Baleslavo Pačopkos gyvenimo ir veiklos stotelė Vilniuje (XX a. pr.)

Autorius: Data: 2020-10-27 , 16:29 Spausdinti

Baleslavo Pačopkos gyvenimo ir veiklos stotelė Vilniuje (XX a. pr.)

www.voruta.lt

LMA Vrublevskių bibliotekoje 2020 m. spalio 28 – lapkričio 13 d. veiks  Bibliotekos ir  Gudų kultūros draugijos Lietuvoje parengta mažoji paroda „Baleslavo Pačopkos gyvenimo ir veiklos stotelė Vilniuje (XX a. pr.)“. Ekspozicija skirta aktyvaus Baltarusijos publicisto, pedagogo, kunigo Baleslavo Pačopkos mirties 80-osioms metinėms.

Norinčius išsamiau susipažinti su pirmą kartą visuomenei pristatomos Baleslavo Pačopkos parodos eksponatais ir sužinoti daugiau apie jo veiklą Vilniuje, prašome kreiptis el. paštu aadamkovich@gmail.com arba tel. 8 648 03746.

Šiandien ypač svarbu palaikyti demokratijos siekiančią Baltarusijos tautą. Ta proga verta prisiminti baltarusių  šviesuolius, nusipelniusius tautai savo veikla, darbais dar prieš gerą šimtmetį. Viena tokių iškilių asmenybių buvo Baleslavas Pačopka, kurį laiką gyvenęs ir daug reikšmingų darbų leidybos ir mokymo rengimo srityje nuveikęs Vilniuje. Pačopkos veikla, deja, ir šiandien nėra išsamiau tyrinėta.

Pačopka kartu su lietuvių veikėjais kovojo dėl baltarusių kalbos atgimimo, bandė ją įtvirtinti bažnyčiose, Vilniaus krašte kūrė pirmąsias baltarusių mokyklas, organizavo leidybą.

Šio baltarusių kovotojo gyvenimo siekiai ir darbai liudija tiek artimus lietuvių ir baltarusių tautų siekius, tiek ir tautų istorinio kelio bendrumą.

Nuo 1911 m. Pačopka gyveno Vilniuje, bendradarbiavo su baltarusių leidinių Mūsų dirva (Nasza Niwa) ir Baltarusija (Bełarus) redakcijomis, prisidėjo kuriant pastarąjį, kuris buvo pirmasis baltarusių katalikų laikraštis. Pradedant penktuoju leidinio numeriu, buvo jo redaktorius ir leidėjas.

Pačopka dalyvavo Vilniaus baltarusių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje. Taip pat organizavo baltarusių mokymą mokyklose. 1915 m. lapkričio 13 d. Pačopkos ir Alaizos Paškevič (Ciotkos) pastangomis Vilniuje buvo įsteigta pirmoji pradinė baltarusių mokykla. Per trumpą laiką – nuo 1915 m. lapkričio iki 1916 m. vasario – Pačopka kartu su Paškevič, Ivanu ir Antonu Luckevičiais Vilniuje atidarė šešias baltarusių valstybines mokyklas.

1915 m. gruodį Pačopka kartu su Paškevič ir broliais Luckevičiais organizavo „Pirmuosius vakarinius baltarusių mokytojų rengimo kursus“ ir tapo šių kursų dėstytoju.

Parodoje eksponuojami Vilniuje išleisti Pačopkos parengti ir redaguoti darbai. Tai vienas iš svarbiausių leidinių baltarusių nacionalinės Bažnyčios istorijoje – Pačopkos sudaryta bei redaguota viena pirmųjų baltarusiškų maldaknygių Dievas su mumis (Boh z nami, 1915), pirmoji baltarusių kalbos gramatika Baltarusių kalbos gramatika (Hramatyka biełaruskaj mowy, 1918) ir kt.

Malonu pažymėti, kad ekspozicija papildyta svarbių rankraštinių dokumentų kopijomis, kuriomis pasidalino Baltarusijos valstybinis literatūros ir meno archyvas-muziejus (Беларускі дзяржаўны архіў-музей літаратуры і мастацтва). Tai dokumentai, liudijantys aktyvią Pačopkos visuomeninę veiklą Vilniuje: jo rengta autobiografija [1915–1916], pažymėjimas, jog Pačopka 1905–1907 metais mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, Baltarusių draugijos mokyklų komisijos posėdžio protokolas apie Pačopkos dalyvavimą Vilniaus baltarusių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje (1915–1916), baltarusių mokyklų Vilniuje sąrašas bei pradinių klasių mokytojo Pačopkos vedamų pamokų tvarkaraštis (1916), Vilniaus baltarusių katalikų prašymas Vilniaus vyskupijos kunigui-administratoriui leisti vienoje Vilniaus bažnyčių melstis baltarusių kalba (su Pačopkos ir kt. parašais).

Šie ir daugelis kitų ekspozicijos dokumentų leis plačiau atverti Pačopkos veiklos Vilniuje tarpsnį.

***

Baleslavas Pačopka gimė 1884 m. spalio 21 d. Ulėnų kaime šalia Rukainių, Vilniaus apskr., neturtingoje katalikų valstiečių Antano Pačopkos  ir Anos (iš Gaidukevičių) penkių vaikų šeimoje. Pakrikštytas Romos katalikų bažnyčioje Lavoriškėse, Vilniaus vyskupijoje. Nuo mažens mėgo patarnauti bažnyčioje, svajojo tapti kunigu. Baigė keturklasę Rukainių rusų liaudies mokyklą. Padedamas Lavoriškių kunigo, tęsė mokslus Vilniaus gimnazijoje. Baigęs šešias gimnazijos klases, 1905 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Baltarusijos judėjimą rėmusi kunigaikštienė Marija Magdalena Radvilienė suteikė medžiaginę paramą jo studijoms. 1907 m. Pačopka buvo priverstas nutraukti studijas seminarijoje. Oficialiai – dėl blogėjančios sveikatos, tačiau tikėtina, kad tikrosios priežastys buvo socialiniai ir politiniai veiksniai. 

Nuo 1907 m. Pačopka apsistojo Sankt Peterburge, dirbo bei tęsė studijas savarankiškai. Du metus dalyvavo Baltarusijos ir Lenkijos kultūros ir švietimo veikloje, siuntinėjo savo eilėraščius, dainas, straipsnius Lenkijos ir Baltarusijos leidiniams. Caro valdžiai pradėjus tyrimą bei sustabdžius jų veiklą, Pačopka buvo atleistas iš darbo be galimybės susirasti kitą tarnybą.

Pačopka buvo priverstas grįžti į tėvynę. Įsidarbino namų mokytoju Šviadovičių Kryveikiškių dvare, prie senovinio Kernavės miestelio Vilniaus rajone. 1911 m. Šiaulių valstybinėje gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus. Tolesnių studijų Vilniaus seminarijoje atsisakė.

1912 m. sausio 31 d. Pačopka vedė 19-metę Marcianą Pilecką, su kuria susilaukė septynių vaikų. 

Pačopka yra parengęs ir išleidęs nemažai baltarusių religinių knygų, rašė eilėraščius baltarusių ir lenkų kalbomis, rinko baltarusių tautosaką, tyrinėjo tradicinio baltarusių teatro „Batleyka“ istoriją.

Pasirašinėdavo tiek savo pavarde, tiek įvairiais vardo ir pavardės sutrumpinimų variantais: B. P, P-ka Boluk, P-ka B., а. Баляслаў іr kt.

Nuo 1911 m. gyveno Vilniuje, bendradarbiavo su baltarusių leidinių Mūsų dirva ir Baltarusija redakcijomis, taip pat dirbo namų mokytoju. Prisidėjo kuriant pirmąjį baltarusių katalikų laikraštį Baltarusija. Pradedant penktuoju numeriu (1914 m. nr. 1) buvo jo redaktorius ir leidėjas.

Pačopka parengė ir redagavo 1915 m. Vilniuje išleistą vieną svarbiausių  bei vieną pirmųjų leidinių baltarusių nacionalinės Bažnyčios istorijoje – vieną  pirmųjų baltarusių maldaknygių  „Dievas su mumis“(„Boh z nami“). Taip pat B. Pačopka  – pirmosios baltarusių kalbos gramatikos „Baltarusių kalbos gramatika“  („Hramatyka biełaruskaj mowy“, 1915) – autorius. Spausdinta Vilniuje, spaustuvėje „Homan“ 1918 m. kovo mėn.).

Baleslavas Pačopka dalyvavo  Vilniaus  baltarusių nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, organizavo baltarusių mokymą mokyklose. 1915 m. lapkričio 13 d. Baleslavo Pačopkos ir Alaizos Paškevič (Ciotka) pastangomis Vilniuje buvo įsteigta pirmoji pradinė baltarusių mokykla. Per trumpą laiką – nuo 1915 m. lapkričio iki 1916 m. vasario mėn. – Baleslavas Pačopka kartu su Alaiza Paškevič, Ivanu ir Antonu Luckevičiais Vilniuje atidarė šešias baltarusiškas valstybines mokyklas.

1915 m. gruodžio mėn. Baleslavas Pačopka kartu su Alaiza Paškevič ir broliais A. ir I. Luckevičiais organizavo pirmuosius Baltarusių  mokytojų rengimo vakarinius kursus ir tapo vienu iš šių kursų dėstytoju.

1915 m. spalio mėn. Pačopka su šeima persikėlė iš Vilniaus į Svisločių (Baltarusija), kur kartu su kitais aktyvistais, vokiečių okupacinei valdžiai leidus, įsteigė pirmąją baltarusių mokytojų seminariją.

Baltarusijos mokytojų seminarija Svisločiuje, veikusi nuo 1916 m. spalio 15 iki 1918 m. lapkričio 15 dienos, paruošė 144 mokytojus. Pats Pačopka mokė baltarusių, lotynų kalbų ir tikybos. Dirbdamas Svisločiuje, jis pradėjo rinkti baltarusių liaudies dainas, kurias ketino išleisti rinkinyje Baltarusijos lyra, tačiau šis darbas nebuvo baigtas, ir šiandien rinkinio likimas nežinomas.

1920 m. vasarą, trumpai valdant bolševikams, Pačopka buvo priverstas slėptis nuo galimų represijų ir nelegaliai gyveno viename iš ūkinių pastatų.

Po to, kai Lenkijos valdžia likvidavo baltarusių mokytojų seminariją Svisločiuje ir visas baltarusiškas mokyklas Vakarų Baltarusijoje, direktoriavo bei mokytojavo Valkavisko rajono (Baltarusija) lenkiškose mokyklose. Vyresnių klasių mokiniams dėstė humanistinio ciklo dalykus: istoriją, religiją ir lenkų kalbą.

1923 m. Lydoje baigė pedagoginius kursus.

Pačopka daug dėmesio skyrė vaikų religiniam ir švietėjiškam darbui, organizavo įvairius renginius.

Tarpukariu Pačopka nusprendė atsidėti Bažnytinės unijos gaivinimui Baltarusijoje ir Ukrainos remptoristų vienuolio Mikalajaus Čarneckio (vėliau – vyskupas, apaštališkasis slavų-bizantiniečių apeigų parapijų Lenkijoje, šiandien Bažnyčios pripažintas palaimintuoju) siūlymu priėmė Rytų apeigas. Tam jis Romai pateikė rašytinį prašymą ir 1921 m. pavasarį gavo asmeninį popiežiaus Benedikto XV leidimą.

1921 m. Pačopka atnaujino teologijos studijas Lvovo graikų katalikų seminarijoje, kur penkis metus mokėsi neakivaizdžiai. 1926 m. liepos 18 d. buvo įšventintas diakonu, o liepos 25 d. – kunigu Šv. Juro katedroje Lvove. Kunigų įšventinimus pagal Bizantijos apeigas jam suteikė Galicijos metropolitas Andrejus Šeptytskis.

1926 m. rugpjūčio 23 d. Pinsko Romos katalikų vyskupas Zigmantas Lozinskis paskyrė jį laikinu Celiachanų parapijos vikaru Rytų apeigų tikintiesiems, gyvenantiems Babrovičuose. Babrovičų unijinės parapijos Šv. Jono Dieviškojo ir Šv. kankinės Paraskevės stačiatikių parapijos, kurios tikinčiaisiais  1926–1940 m. rūpinosi kun. Pačopka, sudarė kaimai aplink Babrovičų ežerą: Babrovičai, Viada, Tupičycai, Krasnica ir gretimi ūkiai.

Dirbdamas unitų klebonu Babrovičuose, Pačopka mokė vaikus tikybos mokykloje, aktyviai dalyvavo labdaringose veiklose.

Pačopka Pinsko unijos konferencijose skaitė pranešimus, siuntė straipsnius Baltarusijos ir Lenkijos spaudai (Da Złučeńnia, Przegląd Wileński). Jis tapo pirmuoju Pinsko vyskupo Zigmanto Lozinskio biografu (dabar vyksta jo beatifikacijos procesas). 1938 m. savo rankomis pastatė ir papuošė naują medinę unijinę bažnyčią Babrovičuose (didelę dalį pinigų jai paaukojo Marija Magdalena Radvilienė). 

1939 m. atėjus sovietams, kunigas ir jo šeima patyrė moralinį ir materialinį spaudimą. 1940 m. vasarį, kai Vakarų Baltarusijoje įvyko pirmoji masinė NKVD operacija, bažnyčioje buvo padarytas pogromas, netrukus po to kunigas buvo apkaltintas grūdų vogimu. Visa tai labai paveikė kunigo sveikatą, prasidėjo širdies problemos. Kelias savaites Pačopka praleido ligoninėje. Rudenį NKVD tyrėjai vėl tardė kunigą. 1940 m. gruodžio mėn. kunigas antrą kartą buvo paguldytas į ligoninę, kurioje antrąją Kalėdų dieną (1940 m. gruodžio 26 d.) ir mirė.

Baleslavas Pačopka buvo palaidotas katalikų kapinėse Celiachanuose. Iškart po laidotuvių kunigo šeima, besislapstanti nuo NKVD represijų, išvyko į Vilniaus kraštą, o vėliau – į Lenkiją, kur ligi šiolei gyvena Pačopkos palikuonys.

Sovietmečiu katalikų kapinės Celiachanuose buvo labai apleistos. Beveik visiškai sunaikintose kapinėse 2002 m. buvusių parapijiečių rūpesčiu buvo rasta Pačopkos kapavietė. Minint 120-ąsias Baleslavo Pačopkos gimimo metines, 2004 metais, per Vėlines, ant jo kapo buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas medinis paminklas su prisikėlusio Kristaus atvaizdu (paminklo autorius – dailininkas Nikolajus Kolas iš Baranovičių). 

Parengta pagal: 

Баляслаў Пачопка [Interaktyvus]. Iš:  Вiкiпэдыя. Prieiga per int.: https://be-tarask.wikipedia.
Adamkovičius A. Mėginimai sukurti baltarusių katalikų nacionalinę Bažnyčią. Voruta. 2015,  rugpj.  29,  Nr. 8, p. 13.

Rūta Kazlauskienė (LMA Vrublevskių biblioteka),
dr. A. Adamkovičius (Gudų kultūros draugija Lietuvoje)

Kultūra Naujienos Parodos , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra