremtiniai kirto mišką, gyveno barakuose ir virė gyvenimas, dabar išnykusi. Prieš daugiau nei pusę amžiaus Galiašoro kaime buvo nemaža lietuvių bendruomenė. 1945 m. čia buvo atitremtos 49 šeimos (195 asmenys). Tremtiniai gyveno barakuose, kirto mišką. 1957 m. likę gyvi lietuviai pradėjo grįžti į Lietuvą. Jiems išvykus apie 1970 m. vietiniai gyventojai persikėlė į Velva Bazę. Kartu buvo perkelti ir pastatai (miškas tuo metu aplink jau buvo iškirstas apie 30 km. spinduliu). Šalia teka Velvos upė, kuria tremtiniai kiekvieną pavasarį medieną išplukdydavo toliau į medienos perdirbimo punktus.
 
Galiašoro kapinėse buvo laidojami daugiausiai lietuviai. Tų kapų iš viso apie 70. Per ilgą laiką jie apaugo mišku. Keletas medinių kryžių dar stovi, tačiau kiti jau nuvirtę, juos dengia taigos paklotas. Tvorelės, neatlaikiusios metų naštos, susmego į žemę. Mes turbūt vieni iš nedaugelio liudininkų, jog šios kapinės dar egzistuoja. Iš tiesų sukrečia pats nykimo procesas – senose fotografijose kapinės gražios, prižiūrimos, lankomos, o štai šiandien – apleistos, vienišos, visų pamirštos, įsiterpusios giliai taigoje, toli nuo civilizacijos.
 
Netoli nuo gražios ir vaizdingos Onolvos ir Kosos upių santakos yra Ust Onolvos kaimo kapinės. Čia palaidota per 20 lietuvių tremtinių. Kapinės gana gerai išlikusios, nes dar ir dabar laidojami šalia esančio Ust Onolvos kaimo žmonės. Turėjome stipriai padirbėti, nes lietuviška kapinių dalis smarkiai užžėlusi. Kirtome menkavertes pušeles, krūmus.
 
Apsidžiaugėme, jog lietuvišką pavardę galėjome ne tik perskaityti ant medinio kryžiaus – čia sutikome dar gyvenantį lietuvį Zigmą Zondulą. Jį, ką tik grįžusį iš pirties, aplankėme namuose. Su mumis bendraujant lietuvio veide matėsi džiaugsmas išvydus savo tautiečius. Zigmas gimęs 1941 m. Šilalės raj. Džiaugėnų km. Jo šeimą, (motiną su 5 vaikais) atitrėmė į Jurlos rajoną, Kirjanovo kaimą, 1945 m. Tėvas, už dalyvavimą partizanų būriuose, buvo išvežtas į lagerius. Vaikai gyveno vaikų namuose, nes vyriausiai seseriai buvo tik 10 metų, o kiti − dar jaunesni. Motina dirbo valytoja kaimo kontoroje. Po tremties motina su vaikais grįžo į Lietuvą. Zigmo sesuo su vyru grįžo į Permės sritį. Kartu grįžo ir Zigmas. Čia jis vedė komi tautybės moterį. Jiems gimė trys mergaitės ir vienas berniukas. Visa šeima buvo grįžusi į Kalinigrado sritį, mat ten sesuo nupirko jiems butą, bet mergaitės ėmė sirgti dėl drėgno klimato ir jie vėl sugrįžo į Permės sritį ir apsigyveno Ust Onolvoje.
 
Vyras jau sunkiai kalbėjo lietuviškai, tačiau dar suprato savo gimtąją kalbą. Pasirodo, kaime esančios vienos parduotuvės savininkai yra lietuvio artimieji, gyvenantys kartu. Vyras jau sunkiai kalbėjo lietuviškai, tačiau dar suprato savo gimtąją kalbą. 
 
Kitą rytą išskubėjome į buvusį Siūrolio kaimą ir jo kapinaites. Žmonės dabar čia laidojami iš gretimo Chutor Mys kaimo. Kapinėse dirbome iš peties ir liejome prakaitą: genėjome medžių šakas, kirtome medelius ir krūmus. Po mūsų darbų lietuviški kapai labiau atsivėrė, juos pasiekė saulės šviesa.
 
Ekspedicijai baigiantis nutarėme aplankyti patį tolimiausią ekspedicijos tašką – Gainus ir šalia jų esančius kaimus, prieš pusę amžiaus prievarta apgyvendintus lietuviais. Pravažiavome Sergejevskį, Kebratus, kur sužinojome, kad čia gyvenęs lietuvis Vytautas jau miręs. Pasiekėme paskutines mūsų ekspedicijos metu lankytas tremtinių kapines. Tai Šordino kaimas. Jį įkūrė pirmieji tremtiniai iš Ukrainos ir Baltarusijos. Vėliau dar buvo atvežta Krymo totorių, represuotų Raudonosios armijos kareivių, grįžusių iš vokiečių nelaisvės, iš koncentracijos stovyklų atkelta Pavolgio vokiečių. 1945 m. prie jų visų prisijungė ir lietuviai (144 žm.). Šordino kapinėse buvo palaidota apie 20 lietuvių tremtinių, daugiausiai mirusių nuo bado. Radome kauburėlių, kryžių, tvorelių, lietuviškų pavardžių…
 
Lageris-muziejus „PERMĖ-36“
 
Grįžę į Permės miestą, nutarėme aplankyti įžymųjį lagerį „Permė-36“, esantį Čiusovajos rajone, Kūčino kaime. Tai tikriausiai vienintelis išlikęs lageris visoje GULAG‘o sistemoje, dabar jau paverstas politinių represijų memorialiniu muziejumi.
 
Visą GULAG‘o sistemą sudarė tūkstančiai lagerių, milijonai kalinių (daug iš jų tapo aukomis), kurie statė gamyklas, dirbo šachtose, kirto miškus, statė kanalus ir kelius bei darė tūkstančius kitų darbų visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje, išplitusioje nuo Baltosios jūros iki Tolimųjų Rytų.
 
Be GULAG‘o pigios darbo jėgos, Stalino modernizacijos programa Sovietų Sąjungoje nebūtų buvusi įmanoma. Ir visa tai juk buvo pasitelkta „kelti“ Sovietų Sąjungos ekonomiką. Žinome kuo visa tai baigėsi: sužlugdytais gyvenimais, žlugusia sistema ir milijonais aukų, kuriomis nuguldyta visa Rusijos Federacijos teritorija. Po Stalino mirties lagerių ženkliai sumažėjo, tačiau komunizmo politinė sistema išliko represinė iki pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
 
„Permė-36“ yra vienintelis išlikęs lageris visoje GULAG‘o sistemoje, kuris buvo paverstas memorialiniu muziejumi. Muziejus pristato visus prievartinės politikos vykdymo periodus. Apima itin platų laikotarpį nuo pirmųjų represijų iki visos sistemos žlugimo. Ekspozicijos, parodos ir iš dalies autentiškas buvusio lagerio interjeras yra vaizduojamas dar išlikusiuose dviejuose lagerio barakuose. Praktiškai visi teritorijoje esantys objektai (pastatai, stebėjimo bokšteliai, tvoros ir kt.) per 1988-2010 m. laikotarpį buvo koreguojami ir rekonstruojami.
 
„Permė-36“ buvęs lageris funkcionavo daugiau nei 40 m. Jis buvo įkurtas 1943 m. Iki Stalino mirties lageris tarnavo kaip tipiškas miško ruošos lageris. Kaliniai dirbo miško kirtimo ir medienos apdirbimo darbus. Po „tautų tėvo“ Stalino mirties, kuomet ėmė nykti lagerių sistema, šis lageris dėl geros jo techninės situacijos buvo paliktas. 1972 m. jis virto griežtos politikos vykdymo vieta visoje Sovietų Sąjungoje ir egzistavo net iki 1988 m. Šis lageris tapo vienu iš griežčiausiai saugomu lageriu buvusioje Sovietų Sąjungoje. Lageryje buvo vienintelės tokios rėžimo sąlygos, kuomet kaliniai privalėdavo gyventi kamerose visas dvidešimt keturias valandas per parą. Jie galėdavo gauti savo pirmąjį siuntinį tik praėjus keliems mėnesiams nuo jų įkalinimo laiko, gauti vienintelį laišką per mėnesį ir tik vieną susitikimą su giminėmis per metus.
 
Lageryje „Permė-36“ kalėjo ir daugybė lietuvių. Žymiausi iš jų: Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Plumpa, Gintautas Iešmantas, mons. Alfonsas Svarinskas. Balys Gajauskas iš viso lageriuose išbuvo daugiau nei 35 metus. Tai tikrai unikali asmenybė, pajėgusi ištverti visą GULAG‘o sistemos prievartą, badą, šaltį, alinančius darbus. Tik daugybė dvasinių ir fizinių jėgų padėjo jam išgyventi. Balys Gajauskas pats yra pasakęs „Aš kalėjau lageriuose nuo Stalino iki pat Gorbačiovo“.
 
Šiame lageryje kalėjo daugybė gerai pasauliui žinomų asmenybių: Sergejus Kovaliovas (vienas iš 1968 m. Sovietų Sąjungoje įkurtos iniciatyvinės grupės, kovojusios už žmogaus teises, iniciatorių), Levko Lukjanenko (žymus žmogaus teisių gynėjas, vėliau ypatingasis Ukrainos ambasadorius Kanadoje, taip pat Ukrainos Nepriklausomybės deklaracijos autorius), Vasilijus Stusas (ukrainiečių poetas, kandidatas į Nobelio premijos laureatus) ir kiti disidentai.
 
Akivaizdu, kad efektyviausia lagerio administracijos turima kontrolės priemonė buvo galimybė kontroliuoti kalinių gyvenamąją erdvę, vadinamąją zoną, arba „kalėjimo zoną“. Įstatymai reikalavo, kad zona būtų kvadrato arba stačiakampio formos. „Siekiant užtikrinti geresnį matomumą“, buvo uždraustos natūralios ar netaisyklingos erdvės. Šiame kvadrate ar stačiakampyje nebuvo kur pasidairyti. Tipiškame lagpunkte beveik visi pastatai buvo panašūs vienas į kitą, kuriuos skyrė tik užrašai ant jų – „karceris“, „valgykla“ ir kt.
 
Ir kaliniai, ir sargybiniai, norėdami patekti už tvoros, turėjo pereiti vachtą – sargybos būstinę. Būtent ir muziejuje „Permė-36“, kuris atstatytas toks, koks buvo, vachta – praėjimas tarp dvejų vartų. Kalinys įeina pro vienus vartus ir sustoja ankštoje erdvėje, čia jis patikrinamas arba apieškomas. Tik tada gali eiti pro antruosius vartus.
 
Buvusiame Stalino laikų lagpunkte ir viename aštuntojo ir devintojo dešimtmečių politinių kalinių lageryje „Permė-36“, vietos istorikų grupė įkūrė muziejų. Savo jėgomis istorikai atstatė lagerį, barakus, tvoras, spygliuotos vielos užtvarais ir visa kita. Dabar jie kuria ambicingus planus atstatyti dvidešimt penkis pastatus ir keturiuose jų įkurti dar didesnį Represijų muziejų.
 
Buvęs lageris – dabar turistų lankoma vieta. Jie čia stengiasi pajusti kalinių buvusį vidinį pasaulį, kančias, vargus. Pirmą kartą keliaujančiam Rusijoje ir nežinančiam susisiekimo niuansų, ieškant šio muziejaus gali tekti tikrai stipriai pavargti. Iš Permės reikia važiuoti Čiusovajos miesto kryptimi, išlipti tam tikroje visiškai nepažymėtoje kelio atkarpoje ir tada bandyti nusigauti iki Kūčino kaimo už trijų kilometrų bei rasti šalia jo esantį lagerį-muziejų. Dėka patyrusio mūsų ekspedicijos vadovo mes muziejų pasiekėme be jokių problemų.
 
Įėjimo bilietas į muziejų tekainuoja 50 rublių. Muziejaus lankstinukai išsamiai apžvelgia visą lagerio teritoriją, buvusį visą planą ir suskirstymą. Vaikščiodami teritorijoje sutikome vieną rusiškai kalbančio jaunimo grupę. Vėliau apžiūrint vieną iš buvusio lagerio barakų, akis užkliuvo už gana jaunos porelės, kurios atsargi eisena mus sudomino. Susilažiname, jog tai tikrai ne vietiniai ir net ne rusai, atvykę iš Sankt Peterburgo ar Maskvos. Nuojauta neapgauna – tai kanadiečių pora, nutarusi pakeliauti po Mongoliją ir Rusiją. Jų sutiktam nepažįstamam danui rekomendavus „Permė-36“ buvusį lagerį, jie ir nutarė nors iš dalies pajusti kalinių gyvenimo sąlygas atvykę čia. Rusija jiems iki šiol buvo neatrasta žemės dalis. Jiems keista, jog Rusijos didesniuose miestuose daugybė visokiausių „landroverių“, „makdonaldų“, „spikerių“, o štai vakaruose rusiškų prekės ženklų – nė kvapo. Kanadietis prisiminė, kad jo tėvas namuose kadaise turėjo LADA markės automobiliuką, kuris buvo išskirtinis visoje apylinkėje. Esmė – ji buvo tokia paprasta, jog galėdavo pataisyti bet kas, o štai bet kokiai kitos markės mašinai sugedus – reikėdavo specialisto. Taip bešnekėdami pasiūlėme jiems padėti nusigauti iki Permės. Rusijoje kanadiečiams susišnekėti padėdavo tik gestai ir ženklai. Mums paminėjus Lietuvos vardą, o šalia, žinoma, nepamiršus ir krepšinio, kanadiečiai nusišypso – pamena 2000 m. Sidnėjaus Olimpines žaidynes ir Lietuvos rungtynes su JAV rinktine, tik per plauką išsaugojusią savo garbę ir orumą. Pasak jų, tuomet jie palaikė mūsų rinktinę, kuri atrodė visiškai nežinoma, tačiau galinga ir pajėgi sujudinti didžiosios krepšinio Mekos pamatus.
 
Pabaigai
 
Vis tie patys žodžiai: išnykusi gyvenvietė, sunykęs kaimas, užmirštos kapinės… Viskas pamažu grimzta į užmarštį, tik mes esame tie vieni iš paskutiniųjų liudininkų Permės srityje, kurie dar pašnekina nuošalaus ir baigiančio sunykti kaimo gyventoją, aplanko visų užmirštas ir apleistas kapines, pakelia vis dar gulintį lietuviška kryžių…
 
Ekspediciją į Permės sritį rėmė gyvybės draudimo ir pensijų bendrovė „AVIVA Lietuva“, UAB „Senukai“, Šakių rajono savivaldybė, parduotuvės „Armijai ir civiliams“, brolijos „Lapteviečiai“ tarybos narys doc. dr. Jonas Rytis Puodžius su žmona Marija ir kiti.
 
Tautiečiai, norintys pasiklausyti grįžusių ekspedicijos dalyvių pasakojimų apie lankytas kalinimų ir trėmimų vietas bei pamatyti video medžiagą ar fotografijas, gali pasikviesti bendrijos „Lemtis“ narius į susitikimus. Maloniai lauksime kvietimų.
 
Daugiau informacijos galite rasti www.lemtissibiras.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Galiašoro kapinėse buvo laidojami lietuviai
2. Lietuvė Marija Vyšniauskaitė gyvena Kudymkare
3. Ust Onolvoje gyvenantis lietuvis Zigmas Zondulas
4. Visoje GULAG‘o sistemoje vienintelis išlikęs lageris „Permė-36“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra