Aušvicą prisimenant…

Autorius: Data: 2012-01-27, 10:36 Spausdinti

Aušvicą prisimenant…

Zigmas VITKUS

Sausio 27-ąją pasaulis mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Tądien, 1945-ųjų metų sausį, Raudonoji armija įžengė į Aušvicą-Birkenau, nacių okupuotos Lenkijos teritorijoje, netoli Krokuvos, įsteigtą mirties stovyklą. Joje nuo 1942-ųjų kovo buvo nužudyta daugiau nei 1 100 000 žydų, 70 000 lenkų, 25 000 romų ir apie 15 000 Raudonosios armijos belaisvių.

1942-ųjų kovą, po Wansee konferencijos, naciai vadinamojoje Varšuvos generalinėje gubernatūroje, netoli pagrindinių geležinkelio linijų, įsteigė tris žmonių naikinimo stovyklas: Belzeką (įsteigta 1942-ųjų kovą), Sobiborą (veikė nuo 1942-ųjų gegužės) ir Treblinką (1942-ųjų liepa). Pirmoji buvo įsteigta Chelmne, dar 1941-ųjų gruodį.

Vykdant „galutinį žydų klausimo Europoje sprendimą“ šiose stovyklose nužudyta apie 1 700 000 žmonių, dauguma iš jų – Lenkijos žydai. Belzeke, Sobibore ir Treblinkoje nebuvo jokių selekcijų. Tik atvežtiems žmonėms – vyrams, moterims ir vaikams – liepdavo atiduoti daiktus, nusirengti ir nuvarydavo į dujų kameras. Vėliau kūnus sudegindavo.

1941 metais H. Himmleris išsikvietė Aušvico komendantą Rudolfą Hossą, kurį informavo, jog ankstesnės žmonių naikinimo vietos ir metodai (turėjo galvoje sušaudymus) netinka ilgalaikėms didelio masto „akcijoms“, todėl jis šiam tikslui pasirinko Aušvicą. Spalio mėnesį netoli jo buvo įsteigta Birkenau mirties stovykla, kurios dujų kamerose žmonės imti masiškai nuodyti Zyklon-B dujomis.

„Galutinio sprendimo“ vykdytojai buvo patenkinti naujuoju atradimu (toks žudymo būdas Vokietijoje jau buvo išbandytas vykdant Eutanazijos programą). Kaip savo išpažintyje po karo rašė R. Hossas, egzekucijos sušaudant jam keldavusios šiurpą: „Daugybė Einsatzkommandos narių, negalėdami daugiau pakęsti kraujo, nusižudė. Kai kurie netgi išprotėjo.“

Kaip pastebi Rytų Europa besidomintis žurnalistas Andrew Curry: „Sargyba ir kitas stovyklos personalas stengėsi atlikti procedūras taip, kad kiek įmanoma sumažėtų kaltės jausmas ir būtų padidintas „eliminavimo“, tai nacių tuo metu vartotas eufemizmas, veiksmingumas.“ Sušaudant auka ir budelis stovi akis į akį, budelį veikia tiesioginė atsakomybė, nuodijant dujomis, atsakomybė suskaidoma.

Aušvicui-Birkenau buvo lemta tapti Holokausto simboliu, kurį žino visas pasaulis. 1947 metais stovykloje įkurtame memorialiniame muziejuje 2009-aisiais apsilankė daugiau nei milijonas žmonių. Tūkstančių tūkstančiai akinių, batų, rūbų, tonos nukirptų plaukų, primena apie makabrišką nacių bandymą paversti žmogų utilizuotina medžiaga.

Mes, lietuviai, kaip ir kitos į „kruvinąsias žemes“ patekusios tautos – latviai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, – turime savo ypatingą Holokausto simbolį. Tai paprasčiausia žvyrduobė. Jų vietas, Lietuvoje jų suskaičiuotume apie keturis šimtus, šiandien žymi kuklūs juodo akmens ženklai, pradėti statyti atgavus Nepriklausomybę.

Dar iki pradedant veikti masinio žmonių naikinimo stovykloms, „žydų klausimas“ Lietuvoje buvo jau beveik išspręstas. Per keturis mėnesius, nuo 1941-ųjų liepos iki lapkričio, į greta mūsų kaimų ir miestelių iškastas duobes nuo nacių ir lietuvių kolaborantų kulkų atgulė gausi Lietuvos provincijos žydų bendruomenė: vaikai, moterys ir vyrai.

Šiandien ir juos atmename.

Flickr.com nuotr.

www.bernardinai.lt

Istorija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra