Aušros Vartai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Dar XVI a. pradžioje, 1503–1522 m. laikotarpiu, totoriams pradėjus puldinėti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritoriją ir vis tebesitęsiant karams su Maskva, Vilniaus miestas buvo apjuostas gynybine siena ir įrengti penkeri vartai, vėliau jų būta dešimt. Pasikeitus kariavimo technikai, miesto siena neteko gynybinės reikšmės. Ji, caro Pavlo I įsakymu, 1799–1805 m. buvo nugriauta, nugriauti ir vartai. Iki mūsų dienų išliko vieninteliai Medininkų (Aušros) vartai, nes prie jų buvo pristatyta stebuklingo Šv. Mergelės Marijos paveikslo koplyčia.
 
Pirmieji šioje vietoje pastatyti vartai buvo gotikiniai ir turėjo smailiaarkę angą, parapetą ir smailiai suskliaustas nišas. Tik per XVI a. pabaigos ir vėlesnius pertvarkymus jie gavo renesansinį atiką ir kitas formas. Pradžioje vartų paskirtis buvusi grynai gynybinė: iš pietų pusės dar ir dabar yra išlikusios trys eilės šaudymo angų. Virš šaudymo angų sumūrytas platus karnizas, po kuriuo matosi nedidelė skulptūrinė pirklių globėjo Hermio galva. Padavimas tvirtina tai buvus Žygimanto Senojo atvaizdą, nes jis liepęs tuos vartus pastatyti. Viršuje kilo atikas, kurio reljefe vaizduojamas dviejų grifų laikomas ornamentinis Lietuvos herbas – Vytis. Bokštas turėjo dvejus vartus: pakeliamus ir uždaromus. 1802 m. uždaromus vartus mini Pr. Krupavičius: „Bokšte į miesto pusę vartai dvigubi, apkalti lentomis, kiekviena jų pusė sustiprinta dešimčia geležinių juostų, abi jų pusės prikaltos didžiagalvėmis vinimis… Į mūrą įkaltos dvi didelės geležinės kilpos užkišti kartimi. Bokšto viršuje yra sandėlis, atiduotas kunigams karmelitams.“
 
Vartai turi net keletą pavadinimų: Medininkų, nes kelias pro juos vedęs į Medininkų pilį, dar vadinami Aušros, o lenkai juos vadina Aštriaisiais, pagal priemiesčio Aštrusis pavadinimą. Lenkų istorikė Marija Lovmianska teigia šių vartų pavadinimą kilus iš Ašmenos vardo, išvertus pažodžiui į lenkų kalbą. O gal pavadinimas sietinas su gotikine smailia, aštria vartų angos arka?
 
1671 m. prie gynybinių vartų buvo pristatyta medinė koplyčia, kuriai 1715 m. sudegus, 1754 m. buvo išmūryta barokinė. 1799 m. architektas P. Rosis suprojektavo laiptus ir uždarą galeriją. 1828–1829 m. koplyčią restauravo K. Podčašinskis ir suteikė jai klasicistines formas, kurios išliko iki mūsų dienų. Koplyčią vainikuoja trikampis frontonas, kurio timpane įkomponuotas reljefas su simboline Apvaizdos akimi. Viršum vidurinio ir šoninių langų matosi užrašas: Mater misericordiae, sub tuum praesidium confugimus (Gailestingumo Motina, Tavo apgynimo šaukiamės).
 
Pagal seną, dar viduramžių paprotį ant miesto vartų būdavo kabinami šventųjų paveikslai. Aušros Vartų antrajame aukšte nuo priemiesčio pusės esančioje nišoje kabojo Kristaus Išganytojo ant ąžuolinės lentos aliejiniais dažais tapytas paveikslas. Paveiksle, kuris dabar yra saugomas Katedroje, buvo pavaizduota Kristaus figūra iki pusės. Išganytojas laimina iškėlęs vieną ranką, o kitoje laiko simbolinį valdžios rutulį su kryželiu. Vėliau freskos technika nutapyta paveikslo kopija, kuri buvo aptikta ir iš dalies atidengta 1976 m. XIX–XX amžių sandūroje, sprendžiant iš S. F. Fleury fotografijos, niša buvusi tuščia ir tik, regis, 1923 m. joje buvo pakabintas skulptoriaus B. Balzukevičiaus darbo Lenkijos herbas – Erelis. Mūsų dienomis nišą dengia skydas, ant kurio pritvirtintas stilizuotų tulpių kryžius su Kristaus monograma.
 
Aušros Vartų nišoje iš miesto pusės kabojo nežinomo autoriaus Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos tempera ant ąžuolinių lentų tapytas paveikslas, uždaromas medinėmis durelėmis. Prieiti prie jo buvo galima tik labai siaurais ir tamsiais laipteliais. XVII a. prie vartų įsikūrus basųjų karmelitų vienuolynui, vienuoliai nuo 1668 m. ėmė globoti Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Po trejeto metų, pastačius medinę koplyčią, paveikslas pradėjo garsėti stebuklais. Per 1715 m. gegužės 26 d. gaisrą ši koplyčia sudegė ir paveikslas iki 1754 m., kol buvo mūrijama barokinė šventovė, saugotas Šv. Teresės bažnyčioje. Švč. Mergelė Marija nupiešta be Kūdikio, rankas laiko sudėjusi ant krūtinės kryžmai, galvą truputį palenkusi į dešinę, o akis nuleidusi. Švelniai modeliuotas, ramus, dvasingas Šv. Marijos veidas spindi giliu susimąstymu ir tauriu, idealizuotu grožiu. Šitokia kompozicija yra unikali, be to, ir kitose šalyse retai aptinkama. Kai kas mano, kad paveiksle pavaizduota Lietuvos ir Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė. Visą paveikslą, išskyrus veidą ir rankas, dengia auksuoto sidabro gėlių žiedais kalinėti aptaisai, padaryti XVIII a. pabaigoje Vilniaus auksakalių ceche. 1927 m. liepos 2 d. paveikslas buvo vainikuotas dviem aukso vainikais, o 1928 m. įstatytas į specialią metalinę kasetę, saugančią nuo ugnies ir vagių. Aplink paveikslą sienose ir ant keturių kolonų iškabinta per 14 000 auksinių ir sidabrinių aukų, kryžių, ordinų, medalių.
 
Lietuvoje yra ir daugiau Madonos paveikslų, tačiau nė vienas nėra taip garbinamas, giliai įaugęs į lietuvių religinę ir tautinę sąmonę, nėra tapęs vilties, dvasingumo ir dorovės simboliu, kaip Vilniaus Aušros Vartų Švenčiausioji Mergelė Marija.
 
Garsus Vilniaus XX a. pirmos pusės fotografas Janas Bulhakas knygelėje „Vilniaus peizažas“ rašė: „Kur kitur patrauksime šią naktį […], jeigu ne prie Aušros Vartų koplyčios, kuri kiekvieną ateivį pasitinka galingomis sienomis kaip išskėstomis rankomis? Tie vieninteliai išlikę Vilniaus vartai – tai paslaptingi viso miesto gyvenimo vartai. Pro juos atvyksta į miestą ar su jais paskutiniu žvilgsniu atsisveikina keliauninkas, prie jų švento slenksčio palengvėjimo ir nusiraminimo ieško visų žmonių sielos, jų stebuklingam paveikslui neša kenčiantys atgailos įžadus: sidabrines aukų ir savo skausmu sukruvintas širdis, palinksta prie Švenčiausios Panelės kojų ir meldžiasi Jai klūpodami ant grindinio toje tik dangaus skliautu uždengtoje šventovėje. O Ji žvelgia iš viršaus geru, viską matančiu, motinišku žvilgsniu į savo vaikus, į visus Vilniaus žmones ir sergi juos bei visą miestą savo dieviška apvaizda. Viskas praeina ir viskas išnyksta – tik Ji viena Maloningoji Karalienė ir Vilniaus Motina yra amžina. Kur kitur, jei ne pas Ją eisime užbaigti dienos, prabėgusios žemiško grožio beieškant, kad atsigaivintume iš dieviško grožio šaltinio?
 
Jau po vidurnakčio. Gatvėse tamsu ir tuščia, tik retų praeivių žingsniai aidi tyloje, po vartų skliautais tirštėja rūkas, o prieš uždengtą paveikslą raudona šviesele spindi amžinoji lempelė. Tamsoje nematomas paveikslas yra čia pat, ir globėjiškas, visada jaučiamas šventų akių žvilgsnis maloniai kviečia praeivį į savo globą. Čia, sienos nišoje, atsiklaupus ant grindinio akmenų, gera šnibždėti maldos žodžius, kuriuos nerūpestingos vaikystės metais kartojai paskui motiną… Priglusti skruostu prie šalto mūro, susikaupti, pajusti, kaip trapi kasdienybė užleidžia vietą amžinoms vertybėms, ir užbaigti vilniškių išgyvenimų dieną stipriausioje miesto tvirtovėje, toje šventovėje po aukštu, amžinomis žvaigždėmis spindinčiu dangumi.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukose:
 
1. S. F. Fleury 1890-1900
2. J. Bulhakas, 1913
3. J. Bulhakas, 1927
4. J. Čechavičius, 1870-1880

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra