Aušra ir sutemos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Technikos mokslų daktaro, Lietuvos politinio (dviejų kadencijų 1992–2000 m. Seimo nario) bei visuomenės veikėjo, vieno iš Tėvynės sąjungos kūrėjų Algirdo Katkaus 2008 m. knygoje „Nuo aušros iki sutemų“*, remiantis tikrais, šiandien vykstančiais, pavyzdžiais ir pateiktais duomenimis, drąsiai bei trumpai apžvelgiami įvykiai, susiję su komunistinės sistemos genocidu, vykdytu daugelyje pasaulio šalių, tarp kurių ir Lietuva.

Čia nagrinėjami įvairūs reiškiniai, susiję su Nepriklausomybės įtvirtinimu bei ūkio atkūrimu. Liūdna, kad nuoseklaus kūrimo ir valstybingumo atkūrimo bei įtvirtinimo metu susidūrėme su nusikalstamų klanų įsigalėjimu, neteisėtu kilnojamojo bei nekilnojamojo turto pasisavinimu, aktyvia destrukcija, teisėsaugos ir moralės principų bei žmonių teisėtų interesų nepaisymu ir kt. Knygos turinį sudaro 13 skyrių su keliais mažesniais poskyriais, epilogas, literatūros sąrašas ir 6 priedai (visų 14–os Vyriausybių sudėtis, genocido aukų sąrašas, KGB struktūra ir kt.).
 
Jos turinys ir tekstas atsirado iš būtinybės paaiškinti visuomenei, kad valdžios vadovavimasis asmeniniais ar grupiniais interesais bei klanų kūrimas Lietuvą veda į aklavietę, jei ne dar blogiau. Su Nepriklausomybe atgauta laisvė vieniems tapo gėriu, kitiems – blogiu, nes iš po kojų išslydo užtikrintos rytdienos pagrindas. Funkcionieriams susidarė galimybės grobti. Lietuva tampa vis labiau korumpuota. Atsivėrė praraja tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, tarp valdžios ir visuomenės. Iš vienos pusės matome pilietinį savigarbos stygių, iš kitos – tautinį abejingumą. Nesėkmių šaknys glūdi valdžioje ir visuomenėje. Jeigu ši nepabus, nesusiims ir leis toliau vešėti klanui, daugintis bei stiprėti, nėra aišku, kokią mūsų valstybė įgaus ideologinę formą. Gal tai tebus valstybėlė su valdoma demokratija arba tiesiog Rusijos maža kopija? Nedelsiant turi būti suvienytos fizinės, dvasinės, intelektinės, finansinės ir kitos įmanomos visos tautos pajėgos įvairioms problemoms (valstybiniam patriotizmui, emigracijai ir pan.) spręsti. Gal pagaliau Lietuvos piliečiai suvoks savo galias kaip vienintelį išsilaisvinimo nuo valdžios savivalės būdą? Deja, jie politikus ir vykdomosios valdžios atstovus vertina pagal kalbas, išvaizdą, įtaigumą ir viešųjų ryšių sukurtą įvaizdį, bet beveik niekas nesigilina, ką tas valdžios atstovas naudingo Lietuvai ar jos žmonėms nuveikė. Beje, rinkimai į Seimą jau šį rudenį.
Mėginama visuomenei parodyti, kur slypi negerovės šaknys. Iš pradžių trumpai apžvelgiama Lietuvai ir pasaulio tautoms pragaištinga komunistinės sistemos veikla. Aprašyti įvykiai yra susiję su lietuvių tautos dvasiniu atgimimu, Nepriklausomybės paskelbimu, valstybingumo įtvirtinimu bei demokratinės valstybės pamatų kūrimu, remiantis doros ir teisingumo principais. Daug dėmesio skiriama Rusijos valstybinių institucijų, specialiųjų tarnybų interesams ir pastangoms daryti įtaką Lietuvos politiniams, ekonominiams, kultūriniams procesams. Akcentuojama, kad žiniasklaida, tapusi verslu, propaguoja smurtą (ypač televizijose), be jokio sąžinės graužimo pamina pagrindinius visuomenės informavimo principus – informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, gerbti nuomonių įvairovę, laikytis žurnalistų profesinės etikos taisyklių, plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatinti jos pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprinti valstybės nepriklausomybę, ugdyti tautinę kultūrą ir dorovę. Didžiulis noras išlaikyti Lietuvos gyventojus Rusijos informacinėje erdvėje, verčia ieškoti įvairiausių rusų kalbos mokymo būdų, pirmiausia pasitelkiant televiziją. Knygoje nemažai rašoma apie valstybinio ir nevalstybinio turto privatizavimo vingrybes, nusikalstamų struktūrų dalyvavimą privatizuojant patraukliausius objektus, korupciją. Apie Lietuvos jūrinio komplekso privatizavimą, žvejybos laivyno likvidavimą, koncerno EBSW veikos padarinius ne tik piliečiams, bet ir valstybės ekonomikai, bankininkystei, pramonei. Apie teisėsaugos bei valdžios institucijų abejingumą, toleranciją ir kai kada bendradarbiavimą su tais, kurie pusvelčiui privatizavo („prichvatizavo“) visiems Lietuvos gyventojams priklausantį turtą: miškus, vandens telkinius, poilsiavietes, žemę, buvusius dvarus bei kt.
Taip pat kalbama apie Lietuvos nacionalinį saugumą, Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą, pateikiamos galimos VSD ir krašto apsaugos savanorio Juro Abromavičiaus ir pulkininko Vytauto Pociūno žūties versijos bei išryškėjusi „valstybininkų“ klano veikla, jos ryšiai su užsienio valstybių padaliniais bei siekimu visiškai užvaldyti Lietuvą, įskaitant aukščiausias valdžios institucijas ir paskutinį dar ne visai paklusnų bastioną – Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją kartu su LRT taryba. Lengva įsitikinti tuo, kad užsilikusi penktoji kolona, deja, niekur nedingo ir egzistuoja iki šiol…
Apie tai liudija knygoje surinkti jau žinomi ir anksčiau įvairiuose šaltiniuose skelbti, autoriaus manymu, svarbesni faktai ir įvykiai. Skaitytojai juos gali išanalizuoti bei papildyti faktais iš savo aplinkos. Autorius būtų labai patenkintas, jeigu visa tai jiems padėtų suvokti eilinio žmogaus nevertinimo aplinkybes, neteisybės įsigalėjimo, tarp valdžios ir žmonių atsivėrusios prarajos priežastis, neriboto valdžios godumo bei dviveidiškumo atsiradimo ir valstybės atkūrimo ištakas, problemas.
Ši susidariusi praraja tarp žmonių ir valdžios įgauna vis ryškesnių prievartos bruožų, nenumaldomai didėja praraja tarp skurstančiųjų ir oligarchinių turtuolių. Tai sukuria baimės bei nepasitikėjimo atmosferą. Negerovės šaknys glūdi ir dar užsilikusioje sovietinių laikų pasaulėžiūroje bei valdančiosios nomenklatūros elgsenoje. Tenka konstatuoti, kad gilios nesantarvės šaknys yra įsikabinusios ne tik į praeitį, bet ir į dabartį. Reiškiniai ir įvykiai visuomet turi priežastis, kurias formuoja interesai bei tikslai. Knygoje aprašomų įvykių seka bei pobūdis leidžia daryti prielaidą, kad tai ne atsitiktinė eiga, o gerai apgalvotas profesionaliai vykdomas planas. Jo tikslas – padaryti taip, kad atsirastų kapitalistinė valdoma demokratija, panaši į dabartinės Rusijos vykdomą politiką, vietoje socialistinio centralizmo.
A. Katkus išryškina jau dabartinėje Lietuvoje susiformavusio „elitinio“ klano siekimą ekonomiškai ir politiškai įsigalėti bei sukurti valdomą demokratiją pagal Rusijos pavyzdį. Tačiau jis nesiekia ko nors pasmerkti ar pažeminti. Pateikti įvykiai ir faktai pagrįsti viešai skelbtomis juridiškai nepaneigtomis publikacijomis, analitine medžiaga, istorijos šaltiniais, kurie yra nurodyti pabaigoje. Jis yra įsitikinęs, kad aprašyti faktai sudaro tik dešimtąją dalį, o kartais ir šimtąją dalį viso to, kas iš tikrųjų vyko.
Skaitytojai galės susipažinti su Lietuvos valdininkijos neregėto masto korupcija, savivale, nebaudžiamumu vykdant privatizaciją, žemės grąžinimą, nepaisant teisingumo bei moralės principų.
Pagrindinis tikslas yra atkreipti dėmesį Lietuvos piliečių, ypač tų, kurie dar buvo mažamečiai atgimimo laikotarpiu, buvusių ir esamų politikų bei visų rangų valdininkų, priminti sąmoningai ar ne padarytas klaidas, kad jas išanalizuotų bei daugiau nebekartotų.
Autorius, pasinaudojęs konstitucine teise, interpretuoja išdėstomus faktus taip, kaip padiktavo didelė gyvenimo patirtis ir jau susiformavusi pasaulėžiūra. Kad žmonės pabustų, reikia juos žadinti. Tačiau pirmiausiai reikėtų save pažadinti. Žadinti norą ir viltį išeiti iš netikėjimo ką nors pakeisti, išeiti iš praeities bei dabarties. Būtina įžiebti tikėjimo kibirkštėlę šitoje žmonių bendravimo agonijoje, paduoti ranką praradusiems viltį bei ištirpdyti baimę tam, kad mūsų vaikai nebūtų pasmerkti tapti tų nomenklatūros gudručių vaikų baudžiauninkais. A. Katkus tikisi, kad pro valdžios brūzgynus prasiskverbs nors mažytis padorumo ir dvasingumo daigelis, kuris galės suvešėti tik esant pilietiniam pasipriešinimui ir žmonių susitelkimui.
Tekstas parašytas sklandžia kalba. Tiesa, yra žodžių kėlimo netaisyklingų atvejų, keletas korektūros klaidelių (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas vyko 1988 m. spalio 22–23, o ne 22–24 d., Altana vietoje Astana ir kt.). Neaiškus sakinys: „1996 m. sausio mėn. postą prarado Lietuvos banko vadovas K. Ratkevičius, tačiau 1993 m. rudenį jis vėl buvo grąžintas į šį postą.“ Žinome, kad minėtas asmuo LB vadovavo 1993 XI 17 d. – 1996 I 23 d.
 
*Nuo aušros iki sutemų / Algirdas Katkus. – Vilnius : A. Katkus, 2008. – 207 p. : faks.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra