Baltarusių poetas Maksimas Tankas apie prieškarinį Vilnių

Autorius: Data: 2012-10-02, 15:35 Spausdinti

Baltarusių poetas Maksimas Tankas apie prieškarinį Vilnių

Vytautas ŽEIMANTAS, Baltarusijos rašytojų sąjungos narys, Vilnius

Maksimas Tankas, vienas iš garsiausių mūsų kaimynų baltarusių poetų, nemažai savo jaunystės metų praleido Vilniuje. Savo eilėraštį „Vilnius“ jis pradeda tokiais žodžiais:

Ši miestą aš pažįstu jau seniai, –

Pilies griuvėsiai kalną apkabino,

Šakas čia klevas išskleidė švelniai

Virš akmeninio sapno Gedimino.

Ir tarp skliautų didingų ir žilų,

Kur siauros gatvės ūžė ir nerimo,

Praeina dainius Lietuvos laukų

Su apsiaustu plačiuoju piligrimo.

Eilėraštyje minimas dainius – Adomas Mickevičius. O straipsnyje „Broliams lietuviams“, paskelbtame 1943 metais „Tiesos“ laikraštyje, M. Tankas teigė, kad jo širdis „pilna meilės Lietuvai, lietuviams, Vilniui – vienam iš gražiausių Baltijos miestų“, kad lietuvius ir baltarusius „jungia ne tik mėlynieji mūsų garbės ir draugystės keliai – Nemunas bei Neris, bet ir seni mūsų tėvų ir protėvių piliakalniai.“

Maksimo Tanko tikrasis vardas ir pavardė – Eugenijus Skurko. Jis gimė 1912 metais Pilkovščinoje, Miadzelių rajone. Baigė Vilniaus baltarusių gimnaziją. Pirmuosius eilėraščius paskelbė Vilniuje 1931 metais. Iki 1939 metų gyveno lenkų okupuotame Vilniuje, dirbo ir bendradarbiavo įvairiuose čia ėjusiuose baltarusių ir lenkų laikraščiuose: „Naša volia“ (Mūsų valia), „Belaruski letapis“ (Baltarusių metraštis), „Run“ (Želmenys), „Kalossia“ (Varpos), „Poprostu“ (Paprastai), kituose. Jis aktyviai kovojo prieš socialinę nelygybę, tautinę priespaudą, gynė nuo lenkų valdininkų baltarusių kalbą, literatūrą, kultūrą, propagavo ją. Todėl ne kartą patyrė Lenkijos policijos represijas, buvo suimtas, teistas, 1932–1934 metais kelis kartus kalėjo Lukiškių kalėjime.

1936 metais Vilniuje išėjusį pirmąjį M. Tanko eilėraščių rinkinį „Etapais“ lenkų valdžia konfiskuoja. Gerai, kad spaustuvininkų dėka dalis tiražo buvo nuslėpta ir išliko. 1937 metais Vilniuje pasirodo nauja jo poezijos knyga „Spanguolių žydėjimas“, 1938 m. trečioji – „Po stiebu“. M. Tankas Vilniuje dar parašo dvi poemas – „Narutis“ (1937) ir „Kalinauskas“ (1938).

1939 metais sovietų kariuomenė užima Vilnių, vėliau perduoda jį Lietuvai. M. Tankas tuos permainingus laikus praleidžia tėviškėje, kaime. Vėliau sovietų, jau kaip žinomas poetas, pakviečiamas į Minską. Karo ir pokario metais M. Tankas išleido per dešimt poezijos knygų, tapo vienas iš populiariausių Baltarusijos poetu, buvo apdovanotas svarbiausiomis tuometinėmis premijomis.

Domėjosi M. Tanko kūryba ir Lietuva. Į lietuvių kalbą jo eilėraščius vertė A. Žukauskas, E. Matuzevičius, A. Churginas, V. Mozūriunas, T. Tilvytis, kiti. Vilniuje jo eilėraščių rinktinė vėl pasirodė tik 1961 metais. Tai buvo į lietuvių kalbą išverstas „Žaibo pėdsakas“, 1986 m išėjo antras jo eilėraščių rinkinys „Gurkšnis vandens“.

Mane labiausia sudomino M. Tanko knyga „Kalendoriaus lapeliai“ (Listki kalandara), pasirodžiusi baltarusių kalba Minske 1967 metais. Knygos įžangoje jis rašė: „Kalendoriaus lapeliai“ – tai fragmentai mano dienoraščio, kuriuos rašiau iki 1939 metų.“ Anot autoriaus, daug Vilniuje rašyto dienoraščio puslapių neišliko, buvo atimti per lenkų policijos kratas, pateko į įvairias teismų bylas.

Kažkas juodai pasidarbavo ir pokario metais. M. Tankas rašo: „Deja, dienoraščiuose, kurie išliko Lietuvos TSR Mokslų Akademijos rankraštine, kažkas pašeimininkavo – išėmė iš jų mano teismo bylų aktus, nuosprendžius, o svarbiausia – kalėjimo lapelius su V.Taulajaus, F.Pestrako ir kitų draugų eilėraščiais, kurie man buvo perduoti 1935-1937 metais. Išliko tik tušti vokai su juose buvusios medžiagos sąrašais“. Kur yra dabar šie dokumentai?

M. Tanko šioje knygoje daug vietos skyrė Vilniui. Štai jo pirmieji įspūdžiai: „Kažkaip greitai pripratau prie Vilniaus. Gal todėl, kad pakraščių gatvės, kuriose aš prisiglaudžiau, mažai kuo skyrėsi nuo kaimo. Vasarą čia gali sutikti arklius, karves, ožkas, išgirsti kaip gieda gaidžiai, rudenį šitos gatvės kvepia šienu, daržais, sodais, beržiniais ir pušiniais dūmais iš kaminų <…> Čia tas, kas eina su reikalais į Pylimo, Didžiąją, Vokiečių, Mickevičiaus (dabar Gedimino pr. – V. Ž.) ar kitas centrines gatves, sako, kad eina į miestą.“

O čia poeto žvilgsnis į miesto centrą: „Aplankiau savo draugus lietuvius Antakalnyje. Grįžtu iš jų vakare. Nebuvo kur skubėti. Įlipau į Gedimino kalną, čia pat Trijų Kryžių kalnas, apvainikuotas gražiu, beveik iš visų miesto kvartalų matomu paminklu. Prie 1863-ųjų metų sukilėlių kapo – turistų grupė. Po kryžiumi – iš medžio padarytas erškėčių vainikas. Saulėlydis ilgai dega Katedros varpinės smaigalyje. Varpinė, tarsi iškeltas tiesuolio pirštas, grasina miestui, kuris leidžiasi į paleistuvystės prietemą, pragarišką spalvotų restoranų, barų, kino teatrų, parduotuvių reklamų ugnies liepsną…“

Įdomiai autorius aprašo ir Kaziuko mugę: „1938. III. 5. Šiandien pats įkarštis Kaziuko mugės – didžiausios Vilniaus mugės, į kurią, kaip girdėti, vien turistų iš Lenkijos ir užsienio atvažiavo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių. Iš smalsumo ir aš perėjau paskui karnavalo eitynes Vokiečių, Vilniaus, Pilies, Karalių gatvėmis, kuriomis pro išpuoštas vitrinas nesibaigiančiu srautu traukė įvairūs vežimai, platformos su „Kaziuko“ širdimis ir dovanomis, verbomis bei įvairiomis kaukėmis. <…> Pasukau į Lukiškių aikštę – patį Kaziuko centrą, į armonikų ritmą, girtas dainuškas, cimbolų skambesį.“

Per Vėlines jis aplanko Rasų kapines: „Buvau užėjęs pažiūrėti kaip švenčiamos Vėlinės Rasų kapinėse. Iškilmingiausia buvo prie J.Lelevelio kapo, kur susirinko su savo vėliavomis visos universiteto korporacijos: Rutenija, Batorija, Vilnenija, Sniadecija, Kresovija, Leonidanija, Pilsudzija ir net Polesija.“

Šis įrašas prašosi dviejų komentarų. Joachimas Lelevelis 1808 metais baigė Vilniaus universitetą, vėliau jame dėstė, tapo profesoriumi. Buvo idėjinis Filomatų draugijos vadovas, todėl caro valdžia jį 1824 metais pašalino iš universiteto. J. Lelevelis buvo 1830–1831 metų sukilimo vyriausybės narys, vėliau emigravo, 1861 metais mirė Paryžiuje, 1929 metais buvo perlaidotas Rasų kapinėse. Todėl suprantamas studentų dėmesys maištingam profesoriui.

Beje, testamentu savo biblioteką ir gausią žemėlapių kolekciją J. Lelevelis paliko perduoti Vilniaus universitetui, kai šis bus atkurtas. Tas palikimas dabar saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Komentaro prašosi ir poeto išvardintos visos studentų korporacijos. Iš jų pavadinimų galima spėti aplink kokias vėliavas ar idėjas būrėsi universiteto studentai. Matosi ir tai, kad tarp jų nebuvo nieko artimo Lietuvai ar lietuviams. Tuometinei lenkų valdžiai rūpėjo turėti ne lietuvišką Vilniaus universitetą. M. Tankas aprašo ir tuo metu tvyrojusią politinę atmosferą. Štai 1936 metų sausio 19 dienos įrašas: „Pastaruoju metu Vilniuje ir įvairiuose apskričių centruose valdžios sluoksniai organizuoja daugiatūkstantinius antilietuviškus mitingus ir demonstracijas, kuriuose sako prakalbas generolai (Asikovskis, Želigovskis), storastos, vaitai, reikalaudami Lietuvos lenkams amnestijos, mokyklų, kalbos laisvės – viso to, ko jie patys nei lietuviams, nei baltarusiams, nei žydams neduoda…“

Balandžio 19 dieną – vėl nerimą keliantis įrašas: „Lvovo gatvę vėl nudažė žmonių kraujas – į juos šaudė policija: Aštuoni žmonės nukauti, apie šimtas sužeistų… Apmečiau „Naša volia“ laikraščiui eilėraštį „Vainikas“, skirtą šiam tragiškam įvykiui. Mačiausi su draugais lietuviais. Pasakojo, kad lenkų valdžia likviduoja visas kultūros ir švietimo įstaigas. Tas pats ir pas mus, baltarusius.“

1936 metų gegužės 12 dieną M. Tankas į savo dienoraštį įrašo tokias eilutes: „Visą pavasarį gražino miestą. Nuo Aušros vartų iki Rasų kapinių nutiesė naują gatvę, išilgai kurios nudažė visus namus ir tvoras. Pastarosiomis dienomis čia išaugo ištisas stiebų miškas, papuoštas vėliavomis ir audeklais, nudažytais „Virtuti militari“ ordino juostų spalvomis. Gatvėse minios mokinių, skautų, šaulių, įvairių delegacijų, kurios atvyko į Pilsudskio širdies laidotuves. Ryšium su šiomis iškilmėmis, kaip girdėti, per miestą perėjo „maištingų“ elementų suėmimo banga. <…> Vilniuje buvo vaidinama kažkokia stabmeldiška misterija, o greičiau komedija su Pilsudskio širdies laidojimu. Politinė prasmė kiekvienam aiški. Su negyvų savo vado relikvijų pagalba jo palikuonys norėjo tvirčiau pririšti prie Belvederio (rūmai Varšuvoje – V. Ž.) nepavergiamus ir neramius kažkokių ten ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių gyvenamus Žespospolitos pakraščius. Stengėsi padaryti tai, ko net pačiam Pilsudskiui su durtuvais ir grandinėmis nepavyko padaryti. Pilsudskio širdies laidotuvių proga valdžia nutarė „Rytų kresuose“ pastatyti šimtą maršalo vardo mokyklų – šimtą naujų polonizacijos lizdų… Apie švietimą čia netenka kalbėti.“

O 1938 metų kovo 17 dieną poetas įrašė: „Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą. Kiaurą dieną Pohuliankos (dabar – J. Basanavičiaus – V. Ž.) ir Legionų gatvėmis, Kauno keliu, eina kariniai daliniai – pėstininkai, artilerija, kavalerija. Prie švento Jackaus statulos ir „Arbono“ garažo stovi moksleivių, pensininkų, kažkokių pakvaišusių šventabezdžių minios ir visa gerkle plyšoja: „Vivat! Į Lietuvą, į Lietuvą, į Lietuvą! Istorija žino, kur jie nuėjo…“

Nežiūrint lenkų okupacinės priespaudos, Vilniuje sunkiai, bet veikė Lietuvių literatūros ir meno draugija, kurios veikloje dalyvavo ir M. Tankas. Poetas rašo: „1938. 05.18. Vakar vėlai vakare grįžau namo iš Lietuvių literatūros ir meno draugijos, kur įvyko baltarusių literatūrai skirtas vakaras. Mūsų draugai lietuviai apgalvotai ir gražiai viską suorganizavo. Buvo daug publikos, ypač jaunimo. Eilėraščius skaitė baltarusių ir lietuvių kalba. Vertimai daugiausiai buvo atlikti A.Žukausko ir O.Miciūtės. Ir nors aš, deja, nemoku lietuvių kalbos, bet kai kurie eilėraščiai taip gražiai lietuviškai skambėjo ir taip karštai juos klausytojai priėmė, jog jie man pasirodė geresni, negu aš juos žinojau. Su Jonu Karosu susitarėme išleisti specialius žurnalų numerius, skirtus lietuvių ir baltarusių literatūrai. Pas mus, atrodo, toks numeris bus žurnale „Kolossia“. Jo redaktorius Janas Šutovičius labai karštai palaikė mūsų idėją. Na, kaip jis galėjo nepalaikyti, jeigu Amūras savo strėle seniai jo širdį prikalė prie vienos dailios merginos lietuvaitės, nuo kurios jis dabar nė per žingsnį nesitraukia.“

Dienoraščio autorius neužsimena, kad ši „daili mergina lietuvaitė“ buvo poetė Ona Miciūtė, kuri vėliau, ištekėjusi už J. Šutovičiaus, greitai išmoko baltarusių kalbą ir ne tik sėkmingai vertė M. Tanko ir kitų baltarusių poetų eilės, bet net kai ką pradėjo kurti baltarusių kalba. Baltarusiškai parašė pjesę vaikams „Stebuklinga skrynelė“ ir eiliuotą dramą „Bausmė už šimtą metų“. Žinoma, kad baltarusiškai rašė ir poemą „Slucko audėjos“. O Kai J. Šutovičių kegebistai suėmė, O. Miciūtė atsisakė viešai pasmerkti savo vyrą ir dėl to buvo išvaryta iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos.

Bendravo M. Tankas ir su lietuvių skulptoriumi Rapolu Jakimavičiumi, kurio visas gyvenimas, išskyrus studijas Krokuvos dailės akademijoje, buvo surištas su Vilniumi. Čia jis 1893 metais gimė ir 1961 metais mirė. Mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje (1913–1914), A. Vivulskio dirbtuvėse (1915–1919), su pertraukomis studijavo Vilniaus universitete (1919–1926). 1915–1919 metais jis mokytojavo Vilniaus amatų mokykloje. Nuo 1916 metų dalyvavo parodose. 1922 metais įstoja į Vilniaus dailininkų draugiją, o 1931 metais – į Vilniaus nepriklausomų dailininkų draugiją. 1930 metais sukūrė Vytauto Didžiojo biustą, dabar stovintį Šv. Mikalojaus bažnyčioje, 1931 metais – Vinco Krėvės gipsinį biustą, stovintį Lietuvių kalbos institute, 1943 m. – Jono Basanavičiaus biustą. Rasų kapinėse yra jo antkapiniai paminklai T. Vrublevskiui (1930), S. Godvudui (1933). Įdomus ir prasmingas jo reljefas „Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilniaus miestą 1939 metais“.

M. Tankas atskleidė dar vieno skulptoriaus kūrinio genezę: „1937. 03.03 Susitikau su lietuvių dailininku, skulptoriumi Rapolu Jakimavičiumi. Piotras Sergijevičius name nutempė į jo dirbtuves. Tada man daugelis jo darbų labai patiko. Velniškai gabus žmogus! Neatsitiktinai J.Pilsudskio paminklo konkurse jo darbui buvo skirta viena iš geriausių premijų. Beje, aš neiškenčiau ir jam pasakiau, kad mane nustebino jo dalyvavimas šiame konkurse, kuriame net pergalę sunku pavadinti pergale. Aš žinau, kad nei V.Drėma, nei P.Sergijevičius nesiimtų įamžinti žmogaus, kurio rimbo pėdsakai liko liaudies nugaroje. Skulptorius pradėjo kalbėti, kad sutinka su mano nuomone, bet sunki materialinė būklė ir dar keletas panašių „bet“…

M. Tanko paminėtas Piotras Sergijevičius tapo žinomu baltarusių dailininku. Tačiau gyveno, kūrė ir mirė (1984) Vilniuje. 1919–1927 metais studijavo Vilniaus universiteto Dailės fakultete ir Krokuvos dailės akademijoje. Baigiantis karui dirbo Vilniaus baltarusių muziejuje, kurį sovietai 1945 metais uždarė. Yra nutapęs M. Tanko, R. Jakimavičiaus portretus. 1965 m. P. Sergijevičiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Baltarusių poetas Maksimas Tankas Vilniuje (Jo poezijos rinkinio „Spanguolių žydėjimas“, Vilnius, 1937 nuotr.)

2. M. Tanko eilėraštis „Lietuvos aide“, 1938 metai

3. Vilniuje ėjęs baltarusių žurnalas „Kolosse“, kuriame bendradarbiavo ir M. Tankas

4. Vilniuje 1936 metais išleista Maksimo Tanko eilėraščių knyga „Etapuose“

Voruta. – 2012, spal. 27, nr. 22 (760), p. 13.

Lietuva - Baltarusija , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra