Baltarusija jam tapo dievybe

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2008 m. sausio 5 d. Baltarusių kultūros draugijoje Lietuvoje viešėjo vienas iš  iškiliausių baltarusių tautos atstovų, menotyros mokslų daktaras Zenonas Pozniakas. Manau, kad jį jau ir šiandien galima vadinti nacijos šventuoju.

Dėl meilės ir atsidavimo Baltarusijai perėjęs kryžiaus kelius, jau daugiau kaip dešimt metų gyvendamas užsienyje (tėvynėje jam neliko vietos), puoselėja ir saugo savo širdyje Baltarusiją bei šviesų tikėjimą jos atgimimu.

Ko gero, nėra kitos tokios asmenybės šiandieninėje Baltarusijos istorijoje, kuri susilauktų tokių prieštaringų vertinimų: nuo žiaurios neapykantos iki aklos meilės ir noro be atodairos sekti juo. Nežiūrint to, kad jau nuo 1996 m. jis nebegyvena Baltarusijoje, tarp šalies gyventojų laikomas pačiu žymiausiu ir gerbiamiausiu baltarusiu. Net nesutaikomiausi antagonistai šiandien negali rasti jam alternatyvos, kito žmogaus, kuris turėtų tokį autoritetą tiek šalyje, tiek ir užsienyje. Net ir dabar, kai imama kalbėti apie baltarusių kalbos, kultūros, istorijos problemas, pirmiausia iškyla Zenono Pozniako vardas.

Jis maloniai sutiko duoti ,,Vorutai“ interviu, kuris mums padės iš arčiau susipažinti su šiuo žmogumi. Žmogumi, kurio vardas 1990 m. pr. dažnai buvo minimas ir Lietuvoje.

Prašau prisistatyti „Vorutos“ skaitytojams

Zenonas Pozniakas, Baltarusijos liaudies fronto ,,Atgimimas“ (BLF) ir Konservatyviosios krikščioniškos partijos vadovas. Šiuo metu esu emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tęsiu vadovavimą partijai ir frontui. Gimiau 1944 m. Ivjės rajono Subotnikų miestelyje, kuris yra netoli Dieveniškių. Dabar su nedideliu, politiniams klausimams skirtu vizitu esu Vilniuje ir buvau susitikęs su Baltarusių kultūros draugijos nariais. Čia tai pat vieši dr. Jurijus Bandaževskis (interviu su dr. J. Bandaževskiu skaitykite viename iš kitų numerių), su kuriuo turime daug bendro sprendžiant Černobylio problemas. Beje, būtent, už Černobylio pragaištingo poveikio baltarusių nacijai paviešinimą jis taip pat nukentėjo nuo režimo.

Kiek man žinoma, Jūs, be politikos, dirbate mokslo srityje. Prašau papasakoti apie tai plačiau.

Pagal išsilavinimą aš – istorikas, meno tyrinėtojas, esu menų mokslo daktaras. Taip pat specializuojuosi archeologijos srityje: dalyvavau Minsko miesto ir Minsko srities archeologinių paminklų, datuojamų 17-uoju šimtmečiu, kasinėjimuose. Taip pat kasinėjau garsiuosius Kuropatus ir kitus panašius paminklus, jei galima būtų taip pavadinti, tiksliau tai būtų – stalinizmo nusikaltimų vietos.

O dabar, jeigu galima, apie Kuropatus. Kokia tai vieta, kaip Jūs ją atradote?

Kuropatai – tai vieta netoli Minsko, miškelyje, kuriame nuo 1937 iki 1941 m. NKVD šaudydavo žmones. Apie šią vietą tapo žinoma dar 1970 m. pr. iš vietinių gyventojų. Aš šitą vietovę ištyrinėjau, tačiau sovietmečiu kalbėti apie tai buvo rizikinga, kadangi jie būtų paprasčiausiai ją sunaikinę, padarydami ten ežerą ar dar ką nors. Todėl buvo labai svarbu viską išlaikyti paslaptyje iki to laiko, kai bus galima apie tai kalbėti. 

Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, kai sovietinis režimas apsilpo ir prasidėjo drąsesnės ir laisvesnės diskusijos, visuomenei buvo skelbiama daug įvairios medžiagos apie sovietinės sistemos ydingumą. Tada aš pravedžiau Kuropatų archeologinius kasinėjimus; buvo 1988 m. gegužė. Atkasiau tuos kapus su enkavedistų kulkų prakiurdintomis kaukuolėmis. Paskui ėmiau rengti spaudai straipsnį, kurį greitai baigiau, tačiau paskelbti jį sovietinėje spaudoje praktiškai buvo neįmanoma. Tada aš pasinaudojau palankiu momentu – Maskvoje vyko 19-oji partinė konferencija, iš kurios visi tada laukė kažkokių naujų, nežinomų sprendimų, o, pirmiausiai, – tikėjosi sovietinės visuomenės demokratizacijos. Komunistai taip pat buvo pasimetę: nežinojo, kokius sprendimus priims M. Gorbačiovas. Aš nunešiau straipsnį ,,Kuropatai – mirties kelias“ į ,,Literatūros ir meno“ redakciją. Įžangą parašė Vasilis Bykovas. CK pareikalavo šio straipsnio ir jį uždraudė. Tada visa ,,Literatūros ir meno“ redakcija sukilo prieš šį draudimą, kas jau savaime buvo labai įdomu – anksčiau Sovietų Sąjungoje tokių dalykų tiesiog nebūdavo. Nepaklusdama partinei vadovybei, redakcija prisiėmė visą atsakomybę ir nusprendė straipsnį spausdinti. Nors nurodymais iš CK buvo stabdomos poligrafinės mašinos, jis išvydo dienos šviesą. Apie Kuropatus sužinojo visa Baltarusija. Tai prilygo atominės bombos sprogimui. Įspūdis buvo tiesiog milžiniškas, kadangi žmonės net neįsivaizdavo, jog taip galėjo būti. Partinė propaganda buvo įkalusi žmonėms į galvą, kad stalininės represijos lietė tik pačius komunistus, neva tik juos šaudė, trėmė ar sodino į kalėjimus. O Kuropatai parodė, kad buvo vykdomas genocidas – masinis taikių gyventojų naikinimas.

Nusikaltėliui, padariusiam nusikaltimą, labai svarbu sunaikinti to nusikaltimo įrodymą. Žmogžudystės įrodymas – nužudyto žmogaus kūnas, represijų įrodymas – tūkstančiai nužudytųjų kūnų, todėl bolševikai ir slėpė savo aukų palaikus. Kuropatai ir buvo didžioji jų paslaptis – duobės, užverstos šimtais nužudytųjų kūnų. Pasmerktuosius atveždavo mašinomis, išlaipindavo, nušaudavo į nugaras ir suversdavo į duobes. Tai tęsėsi ištisus penkerius metus. Mes suskaičiavome apytiksliai – ten 200-250 tūkstančių nužudytų žmonių.

Vėliau, po mano straipsnio, sukėlusio didžiulį rezonansą, buvo sudaryta speciali komisija Kuropatų tyrimui. Bolševikai patys nusprendė tyrinėti kapavietę, kad galėtų sufalsifikuoti kasinėjimų rezultatus bei viešai paskelbtų, jog straipsnio autorius nieko nesupranta, kad ten vokiečiai, o ne komunistai, šaudė žmones. Tačiau jau buvo nebe tie laikai, atgarsiai apie kapavietę Kuropatuose buvo plačiai pasklidę ne tik po visą šalį, bet ir užsienyje. Į mūsų kasinėjimus atvažiavo daug žmonių. ,,Kasė“ Mokslų Akademija – archeologų grupė, kuriai aš vadovavau. Buvo žmonių iš prokuratūros, milicijos, Vidaus reikalų ministerijos, taip pat ir visuomenės atstovai, kurie stebėjo, kaip vyksta darbas. Buvo atkasta apie dešimt kapų ir šimtu procentų pasitvirtino tiesa, kad NKVD čia šaudydavo paprastus žmones. Žinoma, tai buvo paprasti valstiečiai. Tą liudijo šalia nužudytųjų rasti daiktai ir drabužių liekanos.

Bolševikai pateko į savo pačių paspęstas pinkles. Vengdami dar didesnio atgarsio, jie nusprendė tąkart kasinėjimų rezultatų nekomentuoti ir tiesiog nepriimti jokių sprendimų.

Po rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. mes nuvykome ten ir bolševikai buvo priversti pripažinti, jog tuose kapavietėse esančios aukos yra 1937-1941 m. enkavedistų nužudyti eiliniai šalies gyventojai. Tai buvo mūsų pergalė.

Reikia pažymėti, kad nuo Kuropatų, būtent, nuo tų įvykių prasidėjo Liaudies Frontas. Įtaka žmonių sąmonei buvo didžiulė, tai sudarė prielaidas Baltarusijos liaudies fronto susikūrimui bei kovai už demokratiją ir Baltarusijos nepriklausomybę. 1991 m., po komunistų pučo žlugimo Maskvoje, tikslas buvo pasiektas. 1991 m. rugpjūčio 25 d. Baltarusija paskelbė apie savo nepriklausomybę ir šį sprendimą įrašė į šalies Konstituciją.

Ką pirmiausiai šaudė enkavedistai Kuropatuose?

Šaudė protingus žmones, tuos, kuriuos aplinkiniai gerbė ir kurie turėjo autoritetą. Šaudė darbščius, dirbančius žemę baltarusius. Ir, žinoma, pirmiausiai, Baltarusijos inteligentiją. Pavyzdžiui, buvo sušaudyta 70% baltarusių rašytojų, užmušta beveik 500 žmonių. Aukos buvo ne atsitiktinės, jos buvo kruopščiai parenkamos: protingi, išsilavinę, šlėktų kilmės, kurių pavardės baigėsi galūnėmis -ski arba -vič. Budeliai jautė, kad, būtent, šie žmonės kelia didžiausią grėsmę bolševikiniam režimui. Žudymo – genocido mašina veikė taip: ,,iš viršaus“ kiekvienai sričiai, kiekvienam rajonui, kiekvienam NKVD padaliniui buvo duodamas planas – sušaudyti tiek ir tiek ,,liaudies priešų“. Po to per kolūkių pirmininkus, kolūkių tarybas buvo renkama informacija kas yra kas, ir ką iš jų reikia sušaudyti. Kiekvieną naktį enkavedistai važiuodavo į kaimus, griebdavo žmones, sodindavo į mašinas ir veždavo į kalėjimus. Ten suimtieji neužsibūdavo, nes buvo atliekami tik kai kurie formalumai. Teisdavo paprastai ,,troikos“ (tai tokie uždari teismai), nuteisdavo ilgiems metams kalėti ir išveždavo į Sibirą. Jei nuteisdavo kaip ,,liaudies priešą“ sušaudyti, veždavo į Kuropatus arba į kurią nors kitą vietą. Tokių vietų Minske buvo daug.
Šaudydavo visą dieną, tačiau ypač naktimis. Aš kalbėjausi su daugybe žmonių iš aplinkinių kaimų, kurie girdėjo pasmerktųjų riksmus ir dejones, kurie savo akimis matė, kaip buvo žudomi žmones. Jie liudija, kad tai, kas vyko tuomet Kuropatuose, buvo tipiškas baltarusių tautos genocidas.

Koks šiandien Kuropatų likimas? Ir kodėl, Jūsų nuomone, šiandien juos norima sunaikinti?

Šiandien Baltarusijos valdžioje enkavedistai, buvę KGB ir NKVD funkcionieriai, buvusi nomenklatūra. Jie suinteresuoti, kad visi jų partijos bei organizacijų nusikaltimai nebūtų išaiškinti, o įrodymai sunaikinti. Kuropatai parodė, kad genocidą vykdė rusų NKVD, rusų sistema, komunizmas, kuris atėjo iš Rusijos. Rusai taip pat yra suinteresuoti sunaikinti savo nusikaltimų pėdsakus. Todėl neatsitiktinai šiandieninis režimas pasiryžęs sunaikinti Kuropatus. Pavyzdžiui, jie suplanavo nutiesti autostradą per kapavietę. Vyko didžiulė kova. Autostradą ant žmonių kaulų vis dėlto nutiesė, tiesa, ne per patį centrą. Pagrindinė Kuropatų dalis išsaugota, ir dabar ten įkurtas Liaudies memorialas.

Daugiausiai tuo užsiima Liaudies frontas, mūsų partija, taip pat baltarusiai, kurių giminės, artimieji buvo sušaudyti ar tiesiog pažinoję sušaudytuosius. Jie neša kryžius į Kuropatus, stato juos ant kapų. Tai vyksta nuolat. Tačiau lapkričio antrąją (tai baltarusių minima diena, panaši į mūsų Vėlines) dieną kryžiai nešami tiesiog masiškai. Tą dieną vyksta daugiatūkstantinės eitynės, jų dalyviai ant pečių neša kryžius, stato kapuose, po to juos pašventina šventikai. Šiuo metu ten yra apie 600 kryžių. Mūsų užduotis – kad ant kiekvieno sušaudytojo kapo stovėtų kryžius, o juos į Kuropatus neštų visa tauta.

Šis Liaudies memorialas gyvuoja kaskart atsinaujindamas. Jeigu kuris nors kryžius sutrūnyja ar pakrypsta, jo vietoje statomas naujas.

Dabar kiek neįprastas klausimas. Iš kur Jūsų susidomėjimas Baltarusija? Kokią svarbą ji Jums turi,

Kaip Jūs ją atradote?

Man net niekada nekilo toks klausimas – aš gimiau Baltarusijoje, kalbėjau baltarusių kalba. Apie tai, kokia šalis yra mano gimtoji Baltarusija – sužinojau iš mamos. Tai tiesiog yra mano kraujyje. Pradėjęs eiti į mokyklą, pamačiau, kad yra priešiškų Baltarusijai jėgų, norinčių ją rusifikuoti. Aš tam priešinausi. Tai buvo natūrali mano reakcija į rusų okupaciją. Aš buvau žmogus, kuris suvokė save kaip neatskiriamą dalį tos žemės, kurioje gimė.

Kiek aš žinau, Jūsų hobi – fotografija. Kas dažniausiai patenka į Jūsų objektyvą, kam teikiate pirmenybę?

Fotografuoti pradėjau seniai, nuo 14 metų. Dar besimokydamas mokykloje baigiau kursus, vėliau dirbau profesionaliosios fotografijos srityje, tuo užsiimu ir šiandien.

Pirmiausiai fotografavau Baltarusijos kultūros architektūrinius paminklus, peizažus, faktiškai viską. Gal kiek mažiau nuotraukų iš reportažų. Mane domina portretas, žmogaus išorė ir vidinis pasaulis.

Jeigu Jums atsirastų galimybė patekti į Baltarusiją, ką pirmiausia fotografuotumėte?

Tai priklausytų nuo to, ką pirmiausiai pamatyčiau. Pirmenybę visuomet teikiu žmogui. Apskritai, fotografijoje mane domina trys dalykai: žmogus, gamta ir architektūros paminklai.

Žinau, kad Jūs  rašote eilėraščius. Kokias mintis,  išgyvenimus vaizduojate savo eilėse?

Aš išleidau keletą eilėraščių knygų, taip pat spausdinausi įvairiuose žurnaluose. Dabar savo leidykloje išleidau dvi dideles knygas „Gliorija Partija“ ir „Doroga“, taip pat poemą „Vielikoje kniažestvo“. Leidžiu žurnalus, pavyzdžiui, Varšuvoje leidžiamas „Beloruskije vedomosti“. Spausdinu ne tik savo, bet ir kitų autorių kūrinius. Štai neseniai taip pat Varšuvoje išleidau Sergejaus Naumčiko „Sem let beloruskogo vozroždenija“. Pirmiausiai leidžiamos tos knygos, kurios turi didelę svarbą mūsų kultūrai, daro įtaką tautinės sąmonės formavimąsi. Menines literatūros knygas spausdiname tik tada, kai turime didesnes galimybes.

Kūrybiniam procesui reikalinga tokia aplinka, kurioje žmogus jaustųsi ramiai, saugiai, būtų atsipalaidavęs. Politikoje – atvirkščiai, būtina koncentracija ir energija. Dienų, kada žmogus jaučiasi harmoningai, būna mažai, todėl aš naudojuosi bet kokia galimybe: ir kai važiuoju traukiniu ar autobusu, ir skrisdamas lėktuvu. Kūrybai man nereikia ypatingų sąlygų, kad tik turėčiau fizinę galimybę tai daryti.

Koks Jūsų kūrinys Jums labiausiai patinka?

Aš nenorėčiau to įvardinti, nes, kaip čia tiksliau pasakius, žmogus sau ir patinka, ir nepatinka. Aš labai džiaugiuosi, net pasakyčiau – pajutau palengvėjimą dėl to, kad parašiau poemą ,,Velykoje kniažestvo“. Kai pradėjau rašyti ją, atmečiau į šoną visus kitus darbus ir greitai, maždaug per pusantro mėnesio, baigiau. O juk galėjau neatmesti kitų darbų, rašyti priešokiais, ir, ko gero, poema nebūtų pavykusi. Manau, kad teisingai nusprendžiau – tai, kas gimsta galvoje, parašyta turi būti neatidėliojant, vienu ypu.
Koks šiandieninės Baltarusijos kūrybinės inteligentijos likimas, kaip vertinate jos ateities perspektyvas?
Tai ta inteligentija, ant kurios pečių laikosi nacija ir kultūra. Vienareikšmiai! Labai gerai, kad ji yra, tačiau ji turi būti aktyvesnė, ginant ir puoselėjant baltarusių kalbos vertybes. Baltarusių kalbai iškilęs didžiulis pavojus tiek iš Rusijos politikos pusės, tiek ir iš paties režimo šalyje. Natūralu, kad mūsų inteligentija turi jausti didžiulę atsakomybę ir už savo veiklą, ir už kalbos išlikimą. Dėkui dievui, ji suvokia, kad ant jos pečių guli baltarusiškumas. Su pagarba lenkiamės prieš tokią Baltarusijos inteligentiją.

Koks Jūsų požiūris į rusakalbę inteligentiją, kuri save laiko baltarusiais?

Tai natūralus reiškinys imperijos rusifikavimo politikos sistemoje. Ji duoda savo rezultatus. Visuomet yra žmonių, kurie skirtingai, aktyviai arba pasyviai, priima rusifikavimo sistemą. Svarbu tai, kad šie žmonės turi tautišką baltarusišką savimonę. Tai teigiamas momentas: vadinasi,  šie žmonės geba suprasti, kad jie yra baltarusiai, kad jų gimtoji kalba yra baltarusių kalba, kad ją reikia mokėti. Bet tai nereiškia, kad jie ją mokės, dažniausiai jie jos ir nemoka. Tačiau palankiomis sąlygomis, kai bus baltarusiškos mokyklos, šie žmonės niekada nesipriešins natūraliam baltarusiškos kultūros atgimimo procesui.

Kaip Jūs manote, kodėl įvyko skilimas baltarusių rašytojų sąjungoje?

Tai nebuvo skilimas savaime, jį organizavo ta pati rusifikavimo sistema, stovinti už Lukašenkos režimo. Tai buvo tam tikras planas ir strategija, naikinant visą baltarusišką literatūrą. Todėl šis planas buvo vykdomas etapais. Pirmiausiai atėmė patalpas (Dom literatora), po to uždarė leidyklas, kai kuriuos laikraščius, žurnalus. Įsteigė taip vadinamąją leidybos holdingo kompaniją, jai vadovauti paskyrė savo žmones. Tai buvo pirmieji etapai, naikinant literatūrą. Paskiau sukūrė prolukašenkinę, prorusišką rašytojų sąjungą, kurie rašė iš esmės tik rusų kalba. Dauguma iš jų visai ne rašytojai (čia Z. Pozniakas pavartojo žodį ,,zadvorki“ – tai žmonės, literatūroje esantys pačioje tolimiausioje, nematomoje ir nepatogioje vietoje), tiesiog grafomanai. Žmonės, kurių niekas nežinojo, kuriems terpė pasireikšti atsirado tik sovietmečiu, kaip, kad tokiam generolui Čerginecui, kurį vargu ar galima pavadinti rašytoju. Štai iš tokių ,,rašytojų“ buvo sudaryta alternatyva, o ją įtvirtino režimas. Tai klasikinė bet kokio reiškinio naikinimo metodika: suskaldyti ir supriešinti.

Kaip įsivaizduojate Baltarusijos ateitį?

Ateitis bus puiki. Tiesa, dabar mes daug praradome. Tačiau, gyvendami tokios atvirai žeminančios okupacijos laikotarpiu, įgijome patirties. Dabar ji kitokia, nei esant sovietams. Ta karta, kuriai teko visa tai išgyventi, jau turės imunitetą tokios rūšies atvirai rusifikacijai. Ateities Baltarusija – Baltarusija Europoje. Juk mes ir esame Europa. O su Rusija mus sies ekonominiai, prekybiniai, mainų ryšiai, bet daugiau jokių sąjungų. Bendradarbiausime su Europos valstybėmis ir pasistengsime užmegzti ypač gerus santykius su kaimynais: ukrainiečiais, lenkais, lietuviais ir latviais. Tai turėtų pasireikšti per konkrečius dalykus: prekybą, kultūrą, sienų kirtimą ir t. t.  Tad, ateities Baltarusiją matau, kaip demokratnę šalį europinės civilizacijos sistemoje.

Kalbėjosi Aleksandras Adamkavičius

Voruta. – 2008, kov. 15, nr. 5 (647), p. 1, 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra