Belgijos pirmininkavimas Europos Sąjungai ir kultūros paveldo apsauga

Autorius: Data: 2011-01-24 , 16:32 Spausdinti

Europos Sąjungos institucijoms 2010 m. liepą – gruodį pirmininkavusi Belgija praėjusių metų pabaigoje surengė du svarbius kultūros paveldo renginius. Abu buvo skirti Europos politikai kultūros paveldo srityje.

Pirmasis susitikimas, kurį inicijavo prancūziškai kalbanti Belgijos dalis Valonija, „Europa: bendra istorija! Transnacionaliniai projektai. Kodėl?“ įvyko 2010 spalio 22 d. Briuselyje ir buvo skirtas Europos Paveldo ženklo klausimams aptarti.

Europos Paveldo ženklas – tai Prancūzijos inicijuotas projektas, kuriam pritarė visos ES valstybės ir kuris šiuo metu laukia Europos Sąjungos Komisijos patvirtinimo. ES valstybės kuria reikšmingų Europai kultūros paveldo objektų sąrašą, kuriuo siekiama pabrėžti europinę kultūros paveldo objektų dimensiją – tiek atskirų paminklų, tiek gamtos ar urbanistinio paveldo, o taip pat ir atminties vietų, liudijančių Europos palikimą ir istoriją. Šis sąrašas sudaromas, objektai paženklinami specialiu ženklu siekiant sustiprinti Europos piliečių priklausymo bendrai Europos tapatybei ir bendrai kultūrinei erdvei jausmą. Susitikimo Briuselyje tikslas be jau pasiūlytų nacionalinių objektų (po 4 iš kiekvienos šalies) buvo paskatinti teikti šiam sąrašui transnacionalinius projektus, tokius kaip Art Nouveau tinklas, Universeum ir kitus.

Antrąjį susitikimą – tarptautinę konferenciją „Kultūros paveldas: ištekliai Europai. Sąveikos nauda “ – inicijavo flamandiškai kalbanti Belgijos dalis Flandrija. Ji surengta praėjusių metų gruodžio 9 d. Briugėje. Konferencijos tikslas – skatinti Europos politikos dėmesį kultūros paveldo sektoriui ir pabrėžti sritis, kuriose kultūros paveldas yra neatsiejamas ne tik nuo politikos, bet ir nuo visuomenės gyvenimo.

Briugės konferencijos baigiamąjį dokumentą, kitus pranešimus (anglų k.) galima rasti: http://heritageconference.rwo.be/Default.aspx?tabid=14663&language=en-US

Vieną iš aktualiausių pranešimų, skirtų paveldo ir politikos sąveikos temai, šioje konferencijoje pristatė „English Heritage“ organizacijos (Jungtinė Karalystė) generalinis direktorius dr. Simon Thurley, kurio pranešimą „Kultūros paveldo vieta tarp kitų politikos sričių“ (ang. The place of heritage in relation to other policy domains), išverstą į lietuvių kalbą, siūlome perskaityti ir mūsų svetainės lankytojams.

Kultūros paveldo vieta tarp kitų politikos sričių

Šiandien pasistengsiu įrodyti, kad politikams paveldas dėl besiplečiančios jo sampratos, ilgaamžiškumo ir paplitimo – sudėtingas ir prieštaringas klausimas, o instrumentalizmas, t. y. filosofija, kuria remiantis sprendimus dėl paveldo bandoma įtraukti į vyraujančias politikos kryptis, nedaro jokio poveikio, – ypač dabar, apkarpius valstybės išlaidas. Teigčiau, kad mums reikia naujo modelio, sutelkto į nematerialiąją naudą.

Visų pirma norėčiau šiek tiek pakalbėti apie besiplečiančias paveldo ribas ir jų reikšmę. Dėl mokslininkų, ypač archeologų ir istorikų geografų, triūso išsiplėtė pati paveldo sąvoka, – jo svarbos ribos nuo pavienių paminklų nusitęsė iki ištisų kraštovaizdžių. Tai – pilis mažame Helmslio (Helmsley) miestelyje Jorkšyre, Anglijoje. Kai šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pilį paėmė globon valstybė, objektą atstatinėję ir kasinėję archeologai jį vertino kaip klasikinę griovio juosiamą pilį, kurios svarba glūdėjo išlikusiose tryliktojo amžiaus mūro sienose.

Kas pasikeitė dabar. Pilį supantys parkai šiuo metu neabejotinai laikomi didikų, kuriems ji priklausė, medžioklės plotais, sudarančiais visumą su pilies ansambliu. Miestelis su prie pilies įsikūrusia turgaviete ekonominiu ir socialiniu požiūriu laikomas neatsiejamu nuo pilies. Per XVII a. Anglijos pilietinį karą suniokota pilis tapo XVIII a. dvaro „Duncombe Park“ kraštovaizdžio dalimi. XVIII a. aristokratai į savo žemes įtraukė ne tik pilį, bet ir prie jos besišliejančią Cistersų abatiją, kuri tapo savotiška pilies parko puošmena. Taip miestelis, parkai, pilis, namas, abatija ir aplink plytinti kaimo vietovė tapo suformuotu vieningu kultūros artefaktu.

Tai, ko gero, neturėtų stebinti. Istorikai ir geografai viso labo atkreipė dėmesį į tai, ką paprasti žmonės žinojo šimtmečiais. Mūsų kraštovaizdis įkūnija visuomenės kolektyvinę atmintį. Ši neatsiejama nuo mūsų tapatybės. Iš esmės ją saugoti įprasta, visuomenė tai supranta.

Nyderlandų kultūros ministerija gerokai didesnį dėmesį dabar skiria teritorijų, o ne pavienių objektų apsaugai. Olandijoje kraštovaizdis – tai kultūros artefaktas, šalies istorijos ir dailininkų bei rašytojų dar viduramžiais pripažinto grožio dalis. Šiuo metu šalyje yra daugiau kaip 350 saugomų miestų ir kraštovaizdžių bei dvidešimt nacionalinių kraštovaizdžių. Kad juos būtų galima valdyti, reikia plataus masto politinių įsipareigojimų, tarpžinybinio bendradarbiavimo, informuoti visuomenę.

Tai – labai pažangus modelis, kuris atsispindi Europos kraštovaizdžio konvencijoje, kartais vadinamoje Florencijos konvencija, pateiktoje pasirašyti 2000-aisiais metais, o šiuo metu ratifikuotoje ir galiojančioje daugiau kaip trisdešimt penkiose šalyse. Svarbu tai, kad konvencija nenumato išskirtinai apsauginės darbotvarkės. Joje pripažįstama, jog kraštovaizdžio esmė – jo gyvas, kintantis pobūdis tiek fiziniu, tiek suvokimo ir nuomonių požiūriu.

Štai kodėl tokia svarbi yra Bendrosios žemės ūkio politikos reforma. Europos Sąjungoje už 80 proc. žemės atsakingi ūkininkai ir, nors Bendrajai žemės ūkio politikai ES skiria vis mažiau lėšų, iki 2013 metų jos vis tiek sudarys 30 proc. bendrojo biudžeto. Kai kuriose šalyse kaimo plėtros antrajai pakopai skirti pinigai naudojami turizmo, kaimo atgaivinimo, kaimo sodybų išsaugojimo programoms įgyvendinti. Šioje srityje ypač toli pažengusios Anglija, Flandrija ir Nyderlandai. Galbūt šiuo modeliu galėtų pasinaudoti ir kitos šalys, tačiau, žinoma, tik jeigu kaimo plėtra išliks ir ateinančio BŽŪP 2014-2021 m. etapo dėmesio centre. Europos Sąjungai pirmininkaujančios Belgijos vaidmuo pabrėžiant paveldo galimybes BŽŪP reformoje – svarbus ir labai sveikintinas.

Dabar grįžkime prie atsiveriančių paveldo ribų, nes ne tik prasiplėtė geografinis vertinimas, bet ir pasikeitė mūsų laiko gylio suvokimas. Dabar daug labiau vertinami pastarojo meto paveldas ir kultūra. Tokios tendencijos priešakyje – Šiaurės Europos šalys, pavyzdžiui Danija, kur užgimė modernizmas. Danijos kultūros agentūra daugelį metų saugo modernizmo pastatus; tai architekto Arne Jacobseno suprojektuotas teatras, pastatytas 1936-1937 metais. Nyderlanduose ministrams buvo pateiktas šimto saugotinų reikšmingiausių 1940 – 1958 m. pokario laikotarpio pastatų sąrašas, kuris galiausiai buvo patvirtintas. Kiti pavyzdžiai – šis 1949 metais suprojektuotas bankas Roterdame arba 1956 metais pastatyta Eindhiveno geležinkelio stotis.

Vis dėlto didžiojoje Europos dalyje pastarojo meto paveldas – problemiškas. Neseniai lankydamasis Estijoje, nuvykau apžiūrėti Talino Baterijos, didingo 1827 metais iš akmens pastatyto karinio forto, priklausiusio bendrai Baltijos gynybos sistemai. Per šaltąjį karą šį, ko gero, iškiliausią Talino paveldo objektą sovietai buvo pavertę kalėjimu, kur laikyti ir tariamai kankinti politiniai oponentai. Tai baugi vieta. 1991 metų rugpjūtį Estijai atgavus nepriklausomybę, stengtasi atsikratyti kiek galima daugiau sovietų okupacijos pėdsakų. Tačiau dėl baterijos iškilo problema. Nors beveik kiekvienam estui šis pastatas simbolizavo keturis dešimtmečius trukusį skausmą ir priespaudą, j is kartu buvo ir vienas svarbiausių miesto istorinių paminklų. Valdžiai iškilo paveldo dilema – ką daryti su šiuo simboliu, kadaise įkūnijusiu garsią ir įstabią praeitį?

Šaltojo karo paveldas – tai ne lengvasis pažeme plevenantis kaimo bažnytėlių ir raudonų telefono būdelių paveldas. Tai netgi ne energingasis industrializacijos paveldas – kanalai, geležinkeliai, malūnai. Jis – nesenas, betoninis, neišvaizdus ir intelektualine prasme sudėtingas. Kai kur vietos valdžia su savo palikimu ryžtingai susitaikė. Heseno žemės Fuldos mieste šaltojo karo geležinės uždangos lopinėlį vokiečiai pavertė memorialu ir muziejumi. Priešais baltais dažais nuteptą betoninį Rytų Vokietijos sargybos bokštą su radijo stiebais ir antenomis tebestūkso sienos atkarpa. Kitoje pusėje tartum atsakas stovi amerikiečių pastatytas milžiniškas betoninis bokštas.

Taigi šįryt visų pirma norėjau pabrėžti, kad per pastaruosius keletą metų mūsų paveldo suvokimas radikaliai pasikeitė tiek erdvės, tiek laiko požiūriu. Todėl jį sunkiau valdyti, sunkiau suprasti ir saugoti, o, kas svarbiausia mums, šios konferencijos dalyviams, – dėl jo sunkiau pasiekti politinį sutarimą.

Vis dėlto yra ir kita spręstina problema. Daugelis tebemano, kad paveldas – tai vien praeitis, o dabar jau žinome, kad mūsų praeitis svarbi tiek, kiek ji formuoja ateitį. 1790 metais airių politikos teoretikas Edmundas Berkas (Edmund Burke) parašė labai įtakingą veikalą „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“. Ten valstybę jis apibūdino kaip partnerystę tarp gyvųjų, mirusiųjų ir dar gimsiančiųjų. Svarbiausia tos partnerystės apraiška – vietos, kuriose gyvename, kurias sukūrė mūsų protėviai, kuriomis mes džiaugėmės ir kurias saugome savo vaikams. Šis laiko pojūtis įamžintas daugelyje Europos kalbų, tačiau, kad ir kaip būtų keista, – ne anglų. Anglų kalbos žodis „patrimony“ (liet. palikimas, tėvonija) reiškia ne tą patį, ką prancūzų patrimoine ar ispanų patrimonio. Pastarieji įkūnija tą praeities, dabarties ir ateities pojūtį, kurio visiškai nėra žodyje „paveldas“. O mes norėtume, kad būtent šį pojūtį įgytų ir vertintų politikai.

Politikai vadovaujasi dabartimi, Europos demokratija veikia ketverių – penkerių metų ciklu, žadėdama politikams ilgalaikę naudą. Tačiau taip atimamos pilietinės teisės iš mirusiųjų ir dar negimusiųjų. Jie neturi balso, kai priimame sprendimus dėl paveldo, todėl svarbiausiems kultūros sprendimams dažnai įtakos turi trumpalaikiškumas. Didžiajai daliai mūsų paveldo reikalingas kitoks valdymas. Šiandien priimti sprendimai paveiks ateinančias kartas.

Švedai šioje srityje ėmėsi stulbinamos iniciatyvos „Operacija paveldas“ (šved. Agenda Kulturarv), kuri prasidėjo 2001 metais ir baigėsi 2004 metais priimtu bendru politiniu pareiškimu. Ši programa padėjo suprasti, kad ateitis – pasekmė to, kaip žmonės suvokia praeitį, ir kaip svarbu, kad pagrindinės kultūros žinybos padėtų visuomenei į savo praeities liekanas pažvelgti kaip į dinamišką jėgą ir turtą, užtikrinančius visavertę ateitį, o ne kaip į raidos kliūtis.

Nustatyti šie keturi uždaviniai:

• Pirmenybę teikti žmonėms: užtikrinti, kad žmonių įsitraukimas ir dalyvavimas būtų svarbiausia sprendimų priėmimo sąlyga ir įsisąmoninti, kad dabar priimtas sprendimas paveiks žmones ateityje.

• Dirbti visuomenėje: vadinasi, veiksmingiau bendradarbiauti ir su kitomis žmonių grupėmis, kurios paprastai nelaikomos kultūros sferos dalyvėmis.

• Išsaugoti, kad galima būtų papasakoti; tai reiškia pripažinti, kad mūsų saugomas paveldas – ne vien fizinės konstrukcijos, o jose slypinčios istorijos ir reikšmės.

• Prisiimti atsakomybę už įvairovę: daugiakultūrėje visuomenėje užtikrinti, kad valdant paveldą žmonės būtų ne atskiriami, o įtraukiami.

Tai – tikrai rimti uždaviniai, kurie privers žmones dirbti kartu iš esmės kitokiais būdais, o svarbiausia – privers vyriausybes kitaip mąstyti. Dalykas tas, kad vyriausybėms ne itin gerai sekasi spręsti daugiamačius klausimus. Paveldas – klasikinė daugiamatė tema, kuri, žinoma, veikia kultūros politiką, tačiau nemažiau reikšmingai – ir planavimą, žemės ūkį, darnumą, o dar platesne prasme – žemės naudojimą, urbanizaciją ir t. t.

Ši problema tikrovėje pasireiškė po Antrojo pasaulinio karo, kai valstybių centrinė valdžia savo veiklą išplėtė į sritis, kurios anksčiau buvo išskirtinė savivaldybių arba asmens sfera. Paveldas – labai pliuralistinis klausimas, laisvosios rinkos, asmeninės globos, vietinės, pilietinės ir nacionalinės tapatybės bei išdidumo, bendros istorijos pojūčio produktas. Tad žvelgiant iš politinės perspektyvos, iš vienos pusės paveldą sunku reglamentuoti, o iš kitos – lengva negrįžtamai jam pakenkti teisės aktais, skirtais kitam tikslui.

Taigi koks paveldo agentūrų, nevyriausybinių organizacijų ir kitų struktūrų atsakas į šiuos nerimą keliančius faktus apie paveldą? Pirmiausia – instrumentalizmo gimimas. Tai pailiustruosiu pavyzdžiu iš Jungtinės Karalystės, nes, mano nuomone, jame atsispindi vienas iš instrumentališkiausių požiūrių į kultūrą visoje Europoje. 

1995 metais opozicijos lyderis Tonis Bleras (Tony Blair) nuvyko į Australiją, kur jam paliko įspūdį leiboristų premjero Polo Kytingo (Paul Keating) kultūros politika, vadinama „Kūrybinga tauta“. Jos esmė – suprekinti kultūrą, kad valstybė, išmatavusi ekonominį ir socialinį kultūros poveikį, galėtų selektyviai ją remti ir taip kelti šalies ekonomiką. 1997 metais į valdžią atėjus leiboristams, kultūros sekretorius Krisas Smitas (Chris Smith) turėjo įgyvendinti Kūrybingos tautos idėjas. 1998 metais K. Smitas paskelbė „Naująją kultūros koncepciją“, kurioje paaiškino, kad tai, kas jau priskirta prie kūrybinės veiklos šakų, tiek nacionaliniu, tiek pasauliniu mastu formuoja naują augantį ūkio sektorių ir, silpstant tradicinėms gamybos pramonės šakoms, yra būsimas užimtumo ir kuriamos gerovės šaltinis.

Tokia visoje Europoje jau prigijusi instrumentalistinė kultūros politika sąlygoja uolias Europos paveldo agentūrų pastangas parodyti ekonominį paveldo poveikį. 2001 metais Norvegijos kultūros paveldo direkcija atliko šalies pietvakariuose esančios žymiosios dvyliktojo amžiaus medinės Borgundo bažnyčios studiją. Bažnyčia yra nuošalioje vietovėje, čia turistams daugiau nėra ką veikti, nebent žvejoti lašišas. Valdžia kasmet turi skirti po 500 tūkst. Norvegijos kronų, kad statinys būtų atviras visuomenei. Taip yra dėl to, kad už bilietus surenkama 1,75 mln. kronų suma nepadengdavo darbo užmokesčio, eksploatavimo ir objekto naudojimo turizmo reikmėms išlaidų. Po tyrimo paaiškėjo, kad bažnyčios netiesioginis apyvartumas vietos ūkyje siekia 37,8 mln. Norvegijos kronų – dvidešimteriopai daugiau už bilietų pardavimo pajamas, o valstybė gauna 11,5 mln. Norvegijos kronų pajamų mokesčio, išskaičiuojamo iš su bažnyčia susijusių įmonių darbuotojų atlyginimų.

Švedijos valstybinė paveldo valdyba atliko tyrimą, norėdama nustatyti, ar yra ryšys tarp išskirtinio kultūrinio grožio vietovių ir gyvenamųjų namų kainų. Tyrimo duomenys parodė, kad išskirtiniu paveldu pasižyminčiose apylinkėse nekilnojamojo turto kainos 16-45 proc. didesnės negu ten, kur vietos paveldo mažai arba apskritai nėra. Tai Visingso sala pietinėje Švedijoje, kur kainos 45 proc. didesnės negu galima tikėtis už tokio dydžio ir tipo nuosavybę.

Kodėl tai svarbu? Žinoma, todėl, kad tokiose vietovėse paveldo vertybes paprastai išlaiko ir saugo ne pavieniai asmenys, o valstybė, nes manoma, kad reikia pagrįsti valstybės investicijas į bendras erdves, dėl kurių Visingso ir kitos panašios vietovės tokios ypatingos. 2005 metais Danijos paveldo agentūra atliko apklausą, per kurią teirautasi Danijos gyventojų ir įmonių nuomonės apie paveldą. Du trečdaliai atsakė, kad paveldas – tai vietos plėtrai, ypač, žinoma, turizmui, reikšminga vertybė. Vis dėlto svarbu tai, kad abiejų kategorijų respondentai pasirengę daugiau mokėti už nekilnojamąjį turtą tose vietovėse, kur paveldo vertybės tvirtesnės. Iš verslo atstovų tokią nuomonę dažniausiai išsakė žinioms imlios įmonės.

Tai paaiškinama gana paprastai: globalizuotoje ekonomikoje daugianacionalinės bendrovės gali rinktis, kur būti. Akivaizdu, kad vienas iš veiksnių renkantis vietą verslui – valstybės taikomas įmonių pelno mokesčio tarifas. Vis dėlto dar svarbiau tai, kad sėkmingai veikiančiose įmonėse dirba geriausi žmonės, o įžvalgūs ir gabūs žmonės renkasi, kur nori gyventi. Tad pasaulinės korporacijos, savo buveinių pastatus įkūrusios kultūros požiūriu turtingose vietovėse, kurios pritraukia gabią darbo jėgą, veiksmingai išnaudoja turimus išteklius. Pagal naujausią GFCI finansinių centrų tyrimą Londono Sitis užima pirmą vietą. Būtent dėl to Londono municipalitetas – antras pagal dydį Jungtinės Karalystės kultūros objektų globėjas po centrinės valdžios. Barbakano centras su teatrais, koncertų salėmis, kino centrais ir meno galerijomis laikomas esmine Sičio darbuotojams siūloma privilegija. Tas pats pasakytina ir apie pastatų paveldą, vingiuotas viduramžių gatveles, katedrą ir Londono Tauerį. Sitis – senove dvelkianti vieta, kuri traukia stambius verslininkus.

Instrumentalizmas nepasiteisino. Ypač dabar, kai beveik kiekvienoje Europos šalyje smarkiai apkarpomos valstybės išlaidos ir visur mažinamos kultūros paslaugų apimtys. Pasak Olandijos tarptautinės kultūrinės veiklos centro SICA, „virš visos Europos kultūros pakibo Damoklo kardas, o kai kuriose šalyse jis kybo ant itin plono siūlo, turint omenyje artėjančius rinkimus“. Instrumentalizmas neišgelbės kultūros paveldo, nes valdžia turi įkainoti ir vėžininko lovadienį, ir pavojingo nusikaltėlio kalinimą griežtojo režimo kalėjime.

Pastangos spręsti paveldo klausimus daugiamačiu būdu Britanijoje buvo visiškai neteisingos. Mes buvome raginami pamatuoti paveldo poveikį švietimui, sveikatai, nusikalstamumui, jo indėlį į didžiąsias valdžios darbotvarkes. Paveldas daugiamatis, tačiau tik todėl, kad kitos politikos kryptys daro poveikį mūsų paveldui. Investicijos į paveldą niekada nebus efektyviausia priemonė mažinti nusikalstamumą. Tai gali atnešti papildomos naudos, bet ne dėl to saugome savo paveldą ir juo dalijamės. Apie tai turėtume kalbėti atvirai.

Tad šiais niūriais laikais privalome ieškoti naujų argumentų kultūrai išsaugoti. Jie turi būti paremti mūsų bendru kultūros palikimu. Palikimu žemyno, kurio kultūros vertybės pasaulyje vyravo tūkstantmečius. Įrodinėti, kad tai finansiškai svarbu – tas pats, kas įkainoti žmogaus gyvybę.

Dauguma žmonių paprastai ir instinktyviai domisi istorija ir iš kur mes atsiradome, jie emociškai reaguoja į grožį ir stebisi įspūdingais ankstesniųjų kartų pasiekimais. Svarbu atsakyti į klausimą, kodėl tai atrodo taip sunku išversti į politinį diskursą. Tik tada tai tampa sunku ir sudėtinga. Kad ir kaip būtų paradoksalu, vyriausybėms daug lengviau pateisinti avangardo finansavimą, nors didžiajai visuomenės daliai jis atrodo gluminantis.

Taigi kuria kryptimi dabar turėtume eiti? Būtina išvengti nenumatytų padarinių, kurių ES įstatymai gali turėti mūsų kultūros paveldui, o šiais klausimais užsiimančių tinklų esama jau dabar, tarp jų – Europos paveldo institucijų vadovų forumas ir jo pakomitetis Europos paveldo institucijų teisininkų forumas. Naujos institucijos mums nereikia, tačiau jau esamoms turėtume suteikti pakankamai galių ir paskatinti jas veikti aktyviau bei dinamiškiau.

Europos Tarybos ir UNESCO atliekamas darbas su Kraštovaizdžio konvencija ir Pasaulio paveldo konvencija turi teigiamą poveikį nustatant bendruosius Europos standartus ir pavyzdžius. Šį darbą reikėtų aktyviau įvertinti.

Kita vertus, nė viena iš šių priemonių atskirai deramai nepaveiks Europos politikos rengėjų, kad jie rimčiau žvelgtų į paveldą kaip į sanglaudos ir gerovės visose ES šalyse varomąją jėgą. Kad tai įvyktų, reikia, jog politikai iki galo suprastų, ką milijonai žmonių jaučia savo gyvenamajai vietai. Vadinasi, politikai kitaip turi bendrauti su visuomene. Kaip jau minėjau, šioje srityje eksperimentuoja švedai, tačiau dabar mums reikia platesnio eksperimento visoje Europoje, kad žmonės aktyviau dalyvautų priimant sprendimus, kurie turi įtakos jų kultūrinei tapatybei. Tai uždavinys dabartiniam šimtmečiui, kuriame gyvename, ir aš sveikinu Europos Sąjungai pirmininkaujančią Belgiją pasiryžus jį įgyvendinti.

www.vstt.lt

Europos Sąjunga (ES) ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra