Augustinas Voldemaras bei Juzefas Pilsudskis Tautų Sąjungoje: politikų ambicijos ir realybė

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

XIX a. pabaigoje, ypač XX a. pradžioje, lietuvių bei lenkų valdžios ir visuomenės atstovams iškilo klausimas, kokiam politiniam dariniui turėtų priklausyti jų tautos. Kai buvo apsispręsta atkurti valstybingumą, lietuvių ir lenkų politikai atsigręžė į istorinę savo krašto praeitį. Tuomet dviejų tautų inteligentijos ir visuomenės sąmonėje formavosi viena kitai prieštaraujančios politinės Lietuvos ateities vizijos, kuriose ypač ryškėjo Vilniaus likimo problema. Galima sutikti su literato, publicisto bei poeto Tomo Venclovos teiginiu, jog lenkai sakralinį miestą, didžio universiteto buveinę Vilnių laikė nors ir provincija, bet svarbiu „kresų“ kultūriniu centru, o lietuviai – istorinio tęstinumo bei identiteto simboliu. Taigi nekeista, kad 1919–1920 m. abi pusės šį klausimą sprendė ginklu. 1920 m. dėl karinės galios pietryčių Lietuvos žemes, taip pat ir Vilniaus miestą okupavo lenkai.
Dviejų valstybių konfliktą dėl minėtų teritorijų mėgino išspręsti po Pirmojo pasaulinio karo baigties Ženevoje veikusi tarptautinė politinė organizacija – Tautų Sąjunga. Tikėtasi, kad ji virs panacėja nuo galimų tarptautinės padėties paaštrėjimų bei konfliktų, deja, nemaža vilčių su Tautų Sąjunga sieję lietuvių politikai netruko įsitikinti šios prielaidos klaidingumu. Lenkijos vadovai būtent su jos pagalba įtvirtino pietryčių Lietuvą okupavusio generolo Liucjano Želigovskio ofenzyvos pasekmes. 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija pripažino (pagal Versalio taikos sutarties 87 straipsnį) lenkų kariuomenės užgrobtų Lietuvos žemių su Vilniaus miestu priklausomybę lenkijos Respublikai ir demarkacinę liniją tarp abiejų valstybių įvardijo jau kaip administracinę.
Akivaizdu, kad Tautų Sąjungos – „didžiųjų valstybių klubo“ – įtakingi atstovai Lenkijos jėgos politiką įvertino kur kas palankiau negu Lietuvos gynybinę strategiją. Mažos Baltijos šalies Lietuvos lūkesčiai liko neįgyvendinti, o jos diplomatų balsas neišgirstas. Taigi ir įtampa tarp abiejų valstybių išliko: Lietuvos politikai neatsisakė karo stovio bei nepripažino Lenkijos valstybingumo de jure, ignoravo Lietuvai nepalankų Ambasadorių konferencijos nutarimą. Visuomenė pagrįstai nesusitaikė su sostinės praradimu, jos virsmu kitos šalies provincijos miestu – tolydžio stiprėjo patriotinės nuostatos, ilgainiui įsikūnijusios Vilniaus vadavimo sąjungos veikloje.
Nieko keisto, kad 1926-1927 metais įtampa tarp Lietuvos ir lenkijos padidėjo – abi valstybės vėl sugriežtino pozicijas dėl ginčijamų klausimų. Natūralu, kad Vilniaus kraštą praradusi Lietuva siekė neutralizuoti lenkijos tarptautinę įtaką ir karinę galią. Kauno politikai iš esmės neturėjo alternatyvaus pasirinkimo, todėl suartėjo su komunistine SSRS. Jos keliamą pavojų Lietuvos valstybingumui tuomet vargu ar buvo galima nujausti.
1927 m. pabaigoje Lietuva Tautų sąjungos Tarybai pateikė skundą dėl taikai gresiančių kaimyninės valstybės veiksmų. į posėdį, kuriame jis buvo svarstomas, atvyko ne tik Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas einantis Ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras (1883-1942), bet ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgų inspektorius, faktiškai – šalies vadovas maršalas Juzefas Pilsudskis (1867-1935). Tokio lygio politikų susitikimas, nors ir trumpam, atgaivino Europos šalių susidomėjimą „Vilniaus klausimu“.
Iki šiol žinomos kelios gruodžio 10 d. Tautų Sąjungos Tarybos posėdžio, kuriame paskelbta rezoliucija – atsakymas į Lietuvos skundą, eigos traktuotės. Tačiau atrodo pabrėžtina, kad pirminio šaltinio – šio posėdžio stenogramų lietuvos mokslininkai dar netyrinėjo. Žodinės dvikovos tarp prof. A. Voldemaro ir J. Pilsudskio turinį tik iš dalies galima apibūdinti remiantis abiejų politikų argumentais, kuriais jie stengėsi Tautų Sąjungos arbitrų sprendimus pakreipti atstovaujamai valstybei kuo palankesne linkme. Įvardysime 1927 m. gruodžio 10 d. Tautų Sąjungos Taryboje užfiksuotus nutarimus ir aptarsime prieštaringus jų vertinimus.

Lietuvos ir Lenkijos konflikto atsinaujinimo prielaidos
Lietuvos naujausiųjų laikų istorijos tyrinėtojo Č.Laurinavičiaus nuomone, 1927 m. Lietuvos-Lenkijos santykių krizės pradžia sietina su vadinamojo „28-ių laiško“ (beje, tai, anot istoriko A. E. Senno, paties J. Pilsudskio nurodymu paruoštas falsifikatas) pasirodymu Lenkijos spaudoje tų pačių metų spalio pradžioje. Ši publikacija, neva Varnių koncentracijos stovykloje kalinamų lenkų mokytojų skundas tautiečiams, tapo pretekstu, kuriuo remiantis buvo pradėtos represijos prieš vilniaus krašto lietuvių inteligentiją.
Visgi galima teigti, jog Lenkijos-Lietuvos santykiai paaštrėjo gerokai anksčiau. Tam turėjo įtakos politiniai pokyčiai abiejose valstybėse. 1926 m. gegužę Lenkijoje, o gruodį Lietuvoje įsitvirtino autoritariniai režimai. Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas prof. A. Voldemaras, kurio tėviškė po L. Želigovskio „maišto“ atiteko Lenkijai, 1927 m. vasario 25 d. pateiktoje vyriausybės deklaracijoje pakartojo vieną iš esminių savo politinių nuostatų: Lietuva turi būti nepriklausoma ir su sostine Vilniuje. Tuo tarpu „pulkininkų režimas“, vadovaujamas J. Pilsudskio – tipiško lietuvio su vešliais antakiais ir nusvirusiais ūsais – stiprino Lenkijos, kurioje suaktyvėjo Lietuvai nepalanki politika, karinę galią. J. Pilsudskis jau 1926 m. gruodžio pabaigoje Prancūzijos įgaliotajam ministrui Lenkijoje Ž. Larošui užsiminė, kad pasikeitus kaimyninės valstybės vadovams galima būtų imtis žygių likviduoti vadinamą „Lietuvos problemą“.
Tenka atkreipti dėmesį į prof. A. Voldemaro, drįsusio Tautų Sąjungoje po ankstesnių nesėkmių dar kartą iškelti konfliktinių santykių su lenkija problemą, politinę riziką. Lietuvos vyriausybės padėtis buvo ypač nepalanki – tapo aišku, kad vargu ar pavyks santykius su Lenkija pakreipti palankesne linkme. 1927 m. prof. A. Voldemaro ministrų kabinetas derybų tarpininkėms Anglijai, Prancūzijai ir Italijai pateikė atsakymus į jų ankstesnį paklausimą. Dar minėtoje vasario 25 d. deklaracijoje Lietuvos vyriausybė pabrėžė: Jeigu būtų reikalo [pabraukta – V. B.], mes nevengsime netgi derėtis su Lenkija, tačiau balandžio 3 d. notoje pareiškė: Atsisakymas užmegzti bet kokius santykius su Lenkija yra lietuvių tautos kovos už Vilnių forma. Lenkijos vadovai nuolat kartojo, jog jie linkę pradėti derybas bei sieksią užmegzti normalius ir net širdingus santykius su Lietuva, jei Vilniaus klausimas tuo tarpu būtų paliktas nuošaliai ir rezervuotai. Prof. A. Voldemaras, reaguodamas į tokius lenkų pareiškimus, nedelsė – 1927 m. birželį nuvyko į Paryžių. Tarpininkaujant kai kuriems prancūzų diplomatams, jis pabandė išsklaidyti vyravusį įsitikinimą, jog Lietuvos ir Lenkijos santykiai nesikeičia tik dėl lietuvių politinių ambicijų. Kartu su Lenkijos užsienio reikalų ministru A. Zaleskiu prof. A. Voldemaras derėjosi abiems šalims aktualią problemą dėl susisiekimo per demarkacijos liniją ir Nemunu.
Gandai apie slaptas derybas greitai pasklido Lietuvoje (istorikas A. Kasperavičius yra iškėlęs įdomią prielaidą, jog apie jas lietuvos opozicijai pranešę SSRS diplomatai, siekdami išardyti besimezgančius konfliktuojančių šalių santykius). Prof. A. Voldemarui parvykus į Kauną, visų pirma paaiškėjo, kad jo iniciatyvai nepritarė kariškiai. Lietuvos aukščiausioji valdžia greit atsižvelgė į kylantį visuomenės nepasitenkinimą dėl prasidėjusių derybų – atsisakė netgi vangiai bevykstančių pasitarimų su Lenkija. Tokį apsisprendimą atspindėjo ir 1927 m. rugsėjo pradžioje paskelbtas naujos Konstitucijos projektas, kuriame pabrėžta, kad Vilniaus miestas laikomas respublikos sostine, o 1923 m. kovo 15 d. Tautų Sąjungos Ambasadorių konferencijoje Lenkijai pripažintos žemės – Lietuvos dalimi.
Įtampą tarp abiejų šalių didino ne tik lenkijos imperiniams siekiams nepriimtina minėta Lietuvos Konstitucijos projekto nuostata, bet ir antilietuviška J. Pilsudskio politika. 1927 m. balandžio 1 d. Vilniaus švietimo kuratorija paskelbė taisykles dėl privačių mokyklų steigimo, varžiusias galimybes įkurti naujas lietuviškas mokyklas. Kaune į pastarąjį Lenkijos politinį žingsnį atsakyta Švietimo ministerijos parengtais rugpjūčio 6 d. nuostatais, kuriuose numatyto lietuvių kalbos egzamino 1927 m. rudenį neišlaikė nė vienas lenkas mokytojas. Pačios Vilniaus švietimo kuratorijos išprovokuotas incidentas pasiekė kulminaciją, lenkų periodikoje pasirodžius minėtajam „28-ių laiškui“ ir suintensyvėjus lietuvių inteligentų persekiojimui, lietuviškų mokyklų uždarinėjimui.
Tiek Lietuvos lenkų mokytojų „skundas“, tiek kai kurie Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto straipsniai tapo lenkų planuojamos agresijos pretekstu. Lenkijos ketinimus atitiko, nors ir nepavykę, antivyriausybiniai kairiųjų pučai Tauragėje, Alytuje ir kitose Lietuvos vietos. Lenkijoje greitai reaguota į Lietuvos vidaus sunkumus – jau po poros dienų (spalio 9-ąją) į svarbų politinį pasitarimą Vilniuje maršalas J. Pilsudskis pakvietė ministrus F. Slavoj-Skladkovskį ir Dabruckį, užsienio reikalų ministro pavaduotoją R. Knolį, pasiuntinį Rygoje J. Lukasevičių. Po šio posėdžio Lietuvos užsienio reikalų ministeriją pasiekė informacija, kurioje atkreipiamas dėmesys į J. Pilsudskio frazę: Septyneris metus lietuviai mums grasė karu, dabar aš jiems pagrasinsiu.
Aukščiausios Lietuvos valdžios institucijos pavojų valstybingumui greitai suvokė ir deramai įvertino. Jau spalio 11 dieną vyriausybė pasiuntė notą, o po keturių dienų – ir motyvuotą skundą Tautų sąjungos Tarybai. Lietuvos Ministras pirmininkas prof. A. Voldemaras pageidavo, kad Lietuvos ir Lenkijos konflikto problema būtų apsvarstyta jau 1927 m. žiemos sesijos posėdžiuose, su tuo tarptautinės institucijos vykdomoji valdžia sutiko.
Lietuvos bandymas dar kartą Tautų sąjungoje grįžti prie politinių dviejų šalių santykių problemos nesustabdė, anot oficialios lietuvių spaudos, brutualę jėgą pajautusios bei padorumo jausmą praradusios Lenkijos agresijos – represijos prieš lietuvių šviesuomenę Vilniaus krašte tęsėsi.

Lenkijos agresijos prieš Lietuvą pavojus

Prof. A. Voldemaro vadovaujama vyriausybė Tautų Sąjungos Tarybai pranešė apie sąmokslą prieš pačią Lietuvos egzistenciją – Lietuvos valstybingumui iškilusį pavojų. Ji apkaltino kaimyninę Lenkiją pažeidus Tautų Sąjungos Statuto 11-tą paragrafą ir Paryžiaus sutartį dėl tautinių mažumų. Žinoma, jog Lenkijos vadovo J. Pilsudskio ketinimus radikaliai išspręsti užsitęsusį konfliktą nuo 1927 m. spalio pradžios atspindėjo netgi šios šalies periodika. Toks faktas kelia tam tikrų abejonių, ar nederėtų Lenkijos užuominas apie numatomą Lietuvos puolimą vadinti viena iš psichologinio spaudimo pastarajai priemonių, tačiau šią prielaidą lyg ir paneigia istorijos šaltiniai. 1927 m. spalio pabaigoje diplomatas P. Klimas Lietuvos Ministrų kabinetui pranešė, kad O. Čemberlenas ir A. Brianas Lenkijos vyriausybei rekomendavo atsisakyti numatomos ofenzyvos – apie ją D. Britanijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos, matyt, turėjo sukaupusios svarbios informacijos.
Įtakingų didžiųjų Europos valstybių atstovų pozicija, matyt, nepakeitė maršalo J. Pilsudskio, suvokusio, jog ginkluoto konflikto atveju laimėjimas Lenkijai būtų patikrintas [t. y. užtikrintas, – V.B.], politinės ir karinės strategijos. 1927 m. lapkritį Lietuvos pasienyje lenkai dislokavo didžiules ginkluotąsias pajėgas (Vilniuje – 5 pėstininkų ir 2 raitelių, Suvalkuose – 2 pėstininkų ir 2 raitelių pulkus, o gardine – 2 pėstininkų pulkus). Jos galėjo sukelti rimtą pavojų Lietuvos valstybės nepriklausomybei. Rygos lietuvių politinių emigrantų kongrese (vykusiame 1927 m. lapkričio 5-6 d.) Lenkijos aukščiausioji valdžia į savo planus įtraukė ir nepavykusio antivyriausybinio pučo Tauragėje, Alytuje bei kitose Lietuvos vietose rengėjus. Anot istoriko R. Čepo, pastarieji turėjo pateisinti grobikiškus lenkų veiksmus prieš Lietuvą pasaulio akyse.
Lapkričio 23-iąją maršalas J. Pilsudskis atvyko į naują pasitarimą Vilniuje, kur lenkijos karininkai ir politikai parengė Lietuvos puolimo planą. Tikėtasi per keliolika dienų truksiančią karinę operaciją užimti Lietuvą, Kaune pasirašyti „taikos sutartį“ su Lenkijos statytine – naujai sudaryta Lietuvos vyriausybe. Sutartis turėjo nustatyti glaudžius pastarosios šalies santykius su Lenkija, iš esmės – Lietuvos ir Lenkijos uniją. Naujojo režimo saugumą, planuota, užtikrintų okupavusiai valstybei lojalūs „lietuvių legionai“. Tautų Sąjungai šios „abiejų tautų respublikos“ atsiradimą ketinta pateikti kaip jau įvykusį faktą. Pasitarimo dalyviai nusprendė, jog šių planų įgyvendinimo verta imtis tik sulaukus minėtos tarptautinės organizacijos vykdomosios valdžios verdikto.
Sužinojusios apie pasitarimą Vilniuje Tarybų Sąjungos ir Lietuvos vyriausybės reagavo griežtai. Maršalas J. Pilsudskis A.Voldemaro priekaištus Lenkijos vadovams atrėmė sarkazmu: Voldemaras <…> tvirtina, kad Pilsudskis savo kelione į Vilnių, kur jis, tarp kita ko kalbant, gimė ir kur gyvena jo šeima, grasina pačiuos pagrinduos Lietuvos valstybės egzistencijai. Tas komplimentas <…> galėtų liudyti apie viršgamtiškas mano asmens jėgas. Sumanus demagogas pabrėžė, jog karą provokuojanti Lietuva, o ne jo valdoma Lenkija, tuo tarpu pats maršalas nusiteikęs regione išsaugoti taiką: Aš galų gale nutariau duoti pirmenybę taikai, ne karui. Laikau savo pareiga kviesti bendrapiliečius nenustoti šalto kraujo. Aš tikiu, kad kai krizis bus likviduotas, mes galėsime didžiuotis tuo, kad kritingu momentu įstengėm susilaikyti.
J. Pilsudskis Lietuvai iškilusį karo su lenkija pavojų pavadino Tautų Sąjungos Tarybai skundą pateikusios valstybės šmeižtu, provokacija. Abejotina, ar jam pavyko sukelti Lenkijos taikingumo iliuziją įtakingų šalių politikams, bet Varšuvai palanki opinija didžiųjų Tautų Sąjungos valstybių politiniuose sluoksniuose, kurie prisiminė Pirmojo pasaulinio padarinius, galbūt sustiprėjo.

Valstybių reakcija, atgaivinus Lietuvos-Lenkijos problemą tautų sąjungoje

Galima teigti, kad spalio 11 ir 15 d. Lietuvos vyriausybė ryžosi rizikingam žingsniui. Nors Lietuva ryžosi pateikti skundą Tautų sąjungos Tarybai, tarptautinės institucijos verdiktą numatyti buvo nelengva – pernelyg daug įtakingųjų Europos valstybių atstovų rėmė būtent Lenkiją.
Lietuvos aukščiausioji valdžia neslėpė karo stovio su Lenkija, o pastarosios vyriausybė nuolat pabrėždavo, jog esanti aktyvi taikos gynėja. Anot Lietuvos atstovo Prancūzijoje P. Klimo, tas „karo stovis“ taip psichiškai suerzino visus taikos apaštalus, kad jie tiesiog ruošiasi prieš mus į kryžiaus karą. Panašu, kad Prancūzijoje, vienoje iš nuolatinių Tautų Sąjungos Tarybos narių, tikrai sklandė tokios nuotaikos. Kai paaiškėjo, kad įgaliotajam Prancūzijos ministrui Lietuvoje nepavyko įkalbėti prof. A. Voldemarą atsiimti skundą ir atnaujinti tiesiogines derybas su Lenkija, susilaukta netgi prancūzų diplomato perspėjimų. Jis pabrėžė, kad Lietuvos vyriausybė turi kuo blogiausią pasaulio opiniją. <…> Tautų Sąjunga būsianti šį kartą priversta griežtai elgtis. <…> Būsiąs net pastatytas klausimas, ar gali Lietuva būti Tautų Sąjungos nariu.
D. Britanijos politinėje laikysenoje, atgijus Lietuvos-Lenkijos tarpusavio konfliktui, pastebima mažiau radikalumo. Lenkijos pasiuntiniui Londone netgi užsiminta, kad antilietuviškos politikos kursas Lenkijai nieko gero nežadąs. antra vertus, D. Britanija neslėpė, jog saugotų savo neutralumą, jei prasidėtų kariniai dviejų konfrontuojančių valstybių susidūrimai. Tokia jos pozicija, žinoma, buvo gerokai parankesnė Lenkijai nei Lietuvai.
Įgaliotasis ministras Vokietijoje V. Sidzikauskas prisiminimuose pasakoja, kad Vokietijos užsienio reikalų ministras G. Štrezemanas pasiryžo remti Lietuvos nepriklausomybę. Vokietijos vadovų dvejonės, ar svarstant Lietuvos-Lenkijos konfliktą verta bendradarbiauti su didžiosiomis valstybėmis, pamažu išsisklaidė. Jie užsienio reikalų ministrui suteikė teisę Tautų Sąjungos Taryboje pačiam priimti politinius sprendimus, atsižvelgus į kitų valstybių pozicijas. G.Štrezemanas Ženevoje aptarė Europos politinius įvykius su Tarybų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaru M.Litvinovu. Vokietijos atstovas Tautų Sąjungos Taryboje apsisprendė prieštarauti bet kokiam naujam Vilniaus klausimo sprendimui Lenkijos naudai – Lietuva galėjo tikėtis svarbios G.Štrezemano paramos.
Sunku vienareikšmiškai įvertinti SSRS politinių nuostatų poveikį Tautų Sąjungos tarybos narių sprendimui dėl Lenkijos-Lietuvos konflikto. Prancūzijos spauda, galima teigti, darniai pasmerkė komunistinės valstybės 1927 m. lapkričio 27 d. notą, kuria pastaroji įspėjo Lenkiją apie neišmatuojamus pavojus dėl eventualaus lenkijos pasikėsinimo prieš Lietuvos pasikėsinimus kokia tai bebūtų forma. Dienraščio „Lietuva“ žurnalistai neslėpė: Galėtume nurodyti dešimtis laikraščių, pradedant monarchistų ir baigiant socialistų (komunistus išskyrus), kuriuose mes rasim maždaug tolygų Sovietų žygio neigiamą įvertinimą. Akivaizdu, kad Sovietų Sąjungos diplomatinė parama gadino Lietuvos opiniją nacionalistiniuose Prancūzijos visuomenės sluoksniuose ir tarp valstybės politikų. Antra vertus, 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos vadovų pasirašyta nepuolimo sutartis su SSRS sumažino grėsmę, jog Lenkija ryšis panaudoti karinę jėgą prieš kaimyninę Baltijos valstybę. Tikriausiai teisinga istoriko A. Kasperavičiaus prielaida, kad Sovietų Sąjunga neketino ginti savo politinės partnerės, tačiau neutralizavo pastarajai nepalankią, o kartais netgi priešišką lenkijos politiką.
Tiek SSRS, tiek didžiųjų Europos valstybių politikai dar neprasidėjus Tautų Sąjungos Tarybos posėdžiui stengėsi švelninti Lietuvos poziciją dėl santykių su Lenkija. Jie atkreipė dėmesį į svariausią Lenkijos kontrargumentą Baltijos šalies kaltinimams – išlikusį karo stovį su pietrytine Lietuvos kaimyne, kurį ragino kuo greičiau panaikinti. Italijos politikos departamento generalinis direktorius Garigalja prof. A. Voldemarui rekomendavo: patarčiau Jums Ženevoje parodyti kuo daugiausia geros valios ir taikingumo, nuo to pareis simpatijos jūsų pusėn.
Lenkijos vadovas J. Pilsudskis taip pat gyvai reagavo į prof. A. Voldemaro vadovaujamos vyriausybės skundą Tautų Sąjungos Tarybai. Vertas dėmesio maršalo interviu Lenkijos spaudai (publikuotas lapkričio 30 d.), akivaizdžiai skirtas ne tik šios šalies visuomenei. Maršalas pabrėžė, kad ginkluotą konfliktą provokuojanti Lietuva, apkaltino ją netgi pradėjus karinę mobilizaciją. Jei tikėsime dienraštyje „Lietuva“ pateiktos J. Pilsudskio interviu ištraukos vertimu, Lenkijos vadovas nepagailėjo ir tikrai sodrių „epitetų“ Ministrui pirmininkui rof. A. Voldemarui: iš Voldemaro galima laukti visko; jis neatsakomingas; tas Lietuvos patriotas kurį laiką buvo rusu, po to vokiečiu ir galų gale virto lietuviu; prieš mus stovi ligotas fenomenas.
Lietuvos vyriausybė suskubo paneigti, kad šalyje vyksta bet kokia mobilizacija. Tuo tarpu J. Pilsudskis, tarsi mėgindamas sustiprinti savo – „kovos už taiką šalininko“ ir nervingos vyriausybės vadovo prof. A. Voldemaro priešstatą, išvykdamas į 1927 m. gruodžio 5 d. prasidėjusią Tautų Sąjungos Tarybos žiemos sesiją, apsirengė ne dažniausiai dėvimą maršalo karinę uniformą, o naują fraką. Lenkijos vadovas ketino dalyvauti gruodžio 10 d. posėdyje. Jo neišvengiamas susitikimas su Lietuvos delegacijos vadovu A. Voldemaru sustiprino žurnalistų, susirinkusių Ženevoje, dėmesį į užsitęsusį dvišalį konfliktą.

Augustinas Voldemaras ir Juzefas Pilsudskis Ženevoje: dviejų valstybininkų kaktomuša spaudos puslapiuose ir istorikų akimis
1927 m. Tautų Sąjungos Tarybos žiemos sesijoje susitiko abiejų konfrontuojančių pusių delegacijos: Lietuvos ministras pirmininkas prof. A. Voldemaras, diplomatai D. Zaunius, P. Klimas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras A. Zaleskis bei šios šalies nuolatinis atstovas Tautų Sąjungoje. Kiek pavėlavęs prie jų prisidėjo ir maršalas J. Pilsudskis. Skundą pateikusi pusė paprašė ištirti lietuvių padėtį Vilniaus krašte, nustatyti, ar nesirengiama pulti Lietuvos, pareikalauti diversines gaujas telkusios Lenkijos atsakomybės. Numatyta, kad pranešimą apie Lietuvos ir Lenkijos konfliktą parengs Olandijos užsienio reikalų ministras Belertsas van Blocklandas. Savo karines misijas Kaune ir Varšuvoje tarptautinė organizacija įpareigojo ištirti gandus apie mobilizacijas. Gruodžio 7 d. posėdyje prof. A. Voldemaras dar kartą motyvavo pateiktą skundą, buvo išklausyti ir A. Zaleskio kontrargumentai.
gruodžio 10 d. B. van Blocklandas perskaitė pareiškimą, atspindėjusį didžiųjų Europos valstybių poziciją, jog abiem suinteresuotom pusėm – Lenkijai ir Lietuvai – dera pradėti tiesiogines derybas. Jų metu, kaip tikėjosi Tautų Sąjungos Tarybos narės, atsiribojus nuo teritorinių ginčų, pavyktų pakeisti tarpusavio santykius. Po šio pareiškimo prasidėjo uždaro posėdžio dalyvių debatai, kuriuose, kaip teigia istorikas G. Rudis, įvyko prof. A. Voldemaro ir J. Pilsudskio žodinė dvikova. Apie posėdžio eigą žinoma nedaug. Galbūt todėl skirtingų tautybių ir politinių pažiūrų istorijos šaltinių bei veikalų autoriai prieštaringai vertina Lietuvos ministro pirmininko prof. A. Voldemaro ir maršalo J. Pilsudskio laikyseną tarptautinėje institucijoje.
Pokario Lietuvos istoriografijoje, ko gero, labiausiai paplito maždaug tokio pobūdžio pasakojimas apie J. Pilsudskio ir prof. A. Voldemaro žodinę dvikovą: Įvyko pagarsėjusi drama, kada J. Pilsudskis pastatė prof. Voldemarui tokio pobūdžio klausimą: „taika ar karas?“. Priremtas prie sienos, prof. A. Voldemaras tegalėjo atsakyti: „taika!“. Gavęs tokį atsakymą, J. Pilsudskis pastebėjęs: „tokiu atveju aš neturiu čia ką veikti” ir kreipdamasis į užsienio reikalų ministrą Zaleskį, maršalas pasakęs: „Aš palieku Jums suredaguoti formulę“. Ši ilgoka, bet iliustratyvi socialdemokrato J. Vilčinsko veikalo ištrauka diegia skaitytojui nuostatą, kad vienas iš valdančiosios Tautininkų sąjungos vadovų patyrė politinį pralaimėjimą dar neišaiškėjus Tarybos rekomendacijoms. Tiesa, Č. Laurinavičius pateikia prielaidą, kad tokia posėdžio fragmento traktuotė – tik J. Pilsudskio šalininkų interpretacija, paranki maršalo autoritetui kelti. Dėka tos versijos sugrįžęs į Varšuvą J. Pilsudskis buvo sutiktas kaip triumfatorius.
Būtina paminėti, kad analogišką pasakojimą, kuriame vis dėlto akivaizdūs jau kiti prasminiai akcentai, pateikė ir tarpukario Lietuvos diplomatas V. Sidzikauskas. Jis pabrėžė, kad J. Pilsudskis per anksti ėmęs džiaugtis Ženevoje pasiekęs politinę pergalę – išgirdęs prof. A. Voldemaro atsakymą: „Taika!“, jis pareiškė, ketinąs telegrafuoti į Varšuvą, kad visų bažnyčių varpai skambintų ir kad būtų giedama Te Deum“. V. Sidzikauskas tvirtina, kad prof. A. Voldemaras maršalui replikavęs: Tik taikos „Te Deum“, o ne pergalės.
Komentuojant šią Lietuvos ir Lenkijos įtakingų politikų koliziją Tautų Sąjungoje, atkreiptinas dėmesys, kad prof. A. Voldemaro „Raštų“ rengėjų nuomone, J. Pilsudskio žodinės dvikovos su Lietuvos vyriausybės vadovu detalės tėra tik prancūzų spaudos netikslios informacijos apie Tautų sąjungos posėdį pasekmė. Tokį teiginį nei patvirtina, nei paneigia tautininkų dienraštis „Lietuva“, kuriame pateiktas kone idiliškas gruodžio 10 d. posėdžio Ženevoje pabaigos aprašymas: Tautų Sąjungos Tarybos rūmų salėje maršalas J. Pilsudskis nulenkęs galvą, tylėdamas išklausęs rezoliuciją, po to ištiesė Lietuvos ministeriui pirmininkui prof. A. Voldemarui ranką, kurią šis draugiškai priėmė ir atsisveikindamas ištarė: „Sudie, pone!“. Žodinės dviejų valstybininkų dvikovos oficiozas galėjo neminėti ir dėl, mūsų nuomone, suprantamų priežasčių – politinių dividendų Lietuvai Tautų Sąjungos posėdžio pasekmės bent artimiausioje ateityje nežadėjo.

Tautų Sąjungos Tarybos verdiktas – status quo Lietuvos-Lenkijos santykiuose
Kaune iš Ženevos grįžtantį Lietuvos vyriausybės vadovą, kaip ir J. Pilsudskį Varšuvoje, sutiko itin džiugiai. Prezidentas Antanas Smetona nuoširdžiai gėrėjosi: Ką mes darytume, jeigu neturėtume profesoriaus A.. Voldemaro? Kas gi kitas sugebėtų taip drąsiai ir gerai mūsų reikalus apginti? Pats prof. A. Voldemaras buvo įsitikinęs, jog paskutiniu rezoliucijos Lietuvos klausimu punktu Tautų Sąjungos Taryba panaikino Lenkijai palankų 1923 m. Ambasadorių konferencijos sprendimą ir ragina abi suinteresuotas valstybes dar kartą pradėti derybas dėl pietryčių Lietuvos žemių. Minėtame nutarimo punkte pateikta formuluotė abiejų šalių skirtingos nuomonės kai kuriais klausimais neliečiamos – tarptautinės organizacijos reveransas abiems valstybėms. Akivaizdu, kad faktiškai jis teikė daugiau politinių dividendų galingesnės šalies vadovui maršalui J. Pilsudskiui nei Lietuvos Ministrui pirmininkui. Lenkijos diplomatai tvirtino, kad rezoliucijoje vietos pietryčių Lietuvos klausimui apskritai negalį būti – tai seniai išspręsta problema.
Skamba paradoksaliai, tačiau Tautų Sąjungos Taryba, svarsčiusi prof. A. Voldemaro skundą, akcentavo ne formalia bylos priežastimi tapusią lietuvių padėties Vilniaus krašte problemą – ją užgožė Lietuvos karo stovio su Lenkija klausimas. Šią prielaidą patvirtina 1927 m. gruodžio 10 d. parengtos rezoliucijos tekstas, kuriame daugiausia dėmesio skirta rekomendacijoms. Jas įgyvendinus, tikėtasi, pavyktų užmegzti konfrontuojančių valstybių santykius.
Paskelbta, kad panaikinamas Lietuvos karo stovis su Lenkija. Lenkijos deklaruota pozicija [šalis] gerbs Lietuvos Respublikos politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą turėjo sutvirtinti valstybių tarpusavio ryšius, kaip tikėtasi, užsimegsiančius prasidėjus rekomenduojamoms dvišalėms deryboms. Tautų Sąjungos Tarybos pirmininkas rezoliucijoje buvo įpareigotas tirti tarp Lietuvos ir Lenkijos iškilusius incidentus. Rezoliucijos autoriai pavedė trijų asmenų komisijai ištirti lietuvių padėtį Lenkijos okupuotose žemėse, į kurias leista sugrįžti iš Vilniaus ištremtiems Lietuvos piliečiams.
Kai Lietuvos valstybės ir tautininkų partijos spaudoje atslūgo pergalės euforijos persunktos retorikos banga, išryškėjo mažos valstybės politinis bejėgiškumas. Jau 1927 m. pabaigoje periodikoje užsiminta: lietuvių lenkų derybos <…> virsta kažkokių intrigų objektu. Nors spauda neklydo, kad Lietuvos situacija derybose su Lenkija komplikuojasi, kilusių nesutarimų šaknys, ko gero, glūdėjo ne tik abiejų valstybių pozicijose. Verta sutikti su istorikės R. Žepkaitės nuomone, jog Lietuvos vyriausybė sutiko derėtis su Lenkija, palikdama galioti jau Tautų Sąjungos Taryboje nulemtą. Taip rezoliuciją Lietuvos klausimu vertino tarpukario konstitucinės teisės žinovas M. Riomeris ir juo rėmęsis istorikas L. Truska. Jie palaikė nuostatą, kad Lietuva iš esmės laimėjo bylą Ženevoje, nes prof. A. Voldemarui pavyko vėl atnaujinti Vilniaus klausimą. Vis dėlto lietuvių lūkesčių ir tikrovės kontrastas buvo akivaizdus – Tautų Sąjungos Taryboje Ministras pirmininkas prof. A. Voldemaras nesusilaukė pakankamos įtakingų Europos valstybių politinės paramos. Be to, lietuvių inteligentijos, nesusitaikiusios su pietryčių Lietuvos aneksija, persekiojimas Lenkijoje nenutrūko.

Pabaigos žodis
P. Klimas vadina prof. A. Voldemaro ir J. Pilsudskio susitikimą pirmuoju Lietuvos bandymu rasti modus vivendi su Lenkija (61). po ilgiau nei dešimtmetį užtrukusių jo paieškų, 1938-ųjų kovo viduryje Lietuvos vyriausybė patyrė politinę nesėkmę. Sulaukusi atvirų pietrytinės kaimynės grasinimų, ji turėjo nenoromis užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija bei pripažinti pietryčių Lietuvos (taip pat ir Vilniaus) priklausomybę jai. Tąsyk Lietuvos vadovai į Tautų Sąjungos Tarybą nebesikreipė – ilgainiui tapo akivaizdu, jog po Pirmojo pasaulinio karo įkurta tarptautinė organizacija prieš jėgos politiką liko bejėgė. 1927 m. „didžiųjų valstybių klubo“ narių sąmonėje šis faktas dar nebuvo įsitvirtinęs, tad prof. A. Voldemaras, jau išdrįsdamas pateikti skundą Tautų Sąjungos Tarybai, pasiekė tam tikrą Lietuvos pergalę: Lenkijos vadovai nesiryžo pulti kaimyninę valstybę, neišklausę tarptautinės organizacijos verdikto, atspindėsiančio didžiųjų Europos valstybių poziciją.
Lietuvos Ministro pirmininko prof. A. Voldemaro ir Lenkijos maršalo J. Pilsudskio žodinę dvikovą, nepriklausomai nuo pastarosios turinio, galutinai laimėjo ne intelektualas, o bravūriškos laikysenos kariškis. Skirtinga politinė bei karinė dviejų valstybių galia, kai jas siejo vienodi įsipareigojimai, suponavo stipresniosios – Lenkijos – pranašumą. siekių, kad dar kartą Europoje iškiltų pietryčių Lietuvos priklausomybės teisėtumo klausimas, prof. A. Voldemarui įgyvendinti nepavyko, o Ženevos rezoliucija Lietuvos klausimu konfrontuojančių valstybių santykius menkai tepakeitė. Lietuvos vyriausybės vadovas turėjo nemažai ambicijų, bet jas įgyvendinti trukdė tiek objektyvios, tiek subjektyvios priežastys. Jau tada prof. A. Voldemaro politinė karjera, skirtingai nei J.Pilsudskio, artėjo pabaigos link.

Voruta. – 2003, kov. 23, nr. 6 (504), 4
Voruta. – 2003, bal. 6, nr. 7 (505), 4-5

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra