Ažvinčių kaimas yra Ignalinos rajono Kazitiškio seniūnijoje, prie Ažvinčio ežero. Jo laukų vandenys Ažvintės upeliu (jau numelioruotu) bėga į Utenio ežerą ir toliau – per visą ežerų ir upelių virtinę – Nerį ir Nemuną. O Ažvinčio, Ažvintaičio, Sungardo ežerų vandenys per Notrynę, Svetyčią ir kitus upelius – į Dysnų ežerą ir tolyn – į Dauguvą. Ažvinčių ir gretimų laukų kalvomis eina Nemuno ir Dauguvos upių baseinų takoskyra.

Ažvinčių giria plyti į pietus nuo Ažvinčių ir kartu su Minčios giria yra šiaurinė didžiosios rytų Lietuvos miškų juostos dalis. Ši miškų, pelkių, upių ir ežerų juosta senovėje skyrė Nalšios ir Deltuvos žemes. Šiauriniais girių pakraščiais ėjo sėlių žemės riba.

                      „Ažvinčiai“ gali reikšti vietovę, kuri yra „už Vinčos“ (Vinča – ir dabar pasitaikanti pavardė). Jeigu kas nors kadaise Vinčos sodybą suklysdamas užrašė kaip Minčios kaimą ar dvarelį, tai tada ir Ažvinčių vardo kilmė būtų nesunkiai paaiškinama.

                      Mums rūpimoje teritorijoje yra labai daug lietuvių karžygių laidojimo vietų – pilkapių. Vaišniūnų, Ripelialaukio, Laukstenių, Margavonės, Trakų, Minčios, Stripeikų pilkapiai liudija, kad čia gyveno ir daug amžių savo tėvynę gynė mūsų protėviai. Šiauriniai Nalšios valsčiai – Degučių, Minčios, Tauragnų ir Subiškio – pirmiausia susidūrė su Livonijos ordino agresija. Ginučių, Šelmaties, Tauragnų ir Taurapilio piliakalniai užtvėrė kelią kalavijuočiams į Vilnių.

                      Ažvinčiai buvo gana svarbi vietovė jau XII-XIV amžiuje. Varšuvos archyvų 1515 metų dokumentuose minimi „Vilniaus tijūnystės Ažvinčių pavieto žmonės“, kuriuos pagal to meto papročius Grigorijui Gromykai dovanojo Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Antrasis. 1528 metais Ažvinčių valsčiaus (pavieto) žmonės savo skunde kaltina tijūno vietininką Dobką, kad jis prievarta surinko 100 statinių javų ir 200 statinių avižų. 1554 metais Likmenų valsčiaus ribose minima Ažvinčių vaitystė – 76 šeimos, kuriai priklausė Vaišnių (Vaišniūnų), Laučių (Laukstenių), Trankūnų (Ažvinčių?), Žyminų (Želmeniškių?), Maisių (Jakėnų), Mikštų (?), Liesių (Viželių), Raginavos (Tolimėnų) ir Talminų (?) kaimai – 108 valakai žemės. Ažvinčių vaitas Stankus Talminas (Tolimėnas?) tuomet gyveno Raginavos kaime. Žiniose apie Trankūnų kaimą pasakyta, kad čia „Ažvinčių dvaras“. Tai rodo, kad pats Ažvinčių dvaras jau buvo ir ankstesniais laikais – gal XIV-XV a. tai buvo vienas iš karaliaus dvarų.

                      XVI a. viduryje – XVII viduryje – XVIII a. pirm. pusėje Lietuvos valstybėje buvo daug permainų.

                      Įvykdyta žemės reforma (valakų reforma 1557), įsteigtas Vilniaus universitetas (1579), priimtos trys Lietuvos Statuto redakcijos (1529-1588), išleista pirmoji lietuviška Martyno Mažvydo knyga (1547). Tuomet Lietuvos valdovai buvo: paskutinysis Gediminaitis Žygimantas III Augustas (1548-1572), vengras Steponas Batoras (1576-1586), švedas Zigmantas Vaza (1586-1632). 1569 m. buvo sudaryta liūdnai pagarsėjusi Liublino unija, kad Lietuva daug prarado. Be to, karai su Rusija ir Švedija visiškai nualino kraštą.

                      1709-1711 metais badas ir maras nušlavė ištisus kaimus. Dokumentų apie Ažvinčių krašto nelaimes nerasta, bet 1740 m. Lietuvos vyriausiojo tribunolo aktų knygoje apie Vilniaus tijūnystės Linkmenų, Nemenčinės ir Ažvinčių dvarų inventoriai, iš kurių matyti, kad kaimai turi du vardus. Taigi galima daryti išvadą, jog tuos naujus vardus atnešė nauji gyventojai, nes senieji buvo išmirę. Didžioji dalis valakų buvo nedirbama. Inventoriuje įrašyti šie kaimai: Mizinai arba Jakėnai, Rokinava arba Tolimėnai, Liesiai arba Vyželiai, Pradkūnai, Kaniūkai arba Rakėnai, Marcinkonys arba Garbštai, Naubėnai, Trūkunai, Laukšeniai, Apydvaris ir Parvainiai. Visuose kaimuose gyveno tik 22 šeimynos. Iš 132 valakų net 116 buvo nedirbamų. Štai kokie baisūs karo, maro ir bado padariniai. Ypač žiauriai Lietuvos rytinę dalį ir sostinę Vilnių 1655 metais nusiaubė rusai. Po to dar 13 metų okupantai plėšė ir niokojo Vilnių. Miesto didybė sunyko.

                      1755 metų Vilniaus tijūnystės Ažvinčių rakto (dvaro) inventoriuje yra įrašyti Tolimėnų, Vyželių, Rakėnų, Garbštų, Naubėnų, Laukšenių ir Apydvario kaimai, kuriuose gyveno jau 55 šeimynos.

                      Yra žinutė, kad 1794 metais Kazitiškio dvaro savininkas Belikavičius vadovavo sukilėliams, kurie nuo Tauragnų žygiavo į Breslaują.

                      Tuo metu Lietuvos-Lenkijos valstybė jau buvo sužlugdyta, nes 1772 metais Rusija, Prūsija ir Austrija pirmą kartą pasidalijo jos žemes. 1794 metais Tado Kosciuškos sukilėliai dar bandė atkurti valstybę, bet nepavyko.

                      1783 metų Breslaujos (Braslavo) dekanato vizitacijų knygoje įrašyta, kad Salako parapijoje Ažvinčių dvaras su Naubėnų, Rakėnų, Tolimėnų, Jakėnų, Vyželių, Pratkūnų, Bajorų kaimais ir Katiniškių, Serapiniškių, Laučiūniškių, Požemiškių bei Rukiškių vienkiemiais, o Linkmenų parapijoje – Apydvario ir Laukstenių kaimai, priklausė grafienei Tiškevičienei, Švediškių vienkiemis – Nemenčinės klebonijai.

                      1795 metais tos pačios valstybės trečią kartą pasidalijo Lietuvos-Lenkijos žemes. Beveik visa Lietuva 123 metams pateko carinės Rusijos valdžion. Paskutinysis karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis pats atsisakė sosto. O Rusijos caras iki pat 1917 metų pasirašydavo: „… Lietuvos didysis kunigaikštis, Žemaitijos kunigaikštis…“

                      Yra išlikęs kruopščiai sudarytas 1798 metų Ažvinčio rakto (dvaro) inventorius. Nors jame nerašoma, kam priklausė šis raktas (dvaras), bet yra nurodytas Vyželių, Pratkūnų, Jakėnų, Tolimėnų, Rakėnų, Naubėnų, Bajorų, Asiūklės dykvietės, pateikti Laučiūniškių, Serapiniškių, Garbštų ir Laukstenių visų kaimų gyventojų šeimų sąrašas, nurodyti joms skirti žemės plotai, yra duoklių ir prievolių suvestinės. Tuo metu šiuose kaimuose gyveno 116 šeimynų – 481 vyras ir 430 moterų. Pačiame dvare ir Vaišnoriškių vienkiemyje veikė bravorai ir net 9 karčemos kaimuose. Karčemų savininkai buvo žydai, kurie dvarui mokėjo nuomos mokestį. Štai už Garbštų smuklę Girša Megerovičius mokėjo 60 zlotų per metus.

                      Caro valdžia pertvarkė kraštą, Lietuvą pavadinusi Šiaurės vakarų kraštu, įkūrė Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas. Švogenos upe ir Ažvinčių giria ėjo Kauno ir Vilniaus gubernijų skiriamoji linija. Ažvinčių dvaro kaimai priklausė Kauno gubernijai.

                      1812 metų Napoleono žygis, 1830 metų revoliucija Prancūzijoje pažadino nepriklausomybės atgavimo viltis, subrandino 1831 metų sukilimą. Jau balandžio mėnesį beveik visa Lietuva buvo sukilėlių rankose. Visoje Lietuvoje išgarsėjo Emilija Pliaterytė, savo žygį pradėjusi Dusetose. Sukilimas buvo greit numalšintas, prasidėjo represijos. Iš sukilimo dalyvių atimta 2890 dvarų, vietoj Lietuvos Statuto 1840 metais įvesti Rusijos įstatymai ir teismai.

                      1830 metų rugsėjo 12 d. pagal Valstybės turtų rūmų įsakymą iš grafienės Tiškevičienės (kilusios iš Poniatovskių) paimamas Ažvinčių dvaro turtas ir perduodamas grafo Dunino Vonsovičiaus įgaliotam advokatui Pežarskiui. Ta proga sudarytas išsamus 50 lapų inventorius. Jame, be įprastinių prievolių ir duoklių, pateikti valstiečių turimų pastatų sąrašai. Pirmąsyk paminėtas Želmeniškių vienkiemis. Dvaro kaimuose tuomet gyveno 419 vyrų ir 533 moterys, valstiečiai turėjo 264 arklius ir 203 jaučius. Ažvinčių dvaras tapo valstybiniu.

                      1840-1857 metais vyko carinė žemės reforma, žmonių atmintyje išlikusi liustracijos vardu. Reformos metu valstiečiai gavo žemės inventorius, buvo nustatytas 1/3 žemės pajamų mokestis. Apie 1830 metus pradėta auginti bulves.

                      Ažvinčių dvaro kaimuose žemės matavimai pradėti 1847 metais, o inventoriai (žemės aprašymai ir kaimo žemės brėžiniai) buvo sudarinėjami iki 1851 metų. Ažvinčių valstybinio dvaro valstiečiai (dokumentuose vadinami valstybiniais valstiečiais) priklausė valstybės turtų ministerijai. 1851 metų Ažvinčių dvaro inventoriuje  įrašyta 191 sodyba – 583 vyrai ir 661 moteris. Tuo metu pradėta rūpintis ir Ažvinčių girios valdymu. Iš dvaro valdų išskirta nuolatinei miško sargybai žemės Pabaluošės, Šeriškės, Vaišnoriškių, Užsienio, Želmeniškių ir kt. vienkiemiuose miško sargams įkurdinti. Zubiškių vienkiemyje dar 1830 metais siūlyta įsteigti girininkiją.

                      1878 metais buvo atlikta pirmoji miškotvarka, nubraižyti planšetai. Miškotvarkos darbus 1896 ir 1906 m. dirbo Povilas Matulionis.

                      1863 metų sukilimą mena 1896 metų miškotvarkos planšetuose pažymėta „Muravjovo linija“, vietos žmonių vadinta šaikine. Nuo Dimutiškių pelkių iki Baluošo ežero buvo iškirsta miško juosta – sukilėliams išmedžioti. Ant jos stovėjo kareiviai, o kiti kaip varovai varė sukilėlius iš girios. Tai buvo jau pasibaigus sukilimui – 1863-1864 metų žiemą. O 1863 metų pavasarį Kasparo Malecko būrys netoli Minčios susikovė su caro kareiviais. Šalia Minčios buvo sukilėlių stovyklos, kur lietos kulkos, gaminti ginklai.

                      Įdomu pažymėti, kad 1851 metų Ažvinčių dvaro inventoriuje pirmąsyk išvardinti visi dvarui priklausę kaimai ir vienkiemiai.

                      Ažvinčių palivarkas ir kaimai: Viželiai, Bjorėliai, Tolimėnai, Jakėnai, Rakėnai, Pratkūnai, Naubėnai, Bajorai, Garbšiai, Lauksteniai.

                      – vienkiemiai: Stukiškės, Katiniškės, Apkartai, Margavonė arba Patiltė, Gudiškės, Galinė, Asiūklė, Pažieviškės, Serapiniškės, Lauciūniškės, Biriškė, Joniškės, Belikis, Zubiškės, Amineniškės, Miškiniškės, Želmeniškė, Aukštoglinis, Vaišnoriškės, Šeriškės, Pabaluošė. Netiesiogiai priskiriamas Sugardų dvarelis, priklausęs laisvam žemvaldžiui Žilinskui, taip pat  Ažvinčių vienkiemis (Švedriškė), priklausęs Vilniaus seminarijai. Valstybiniam dvarui priklausė  Ažvinčių, Ažvinaičio, Rimščiko, Sugardų, Šaminėlio, Versminio, Baltelės, Bivainėlio, Žiežmario, Ešerinio ežerai ir visa Ažvinčių giria. Bendras valdų plotas buvo 10 412,14 dešimtinių, miško – 4189,67 dešimtinių. Vilniaus seminarijai priklausė 147 dešimtinės.

                      Šiame inventoriuje pateiktas žemių paskirstymas kiekvieno kaimo ir vienkiemio valstiečiams išliko iki pat Nepriklausomybės Lietuvos laikų. Nerasta žinių, ar šį kraštą palietė Stolypino reforma, t. y. kaimų skirstymas į vienkiemius. Šis darbas vyko jau Nepriklausomybės metais. Lietuvos centriniame valstybės archyve (O. Milašiaus g. 21) yra Garbštų, Serapiniškių, Apkartų, Naubėnų, Paežerynės, Asiūklės, Jakėnų ir kt. kaimų skirstymo į viensėdžius dokumentai. Iš jų galima labai daug sužinoti apie šio krašto netolimą praeitį.

                      1920 metais Lenkijai okupavus dalį Rytų Lietuvos nuo Vaižniūnų pro Laukstenius ėjo demarkacinė linija. Šio krašto gyvenimas labai suaktyvėjo, čia buvo įkurdinti Lietuvos pasienio policijos daliniai.

                      Švedriškėje 1933-1934 metais, vadovaujant kunigui Jonui Gurauskui, pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Čia taip pat atkelta girininkija, atidaryta krautuvė, įsteigtas paštas ir pradžios mokykla. Švedriškėje buvo geras šaulių būrys ir veikli pavasarininkų kuopa. 1941 metais ažvintiškių partizanų būrys, vadovaujamas Justino Preibio, užkirto kelią per Salaką bėgantiems okupantams bolševikams. Kai 1941 m. lenkų partizanų būriai užpuolė Turantą, salakiškiai-švedriškiečiai partizanai juos sutriuškino. Šiame krašte buvo gyva nepriklausomos Lietuvos idėja. Ją sunkiais stalininės okupacijos metais gynė Ažvinčių girios partizanai. Čia veikė trečios „Vytauto“ apygardos, penktos „Lokio“ rinktinės, „Vyties“ kuopos ir kt. dalinių partizanai. Visi žinojo „Lokio“ rinktinės vado Kazimiero Kaladinsko-Erškėčio (žuvo 1947 m. spalio 15 d.), Petro Cicėno-Žalgirio (žuvo 1950 m. kovo 9 d. prie Laikstenių), Antano Skunčiko-Kalto (žuvo 1947 m. lapkričio 15 d.), Kazimiero Bubulio-Algimanto (žuvo 1947 m. lapkričio 15 d.), Jono Čičelio-Tėvo (žuvo 1951 m. balandžio 11 d. Strazdų kaime), Prano Račinsko-Drugelio (žuvo 1951 m. sausio 15 d. prie Utenio ežero) vardus. Ažvinčių ir Minčios giriose buvo partizanų bunkeriai ir slėptuvės. Ignalinos, Salako, Saldutiškio stribai ir jų pakalikai ne kartą patyrė partizanų veikimą. Kaimų žmonės partizanus rėmė.

                      Sunkius prisiminimus paliko sovietinės okupacijos metai. Tremtys, žudynės, nuolatinis žmonių persekiojimas, kolchozinis skurdas pakirto gyvybingų kaimų gyvenimą. Jauni žmonės tiesiog bėgo į miestus, bet niekada nenutraukė ryšio su giminėmis. Dauguma jų, būdami darbščių tėvų vaikai, įsigijo profesijas ir išsilavinimą, neprarado sveikos nuovokos, dirbo ir tebedirba tautai naudingą darbą.

                      Visi privalome mums prieinamu būdu surinkti žinias apie savo kaimus, šeimas, kaimynus. Įvairūs dokumentai, spaudos straipsniai, nuotraukos daug gali papasakoti. Dar dažnoje troboje rasime mūsų tėvų ir senelių naudotų daiktų, audinių, drabužių ir kt. Iš jų dar dvelkia tėvų ir motinų šiluma ar vargšo ašaros. Surinkime, aprašykime, saugokime visa tai, perduokime savo vaikams. Praeitis išblunka dėl mūsų abejingumo. Be praeities pažinimo mūsų atminties rezervai labai sumažėja, o tėvynės meilė beveik neįmanoma. „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ – giedama Tautos giesmėje.

                      Mes turime dabartį. Rytoj ji bus praeitis, o poryt jau bus ateitis. Negailestingas laikas viską įveikia – tik žmogaus mintys eina per amžius.

Šaltinių sąrašas

1.      Braslavo žemės teismo 1796-97 m. byla Nr. 42 1554 m. Ažvinčių vaitystės inventoriaus nuorašas. CVIA F. SA Ap. 7 s. v. 15426 I. 712-733.

2.      Lietuvos vyriausiojo tribunolo 1740 m. aktų knyga. Vilniaus tijūnystės Linkmenų, Nemenčinės, Ažvinčių dvaro inventoriai. CVIA F. SA Ap. 7 s. v. 97 I. 1013-1026.

3.      Vilniaus tijūnystės Nemenčinės, Linkmenų, Švenčionių ir Ažvinčių raktų 1775 m. inventoriai. CVIA F. SA Ap. 3 s. v. 3903 I. 11-12.

4.      1798 m. Ažvinčių raktų inventorius. CVIA F. 525. Ap. 8 s. v. 402 I. 1-9.

5.      1830 m. Ažvinčių raktų inventorius. CVIA F. 525. Ap. 8 s. v. 402 I. 1-26.

6.      1851 m. valstybinio Ažvinčių dvaro inventorius. CVIA F. 525. Ap. 2 s. v. 1724, 1725, 1726, 1727, 1728.

7.      1783 m. Vilniaus vyskupystės Braslavo dekanato bažnyčių vizitacijos knyga. Salako ir Linkmenų parapijos. CVIA F. 694 Ap. 1 s. v. 3505.

8.      Novoaleksandrovsko (Zarasų) girininkijos Ažvinčių valstybinės girios 1896 m. planšetai Jaun. taksatorius Povilas Matulionis. CVIA F. 526. Ap. 7 s. v. 2874, 2875, 2884, 2819, 2892.

Literatūra

1.      Kviklys B. Mūsų Lietuva, I tomas. M., 1989.

2.      Šešelgis K., Urbelis M. Maži padriki kaimai. II – M., 1980.

3.      Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija. – Vyturys, 1990.

4.      Jablonskis K. Istorijos archyvas. XVI amž. Lietuvos inventoriai. T. 1. K., 1934.

5.      Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija. M., 1978.

6.      Lituano-Slavica Posnaniensia studia Historica I. 1985.

7.      Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, kalba. – Mokslas, 1992.

8.      Semaškaitė J. Vaičėno būrio žūtis. Amžius, 1994.

Rimantas KLIMAS, Vilnius

„Voruta“ Nr. 10 (292) 1997 m. kovo 8-14 d.