Banditus turi gaudyti policija, o melagius?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kolegoms, artimiesiems gūžčiojant pečiais dėl priesaiką pažeidusio veikėjo mestos purvo gniūžtės, jaučiuosi kiek sutrikusi ir aš. Gali būti, kad panašiai jaučiasi vidury dienos gatvėje užpultas žmogus.
 
Dvidešimt metų politikoje turėjo užgrūdinti, bet nenorėčiau, kad mes Lietuvoje užsigrūdintume nekreipti dėmesio melą. Deja, melas kol kas apsukresnis nei tiesa, jis greitai patenka į laikraščių, interneto portalų antraštes ir net žmogus, turintis galimybes per spaudą atsakyti, pasijunta pagautas keistos ir nesuvaldomos srovės.
 
Prieš dešimtį metų buvau pakviesta į švedų konservatorių suvažiavimą vienoje šiaurinių provincijų.Ta proga politikai surengė gražų renginį miesto žmonėms centriniame parke, jau turėjo prasidėti lyderių kalbos, o į parką netikėtai įžygiuoja raudonos, juodos antiglobalistų, anarchistų, komunistų vėliavos, kyla nedidelis šurmulys. Klausiu rengėjų – kas dabar bus, juk renginys sužlugdytas, žmonės per televizijas ir laikraščius gaus tik tą vienintelę žinią? O jie nekreipia dėmesio, sako, mūsų spauda patyrusi, tikrai neplatins to, kas nėra šio renginio esmė. Ir tikrai – nei televizijose vakare, nei laikraščiuose rytą nepamačiau rėkiančių antraščių, tik vieną eilutę, kad ir tokie veikėjai buvo atėję.
 
Dažnai galvoju, kodėl meluojančiajam, šmeižiančiajam erdvės veikti vis dar tiek daug? Kodėl Vakarų demokratijose meluojantis politikas, žurnalistas neturi jokių perspektyvų, o čia – atviri eteriai ir pirmieji puslapiai?
 
Pirmą melo politikoje krikštą gavau, dalyvaudama pirmuosiuose laisvuose rinkimuose devyniasdešimtaisiais. Tuomet, kaip vėliau sužinojau, vietinis Pasvalio KGB, gavęs užduotį stabdyti Sąjūdžio kandidatus, uoliai kartu su kompartijos veikėjais platino per kaimus ir miestelius pačių sukurptą melą, neva, jei mane žmonės rinks, pabėgsiu į užsienį pas kažkokį meilužį, neva esu buvusi komjaunimo sekretore ir dar daugybę visokių nesąmonių. Sąjūdžio bangos tuomet melu nepavyko sustabdyti, tačiau iki šiol nepavyko sustabdyti ir paties melo srovių.
 
Tos srovės visada sustiprėja, kai buvusi sovietinė ar jos patirtį mikliai perėmusi jaunesnė nomenklatūra netenka valdžios – taip buvo atėjus Sąjūdžiui, vėliau -Tėvynės sąjungai 1996-aisiais, dabar – vėl, kai bandom iš esmės keisti kurį laiką labai kreivai mūrytus valstybės kontūrus.
 
Jaunimas gal jau ir nežino, kad Vytauto Landsbergio, pirmojo atkurtos valstybės vadovo juodinimas praėjusį dešimtmetį buvo toks šiurpus, kad nesinorėtų nė prisiminti, jei tai nebūtų taip panašu į šias dienas. Tuomet per visą kraštą buvo paleistos kalbos apie jo paslėptus turtus Šveicarijoje, apie norvegų jam suteiktą premiją, kurios nė vienas centas nenuėjo į profesoriaus asmeninę piniginę. Žmogus buvo apjuodintas bjauriais įtarinėjimais ir nieko bendra su realybe neturinčiais skandalais.
 
Kai dabar rytą klausausi spaudos apžvalgos, jaučiuosi lyg nepriklausomybės atkūrimo laikais, tik vietoj tuomet juodinto Landsbergio – Kubiliaus pavardė. O stilius ir metodai beveik nepasikeitę.
 
Vėliau, bandant pradėti veržtis iš Rusijos energetinės priklausomybės, sukelta klaiki isterija dėl Mažeikių naftos, nors galutinis rezultatas buvo tikrai geras – gamykla išgelbėta nuo žlugimo, o valstybei priklausiusios akcijos vien 2006 metais buvo parduotos net už 2,2 mlrd. Lt.
 
Kai retkarčiais per TV turiu galimybę pasižiūrėti Rūtos Grinevičiūtės laidas, visada prisimenu savo pirmąjį susidūrimą su ja dar 1991m., kai ji dirbo tuomet tik ką pavadinimą pakeitusiame „Lietuvos ryte“. Saločių pasienyje lankant mūsų naujuosius pareigūnus, užgriuvo Rygos OMON-as. Sudegino laikiną vagonėlį, paleido automato serijas į mano mašiną. Apie įvykį pranešiau Aukščiausiajai Tarybai, buvo tikrai svarbu. Tačiau R. Grinevičiūtės žinia per laikraštį buvo tokia: piktavaliai žmonės pradūrė vienos deputatės automobilio padangas. Net melu negali apkaltint – ir OMON-as tikrai piktavalis, ir padangas pradūrė… Beje, dar išsityčiojo, kad dėl tokio menkniekio buvo sukelta isterija.
 
Kai kas sakys, ar beverta prisiminti, žiūrėkim, kas vyksta dabar. Bet todėl ir verta, kad visa tai tebevyksta ir dabar. Dėl tokių pat neteisybių susirūpinę žmonės, jaučiu, sakys – juk jūs valdžia, tad nedejuokit, darykit!
 
Prisipažinsiu, nežinau, ką daryt. Žinau, kad banditus gatvėje turi gaudyti policija. O melagius?
 
Seimo TS-LKD frakcijos Viešųjų ryšių tarnyba
Tel. (8-5) 239 6275, tsfrakcija@lrs.lt
 
Nuotraukoje: Seimo narė, KAM ministrė R. Juknevičienė

Voruta. – 2010, lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra