Bažnytinio paveldo muziejus pradeda gyvenimą

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, kovo 8 d. atidaryta Bažnytinio paveldo muziejaus inauguracinė paroda. Ji pristato visuomenei dalį Vilniaus arkivyskupijos sukauptos kolekcijos – liturginių reikmenų, drabužių, dailės kūrinių iš šios arkivyskupijos bažnyčių. Nacionalinis muziejus sostinės Gedimino kalno papėdėje ( Arsenalo g. 1 ) bažnytinio paveldo ekspoziciją priglaudė, kol bus suremontuotos, įrengtos nuolatinės patalpos Maironio gatvėje, Šv. Mykolo bažnyčios ir buvusio moterų bernardinių vienuolyno ansamblyje, sovietmečių labai suniokotame. Planuojama, kad Bažnytinio paveldo muziejus čia įsikurs po trejų metų.
Jo Eminencija Audrys Juozas Bačkis : Lietuva liudija savo europietiškumą
Dekretą įsteigti Bažnytinio paveldo muziejų Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis paskelbė 2005 m. spalio 7 d. Jo Eminencija priminė tokio muziejaus kūrimo Vilniuje motyvus. Pirma, bažnytinis paveldas sudaro didelę ir ypač reikšmingą Lietuvos kultūrinio paveldo dalį. Kai kuriais vertinimais daugiau kaip pusė visų kilnojamųjų kultūros vertybių – susijusių su Bažnyčia. Antra, šis paveldas sieja mus su krikščioniška Europa. Taigi tų vertybių platinimas ypač svarbus mums dabar, kai tapome Europos Sąjungos dalimi. Trečia, dar XIX amžiuje, kai Lietuva priklausė stačiatikiškai Rusijos imperijai, o labiausiai dar vėliau, sovietinės okupacijos laikotarpių, bažnytinis paveldas buvo smarkiai, smarkiau nei koks kitas, niokojamas daug kas negrąžinamai prarasta, išvežta į užsienį, nemaža dalis neteisėtai atsidūrė valstybinių muziejų ir privačiose rankose. Pagaliau ketvirta, svarbiausia, pasaulietinės ekspozicijos negali užtikrinti deramos pagarbos sakraliniams objektams, ypač stebuklais garsėjusiems atvaizdams, votams, relikvijoriams, bažnytiniams indams. Tokių kūrinių bei dirbinių saugojimas, demonstravimas bažnytinei jurisdikcijai nepriklausančiose institucijose pažeidžia aukotojų valią, iškreipia tikrąją jų prasmę, pasaulietiniai muziejai iškelia vien meninius ar istorinius sakralinių objektų aspektus. Todėl Popiežiškoji Kultūros Taryba rekomenduoja sakraliniams meno kūriniams, su Bažnyčia susijusioms istorinėms vertybėms kurti specialius, atskirus bažnytinius muziejus. Tokie muziejai veikia visose katalikiškose Europos šalyse.
„Labai džiaugiuosi, kad šiandien čia atidarome parodą, kurios tąsa turėtų tapti dar vienu Lietuvos europietiškumo liudijimų“, – sakė Jo Eminencija A. J. Bačkis. „Aš svajoju ir jus visus kviečiu pasvajoti, o žinovus – dar ir pagalvoti apie gyvą muziejų, – kreipdamasis į gausius susirinkusiuosius per inauguracinės parodos atidarymo iškilmes kalbėjo kardinolas. – Tokio muziejaus lankytojai ne tik pasigėrėtų gražiais dirbiniais, ne tik sužinotų svarbių dalykų apie Bažnyčios praeitį ir dabartį, sąsajas su valstybės istorija. Edukacinė ir kultūrinio centro funkcija šiame muziejuje turėtų jungtis su dvasinio žadinimo bei ugdymo misija. Paveldas – ne tik apčiuopiamos, daiktiškos vertybės, bet ir dvasinė tradicija, kurią perėmė iš tėvų. Jos  puoselėjimui ir sutaikymui, suderinimui su šiuolaikiniu gyvenimu, su jaunosios kartos lūkesčiais galėtų pasitarnauti būsimasis muziejus“.
Išgelbėtos, išsaugotos, atgijusios vertybės
Steigti Bažnytinio paveldo muziejų rengtasi ne vienerius metus. Buvo registruojamos, tiriamos, imamos restauruoti Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose esančios įvairiausios meno, istorijos, religijos požiūriu svarbios vertybės. Kaip teigia viena veikliausių šio darbo dalyvių, inauguracinės parodos kuratorė, Vilniaus arkivyskupijos kurijos menotyrininkė daktarė Sigita Maslauskaitė, net ir nepalankiausiomis sąlygomis tų vertybių pavyko išsaugoti nemažai. Pasak menotyrininkės, sovietmečiu uždarinėjant šventovės, maldos namus buvo tokia mintis , kad jeigu iš turtingų Vilniaus bažnyčių išvešime drabužius, indus, kitus liturginius reikmenis į kokias nors  užmiesčio kaimo parapijas, sovietų valdžia galbūt nepastebės, ir tie daiktai nebus nacionalizuoti, išgrobstyti, nepradings. Taip iš tiesų išgelbėta vertingo bažnytinio turto. Tarp pasitvirtinusio jo gelbėjimo būdo atradimų – kapa Paberžės bažnyčioje. Akivaizdu, kad ši kapa – tikrai iš to paties ansamblio dalmatikos, dabar esančios Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje.
Parodoje, kuria katalikų bendruomenei ir plačiajai visuomenei vaizdžiai pranešama apie Bažnytinio paveldo muziejaus įsteigimą, daugiausia matome taikomojo pobūdžio dalykų – liturginių indų, drabužių, knygų. Kai kurie daiktai dėl pasikeitusios liturgijos ar kitų priežasčių nebenaudojami, kai kurie – seni ir trapūs. Eksponuojama ir ypač prabangių liturginių reikmenų. Jie bus laikomi muziejuje, bet ypatingomis progomis sugrįš ir į bažnyčias, paskui vėl bus atiduodami muziejui saugoti, rodyti. Tai visų Europos diacezinių muziejų praktika.
Rengiant pirmąją Bažnytinio paveldo muziejaus parodą ( ekspozicija bus ir atnaujinama, ir papildoma ), saugyklose sukaupta daugiau kaip 300 liturginių drabužių, apie pusantro šimto liturginių indų. „ Labai stiprios, įdomios, mažai kam matytos liturginių drabužių kolekcijos atkeliavo iš Sudervės, Senųjų Trakų, Lentvario bažnyčių, – vertino menotyrininkė dr. S. Maslauskaitė. – Yra ir didelės vertės liturginių indų, kitų daiktų, savo prabangumu, istorija prilygstančių Vilniaus katedros lobynui. ( Įsiterpsime: keletą dienų ankstėliau, kovo 3 – ią, Dailės muziejus perdavė Vilniaus arkivyskupijos kurijai iki tol muziejaus saugotą Katedros lobynu vadinamo ypatingos sakralinės, istorinės ir meninės reikšmės 988 vertybių rinkinį. ) Pirmiausia minėtinos dvi Mišių taurės iš Vilniaus Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Viena sukurta 1635 metais, kita – 1682 – aisiais. Įspūdinga monstrancija iš Trakų Švenčiausios M. Marijos Apsilankymo bažnyčios. Surasta ( tikrąją žodžio prasme – surasta ) Vidiškių Švenčiausios  M. Marijos Apsilankymo bažnyčios monstrancija. Ji nėra labai sena, bet nepaprastai graži, stilinga, išsaugota su dėklu. Parodoje daug daiktų, kurie niekada nebuvo rodyti. Ir  prie fotografijų bus galima parašyti – publikuojama pirmą kartą.“.
Istorijos vingiai
Per spaudos konferencija inauguracinės parodos atidarymo diena įdomios, išsamios informacijos apie bažnytinių muziejų radimąsi Europoje, taip pat ir Lietuvoje, pateikė vilnietė meno istorikė daktarė Giedrė Jankevičiūtė. Siūlome skaitytojams jos informacijos dalį – apie Bažnytinio meno muziejaus Lietuvoje kūrimo bei gyvavimo peripetijas.
Apie tokį muziejų Lietuvoje prabilta tuo pačiu metu, kai pradėtas svarstyti nacionalinės galerijos klausimas, t.y. 1920 – 1921 m. Bažnyčios atstovai iš pradžių palaikė sumanymą suformuoti atskirą bažnytinės dalės skyrių būsimuose Čiurlionio galerijos rūmuose. Buvo net sumanyta galerijos pastate suprojektuoti bažnytiniam menui specialias stilizuotų gotikinių formų patalpas. Veikiant  Lietuvoje stipriai paplitusiai neogotikos madai manyta, kad būtent neogotikos formos yra autentiškiausios katalikybės dvasiai  reikšti. Paaiškėjus, kad trečiojo dešimtmečio Lietuvos valstybė neišgali skirti pinigų erdvių ir reprezentatyvių muziejaus rūmų statybai, kad Čiurlionio kūrinius ir kitą nacionalinį dailės paveldą ketinamą patalpinti ankštuose laikinuose rūmuose, Bažnytinio meno muziejaus planai buvo nukelti į ateitį.
1927 m. laikraštyje „Lietuvis“ pasirodė žinutė, kad buvusiame Palėvenės dominikonų vienuolyne ketinama atidaryti Panevėžio vyskupijos bažnytinio meno muziejų. Šį žinutė paskatino kultūros veikėjus ir Bažnyčios atstovus atnaujinti centrinio visos Lietuvos bažnytinio meno muziejaus sumanymą. Visiškai pagrįstai manyta, jog praktiškiau sutelkti negausias specialistų pajėgas bei lėšas ir kurti vieną didelį Bažnyčios ir valstybės bendromis pastangomis išlaikomą Bažnytinio meno muziejų Kaune. 1929 m. rudenį sudaryta Maironio vadovaujama Bažnytinio meno muziejaus steigimo komisija. Ji subūrė aktyviai bažnytinės dailės išsaugojimu besirūpinančius pasauliečius ir kunigus, tarp kurių buvo literatas ir kolekcininkas kunigas Adolfas Sabaliauskas – Žalia Rūta, muziejininkas ir dailės istorikas Paulius Galaunė, bažnytinio meno entuziastas tapytojas Adolfas Valeška. Komisijos pastangomis Teisingumo ministerijos rūmuose 1931 m. birželio 14 d. atidaryta Pirmoji Lietuvos senojo bažnytinio meno paroda. Parodos katalogą parengė iškilūs dailės žinovai Paulius Galaunė ir Halina Kairiūkštytė-Jacinienė.
Kaip rašė „Naujosios romuvos“ puslapiuose Paulius Galaunė, „pradėta nuo parodos dėl to, kad tiktai gyvais pavyzdžiais, o ne vien samprotavimais buvo norima vaizdžiai įtikinti, kad Lietuvos bažnyčiose meno bei kultūros turto esama, kad muziejus turės gražią ateitį“ . Toji 1931 m. ekspozicija buvo nedidelė, bet svari. Parodyta vertingų liturginių reikmenų, arnotų ir stulų, paveikslų, net XV-XVI  a. vokiečių mokyklos medinė polichromuota paauksuota statula,  Žinoma Veliuonos madonos vardu ir dabar rodoma Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijoje. Po parodos eksponatus priglaudė Kauno kunigų seminarija taip tarsi parodydama, kad yra pasiryžusi globoti ir būsimą muziejų. 1934 m. Kauno arkivyskupijos sinodas patvirtino Bažnytinio meno muziejaus steigimą ir nurodė perduoti šiai institucijai nebenaudojamus bažnytinius reikmenis ir religinius dailės kūrinius. Bažnytinio meno muziejus duris atvėrė 1935 m. gegužės 12 d. Patalpos jam buvo skirtos rekonstruotų Kauno kunigų seminarijos rektorato rūmų trečiame aukšte. Muziejaus vadovu paskirtas Adolfas Valeška.
Bažnytinio meno muziejaus kolekciją sudarė kelių rūšių eksponatai. Pagrindinis tikslas buvo sukaupti nebenaudojamus ir netinkamai saugomus liturginius reikmenis, religinius paveikslus bei skulptūras. Ieškant tokių eksponatų kaimo parapijose, savaime formavosi atskiras liaudies meno skyrius. Dar vieną muziejaus padalinį sudarė naujoji religinė dailė. Kolekcininkas ir mecenatas kunigas Adolfas Sabaliauskas, tikėdamasis paskatinti dailininkus daugiau dėmesio skirti bažnytinei dailei, dovanojo muziejui jaunosios kartos tapytojų ir skulptorių Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Černės Percikovičiūtės, Juozo Mikėno ir Napoleono Petrulio darbų.
Kaune įsteigtą Bažnytinio meno muziejų jo kūrėjai ir globėjai suprato kaip centrinę tokio pobūdžio instituciją šalyje.1939 m. atgavus Vilnių tai paskatino ieškoti patalpų muziejui istorinėje sostinėje. Religinio meno muziejų ketina įkurdinti buvusiame bernardinų vienuolyne. Tiesiog simboliška, kad patalpos naujajam Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio paveldo muziejui numatytos beveik greta esančiame buvusiame moterų bernardinių vienuolyne prie Šv. Mykolo Bažnyčios.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra