Auksinis Irenos Senulienės jubiliejus

Autorius: Data: 2011-03-08 , 10:16 Spausdinti

Auksinis Irenos Senulienės jubiliejus

Austra ZAPOLSKIENĖ

Trakų istorijos muziejus

Ratą nuo seno žmonės pasirinko laiko įvaizdžiu. Sukasi, sukasi ratas, o laikas bėga, bėga… Sekundė, minutė, valanda. Diena, savaitė, mėnuo, metai.

Rieda nesustodamas laiko ratas gyvenimo grindiniu, širdies dūžius skaičiuodamas, nueitą kelią matuodamas, džiaugsmus ir praradimus dovanodamas. Kuo didesnė metų našta užgula pečius, tuo greičiau įsismagina ratas. Ir tik nejučia užklumpantys jubiliejai: 20-metis, 30-metis, 50-metis, priverčia žmogų stabtelėti, atsigręžti atgal.

50-metis – auksinis jubiliejus, tai tarsi gražaus auksinio rudens pradžia, kai dar metų našta pečių nespaudžia, bet jau galima „skaičiuoti viščiukus“ – nuveiktus darbus.

Trakų istorijos muziejaus vyriausioji fondų (rinkinių) saugotoja Irena Senulienė turi kuo pasidžiaugti ir kuo didžiuotis. Gera matyti užaugintus vaikus: dukrą Ievą ir sūnų Simoną. Jiedu jau baigė aukštuosius mokslus. Ievutė Vytauto Didžiojo universitete studijavo menotyrą, o Simas Vilniaus pedagoginiame universitete – informacines technologijas. Abu jau dirba, yra savarankiški. Dukra, sukūrusi šeimą, padovanojo mamai vaikaitį Martyną. Irena didžiuojasi tuo, kad dirba muziejuje, kuris yra didelis, turtingas ir svarbus visai Lietuvai.

Pirma ir vienintelė darbovietė

Irena Senulienė nesigaili, kad yra tokia sėsli ir niekada nesiblaškė, ieškodama savo vietos po saule. Gimusi Trakuose, Anastazijos ir Jono Juchnevičių šeimoje, čia užaugo, čia baigė vidurinę mokyklą. Paskui studijavo Vilniaus valstybiniame universitete. Įgijusi istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojos specialybę, pradėjo dirbti Trakų istorijos muziejuje ir dirba jame 26-erius metus.

Per tą laikotarpį muziejus išaugo ir pasikeitė neatpažįstamai. Dabar jam priklauso net trys pilys: Pusiasalio, Salos ir Medininkų, karaimų etnografinė paroda bei Domininkonų vienuolyno koplyčioje veikianti Sakralinio meno ekspozicija. Kasmet muziejų aplanko daugiau nei 300 tūkst. lankytojų. Trakų pilimis gėrėjosi didelių valstybių prezidentai, karaliai, karalienės, tarptautinių organizacijų vadovai, meno ir sporto žvaigždės.

„Pernai pagal lankomumo rodiklius mūsų muziejus užėmė antrąją vietą respublikoje, – pasakoja I. Senulienė, – mus aplenkė tik Lietuvos jūrų muziejus, kuriam „balus pelno“ puikieji delfinai. Šiemet, kol delfinai „atostogauja“ šiltuosiuose kraštuose, ko gero, tapsime lyderiais. Mūsų ekspozicijos, parodos, šventės bei kiti renginiai yra nepaprastai patrauklūs ir itin įtaigūs, nes vyksta pilyse, kurios yra tautos istorijos liudininkai.

Vyriausioji fondų (rinkinių) saugotoja

Pasak I. Senulienės, muziejininkų veikloje svarbiausia rasti vertingus eksponatus, juos kaupti, saugoti, restauruoti (jei būtina) bei pateikti lankytojams ekspozicijose. Tikras muziejininkas panašus į šapą tempiančią skruzdę. Toks mūsų gyvenimo būdas, o ne vien išsilavinimas, ne tik žinios. Kaip tik dėl to, jog ranka rankon dirbam su puikiu, savo darbą mylinčių ir žinančių darbuotojų kolektyvu, muziejus pasiekė tokias aukštumas. Specialistai skirtingi asmeninėmis būdo savybėmis, bet visi daug metų ištikimi pasirinktai veiklai.

„Nuo 1993 m., kai buvau paskirta vyriausiąja fondų saugotoja, esu atsakinga už muziejaus rinkinių apskaitą, eksponatų saugojimą, konservavimą, restauravimą, inventorinimą, – sakė I. Senulienė. – Muziejaus fonduose esame sukaupę per 300 tūkst. eksponatų. Tai, ką lankytojai mato muziejaus ekspozicijose ir parodose, tesudaro 10 proc. visų turimų eksponatų.“

Naujausios ekspozicijos

„Sparčiai besivystantis mokslas ir techninė pažanga neaplenkė ir muziejų. Pastarųjų dešimtmečių ekspozicinė įranga ir eksponavimo būdai moraliai paseno, neatitiko nūdienos reikalavimų. 2007 m. Kultūros ministerijai skyrus lėšų, pradėjome pilies centrinių rūmų ekspozicijų salių atnaujinimą. 2008 m., minint muziejaus 60 metų veiklos sukaktį, pakvietėme lankytojus į dvi ekspozicines sales, kuriose atsispindi Trakų miesto ir vaivadijos istorija XV–XVIII a. Atnaujinant pilies menes, restauratoriai nuvalė sienas ir lubas nuo druskų ir apnašų. Įrengta nauja signalizacijos ir elektros instaliacija. UAB „Ekspozicijų sistemos“ įdiegė naujas technologijas, pritaikė trimatę dinaminę sinfogramą – judantis žmogaus atvaizdas ant sienos kelia lankytojams nuostabą. Analoginiu projektoriumi ant lubų keičiasi šešių Lietuvos didikų herbų atvaizdai. Įgarsinimas ir apšvietimas valdomas judesio davikliais, vitrinose eksponatai apšviečiami šviesolaidžiais be UV spindulių ir šilumos. 2009 m. atnaujintos dar trys ekspozicijos salės“, – prisimena I. Senulienė daug pastangų ir sumanumo pareikalavusių naujausių ekspozicijų įrengimą. Anot jos, tai jokiu būdu ne jos vienos ar kelių muziejininkų, o viso kolektyvo – nuo direktoriaus Virgilijaus Poviliūno iki pagalbinio darbuotojo – pastangų rezultatas.

Parodos

Irena prisimena visas didesnes per tuos dešimtmečius surengtas parodas, tačiau sako, jog visas surašyti neužtektų ir jaučio odos. Verta paminėti tik pačias įdomiausias, tas, kurios sukėlė didžiausią susidomėjimą, į kurias žmonės plūste plūdo.

I. Senulienė prisimena svarbiausias parodas: „Lietuvos valstybinės heraldikos raida“ (1998 m.), Lietuvos Respublikos merų regalijos“ (2003 m.), „Taupyklės ir monetinės Lietuvoje XVI–XX a.“ (2004 m.), „Viduramžių kankinimai ir bausmės“ (2005 m.) – privati kolekcija iš Lenkijos, „Šaltieji ginklai, senosios knygos, ikonos“ (2007 m.), „Ukrainos auksas: nuo skitų iki šių dienų“ (2008 m.), Tamoikinų muziejus, Kanada. Visos įspūdingos tarptautinės parodos parengtos mūsų muziejui bendradarbiaujant su užsienio šalių muziejais“. Toks pavyzdys galėtų būti 2010 m. surengta Trakų istorijos muziejaus ir Olštyno Varmijos ir Mozūrų muziejaus (Lenkija) bendra numizmatikos paroda „Žalgirio mūšio laikmečio monetos“, atidaryta Trakų Salos pilyje, skirta Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui.

Įsimintini Irenai buvo ir 2005 m., kai Domininkonų vienuolyno koplyčioje buvo atidaryta nepaprastai turtinga „Sakralinio meno ekspozicija“. Bemaž dvejus metus (2007–2009 m.) iš vieno Lenkijos muziejaus į kitą keliavo muziejaus paroda „Karaimai Lietuvoje“. Už jos parengimą, eksponavimą ir grįžimą į Trakus buvo atsakinga Irena.

Darbe nėra tylos

Pasak vyriausiosios fondų saugotojos, Salos pilyje esantį muziejų ir kitas ekspozicijas aplanko šimtai tūkstančių lankytojų, bet tik retas išeidamas pasidomi, kas surinko ir išsaugojo parodų salėse esančius eksponatus. Visi mato tik darbo rezultatus, bet ne procesą, o tai didžiulis, sudėtingas mokslinis, organizacinis ir net ekonominis darbas, kurį tenka nuveikti, kad visi vertingi eksponatai patektų į savo vietas ekspozicijose, parodose ar saugyklose. „Mūsų darbe nėra nei tylos, nei ramybės. Muziejus yra gyvas, nuolat atsinaujinantis organizmas. Jame tiek daug gyvybės, judėjimo, problemų, kad tik spėk suktis“, – pasakoja Irena.

Pasak muziejaus darbuotojų, daugiausia įvairiausių idėjų, sumanymų, gimsta direktoriaus V. Poviliūno galvoje, tačiau ir vyriausioji fondų saugotoja I. Senulienė, kaip sakoma, nedaug nuo jo atsilieka. Irena turi subtilų skonį, puikią nuojautą ir tikrų vertybių supratimą. Naujausia atrakcija – kai vienoje iš pilies menių lankytojams judant po jų kojomis netikėtai išnyksta grindų akmenys ir pamažu atsiveria pilies lobiai – taip pat I. Senulienės sumanymas. „Idėja taip paįvairinti ekspoziciją kilo lankantis prekybos centre“, – prisipažino jinai.

Nemažai naujovių parsivežama iš užsienio šalių muziejuose vykusių konferencijų, susitikimų, seminarų. Po vieno apsilankymo Olštyno muziejuje įgyvendintas projektas „Muziejus laikraštyje“. Jau ketvirti metai „Sakralinio meno ekspozicijoje“ kas savaitę atidaroma nauja paroda, eksponatai pateikiami laikraščiuose „Trakų žemė“, „Voruta“, „Galvė“, muziejaus interneto puslapyje.

Leidiniai ir katalogai

Nuolat pabrėždama, kad viskas, kas reikšminga ir gražaus padaroma Trakų istorijos muziejuje yra ne tik jos, bet viso kolektyvo nuopelnas, I. Senulienė sakė, kad pastarąjį dešimtmetį išleista nemažai leidinių. 2008 m. parengta spalvinga, gausiai iliustruota didelės apimties knyga „Trakų istorijos muziejui 60“, 2009 m. išleistas pirmasis leidinys „Pinigų lobiai“ iš serijos „Muziejaus rinkiniai“, 2010 m. visuomenei pristatyti du leidiniai: „Vytautas Didysis ir jo epocha“ bei „Laiškai iš Zanzibaro“, parašyti 1891 m., kai Trakų Vokės dvaro savininkas Jonas Tiškevičius keliavo po Afriką.

„Parodos nuolat atidaromos ir uždaromos. Kad įdėtas darbas neišnyktų be pėdsakų, o išliktų ilgesniam laukui, spausdiname parodų katalogus. Puikiai iliustruoti, kokybiški leidiniai laikui bėgant patys tampa didele vertybe“, – neabejoja Irena.

Per šventes tampa viduramžių dama

Sakoma, jog tas, kuris gerai dirba, tas ir linksmintis  moka. Garsas apie Pusiasalio pilies teritorijoje rengiamas Viduramžių šventes pasiekia ne tik atokiausius mūsų krašto kampelius, bet ir tolimas šalis. Į riterių turnyrus atvyksta svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų kraštų. Kur dar galėtum pamatyti tokias pilis ir jų valdovus – didįjį kunigaikštį su svita? Muziejaus darbuotojai, tarsi kokie burtininkai trumpam sustabdę laiko ratą, pasuka jį atgal ir suteikia galimybę visiems pajusti viduramžių didikų, miestelėnų, narsiųjų riterių, amatininkų gyvenimo akimirkas. Didysis kunigaikštis – direktorius V. Poviliūnas, apsitaisęs brangiais apdarais, lydimas viduramžių damų, tarp kurių yra ir Irena, oriai priima garbius svečius, sveikina susirinkusius, vaišina, teikia dovanas.

„Viduramžių šventė jau perkopė dešimtmetį, bet nė nemano sustoti. Panašiai Salos pilies kieme švenčiamos ir „Senųjų amatų dienos“, „Naktis muziejuje“. Nors ir tapusios tradicinėmis, jos kasmet atnaujinamos, papildomos dar įdomesnėmis atrakcijomis. Gal dėl to jos pritraukia vis daugiau ir daugiau žmonių ir niekada neatsibosta“, – svarstė Irena.

Kelionės, kelionės…

Irena prisimena, kad bedirbant muziejuje buvo padaryta daug darbų darbelių, patirta rūpesčių, džiaugsmų, kurie ilgainiui nublanko, pasimiršo. Ryškiausiai atmintyje liko tai, ką pamatė ir patyrė keliaudama po pasaulį. Keliauti teko atostogaujant ir tarptautinio bendradarbiavimo su muziejais reikalais. Per kūrybines komandiruotes lankėsi Vokietijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Prancūzijoje. Dažniausiai važiavo į Lenkiją, nes kaimyninių šalių muziejus sieja stiprūs bendradarbiavimo ryšiai. Atostogaudama Irena keliavo po Egiptą, Turkiją, Graikiją, Portugaliją, Ispaniją, ilsėjosi Kretos, Kanarų salose.

„Pailsėjus ir pasilepinus šiltųjų kraštų jūrose, pasigėrėjus senaisiais miestais, aplankius istorijos archeologijos ar meno muziejus, įgavus naujų jėgų gera grįžti namo į Trakus, į savu tapusį muziejų“, – mintijo Irena.

Visada atsisukus į grožį

Būtų keista, jeigu muziejininkai neturėtų įpročio (hobio) net laisvalaikiu ką nors rinkti, kolekcionuoti. Ireną kadaise važiuojant pro Baltstogę sužavėjo milžiniškos gražuolės saulėgrąžos. Dabar Irenos namuose ir kabinete daugybė jų. Įamžintos paveiksluose, miniatiūrose, pašto ženkluose, atvirukuose, keramikoje, juvelyrikoje, išaustos ar numegztos saulėgrąžos džiugina ne tik šeimininkę, bet ir visus, kam tenka su Irena bendrauti. Ir tikrai nieko keisto, kad vyriausioji fondų saugotoja, sulaukusi brandaus amžiaus, tapo panaši į savo pamėgtą augalą. Saulėgrąža visada atsigręžusi į saulę, o Irena – į grožį. Aukšta, liekna, darbšti ir stipri, atlaikiusi likimo siųstus išbandymus ir netektis jinai yra apsupta artimųjų, dirba su mielais kolegomis, o jos valdose (saugyklose) sukaupta tiek eksponatų: paveikslų, skulptūrų, baldų, knygų, ženklų, monetų, papuošalų ir kitų neįkainojamų vertybių, kad vargu ar rastum žmogų, turtingesnį už ją. Juolab, kad tų meno šedevrų ir brangenybių Irena nelaiko apglėbus ir nesigėri pati viena, o džiaugiasi, kad juos gali pamatyti visi, kas tik užsuka į Trakų istorijos muziejų.

Dalinti grožį kitiems, nieko sau nepalikti ir tapti pačiu turtingiausiu pasaulyje… Argi galima norėti daugiau?

Jubiliejaus proga Ireną Senulienę sveikins šeima, giminės, bendradarbiai, draugai ir daugybė ją pažįstančių žmonių. Visi linkės sveikatos, laimės, sėkmės. Lai jų linkėjimai išsipildo. Tegul ilgai darda gyvenimo ratai. Kol jie nesustos, nesibaigs saulėgrąžų pasimatymai su saule.

Trakų istorijos muziejus , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra