Bangų mūšos trėmimų metinės – prisiminkime ir pagerbkime aukas ir išlikusius

Autorius: Data: 2012-03-30, 09:25 Spausdinti

Europos Parlamento narė Radvilė MORKŪNAITĖ

Šiomis dienomis minime operacijos „Priboj“ (Bangų mūša) 63-iasias metines. Tai buvo tik vienas iš serijos okupacinės valdžios su vietos pagalbininkais 1945–1951 m. įvykdytų trėmimų, kuriems visiems buvo būdingas žiaurumas, beatodairiškumas, fundamentalių žmogaus teisių ir orumo pamynimas, tačiau ypač masiškas. Sovietų kariuomenės ir slaptųjų tarnybų sukelta bangų mūša, tikėtasi, nušluos Baltijos šalių laisvės troškimą.

Aukščiausiame Sovietų Sąjungos politiniame organe SSSR Ministrų Taryboje aprobuota operacija, smulkmeniškai suplanuota SSRS MGB kartu su trijų Baltijos šalių sovietinėmis respublikinėmis valdžiomis – Ministrų tarybomis ir Komunistų partijos Centriniais komitetais, buvo ypač slepiama. Prisidengus, esą karinėmis pratybomis, trijose Baltijos valstybėse buvo mobilizuotos dvi pilnos kariuomenės divizijos, daugiau nei 21 206 karių ir 18 387 vietiniai pagalbininkai, kurie talkininkavo sudarant „buožių“ ir „liaudies priešų“ šeimų sąrašus. Be 8 422 sunkvežimių, specialiam kontingentui Baltijos šalyse telkti buvo paskirta 118 geležinkelio stočių, į kurias buvo pristatyti 4 437 gyvuliniai vagonai.

Operacija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje prasidėjo koordinuotai – kovo 25 d. 6 ryto. Per kelias dienas planas buvo viršytas, suimta daugiau nei planuota. O tiems, kuriems pavyko išvengti suėmimo pirmą kartą, buvo surengtas antras etapas – balandžio 10-20 dienomis. Galiausiai, per operaciją Priboj į tremtį iš trijų Baltijos valstybių buvo išvežta beveik 95 tūkst. žmonių. Beveik 73 proc. jų buvo moterys ir vaikai iki 16 metų. Taip buvo įvykdytas kruopščiai apgalvotas ir suplanuotas Baltijos tautų naikinimo planas.

Iš liudininko prisiminimų: „Trėmimo operacijos prasidėdavo dar saulei nepatekėjus. Operatyvinės grupės apsupdavo ištrėmimui skirtos šeimos namus, į juos įsiverždavo, perskaitydavo trumpą raštą, kad šeimininkas dešimčiai metų ištremiamas, nors niekada nebuvo nurodoma, už ką. Ištremiamiems leisdavo pasiimti maisto ir drabužių ne daugiau 100 kg, bet grupių viršininkai kartais juos išvarydavo beveik be nieko.“

Tremčiai pasmerktų šeimų liudijimai puikiai atskleisti ir Rutos Sepetys knygoje „Tarp pilkų debesų“. Labai norėčiau dar šį pavasarį surengti kolegoms europarlamentarams šios ypatingos knygos pristatymą ir susitikimą su šia pačia autore.

Įvykiai ir liudijimai, apie kuriuos kalbame šiandien – neatskiriama Baltijos šalių dramatiškos istorijos dalis. Turime padaryti viską, ką galime, kad tokie liudijimai būtų užfiksuoti ir išsaugoti. Ir kad Baltijos šalių okupacijos laikotarpis būtų sąmoningai ir giliai suprastas jaunosios kartos ir visoje susivienijusioje Europoje.

2012 m. kovo 28 d. šią datą paminėjome Europos Sąjungos sostine vadinamame Briuselyje, Europos Parlamente. Plenarinio EP posėdžio metu pakviečiau Europos Parlamento narius prisiminti  1949 m. masinių trėmimų aukas. Atkreipiau europarlamentarų dėmesį, kad kol viena Europos dalis gydėsi Antrojo Pasaulinio karo žaizdas, kitoje jos dalyje žmonių kančios tęsėsi, ir apie pastaruosius faktus likusioje Europos dalyje vis dar per mažai žinoma. Paraginau kolegas giliau susipažinti su ilgai po griežčiausio slaptumo uždanga laikyta istorijos puse. Manau, kad būtų labai svarbu šių istorinių momentų aptarimui skirti dėmesio mokyklų programose visoje Europos Sąjungoje, kad jauni žmonės žinotų pilną savo ne taip senai padalinto kontinento istoriją ir kainą, kurią teko ilgus dešimtmečius mokėti kovoje už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises.

Kartu su Latvijos Europos Parlamento nare Sandra Kalniete, kuri pati yra gimusi tremtyje Sibire, ta patį vakarą kolegoms Europos Parlamento nariams, jų padėjėjams, visų Europos institucijų darbuotojams ir Briuselio lietuviams surengėme dokumentinio filmo „Ledo vaikai“ peržiūrą. Jis pasakoja vaikų, kurie buvo ištremti sovietų teroro metais iš Baltijos valstybių arba gimė tremtyje, likimo istoriją. Filme vaizduojami tie, kurie kentė tremtį prie Laptevų jūros, išgyveno ten nežmoniškas sąlygas, tačiau sugrįžo į Tėvynę.

Džiaugiuosi, kad šis renginys sulaukė didelio susidomėjimo. Tai ženklas, kad istorinės atminties išsaugojimo ir Europos istorijų sutaikymo svarba vis geriau suprantama. Mano įsitikinimu, gilesnis supratimas, kas iš tiesų vyko už Geležinės uždangos, kokias represijas vykdė Sovietų Sąjungos teroro sistema iki pat paskutinės savo gyvavimo minutės, būtų padėjęs išvengti kai kurių klaidų šiandien, kaip kad nutiko visiems gerai žinomu Michailas Golovatovo, kaltinamo nusikaltimais žmoniškumui, įvykdytais per Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje, atveju.

Vis daugiau supratimo ir, tuo pačiu, susirūpinimo istorinės atminties išsaugojimu (apie Laisvės kovų sąjūdį, trėmimus, politines represijas) pavyksta sulaukti ir namuose, Lietuvoje. Per daugiau nei du dešimtmečius buvo bandoma kai ką daryti ne visiškai sėkmingai liustracijos, slaptųjų tarnybų archyvų išviešinimo, gyvųjų liudininkų atsiminimų rinkimo klausimais. Tačiau reikia dėti dar daugiau pastangų, kad sujungtume smulkiąsias privačiomis pastangomis vykdomas iniciatyvas, suspėtume išsaugoti ir plačiai paskleisti gyvąją atmintį, suformuotume aiškią valstybės istorinės atminties politiką, stiprintume ją ir pasirūpintume šio palikimo patraukliu pristatymu vaikams ir jaunimui, taip pat neabejotinai svarbu siekti, kad kuo daugiau užsienio piliečių turėtų galimybę susipažinti su sunkiąja Europos istorijos puse. Laikas bėga ne mūsų naudai, tad džiaugiuosi, kad pastaruoju metu pavyko suaktyvinti diskusijas kai kuriomis iš temų.

Bene svarbiausias pasiekimas – pradėjusi dirbti Vyriausybės darbo grupė, kuriai pavesta pateikti pasiūlymus dėl Lietuvoje veikiančių tremties ir rezistencijos muziejų likimo, jų sukauptų archyvų ir pažintinių programų. Diskusijos darbo grupėje rodo, kad problemos egzistavimas yra labai gerai suprantamas ir pripažįstamas. Atsakingos institucijos ir organizacijos rodo daug geranoriškumo ir yra pasirengę visokeriopai bendradarbiauti. Vis tik aiškėja, jog problemos šaknys ir tuo pačiu sprendimo būdas yra vienas – iki šiol neegzistavęs ir turintis atsirasti „savininkas“, t. y. viena institucija ar organizacija, kuri imtųsi koordinacinio vaidmens visoje Lietuvoje. Ir darbo jai būtų tikrai daug, jos vykdomą veiklą, aišku, turėtų globoti valstybė.

Mano svajonėse – vizija, kai visoje Lietuvoje veiktų gerai infrastruktūriškai paruoštas pažintinis tremties ir rezistencijos vietų, objektų, muziejų ir pažintinių maršrutų tinklas visoje Lietuvoje. Kad mokyklos, universitetai, užsienio svečiai panorę galėtų laisvai ir lengvai pasiekti informaciją apie mūsų tautai svarbius istorinius momentus tiek virtualiai, tiek turistiniuose informacijos biuruose. Kad būtų paruošti patrauklūs ir visoms amžiaus bei interesų grupėms pritaikyti pažintiniai maršrutai ir lankytinos vietos.

Su interneto dienraščiu Bernardinai.lt, tikriausiai vieninteliu internetinės žiniasklaidos portalu, turinčiu atskirą skiltį, skirtą istorinei atminčiai, nusprendėme pasigilinti į istorinės atminties išsaugojimo problemas. Ką tik dieną išvydo pirmasis, pagal bendrą iniciatyvą, kuria norime supažindinti visuomenę su tremties ir rezistencijos muziejų istorija, jų šiandieninėmis bėdomis ir iššūkiais, išskirtiniais eksponatais, jų įkūrėjais ir globėjais, parengtas reportažas(http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-03-26-issaugoti-istorija/79306). Kviečiu Jus susipažinti su Kauno tremties ir rezistencijos muziejumi, kuris neseniai buvo prijungtas prie Kauno miesto muziejaus ir virto tremties ir rezistencijos ekspozicija.

Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į pastaruoju metu padažnėjusius bandymus revizuoti ar kvestionuoti Laisvės kovų istoriją ir pasėti abejones karių savanorių ir kitų Laisvės kovos dalyvių atminimu. Klausimų kėlimas istorijoje yra geras dalykas – jei jie kyla iš nuoširdaus smalsumo, noro įsigilinti, pažinti. Jei klaidinantys duomenys ir faktais neparemtos interpretacijos yra pateikiamos kaip kaltinimai valstybei ir apsiginti nebegalintiems žuvusiesiems – tokie atvejai turi būti labai rimtai išnagrinėti. Tikiuosi, kad atitinkamos institucijos nedels pateikti savo objektyvius ir išsamius tokių atvejų vertinimus.

http://morkunaite.wordpress.com/

EP: Radvilė Morkūnaitė , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra