Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Šilkas ir auksas. Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė“

Autorius: Data: 2013-12-02, 14:44 Spausdinti

Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Šilkas ir auksas. Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė“. 

2013 m. gruodžio 10 d., antradienį, 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma senosios liturginės tekstilės paroda „Šilkas ir auksas“. Parodoje rodomi vertingiausi Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių liturginiai drabužiai, pasakojama šilkinių audinių istorija, pristatoma ornamentų kaita.

Parodą „Šilkas ir auksas. Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė“ sudaro trys dalys. Pirma parodos dalis, apimanti XV–XVII a. laikotarpį, pristato seniausius išlikusius Vilniaus katedros liturginius drabužius – patį svarbiausią ir vienintelį tokio dydžio Lietuvoje renesanso ir baroko audinių lobyną. Šventoms apeigoms skirtų liturginių drabužių istorija, ikonografija, ornamentų simbolika pristato katalikiškos liturgijos specifiką, Dangaus karalystės viziją, todėl liturginiai drabužiai buvo siuvami iš itin prabangių šilko, aukso ir sidabro siūlų audinių, jiems naudoti aksomas, altembasas ir brokatas, austi ir siuvinėti auksaspalviai ornamentai. Iš Vilniaus katedros inventorių žinome, kad šventovėje būta įspūdingai daug tekstilės dirbinių, vyravo itališki audiniai, aksomas, aksomo brokatas, auksaviršiai, sidabraviršiai audiniai. Tai karalių rūmų ir katedrų audiniai, išausti garsiausiuose to meto Italijos šilko audimo centruose.

Nuo XIII a. itališkos kilmės šilkiniai audiniai dominavo popiežių ir karalių rūmų inventoriuose. Netrukus Lukos, Venecijos, Florencijos, Genujos meistrai prabangiais audiniais aprūpino beveik visus Europos karališkuosius dvarus, o XV a. viduryje Venecija tapo svarbiausiu aksomo audimo centru. Venecijos dirbtuvėms priskiriamas ir seniausias parodoje eksponuojamas audinys, iš kurio pasiūta Sudervės bažnyčios kapos skraistė (XV a.). Parodoje demonstruojami ir dar trys prabangūs aksominiai, aukso ir sidabro siūlais siuvinėti arnotai, dovanoti Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai Smolensko vaivados Aleksandro Korvino Gosievskio sutuoktinės Ievos Pacaitės-Gosievskienės.

Nors XVII a. antroje pusėje Italijos miestai į Prancūziją ir visą Europą tebeeksportavo daug šilkinių audinių, vietinė aukštuomenė vis dažniau drabužiams rinkosi naujoviškus elegantiškus prancūziškus audinius. Tad Italijos audėjai kraustėsi į naujus Prancūzijos šilko gamybos centrus, kur jų patirtis ir meistriškumas tapo prancūzų šilko pramonės pagrindu. Todėl antra parodos dalis skirta žaismingajam rokokui ir prancūziškam šilko istorijos laikotarpiui, kurio šviesūs gėlėti audiniai XVIII amžiuje gausiai pripildė Lietuvos bažnyčias. Šilko sostine tampa Lionas, jame ir gimė prancūziškas stilius, atnešęs naujas spalvas ir beveik kas dešimtmetį besikeičiančius ornamentus: pradedant plokščiais, dekoratyviais, nėrinius primenančiais raštais ir baigiant tapybiškais, minkštais, erdvės, šviesos, judesio įspūdį kuriančiais vešlių augalų ornamentais. Vilniaus bažnyčiose išliko nemažai XVIII a. liturginių drabužių, pasiūtų iš prancūziškų audinių. Parodoje eksponuojamas ypač vertingas Rykantų rinkinys, Buivydžių, Eišiškių, Paberžės, Palūšės, Sudervės, Tabariškių, Turgelių, Vidiškių bažnyčių liturginė tekstilė.

Trečia parodos dalis pasakoja apie išskirtinį XVIII a. antros pusės vietinės tekstilės dirbinį – kontušines juostas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės austų šilkinių audinių palikimą. Šios juostos buvo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos bei sarmatiškosios ideologijos suformuoto bajoriško kontušinio kostiumo dalis. 1831 m. carinė administracija uždraudė dėvėti bajoro tautinę tapatybę išreiškiantį kontušą, o kartu ir ryšėti kontušines juostas. Daug jų buvo sunaikinta, kitos liko dvarų rinkiniuose. Bene didžiausia dalis juostų kaip šeimos relikvijos, kaip padėkos ženklai – votai buvo aukojamos bažnyčioms ir panaudojamos liturginiams drabužiams siūti. Ši parodos dalis apima tik vieną reiškinį, bet kalba apie ištisą epochą ir yra bene vienintelis daiktinis mūsų krašte gyvavusios šilkininkystės įrodymas.

Iš viso parodoje pristatoma daugiau nei penkiasdešimt liturginių drabužių iš Vilniaus ir kitų arkivyskupijos bažnyčių. Didžiausia dalis, trisdešimt parodos eksponatų, priklauso Vilniaus katedrai. Šia paroda užbaigiamas svarbus istorijos etapas – baigiamas sovietmečiu iš Vilniaus katedros į valstybinius muziejus patekusių bažnytinių vertybių grąžinimo procesas.

Paroda veiks iki 2014 m. rugsėjo 27 d.

Parodos kuratorė Rita Pauliukevičiūtė, architektė Julija Reklaitė, dailininkas Gedas Čiuželis, restauratorės Indraja Kubilytė, Ulrike Reichert

Parodos rengėjos Violeta Indriūnienė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Livija Salickienė

Parodos rengėjai dėkoja: Vilniaus atkikatedrai, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Šventojo Kryžiaus Atradimo, Šv. Mikalojaus, taip pat Buivydžių Šv. Jurgio, Karvio Šv. Juozapo, Lavoriškių Šv. Jono Krikštytojo, Paberžės Švč. Jėzaus Širdies, Palūšės Šv. Juozapo, Rykantų Švč. Trejybės, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioms, Lietuvos dailės muziejui ir Lietuvos nacionaliniam muziejui

Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Kelno arkivyskupija, Kultūros rėmimo fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB Koncernas „MG BALTIC“, UAB „Objekta“ 

INFORMACINIAI RĖMĖJAI:

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, „Delfi“, „Bernardinai.lt“, „Clear Channel“, „Veidas“, „Moters savaitgalis“, „Mažylis“

 

Daugiau informacijos: tel. (8 5) 2697800, (8 5) 2627025, rita@bpmuziejus.lt

www.bpmuziejus.lt   

 

Bažnytinio paveldo muziejus , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra