Bažnyčiai ir Tėvynei paskirtas gyvenimas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Š. m. sausio 21-ąją mons. Alfonsas Svarinskas šventė 80 metų jubiliejų. Gimė jis 1925 metais Kadrėnų kaime (Ukmergės r.), valstiečių šeimoje. Didžioji biografijos dalis sutapo su Lietuvos okupacijomis. Gerai jis mena savo įsitraukimą į pasipriešinimo judėjimą. Kad skaitytojui būtų lengviau tomis sąlygomis susigaudyti, pasakojimą pradeda iš tolo.

…1938 metais buvo baigta statyti ir pašventinta Ukmergės gimnazija, tuo metu pati moderniausia Lietuvoje. Išsirikiavę gimnazistai stovėjo abiejose gatvės pusėse. Praeinantiems garbingiems svečiams Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai (1874–1944), švietimo ministrui Juozui Tonkūnui (1894–1968) ir kt.jie šaukė: „Valio!“ Buvo dėl ko džiaugtis, už ką dėkoti. Aktų salėje – penki šimtai kėdžių. Jose sėdėjo svečiai. Tūkstantis gimnazistų stovėjo šalia. Po metų gimnazijoje jau mokėsi du tūkstančiai mokinių. Per iškilmes prezidentas pasakė gražią, prasmingą kalbą. Buvo įvykusi Austrijos okupacija. Prezidentas klausė: „Ar ginsime Lietuvą, jeigu jai iškils pavojus?“ Visi atsakėme: „Ginsime“. Tai buvo mūsų priesaika.
Į gimnaziją žiemą, rudenį ir pavasarį septynis kilometrus ten ir atgal ėjau pėsčias. 1940 metais paskutinę mokslo metų dieną grįžau namo. Ta diena ne džiaugsmo, o susirūpinimo buvo pilna. Netoli kaimo pastebėjau skrendantį lėktuvą su raudonomis žvaigždėmis. Netoliese stovėjo dora, paprasta, nematyta moteris. Ji sakė: „Jau nebėra Lietuvos“.
Įsitraukėm į pogrindį. Gimnazijoj „raudonojo kampelio“ langą palikdavom pravirą. Naktį įlįsdavom ir sunaikindavom „eksponatus“. Nupjaustydavom raudonas vėliavas. Daugelis gimnazistų tuomet nešiojo raudonas apatines kelnaites. Per Lietuvos šventes išmėtydavom lapelius. 1940–1941 mokslo metų pabaigoje gimnazistas Teofilis Pilka (vyskupo Teofilio Matulionio giminaitis) pasiskolino peilį ir per kūno kultūros pamoką supjaustė Stalino portretą, pakabintą aktų salėje. Atiduodamas peilį draugui, pasakė: „Čia bus istorinis peilis“.
Keli žodžiai apie to portreto istoriją. Mokytojas Antanas Taranda nupiešė Antaną Smetoną, sėdintį ant Lėno ežero kranto. Sovietai mokytojui liepė ant to portreto nupaišyti Staliną. Nupaišė. Apie Stalino ūsus buvo palikta daug baltos spalvos. Juokėmės: „Stalinas laižė Smetoną ir nenusivalė ūsų“.
Gimnazijos direktorius Grikienis, sužinojęs apie supjaustytą portretą, liepė jį mums atnešti. Stalinui buvo išpjautas pilvas. Matyt, Pilka tiek tepasiekė, nes portretas buvo aukštai pakabintas. Nešėme ir garsiai šaukėme: „Papjovė Staliną!“.
1940 metais buvo areštuota apie dešimt procentų Ukmergės gimnazistų. Istorijos mokytoja Staniulaitienė, mūsų gailėdama, su ašaromis akyse prašė nereplikuoti prieš Marksą ir Engelsą.
Nacių okupacijos metais pogrindžio darbas tęsėsi. Tuomet mokiausi Ukmergės mokytojų seminarijoje. Klasėse buvo pakabinti Hitlerio portretai. Nukabindavom ir užkišdavom už fisharmonijos. Mokytojai ir direktorius „nepasigesdavo“. Kai laukdavom komisijos, pakabindavom. Šiai išėjus, svaidydavome kaip į kokį taikinį kreiduota kempine ir vėl nukabindavom. Niekas neišdavė. Platindavom tuomet pogrindyje ėjusį laikraštį „Į laisvę“, sekmadieniais rinkdavom aukas nukentėjusiems nuo bolševikų.
Kai užėjo antrąkart sovietai, pogrindinis darbas išsiplėtė, perėjo į rimtą fazę. Partizanai – tai mūsų mokslo draugai. Jiems reikėjo vaistų, pogrindinės spaudos ir kitokios paramos. Tuomet mokiausi Kauno kunigų seminarijoje. Klierikai nutarė neiti į rinkimus. Vakarop į KGB buvo iškviestas rektorius tėvas Stanislovas Gruodis S J. Jam pasakyta: „Jei iki vakaro klierikai neateis balsuoti, visi bus areštuoti ir išvežti. Tai aiški demonstracija prieš valdžią“. Grįžęs rektorius susijaudinęs prašė: „Vyrai, parodėte, ką jaučiate. Dabar įsakau eiti balsuoti“. Paklausė tik nedidelė dalis klierikų.
Kambaryje gyvenome trise: Petras Našlėnas, Jonas Čeponis ir aš. Slapta buvome įsinešę radijo aparatą, laikėme jį po lova. Petras Našlėnas (vėliau kanauninkas) neblogai mokėjo vokiškai, gaudydavo užsienio radijo stotis. Iš mūsų žinios sklido kitiems. Kažkam užkliuvo. Mus pradėjo gaudyti. Gandas toks: Čeponis ir aš Vytauto bažnyčios pastogėje spausdina pogrindinius laikraščius. Jis veža į Biržus, aš – į Ukmergę. Suimtos partizanų ryšininkės pasakiusios, kad gaudavo pogrindžio laikraštėlius.
Kai mane suėmė, norėjau nukreipti įtarimą nuo Vytauto bažnyčios. Sakiau, kad kažkokie ginkluoti vyrai atnešė paketą ir liepė perduoti ryšininkėms. „Kokiais ginklais jie buvo ginkluoti?“ – klausė. Sakiau: „Neturiu supratimo apie ginklus. Vienas galas buvo medinis, kitas geležinis. Per vidurį storas diskas“. Matyt, šia versija patikėjo, nes pasakė: „Kalašnikovo automatai“. Klausė toliau: „Ar esi šovęs?“. Atsakiau: „Niekas niekada neleido iššauti iš jokio ginklo“.
Tuomet paleido. Kito kelio nebeliko – tik į mišką.
1946 metų pavasarį klierikas A. Svarinskas paliko seminariją ir išėjo pas partizanus. Tų pat metų gruodžio 21-ąją buvo suimtas. Per tardymus mušė, tardydavo naktimis, dienomis neleido miegoti. Net septyniolika parų neleido miegoti, sunku buvo suregzti sakinius, teko sukaupti visą valią, kad kankinamas neištartų pavardžių, kad neišduotų. Saugume tardomas meldėsi: „Viešpatie, leisk būti kunigu. Paskui net du kartus galiu kristi po kryžium“. Monsinjoras iki šiol jaučia dėkingumą kaimo gyventojams, kurie žinojo apie jo paramą partizanams, bet tardomi neišdavė.
A. Svarinskas buvo apkaltintas „tėvynės išdavimu“ ir nuteistas 10 metų ir 5 katorgos be teisių. Kalėjo Užpoliarėje, Abezės lageryje. Ten dirbo naktiniu sargu, felčeriu. Visą laiką kirbėjo svajonė būti kunigu. Tačiau ji buvo sunkiai pasiekiama. Juk Stalino laikais politiniai kaliniai nelaisvei buvo pasmerkti iki gyvenimo pabaigos. Kai nustatytas bausmės terminas baigdavosi, pridėdavo dar… kokia teisinga tuomet pasirodė lietuvių liaudies patarlė: „Jei Dievas neapleis, kiaulė nesuės“. Švęsdamas auksinį kunigystės jubiliejų (2004-ųjų spalio 3-ioji), monsinjoras A. Svarinskas ant jubiliejinio paveikslėlio užrašė: „Kunigystės šventimus priėmiau iš kankinio vyskupo Pranciškaus Ramanausko rankų Abezės (Komi kraštas) speckonclageryje 1954 metų spalio 3 dieną“. Kaip tai galėjo įvykti?
Ta diena monsinjoro atmintyje išliko tarsi vakarykštė. Norint įgyvendinti didžiąją svajonę, teko imtis gudrybės. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas kalėjo už poros kilometrų. Už litrą medicininio spirito papirkus to lagerio sanitarinės dalies darbuotoją, vyskupas ant neštuvų buvo atneštas į lagerio centrinę ligoninę, kurioje kalėjo ir felčeriu dirbo klierikas A. Svarinskas, atseit gydytis. Taip susitiko du kaliniai. Per šventimus vyskupas buvo apsirengęs apiplyšusiu, virvele sujuostu vatinuku išpjaustytomis sagomis. Klierikas basas, taip pat apsirengęs apiplyšusiais drabužiais. Be jų, šventinimuose dalyvavo dar keli kaliniai: kun. Liudas Puronas, buvęs vidaus reikalų ministras Vladas Nasevičius ir kt. „Būdamas lageryje jaučiausi laimingas, kad galėjau patarnauti tikintiesiems; du kartus per metus – prieš Velykas ir prieš Kalėdas – beveik visi lietuviai eidavo išpažinties ir šventosios Komunijos. Ir kitiems patarnaudavau – lenkams, rusams“– šypsodamasis sako mons. A. Svarinskas. Į Lietuvą jis grįžo 1956 metų pabaigoje. Kunigavo Kulautuvoje, Betygaloje. Jaunimą traukė kunigo drąsūs žodžiai, raginimas netikėti ateistine propaganda. Kratos metu rasta Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, keletas „Židinio“ numerių, vyskupo P. Bučio pamokslų knyga tapo įkalčiais ir kunigas A. Svarinskas 1958 metų balandį vėl suimamas. Šį kartą nuteisiamas 6 metams lagerio. Bausmę atliko „nuo skambučio iki skambučio“. Grįžo 1964 metų balandį. Atsivėrė septyniolikos metų laisvės laikotarpis, jeigu laisve galima pavadinti okupaciją. Kunigavo daug kur: Miroslave, Kudirkos Naumiestyje, Igliaukoje, Viduklėje.
Gražiausi prisiminimai iš Viduklės. Parapijiečiai mylėjo savo kleboną, suprato jo pageidavimus, gausiai lankė bažnyčią, meldėsi ir namie, savo šeimose; per dvidešimt giedotojų grupių per adventą ir gavėnią giedodavo labai pamėgtus „Kalvarijos kalnus“. Kai kurios šeimos buvo pasiryžusios galvą guldyti už savo kleboną.
Esame dėkingi Algimantui Žilinskui (1934–2003), pasirašinėjusiam Vido Spenglos slapyvardžiu, už daug dienų, praleistų archyvuose, gerai susipažinusiam su Lietuvos disidentų veikla, jų baudžiamosiomis bylomis. Visa ši įdomi ir vertinga medžiaga sudėta į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos “ 11-ąjį tomą, išleistą 1997 metais. Ten kruopščiai aprašyta ir kun. A. Svarinsko paskutinė baudžiamoji byla.
1978 metais Lietuvoje susikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK), kurį sudarė penki bebaimiai kunigai: Jonas Kauneckas (dabar Panevėžio vyskupas), Juozas Zdebskis (jau miręs), Alfonsas Svarinskas (dabar monsinjoras), Sigitas Tamkevičius (dabar Kauno arkivyskupas) ir Vincas Vėlavičius (monsinjoras, jau miręs). Jie neslėpė, kad iš tikrųjų gina tikinčiųjų teises: rengė ir skelbė dokumentus, į viešumą kėlė faktus ir t.t. Pvz., kun. A. Svarinskas daug kartų buvo baudžiamas pinigine bauda už viešas Vėlinių eisenas į kapines, mokinių vaidintą religinio pobūdžio veikalą Viduklės klebonijoje ir t.t. Šie įvykiai aprašyti 1972 metais pogrindyje pradėtos leisti „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ puslapiuose.
1983 metų sausio 26-ąją Viduklės kun. A. Svarinskas iškviečiamas į Raseinių valstybinę automobilių inspekciją, iš ten pristatomas į prokuratūrą Vilniuje, suimamas ir tardomas. Tą pačią dieną nugabenamas į KGB rūsius ir tardomas toliau. Gegužės 6-ąją paskelbiamas nuosprendis: septyneri metai griežtojo režimo lagerio ir treji metai nutrėmimo. Teisiamasis kaltu neprisipažino. Teisme jis sakė: „Gyniau Bažnyčią ir tikėjimą“.
Tuo tarpu Viduklėje kiekvieno mėnesio 26-ąją buvo minima jo suėmimo diena. Suvažiavę kunigai aukodavo šv. Mišias, sakydavo pamokslus, tikintieji eidavo Kryžiaus kelius. Paskui visi važiuodavo pas Algirdą ir Virginiją Sopranus vakarienei. Kagėbistai pradurdavo automobilių padangas, bandydavo sulaikyti, bet žmonės nebijojo. „Tai vienas gražiausių Viduklės parapijiečių žygdarbių. Beje, po mano arešto pogrindžio kunigas Jonas Boruta SJ (dabar vyskupas), man talkinęs, liko Viduklėje ir patarnavo tikintiesiems. Naktį jį saugojo vyrai, dieną – moterys“, – sako mons. A. Svarinskas.
Po penkerių su puse metų kalinimo kun. A. Svarinskas paleidžiamas iš lagerio su sąlyga, kad Lietuvoje negyvens. „Tai 1988 metais JAV prezidentas Ronaldas Reiganas lankydamasis Maskvoje mane išplėšė iš M. Gorbačiovo rankų“, – įsitikinęs A. Svarinskas. Sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose iš viso praleidęs dvidešimt dvejus metus, tris kartus suimtas, penkis kartus teistas kunigas 1988-ųjų liepą Lietuvoje buvo sutiktas labai šiltai. Nepamirštamas susitikimas Viduklėje. Žmonių rankose – trispalvės vėliavėlės. Monsinjoras dalijasi prisiminimais: „Tada Viduklės bažnyčioje sakiau: „Kas bijote kančios, vėliavėles įsikiškite į kišenes. Kas nebijote, turėkite rankose“. Nešini vėliavėlėmis jauni žmonės ėjo prie didžiojo altoriaus, kur buvo pastatytas mikrofonas, ir sakė: „Lietuvos aš neišduosiu“. Už šią priesaiką kiekvieną jų pabučiavau. Tas viešas pareiškimas užtruko ilgai, bet išliko atmintyje ir istorijoje“.
Teko vykdyti okupantų sąlygas – išvykti iš Lietuvos. Pasirinko Vokietiją. Apkeliavo daugelį pasaulio šalių, bendravo su ten gyvenančiais lietuviais, net vienuolika kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliu II; susitikęs su buvusiu JAV prezidentu R. Reiganu, kalbėjosi pusvalandį. Po dvejų metų grįžo į Lietuvą ir įsitraukė į kunkuliuojantį gyvenimą. LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas dimisijos pulkininkas, Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionas… Tokias oficialias pareigas jam teko eiti.
Mons. A. Svarinskas sako visą gyvenimą jaučiantis laiko stoką. Darbų užmojai dideli. Visose parapijose, kur teko klebonauti, jis žmones bandė atpratinti nuo girtavimo. „Per laidotuves, 30-osios dienos šv. Mišias ir metines reikalavau nevartoti jokio alkoholio. Žmonės pakluso. Jei žmonės sulaužo savo pažadą ir vartoja alkoholį, tai 30-osios dienos  ir metinių šv. Mišios laikomos skaitytos, be jokių iškilmių. Mirusysis nenuskriaudžiamas, nes šv. Mišios yra vienodos vertės“, – sako monsinjoras.
Prieš dešimt metų mons. A. Svarinsko iniciatyva pradėtas kurti Didžiosios kovos apygardos partizanų parkas prie Vidiškių. Vieta puiki: per parką teka trys upės – į Šventąją suteka Mūšia ir Siesartis, eina plentas Zarasai-Kaunas. Gražiai sutvarkytas Mūšios krantas, čia įkurtos kalvarijos: pastatyta keturiolika didelių meniškų kryžių. Dvi rinktinės, A ir B, turėjo po šešis batalionus. Taigi kiekvienam batalionui skirta po vieną kryžių. Tryliktas kryžius skirtas apygardos vadams: Jonui Misiūnui-Žaliajam Velniui, majorui Alfonsui Morkūnui-Serbentai ir Plienui. 14-asis Prisikėlimo kryžius skirtas Tautos atgimimui. Žmonės eina Kryžiaus kelius, meldžiasi. Centrinėje aikštėje pastatyti dar trys kryžiai: Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II, Ronaldui Reiganui ir Povilui Plechavičiui (padarytas, bet dar nepastatytas).
Mons. A. Svarinsko rūpesčiu įamžintos partizanų žūties vietos Ukmergėje, Žemaitkiemyje, Varžose, Deltuvoje, prie Taujėnų ir kitur.
Mons. A. Svarinską matome kone kiekviename patriotiniame renginyje. Tai ne pasyvus klausytojas. Jis visada taria svarų, teisingą žodį, prie kurio jau nebėra ką bepridėti. „Kiekvienas katalikas privalo turėti aiškią viziją: mes kuriame naują, laisvą, demokratišką, šventą ir šviesią Lietuvą. Kiekvieną dieną, o ypač vakarais, pabaigę dienos darbus, melskime Dievo stebuklo. Dirbkime ir kovokime vardan Lietuvos“, – ragina mus monsinjoras.
Mons. A. Svarinskui lagerių Galgotoje teko sutikti daug įdomių žmonių – dvasininkų ir pasauliečių. Apie juos mielai pasakoja. Apie Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios hierarchą arkivyskupą Josifą Slipį, popiežiaus pakeltą kardinolu, sako: „Tai buvo ypatingas žmogus, ypatingas dvasininkas“. Apie generolą Joną Juodišių: „Tai buvo tiesus kariškis ir lageryje, ir Lietuvoje. Jaunimui jis buvo gražus pavyzdys: tylus, ramus, besišypsantis, nuolat melsdavosi. Iškankinti jaunuoliai, sergantys džiova, sakydavo, kad jei kas iš Lietuvos karininkų pateks į dangų, jis bus pirmas. Man tuomet jaunam žmogui, besiruošiančiam tapti kunigu, patiko gyvas lietuvio inteligento tikėjimas“. Beje, generolui J. Juodišiui mons. A. Svarinskas yra surengęs gražių paminėjimų.
Paklausėme mons. A. Svarinsko, ar jis pakartotų savo gyvenimą, skirtą Bažnyčios ir tėvynės labui. Išgirdome atsakymą: „Nuėjau ilgą ir sunkų gyvenimo kelią, bet nesigailiu. Jei reikėtų rinktis iš naujo, pasirinkčiau tik šį kelią. Jis man buvo duotas paties Dievo. Kiek sugebėjau, mokėjau, stengiausi sąžiningai atlikti savo misiją“. Ir su jam būdingu humoru priduria: „Buvo geri laikai, deja, greitai praėjo“.
Mes jubiliejaus proga sakome: „Gerbiamas Monsinjore, būkite su mumis ilgai ilgai. Mums saugiau ir ramiau gyventi, kai esate šalia“.

Nuotraukoje: Jubiliatas Mons. A. Svarinskas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra