Balbieriškio bažnyčios istorija – solidžiame leidinyje

Autorius: Data: 2020-07-16 , 13:50 Spausdinti

Balbieriškio bažnyčios istorija – solidžiame leidinyje

Česlovas IŠKAUSKAS, www.gyvenimas.eu

Balbieriškio bažnyčia nuo tėvų namų, prigludusių prie molingo Opninės kalno, buvo visai netoli. Sekmadieniais būreliai moterėlių ir vyrų iš aplinkinių kaimų leisdavosi lietaus išgraužtu keliuku pro mūsų gryčią, dažnas mūsų namo prieangyje palikdavo purviną apavą, persiaudavo švaresniais batais ir traukdavo į pamaldas. Tad brolių Vlado ir Vinco pirkios būdavo tarsi patogi tarpstotė pakeliui į Dievo namus.

Anksčiau į juos išsiruošę miestiečiai dar spėdavo prisėsti, aptarti su tėvais naujienas, ūkio reikalus ir visokius gandus. Vidury smetoninio aerodromo apgriuvusioj pirkelėj gyvenusi keista bobulė Puntušienė dar atnešdavo „kaniukę“ itin riebaus pieno arba gabalą „didžiojo“, tai yra, su pasukomis, sviesto. Gi vyrai kartais ta proga į kelnių kišenę įsprausdavo popieriumi užkimštą butelaitį naminės, palikdavo jį pas mus ir po pamaldų, kad nereiktų eiti į kokią miestelio karčemą, sugrįždavo su staliumi tėvu sutarti dėl kokio nors dirbinio…

Taigi, nori nenori aš nuo vaikystės sukausi tikinčiųjų sraute. Nei mes trys vaikai, nei tėvai nebuvo itin uolūs bažnyčios lankytojai, bet mama kone kas sekmadienis visiems liepdavo eiti su ja melstis. Mes, mažesnieji vaikai, sutūpdavome priekyje, prie altoriaus, o vyresnieji broliai su tėvais sėdėdavo „lomkose“. Pamenu, per vienas pamaldas mes smarkiai išdykavome, kad net pamokslą sakančiam kunigui prieš visus teko mus subarti. Grįžus nuo tėvų gavau beržinės košės…

Kitaip sakant, šiaurinė miestelio dalis tapo savotišku tikėjimo ir visuomeninio gyvenimo centru. Čia pat buvo ir 1938 m. statyta sinagoga, o Rinkos aikštė nuo senų laikų buvo tapusi didžiulių turgų, prekybos ir renginių vieta. Tėvai pasakodavo, kad jos pakraštyje pokario metais „enkavėdistai“ su vietiniais stribais sumesdavo nužudytų partizanų kūnus, kurie dažnai pragulėdavo savaitę…
Tiek nuo Nemuno, Peršėkės, Ringio ir Dūmės upelių sandūros, tiek per visą ilgą miestelio gatvę aiškiai švietė Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bokštai. Į ją būriais skubėdavo tikintieji, į ją judėdavo laidotuvių procesijos, kurių liūdni orkestro garsai iki šiol skamba ausyse. Per atlaidus buvo garbės reikalas įsigyti kokį saldėsį, ilgą atlaidų saldainį, parnešti lauktuvių į namus. Tuomet „parkonas“ (taip vadinome šventorių) ūžė, lalėjo, klegėjo, ir tuos gyvenimo pilnatvės garsus papuošdavo taurus varpų skambesys…
Šiandien šie prisiminimai – tarsi atgaiva kasdienybės ir laisvamanybės rutinoje. Žinoma, jie visoje 500-metėje Balbieriškio parapijos ir bažnyčios istorijoje tėra smiltelė.

Pernai rugsėjį keletą miestelio žmonių sukvietęs kunigas Remigijus Veprauskas atsargiai pasiūlė: ar spėtume šią penkių šimtmečių istoriją įamžinti jubiliejiniame leidinyje? Kaip? Tokio pobūdžio knygos ruošiamos keletą metų, atidžiai tyrinėjami dokumentai, archyvai, parapijų elenchai. Parengti eilinį publicistinį pasakojimą, papuošiant šiuolaikinėmis spalvotomis iliustracijomis – viena, o studijuoti senus bažnyčios archyvus, atskleisti beveik keturių dešimčių klebonavusių dvasininkų biografijas ir įvairaus bažnyčios laikmečio ypatybes, atrenkant šimtus nuotraukų, šaltinių ir nuorodų, taip pat neprasilenkiant su autorinių teisių įstatymais, – visai kas kita.
Istorikas Vitas Rymantas Sidaravičius pasiūlė remtis kunigo Jono Reitelaičio tyrinėjimais. Šis Krikštonių bažnyčios klebonas, šiame Lazdijų rajono kaime pastatęs bažnyčią, tyrinėjęs keleto kitų parapijų istoriją, 1957 m. paliko 294 puslapių rankraštį „Balbieriškio bažnyčia ir kunigai“ (jis saugomas VU bibliotekos Rankraščių skyriuje). Darbą palengvino miestelio pagrindinės mokyklos moksleivių pagalba, surenkant ranka rašytą darbą į vieną laikmeną.

Daug padėjo klasės bičiulio Justino Adomaičio dviejose knygose pateikta informacija. Pasinaudota Liudo Jovaišos tyrimu apie Lietuvos vienuolijas, Laimos Šinkūnaitės ir kitų mokslininkų bažnyčių aprašymai, Povilo Spurgevičiaus bažnyčios architektūros apžvalga, Mečislovo Jučo veikalu apie Lietuvos parapijas, Algimanto Miškinio leidiniu apie Užnemunės miestus ir miestelius ir t.t. Surasta įdomių senovinių žemėlapių, dokumentų bažnyčios archyve.

Kitas rūpestis – nuotraukų ir iliustracijų atranka. Kraštietis Algis Marcinkevičius tarp savo atsakingo darbo valandų sugebėjo surasti, sugrupuoti ir leidyklai pateikti kone šimtą archyvinių, retų ir dar niekur neskelbtų fotografijų iš Prienų krašto muziejaus, Prienų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, asmeninių J. Marčiukaičio, J.Katalynienės, S.Ražanskienės, Gintauto Piko, Magdelenos Marcinkevičienės, R. Veličkos, E. Lastauskienės ir kitų archyvų. O kur dar teksto redagavimo, tikslinimo, klaidų ir neatitikimų taisymo rūpesčiai. Leidyklos „Terra Publica“ atstovai Vytautas Kandrotas, Daiva Dmuchovska su kolegomis padirbėjo kaip reikiant, ypač šiais nelengvais nuotolinio bendravimo laikais…

500 metų Balbieriškio parapijos ir bažnyčios istorija suskirstyta į keturis periodus – nuo Maldos namų poreikio ir pirmosios bažnyčios iškilimo apie 1520 metus iki penktosios šventovės konsekravimo iškilmių 2018 m. kovo pradžioje. Ne vienam parapijiečių lyg kraupus sapnas iškyla prieš septynerius metus, naktį iš rugpjūčio 7 į 8 d., kilęs gaisras. Bet tai buvo tarsi atskaitos taškas – ir visiškai sudegusi bažnyčia lyg feniksas pakilo šviesesniam gyvenimui. Tas pakilimas būtų neįmanomas vėlgi be nuostabių žmonių – pirmiausia turiu galvoje pirmąjį nacionalinį mecenatą Arvydą Paukštį, bendrovės „Teltonika“ kolektyvą, projekto autorių ir statytojų Urbonų šeimyną, galybę aukotojų ir rėmėjų. Negaliu nepaminėti Remigijaus Veličkos ašaras išspaudusio filmo „Viltis ir stebuklas Balbieriškyje“ bei mano kolegų Rūtos Lankininkaitės bei Jono Griškonio reportažų per televiziją.

Mūsų knyga – tai irgi mažas indėlis į parapijos istoriją. Jos sumanytojui klebonui R. Veprauskui, autoriams ir sudarytojams išdidu, kad joje užfiksuota 500 metų tikėjimo tėkmė liks ateinančioms parapijiečių ir tyrinėtojų kartoms.
Kažkada Vincas Mykolaitis-Putinas rašė, kad savo tėviškėje Pilotiškėse – tik už Balbieriškio girios, netoli Gudelių – vaikystėje, greičiausiai apie 1900-uosius metus, girdėdavęs Balbieriškio bažnyčios varpus. Šiandien tų varpų skleidžiamas garsas ir tikėjimo šviesa sklinda dar plačiau.

„Išėjom sustiprinę pagarbą savo Artimam – Tėvui, Motinai, Mokytojui, apskritai Žmogui…“

Iškauskas Česlovas Katalikų parapijos Lietuva , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra