Baltųjų gandrų poetas, publicistas ir fotografas Eugenijus Skipitis

Autorius: Data: 2013-11-05, 09:45 Spausdinti

Žinomas Lietuvoje žurnalistas, fotografas Eugenijus Skipitis iš Bitėnų (Pagėgių sav.) 2012 m. balandį minėjo gražų savo 60-ties metų jubiliejų. Ta proga buvo surengta jo fotografijų paroda ir kūrybos vakaras Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje. „Voruta“ irgi nori prisidėti prie Mažosios Lietuvos kūrėjo, poeto, eseisto ir fotografo pagerbimo.

Pernai jubiliatui nusiuntėme klausimus, o šiemet rugpjūčio 10 d. nuvykome į svečius ir pokalbį įrašėme diktofonu. Tądien Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejuje Bitėnuose paminėtos 155-osios M. Jankaus gimimo metinės.

„Voruta“: Taigi neieškosime Tavo biografijos žinynuose, internete ar kur kitur, o tiesiog paklausime, kur išvydai pasaulį ir kokioje šeimoje atėjai į šią žemę?

E. S.: Gimiau Šeduvoje, paprastų žmonių šeimoje. Tėvas buvo paprastas darbininkas, o mama, manau, buvo talentinga, bent taip sako ją pažinoję šeduviai. Mirė labai jauna. Anksti likau našlaitis. Vaikystė prabėgo pas senelius, mamos tėvus – Valeriją ir Dominyką Valavičius. Jų gyvenimas buvo sunkus, pažymėtas ankstyvomis vaikų netektimis. Močiutė buvo labai stipri moteris, gera šeimininkė, puiki pasakotoja, dainininkė ir kaimo giedotoja. Turiu jaunesnį brolį Albertą, kuriam linkiu sugauti auksinę žuvelę Alytaus krašto vandenyse. Gal Dusios ežere, su kuriuo susietas mano šeimos gyvenimas. Netoli garsaus Dzūkijos ežero yra Stebulių kaimas, kuriame prasideda mano žmonos Giedrės šaknys. Simno kapinėse guli jos seneliai Paulina ir Juozapas Stakvilevičiai. Gal dabar garsus etnografinis Kleboniškių kaimas, gal sparnais mojantis vėjo malūnas, gal malūnininko Prano Zenkevičiaus žmonos kepti pyragai, o gal vaikystėje išbėgiotas dabar tulpėmis ir spindinčiais tvenkiniais garsėjantis Burbiškio dvaras atvedė mane po lietuviškos kultūros pastoge. Ačiū likimui, kad ten turiu savo bičiulį, šio gražaus komplekso puoselėtoją Egidijų Prascevičių, su kuriuo kartais pasimatom, o dar rečiau pasišnekam. Abu neturim laiko ilgesniam pasisėdėjimui.

Turi garsią pavardę, visuose žinynuose ir enciklopedijose yra žinomas Rapolas Skipitis, malonėki papasakoti apie savo giminę.

Rapolas Skipitis - advokatas, nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, Pasaulio lietuvių I kongreso iniciatorius, organizatorius ir jo pirmininkas. Sovietinei valdžiai nebuvo palanki asmenybė. Dėl po karo sudėtingai susiklosčiusių aplinkybių apie giminystės ryšius šeimoje kažkodėl nekalbėjome. Nuo Rapolo Skipičio gimtojo Baukų kaimo iki Šeduvos yra kokie 7 km. Kadangi ši pavardė yra gan paplitusi Šeduvos apylinkėse, galimas dalykas, kad kokie nors kraujo ryšiai sieja ir su garsiuoju advokatu. Šeduvos kapinėse yra kuklus partizano Zigmo Skipičio kapas. Istorikas Vytenis Almonaitis domėjosi, kas mane sieja su šia pavarde. Baltų dėmių daug mano giminės genealoginiame medyje. Rapolas Skipitis artimai bendravo su Martynu Jankumi. Darau prielaidą, kad mano atsiradimas Bitėnuose ir darbas M. Jankaus muziejuje nėra atsitiktinis. Studijuodamas Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume susipažinau su tragiško likimo poetu Antanu Kalanavičiumi. Kartą į „Nemuno“ redakciją abu kartu nunešėme savo eilėraščius. Buvau paklaustas, kas mane sieja su Rapolu Skipičiu. Mano eilėraščių nespausdino, turbūt todėl, kad esu Skipitis, o Antano, kad jis buvo Kalanavičius. Sėdėjome su Antanu Žaliakalnyje, jo didelio kiemo kampe ir supratome, kad jauniems poetams neužtenka gerti vyną, bet reikia skaityti ir Šventąjį raštą. Ir skaitėme, atskirai, toli vienas nuo kito. Rapolo Skipičio knygos į Bitėnus atėjo irgi netikėtai. Jas atvežė ir paskolino ūkininkas nuo Šakių – Antanas Matijošaitis.

Gyveni ir kuri šventoje vietoje – Rambyne. Kurgi sutikai išrinktąją Giedrę Stakvilevičiūtę, nuo ko viskas prasidėjo?

Giedrę sutikau Klaipėdoje per Pranciškaus ir Vilmos Tarabildų vestuves. Iškilmių proga jai paskaičiau kelis savo eilėraščius, tačiau po draugo vestuvių mūsų poetinė pažintis nutrūko. Atsimenu, kad Giedrės kalba buvo minkšta ir graži. Tą gali patvirtinti dabar po žvaigždes vaikščiojantis poetas-marinistas Vytautas Brencius, nebūties fotografijoje užsisklendęs fotografas Algirdas Jankūnas ar ką tik pro likimo duris išėjęs prozininkas Rimas Černiauskas. Trumpiau ar ilgiau abu drauge bendravome su šiais žmonėmis. Atėjo toks laikas, kai mes su Giedre dar kartą susitikome, ši kartą ilgam – 30-čiai metų. Jeigu likimas neiškirs, gal dar pratempsime kokį dešimtmetį ar daugiau. Vaikams mes patinkame tiek, kiek sugebame parodyti, kad jie šalia mūsų gali būti laimingi, matydami mūsų perskaitytas knygas ar nuveiktus kuklius darbus. Giedrės brolis Gintaras gyveno Juknaičiuose. Buvau pakviestas į svečius. Svečiuose buvo ir Giedrės močiutė Paulina Stakvilevičienė: raštinga ir iškalbi dzūkė. Taip jau išėjo, kad pirmiausia patikau močiutei. Matyt, močiutės simpatijų paskatinta šeimos taryba nusprendė, jog esu tinkamas žento pareigoms.

Kūrėjams, o Tu neabejotinai toks esi, užduodami klausimai – kada parašei pirmą eilėraštį, kada pagaminai pirmą nuotrauką?

Mokiausi Dembavos aštuonmetėje mokykloje. Nežinau, kada parašiau pirmą eilėraštį, bet, galvoju, kad jis buvo skirtas mano istorijos mokytojai Aldonai Valterienei. Gyvenimas man buvo ir yra palankus. Paauglystėje susipažinau su talentingu prozos meistru Antanu Čalnariu. Jis mokėjo uždegti rašymui ir netradiciniam požiūriui į literatūrą. „Rašytojas ne iš kablelių ir daugtaškių sudėliotas. Svarbiausia turėti ką pasakyti“, – teigė jis. Į kitus klausimus atsakymus reikėjo susirasti pačiam. Buvo kas padeda. Grafikos paslapčių išmokė Gerutis Kalpokas, į tapybos pažinimą atvedė Osvaldas Jablonskis ir Antanas Martinaitis, pirmuosius eilėraščius skaitė ir braukė Algimantas Mikuta, Aleksas Dabulskis, Mykolas Karčiauskas. Geras knygas skaityti mokė lituanistė Eugenija Lašienė, Modrio Tenisono pantomimos teatro aktorius, vėliau Maskvos plastikos teatro režisierius Giedrius Mackevičius, filosofai Aleksandras Jasmontas ir Vaidas Matonis, kultūrologas Vytautas Rubavičius. Ačiū jiems, kad išmokė reiklumo sau. Gal dėl to iki šiol dar nėra prastos Eugenijaus Skipičio knygos. Geros irgi.

Abu su Giedre esate kūrėjai. Jūs gyvenote Klaipėdoje, ir sūnus, regis, ten gimė, kokie keliai atvedė į Rambyną, į Bitėnus?

Mano sūnus Mindaugas gal net labiau myli Rambyną nei aš. Jis yra šios žemės vaikas, užaugęs su senelio pasaka apie pragaišintą karaliaus dvarą, vaikystėje bijojęs „Džerkočio“ (toks senelio sugalvotas personažas saugojęs jo vaikaičius nuo blogų darbų), per šienapjūtę tobulai išmokęs vaikyti debesis. Ant Rambyno kalno mielo ir gero pasaulio pažinimo suteikė Giedrės tėvai – Marija ir Algirdas Stakvilevičiai. Pas juos, pasidalindami darbais ir buitimi, mes praleisdavome vasaras. Vienos vasaros pasiūlymas buvo gana netikėtas. Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė pasiūlė dirbti Martyno Jankaus muziejuje. Netikėtai atsivėrusios kultūrinės erdvės sugeneravo naują veiklos pobūdį.

Esi publicistas ir fotografas. Kas Tavo kūrybinėje sieloje daugiau vyrauja: publicistika ar fotografija?

Nemanau, kad esu didelis menininkas, gal daugiau amatininkas. Bet stengiuosi savo amatą padaryti pastebimą, įdomų, estetišką. Fotografija – tai nuolat kintančios gyvenimo peripetijos. Už jų atradimą turėčiau padėkoti buvusiam „Lietuvos žinių“ atsakingam sekretoriui Anatolijui Jakimovui ir redaktorei Valei Čeplevičiūtė, kurie mane atrado kaip žurnalistą. Šį tą parašydavau į „Lietuvos žinias“. Vieną dieną redaktorė paskambino ir pasakė, kad Tauragėje steigia „Lietuvos žinių“ biurą. Pasiūlė jame dirbti. Šis darbas man davė nemažai gyvenimiškos patirties, atidesnio ir profesionalesnio požiūrio į fotografiją. Atradau dar vieną pomėgį, kuris nevargina.

Turi daugybę pažįstamų, draugų, kolegų visoje Lietuvoje, daug išmanai apie valdžios darbus, moki kandžiai aprašyti valdžios išdaigas, gal vis dėlto pasakytum savo požiūrį į valdžią?

Mano manymu, pagrindinis dalykas – mes nemokame valdyti valdžios. Tie, kurie rinkimuose dalyvauja už pinigus, po rinkimų jaučiasi atlikę savo pilietinę pareiga, o tie, kurie balsavo diktuojami sąžinės jaučiasi pralaimėję. Jei mes būtume stipri bendruomenė, aktyvi tauta tuomet ir valdžia su mumis kitaip elgtųsi. Dabar panašu, kad situaciją gali pakeisti tik Naujieji Pilėnai. Iš baudžiavos atėjęs tas prakeiktas nuolankumas vis dar tūno mumyse. Kaip kitaip galima suprasti tautos baimę pastovėti prieš vidinius savo priešus. Atrodo, dar taip neseniai buvome susitelkę, nepagraužti pavydo, nesuskaldyti į partinius klanus ar socialines grupes. Valdžiai ir tautai reikia pasveikti. Panašu, kad valdžia nusisukusi nuo savo pranašų vis dažniau pasiduoda svetimų fariziejų išminčiai.

Aštuonerius metus kartu su Giedre atidavėte Martyno Jankaus muziejaus veiklai, lietuvininkų populiarinimui, esate Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojai, padarėte nesuskaičiuojamai daug, tapote M. Jankaus premijos laureatais, inicijavai Mažosios Lietuvos paveikslų sodo sukūrimą, daugelio parodų ir leidinių atsiradimą. O pasakyki vis dėlto dabar kas nors spaudžia širdį?

Širdį užgula akmuo, kai pamatai kaip nyksta mūsų kultūros paveldas šiapus ir anapus Nemuno. Ar tik kuklios lentos ant nušiurusio pastato Ragainėje vertas Martynas Mažvydas, ar spaustuvininkas Enys Jagomastas Tilžėje? O kur kiti mūsų kultūros ir raštijos šviesulių ženklai? Šiemet surengiau dvi fotografijų parodas Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje). Vieną Tilžės (Sovetsko) katalikų bažnyčioje „Vydūnas. Laikas ir žmonės“, o kitą – Lazdėnuose (Krasnoznamenskas) „Rambyno peizažai“. Susitikimų su žiūrovais metu pastebėjau, kad turime aktyviau bendrauti su kaimynais, o ypač su ten gyvenančiais lietuviais. Mes tiesiog su jais nesikalbame, esam užsidarę kažkokiame abejingumo kiaute. Mes nemokame savęs pateikti. Kultūrinio spinduliavimo yra per mažai. Tilžės istorijos muziejuje prof. Vytautas Landsbergis šiemet pristatė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Nesugriuvo karalienės Luizos tiltas, kai jis per jį važiavo. Turbūt nesugrius, kai važiuos ir kitas garsus politikas ar menininkas.

Jūs abu kartu su Giedre esate puikūs publicistai. Kai parašai savo kūrinį, ar jį duodi paskaityti Giedrei, ir atvirkščiai, kai Giedrė parašo, ar Tu perskaitai?

Mes bendradarbiaujame, skaitome vienas kito straipsnius, kartais net pasiginčijame. Nėra kūrybinės ugnies be dūmų.

Jau seniai, kai tik susipažinome, Tave raginau išleisti savo poezijos arba fotografijos knygą, dabar tarsi ir sutarėme išleisti tavo publicistikos knygą. Kodėl neplanavai to padaryti anksčiau?

Noriu, kad tai būtų įdomi knyga, kad atspindėtų šio krašto kultūros vertybės. Ji turėtų apimti mano kai kuriuos kūrybos etapus, sujungti kelis žanrus. O tai padaryti nėra taip lengva, reikia idealiai apmąstyti koncepciją: turėtų būti ir eilėraščių, ir fotografijos, ir eseistikos. Knygai – kaip kūrybinei gyvenimo ataskaitai – reikia prinokti, pribręsti.

Žinau, kad didelis Tavo kūrinys yra Mažosios Lietuvos paveikslų sodas. Kas per idėja ir kaip ji išsivystė?

Mažosios Lietuvos paveikslų sodas gimė iš noro gyventi gražiai. Kai 1998 m. atvažiavau dirbti į M. Jankaus muziejų, atstatytas spaustuvės namelis skendėjo šabakštynuose. Pirmiausia į rankas reikėjo imti kastuvą, kirvį, dalgį, o ne lyrą. Tuo metu M. Jankaus muziejaus ekspozicija glaudėsi Bitėnų pradžios mokykloje ir ją prižiūrėjo Birutė ir Kazimieras Žemguliai. Šilutės rajono valdžia buvo pasižadėjusi užbaigti atstatymo darbus, išdažyti patalpas, buvo laiko pasvajoti. Giedrė, sūnus Mindaugas ir aš kibome į darbus. Turėdamas šiokios tokios viešųjų ryšių patirties supratau, kad Martyno Jankaus gyvenimas bei veikla Lietuvoje per menkai žinoma. Pagalvojau, kad galėtų būti sukurta estetinė erdvė leidžianti susipažinti ne tik su šia iškilia asmenybe, bet ir su menu apskritai. 1998-aisiais į Bitėnus atvažiavo Lietuvos televizijos žurnalistė Aušra Kalinauskienė. Aš jai prieš kamerą prasitariau, kad Bitėnuose bus paveikslų sodas. Kadangi pasižadėjau tautai, teko pažadus įgyvendinti.

Nuo sumanymo iki pirmojo plenero praėjo penkeri metai. Vyko derybos, valdžios įtikinėjimai, lėšų paieška. 2003 m. buvome bene pirmieji Lietuvoje, o gal ir Europoje, įgyvendinę galerijos po atviru dangumi idėją. Ją parėmė Pagėgių savivaldybės vadovai ir verslininkai. Vilnietis menotyrininkas Saulius Pilinkus pirmajam plenerui subūrė vilniečius dailininkus – Audrių Gražį, Liną Liandzbergį, Laisvydę Šalčiūtę, Kęstutį Grigaliūną ir klaipėdietį Daną Andriulionį. Minint M. Jankaus 145-ąjį gimimo jubiliejų pirmieji dailininkų darbai buvo pristatyti visuomenei bei susilaukė palankaus vertinimo.

Mažosios Lietuvos paveikslų sodas augo ir plėtėsi kas metai vis pasipuošdamas naujais paveikslais. Būta sėkmių ir nesėkmių. Per dešimtmetį Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos kūrybines interpretacijas čia paliko 34 dailininkai Tarp jų – Aloyzas Stasiulevičius, Angelina Banytė, Juozas Vosylius, Sigutė Ach ir kiti žinomi Lietuvos menininkai. Per Mažosios Lietuvos paveikslų sodo egzistavimo 10-metį nė vienas paveikslas nebuvo suniokotas vandalų. Kas sunyko, tas sunyko arba dėl netinkamai panaudotų tapybos technologijų, arba dėl gamtos poveikio. Ši naujai sukurta estetinė erdvė šalia muziejaus tapo populiari. Tai yra didžiausias rezultatas, kurį buvo galima pasiekti.

Žinau, kad rekonstruojate savo namą Bitėnuose, kada galėtų būti įkurtuvės?

Statybos, kaip ir knygos, turi savo likimą. Neesame didelės piniginės šeimininkai, tad darbai vyksta pagal išgales. Įkurtuvių dar šiek tiek teks palaukti. Jeigu netapsime grabdirbių klientais, jos tikrai įvyks. Turime gražių minčių, tačiau apie jas anksti kalbėti. Esu prietaringas. Sakoma, kad iš garsiai pasakytų planų Dievas juokiasi, o velnias juos sužinoję sugriauna.

Sveikiname, dėkojame už pokalbį. Linkime sėkmės ir Dievo palaimos.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Trakai–Bitėnai–Trakai, 2013 m. rugpjūtis

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. E. Skipitis visada pasiruošęs fotografuoti… Bitėnai

2. 2013 m. rugpjūtis, Bitėnai. Iš kairės: Daiva Ketvirtienė, Giedrė Skipitienė, M. Jankaus vaikaitė Eva (Ieva) Jankutė, Eugenijus Skipitis Martyno Jankaus paveikslų sode

Mažoji Lietuva , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra