Augustas Vymeris – Paprūsės liuteronų kunigas

Autorius: Data: 2012-03-20, 12:27 Spausdinti

Augustas Vymeris – Paprūsės liuteronų kunigas

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Paprūsės evangelikų liuteronų kunigas, visuomenės veikėjas ir švietėjas Augustas Aleksandras Vymeris (August Alexander Wiemer) gimė 1869 m. gruodžio 16 d. Geisteriškių k. (Bartininkų vls., Vilkaviškio aps.).

Jo tėvai buvo Motiejus (Mateušas) Vymeris (Matthäus Wiemer, gim. 1834) ir Anė Kelertaitė (Anna Kehlert, gim. 1843). A. Vymerio vyresnė sesuo Augustė (Auguste Wiemer, 1867 08 16 Geisteriškiuose–1928 09 29 Oklahomoje, JAV) buvo ištekėjusi už Leopoldo Eidšūno (Eidschun, 1864 08 08 Kisiniškiuose (Alvito vls., Vilkaviškio aps.)–1931 05 04 Mccurtain, Haskell, Oklahoma, JAV), gyveno JAV, turėjo 7 vaikus.

Senelis iš tėvo pusės buvo Jurgis Vymeris (George Wiemer), vedęs Luizę Frydrichsdorf (Luise Friedrichsdorf).

Seneliai iš motinos pusės buvo Gotlybas Kelertas (Gotlieb Kehlert) ir lietuvaitė Henrieta Gerulaitytė (Henryetta Geralajtyt).

Senelis Jurgis – zalcburgiečių palikuonis. Šie dėl savo evangeliško tikėjimo katalikų arkivyskupo Leopoldo Firmiano 1731 m. spalio 31 d. (Reformacijos dieną!) aktu buvo žiauriai ištremti iš Zalcburgo krašto, kurie Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I ediktų ir patentų raginami apsigyveno 1709–1711 m. maro išnaikintuose Rytų Prūsijos kaimuose. XVIII a. II pusėje Vymerių šeima iš Mažosios Lietuvos persikėlė į Sūduvą.

Pavardė Vymeris (Wiemer) prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo plačiai palitusi Vokietijoje, Maž. Lietuvoje ir Suvalkijoje (yra ir dabar). Str. „Kunigo Augusto Vymerio, Tauragės ev. liut. parapijos klebono, 70 metų amžiaus sutiktuvės“ (Lietuvos evangelikų kelias, 1940, saus. 7 (nr. 1 (232)), p. 3) klaidingai rašoma Ona Kėlerytė. Beje, Tauragės parapijos antrasis kunigas (1936–1940) Adolfas Keleris (1906–1983), gimęs Šmurų k., Veiverių vls., kunigės Tamaros Schmidt tėvas, tik studijų metu Kaune iš Kelerto virto Keleriu. Jo brolis Juozas (1898–1987), po karo atsidūręs Kanadoje, (kaip ir dar du broliai) visą gyvenimą liko Kelertu.

A. Vymeris iki vienuolikos metų lankė kaimo pradinę mokyklą. Tada įstojo į Marijampolės gimnazijos parengiamąją klasę, kurios mokytojas buvo poetas Petras Arminas-Trupinėlis. Vėliau jį mokė ir Petras Kriaučiūnas.

Baigęs Marijampolės gimnaziją su lietuvių kalbos kursu 1891 m. rudenį įstojo į Dorpato (dab. Tartu) universiteto Teologijos fakultetą, kurį baigė 1896 m. pavasarį. Tų pačių metų rugsėjo 27 d. Varšuvoje buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Augustavo superintendento Leopoldo Eduardo Erdmano (1818–1899) pagalbininku Užnemunės Garliavos parapijoje. Augustavo vyskupija (diecezija) priklausė ne Kuršo kaip visa Lietuva, bet Varšuvos konsistorijai. Vyskupas, kuris jį ordinavo, tarp kitko pasakė: „Pavargti neturėsite laiko“.

L. Erdmanui dėl senatvės 1897 m. pasitraukus iš kunigo pareigų A. Vymeris aptarnavo Garliavos parapiją iki 1905 m. pavasario. Joje tarp lietuvių ir vokiečių dirbo su dideliu įkvėpimu (tuo metu buvo 50 lietuviškų šeimų). Lietuvių konfirmantų tėvams parengė rankraštinį spausdintomis raidėmis katekizmą. Dėstė tikybą ir Veiverių mokytojų seminarijoje. Kauno priemiestyje atsiradus Tilmanso, o kiek vėliau ir Šmidto fabrikams, dalis parapijiečių persikėlė į Šančius. Garliavoje beliko tik trečdalis parapijiečių, tad ir kunigo pajamos labai sumažėjo.

Todėl A. Vymeris mielai priėmė kvietimą dirbti Pabijanicos parapijos (Lasko aps., netoli Lodzės) kunigo Rudolfo Šmidto (Schmidt) pagalbininku. Tačiau atsiradus galimybei darbuotis nors iš dalies lietuviškoje parapijoje po dviejų metų, 1907 m., gavęs pakvietimą persikėlė į Vyžainius (dab. Lenkijoje), kur pamaldas laikė lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbomis. Aptarnavo ir Vištyčio filiją.

1910 m., gavęs kvietimą atlaikyti lietuviškas pamaldas Tauragėje per Mikelio šventę, sulaukė jos klebono Gustavo Karolio Matisono (Mattisson, 1867–1919) prašymo perimti ir jo pareigas, nes pastarasis norįs grįžti į savo gimtąją Latviją. 1911 m. pavasarį parapijos visuotiniame susirinkime buvo išrinktas Tauragės klebonu.

A. Vymeris 1911 m. gegužės 1 d. iš Vyžainių persikėlė į Tauragę ir su gausia šeima (6 vaikai) apsigyveno klebonijoje ant Jūros upės kranto, kurioje dirbo iki mirties. Tų pačių metų rudenį Kuršo vyskupas (generalsuperintendentas) Aleksandras Bernevicas (Bernewitz) su kunigais G. Matisonu iš Tukumo ir Jonu Straumaniu (Johann Straumann) iš Duobelės, buv. Kretingos klebonu (1894–1908), atliko A. Vymerio įvedimo (introdukcijos) pamaldas į Tauragės kunigo pareigas.

Didžiausiai Lietuvoje Tauragės parapijai dar priklausė 6 filijos: [Žemaičių] Naumiesčio, Batakių, Margiškių [dab. Sartinnkų], Šilalės, Skaudvilės ir Kelmės surinkimai. Kunigas tik kelis kartus per metus jose atlikdavo santuokos ir jaunuolių įžegnojimo (konfirmacijos) apeigas, dalindavo Šv. Vakarienę, o visus kasdienius dvasinius, administracinius bei ūkinius reikalus tvarkė kantoriai (mokytojai).

1912 m. pradžioje Tauragės daktaro Paulavičiaus buvo įkurta ūkininkų savitarpio paskolos draugija arba bankas, kurios valdybos nariu tapo ir A. Vymeris.

Kun. A. Vymeriui pradėjus dažniau laikyti pamaldas, surinkimus, maldų ir Biblijos aiškinimo valandas nei buvo įprasta, Tauragės parapija sutiko, kad nuo 1912 m. pradžios be kantoriaus dar būtų įvestas klebonijos raštinininko „urėdas“ išrašymui ir išdavimui visokių metrikų ir kitokių ženklų bei dokumentų, kurie priklauso prie bažnyčios ir parapijos reikalų, pabranginus šias paslaugas.

A. Vymeriui 1912 m. liepos pradžioje grįžtant plentu iš Skaudvilės į Tauragę arkliai pasibaidė priešais atvažiuojančio automobilio. Kunigas, lipdamas iš vežimo jų nuraminti, buvo automobilio užkabintas ir susižeidė kairę koją bei ranką.

1912 m. liepos 27–29 d. Balstogėje (Gardino gub.) vyko Vilniaus apygardos (jai priklausė šešių – Kauno, Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo – gubernijų liuteronai) kunigų sinodas, kuriame dalyvavo ir A. Vymeris. Čia liepos 28 d. buvo pašventinta nauja evangelikų liuteronų bažnyčia. Kauno gubernijoje buvo 10 ev. liuteronų parapijų, kurios dar turėjo ir filijų (jų buvo 26).

Nuo senų laikų Lietuvoje buvo tokia tvarka, kad pamaldos liuteronų bažnyčiose iš ryto būdavo vokiečiams, o vidurdienį – lietuvininkams. Bet, stiprėjant lietuvių tautiškam susipratimui visoje Lietuvoje, 1912 m. šie ir Tauragėje pradėjo reikalauti, kad būtų jiems paskirtos pamaldos rytmečiais tam tikromis dienomis, o vokiečiams – po pietų. Kilo dideli ginčai, kol įsikišusi konsistorija atsižvelgė į lietuvių prašymus ir 9 dienas per metus paskyrė jiems palankų sprendimą. Nors Tauragėje pamaldų tvarka buvo pakeista lietuvių naudai, tik nežinia kodėl buvo delsiama tai vykdyti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, viskas vėl pasikeitė. Tik 1919 m. lietuviai galutinai iškovojo savo teises.

A. Vymeris parengė ir 1913 m. išspausdino tam tikras rašymo knygutes (sąsiuvas) po 3 kap. bei raidžių ir žodžių rašymo pavyzdžių knygutes (44 p., su storo mėlyno popieriaus viršeliais, po 3–6 kap.), skirtas norintiems namuose savo vaikus pamokyti lietuviškai rašyti (tada vėl uždrausta mokyti rašyti lietuviškai einančius prie įžegnojimo). Jo įsteigtoje „Evangeliškoje blaivystės draugystėje“ (įstatai patvirtinti 1913 03 20 St. Peterburge, nors kreiptasi dar 1912 m. rugsėjį) 1914 m. balandį buvo 27 nariai. Jos įstatai tiko ir filijoms.

1914 m. liepos 14–16 d. Tauragėje vyko Vilniaus apygardos kunigų sinodas, į kurį atvyko 6 kunigai – nė vienas jų nemokėjo lietuviškai. Tik vietos kunigas A. Vymeris, vokiškos kilmės zalcburgietis, lietuviškai gerai mokėjo (šeimoje kalbėjo vokiškai) iš mažens. Jis aiškiai palaikė lietuvius, rėmė bei pats dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime.

Pirmojo pasaulinio karo metu (1915) vokiečių patrankų sviediniais buvo sugriautas Tauragės ev. liuteronų bažnyčios bokštas, varpas atsidūrė po jo griuvėsiais, sunaikinti vargonai.

1919 m. Lietuvoje dirbo 15 liuteronų dvasininkų, kurie aptarnavo beveik 50 parapijų ar filijų. Dauguma kunigų neturėjo Lietuvos plietybės ir nemokėjo lietuviškai, išskyrus A. Vymerį, lenką Henriką D. Sroką ir lietuvininką Martyną Kibelką. Tik 1926 m. bažnyčiose pradėta raštvedyba lietuvių kalba.

Nuo seno Lietuvoje pamaldos buvo laikomos vokiečių, lietuvių ir latvių kalbomis, todėl nepavykus susitarti, 1921 m. buvo įkurti trys sinodai pagal tautybes, o konsistorija – viena.

Kun. Augustas Vymeris 1919 m. kartu su kitais įkūrė nepriklausomos Lietuvos evangelikų liuteronų konsistoriją, buvo jos viceprezidentu (1922 04 15–1925 12 16) ir lietuvių ev. liuteronų sinodo vicesenjoru 1922–1928 m.

Po Pirmojo pasaulinio karo A. Vymeris garsėjo kaip aktyvus lietuvių tautinio judėjimo rėmėjas, darbavosi ir švietimo srityje. Matydamas, kad Žemaitijos liuteronai pradžios mokyklose neturi nė vieno evangelikų tikybos mokytojo, sumanė įsteigti kursus mokytojams rengti. 1919 m. jis suorganizavo „Mokyklų draugiją“, kurios įstatus patvirtino vyriausybė. Pats aplankė visas evangeliškas parapijas Lietuvoje su prakalbomis ir surinko lėšų savo pirmiems kursams.

Vyriausybė palankiai žiūrėjo į šią veiklą. Jam paprašius, atsiuntė savo atstovą dalyvauti išleidžiamuose egzaminuose ir duodavo leidimą mokytojauti tik tiems kursų lankytojams, kuriuos A. Vymeris pripažindavo pakankamai paruoštus. Jis džiaugėsi, kad mokytojas Jonas Vilkaitis jo vedamuose kursuose pedagogiką dėstė nemokamai. Nebuvo tinkamų vadovėlių, tačiau turėjo šapirografą, kuriuo paruošdavo reikalingus tekstus. Matydamas, kad šie kursai (1920 09 10–1921 02 24) parengė per mažai mokytojų, jis dar kartą aplankė evangeliškas parapijas ir suorganizavo antruosius kursus – metinius (1922 01 11–1923 01 15). Kadangi surinktų lėšų pakako tik vienam pusmečiui, tai A. Vymeris juos antrame pusmetyje perdavė vesti valdžios paskirtam vedėjui J. Vilkaičiui, sau pasilikdamas tik kai kurių dalykų dėstymą. Abejus kursus baigė 40 klausytojų (pirmuosius kursus lankė 33, tarp jų 7 iš Klaipėdos krašto, metinius atitinkamai – 44 (14) klausytojai).

Iš šių su Tauragės burmistru mokytoju J. Vilkaičiu organizuotų mokytojų kursų 1923 m. išaugo Tauragės mokytojų seminarija. A. Vymeris buvo šios seminarijos ir Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos tikybos mokytojas, 1924–1927 m. – suaugusiųjų gimnazijos direktorius.

Nuo 1921 m. parapijiečių dalis (vokiečiai) antrojo parapijos kunigo, buv. misionieriaus, Samuelio Weinraucho, nemokančio lietuviškai, buvo kurstomi prieš savo kleboną už jo aktyvią lietuvišką veiklą. Atvykę 6 kunigai misionieriai iš Vokietijos, remiami vietos kunigų vokiečių, siekė perimti tiek parapijų, tiek ir visos Lietuvos ev. liuteronų bažnyčios valdymą į savo rankas. Jie niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad netenka pirmenybės kaip buvo iki tol.

Bet A. Vymeris rėmė 1923 m. lapkričio 23 d. Tauragėje įsteigtą tautiškai nusiteikusią Lietuvių evangelikų liuteronų sąjungą „Pagalba“, palaikė lietuvių ev. liuteronų lygių teisių reikalavimą bažnytiniuose reikaluose ir pasisakė prieš vokiečių savivaliavimą bei šovinistinį laikymąsi parapijose ir konsistorijoje.

Tarp provokiškos parapijos tarybos ir klebono kilo nesutarimai. A. Vymeris apkaltino ją dėl uždelsto lėšų, gautų iš Vokietijos vokiškai parapijos daliai, panaudojimo, nes gauta piniginė parama dėl infliacijos prarado jos dalį. Taryba atleido jį iš pareigų, bet klebonas nepakluso.

Tada provokiško nusistatymo M. Kybelkos konsistorija iškėlė jam bažnytinę bylą, kad jis per mažai rūpinąsis parapija, ypač jos vokiška dalimi. Todėl 1925 m. kovo 30 d. nutarta pašalinti A. Vymerį iš Tauragės parapijos klebono ir kunigo pareigų bei gegužės 1 d. perkelti į kitą parapiją, tačiau jis, remiamas lietuvių, vis tiek ėjo šias pareigas. 1925 m. birželio 22–23 d. Tauragėje įvykęs lietuvių ev. liuteronų sinodas nutarė A. Vymerio bylą persvarstyti naujoje konsistorijoje. Šio sinodo rinktą dvasinį atstovą kun. Vilių Gaigalaitį iš Klaipėdos krašto, Lietuvos Prezidentas paskyrė Lietuvos ev. liuteronų konsistorijos prezidentu. Konsistorija, jo vadovaujama, peržiūrėjo A. Vymerio bylą, jį išteisino ir grąžino visas kunigo bei klebono teises. 1926 m. rugsėjo 1 d. A. Vymeris išspausdino viešą raštą vokiečių kalba „Wirren in der Kirche“ („Painiavos bažnyčioje“), kuriame plačiai išdėstė neteisėtus vokiečių žingsnius bei savivaliavimus ir gynė lietuvių ev. liuteronų reikalus parapijose.

A. Vymeris artimai bendravo su Vydūnu, kuris ne kartą lankėsi Tauragėje, Martynu Jankumi, V. Gaigalaičiu. 1938 m. parapijiečių aukomis ir pasiaukojančiu darbu buvo atstatytas bokštas, įsigyta vargonėliai. Atnaujintoje bažnyčioje 1938 m. rugsėjo 18 d. įvyko iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo Latvijos arkivyskupas T. Grinbergas drauge su ev. reformatų (P. Jašinskas, A. Balčiauskas) ir ev. liuteronų kunigais (A. Gelžinius, A. Laukozilis, J. Pauperas, H. Sroka, A. Keleris, A. Vymeris, M. Bumbulis). Ta proga Tauragėje buvo organizuota pirmoji evangelikų giesmių šventė, kurioje iškilmingai skambėjo lietuvių evangelikų giesmė „Pranaše didis“, L.van. Bethoveno „Padangės giria“ ir kitos. Dalyvavo apie 20 bažnytinių chorų (400 giesmininkų) bei bandonininkų ansamblių.

Parapijoje veikė keturios evangelikų vaikų pradinės mokyklos, vaikų darželis, senelių prieglauda. Joje buvo įsteigti mergaičių namų ruošos kursai. Į tarpukario Tauragės muzikinį gyvenimą darniai įsiliejo plačiai garsėjęs evangelikų choras, nuolatos dalyvavęs įvairiuose renginiuose.

A. Vymeris rimtais patarimais ir nuoširdžiu prijautimu pritarė naujam bendram evangelikų (liuteronų bei reformatų) „Giesmynui su maldomis“, kuris buvo išspausdintas 1942 m. (prigijo tik tarp ev. reformatų).

Turėdamas muzikinių gabumų, rinko ir užrašinėjo lietuvių ev. liuteronų liaudies giesmių melodijas, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu visa medžiaga (70 giesmių) pražuvo.

A. Vymerio žmona Leontina (Anna Leontine Wernitz, 1869 05 24 Vyžainiuose–1957 11 29 Tauragėje) buvo Augustavo superintendento Vladislovo Vernico (Maximilian Wladislaus Wernitz, 1832 05 25 Varšuvoje–1917 05 06 Suvalkuose) dukra. Jos motina buvo estė Alvinė (mergautinė pavardė Alwine Johanna Oberleitner, 1836 05 01 Dorpate (dab. Tartu)–1918 Tauragėje) iš Tartu. A. ir L. Vymeriai užaugino ir išmokslino 4 sūnus bei 2 dukras.

Sūnus Ernestas Vymeris (1897 Garliavoje–1968), 1918 m. baigęs Tauragės progimnaziją, Dotnuvoje įgijo žemės matininko specialybę. Jis dalyvavo 1923 m. Žemės reformos įgyvendinimo darbuose. 1926 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, tapo lakūnu. Sovietams okupavus (1940 06 15) Lietuvą, jos aviacija buvo likviduota, o pirmomis „valymo“ dienomis (liepos 2 d.) į atsargą paleistas ir karo aviacijos kapitonas E. Vymeris. 1941 m. jis su šeima (buvo vedęs katalikę lenkaitę) repatrijavo į Vokietiją, kur ir mirė.

Sūnus Henrikas (Heinrich) Vymeris (1899 Garliavoje–1981 01 06 Vernigerodėje (VDR)), baigęs Tauragės progimnaziją, įstojo į Mokytojų seminariją. Mokytojavo Tauragėje ir kitose Lietuvos mokyklose. Dirbdamas Tauragėje, vedė Zelmą Neimantaitę (mirė 1986 m.) iš Šilinės kaimo. 1941 m. su žmona repatrijavo į Vokietiją. Apsigyveno Vernigerodėje (prie Herco kalnų).

Sūnus Rudolfas Otto Vymeris (1906 08 13 Pabijanicoje–1980 10 30 Bergkirchene (VFR)), mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1925 m. spalio 1 d. priimtas į naujai įkurtą Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultetą (studijos prasidėjo 1926 01 15), pradėjo studijuoti Kaune. 1930 m. gegužės 20 d. baigęs minėtą fakultetą, Tauragėje susituokė (1930 07 08) su Elena Trautmanaite (Helene Malwine Johanna Trautmann, 1901 05 24 Nitschunge–1981 02 13 Paderborne). Dėl kunigų stokos (1928 09 30) Jurbarke buvo įšventintas į kunigus diakonus. Kunigavo Jurbarke, Panevėžyje, Virbalyje, Kaune ir nuo 1935 m. spalio 15 d. Garliavoje (su Prienų filija). LELB konsistorijoje išlaikė egzaminus „pro venia concionandi“ (1937 09 15) ir „pro ministerio“ (1937 11 10). Visur kunigas kėlė tautinę jaunimo dvasią, rėmė lietuvių kultūrą ir švietimą. 1941 m. su žmona repatrijavo į Vokietiją. Kadangi Lietuvoje buvo pasireiškęs kaip nacionalsocialistų priešas, tai Berlyno saugumo policija uždraudė jam pamokslauti ir mokyti tikybos. Po karo kunigavo įvairiose parapijose, o paskutinius 20 metų ėjo Bergkircheno kunigo pareigas. Vaikų neturėjo. Palaidotas Paderborno kapinėse.

Sūnus Povilas (Paul) Vymeris (1911 03 12 Vyžainiuose–2007 Bradforde, D. Britanija) – mokytojas, literatas. Mokėsi Tauragės pradinėje mokykloje, 1930 m. baigė Tauragės gimnaziją. VDU studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą bei anglų kalbą ir literatūrą, pedagogiką. 1936 m. baigęs universitetą, pradėjo mokytojauti Giedraičių progimnazijoje, 1937 m. perkeltas mokytoju į Biržus. 1937 m. vedė Janiną Katkevičiūtę iš Kauno (mirė 1977 m.). 1940 m. mokė Kauno 9-ojoje gimnazijoje, 1941 m. pradžioje su žmona ir sūneliu (mirė Vokietijoje) repatrijavo į Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Anglijoje Bradfordo mieste, netoli Londono; dirbo fabrike. 1992 m. lankėsi Tauragėje.

Savo eiles, pats išvertęs į anglų kalbą, spausdino Bradfordo literatūriniame almache, romano „Vanagas ir Zuikis“ fragmentus – 1994 m. savaitraštyje „Naujasis dienovidis“. Rėmė Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidimą. Vokietijoje gimė sūnus Aleksandras Laimutis (moka lietuviškai), kuris 2001 m. su žmona ir dviem vaikais lankėsi Lietuvoje. Jis dabar yra kompiuterių programų kompanijos direktorius ir gyvena Londone.

Dukra Margarita Vymerytė (1902 06 10 Garliavoje–196512 03 Vilniuje) buvo tautosakininkė, pedagogė, kuri daug nusipelnė mūsų krašto kultūrai. Studijavo Vokietijos ir Kauno universitetuose, mokytojavo, dirbo MA. Paskelbė darbų apie lietuvių ir kitų tautų pasakas, dalyvavo rengiant „Lietuvos tautosakos rinktinę“ (1954) ir „Lietuvių tautosakos apybraižą“ (1963).

Dukra Elena (Helena) Vymerytė (1904 04 25 Garliavoje–1991 02 12 Herforde, Vokietija) dėl silpnos sveikatos baigusi tik du mokytojų seminarijos kursus dirbo miesto vaikų darželio patarnautoja. Po karo gyveno su motina, sunkiai vertėsi. Nuo 1957 m. Vilniuje slaugė sergančią seserį, po jos mirties išvyko į Vokietiją, kur gyveno Herfordo šv. Jono senelių prieglaudoje.

1941 m. pradžioje (iki 03 25) Lietuvos vokiečiams paskubomis repatrijuojant į Vokietiją pagal Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. sutartį, Lietuvą paliko 27 iš 32 kunigų ir tūkstančiai liuteronų (ne tik vokiečiai), tačiau A. Vymeris Tauragėje liko iki mirties. Nuo 1941 01 31 buvo konsistorijos vicepirmininku (ši praktiškai neveikė).

Per visą ilgą kunigystės tarnybą beveik nebuvo sirgęs, nors daug kartų teko pavargti ir sušalti, tačiau 1939 m. pasiligojo, tad savo 70-mečio jubiliejų šventė lovoje.

A. Vymeris mirė klebonijoje 1942 m. balandžio 1 d. 17 val. Palaidotas Velykų I d. (04 05). Abu su žmona Leontina (ir dukra Margarita) buvo palaidoti senosiose Tauragės kapinėse. 1971 m. jas uždarius, jų palaikai 1980 m. balandžio 26 d. buvo perkelti į Joniškės kaimo kapines. Tauragėje A. Vymerio vardu pavadinta gatvė šalia klebonijos ir viena miesto biblioteka. Tauragiškiai iki šiol buvusią senosios klebonijos prieškarinę teritoriją vadina „Vymerio kalnu“.

Tauragės viešosios bibliotekos darbuotojos parengė knygelę „Vymerio kalnas“ (1997) apie garsią Vymerių šeimą, kalną ir jo sutvarkymą.

Minint 140-ąsias A. Vymerio gimimo metines, 2009 m. Tauragės bibliotekininkė Ina Steponaitytė išleido knygą „Tauragės krašto švietėjas Augustas Vymeris : kraštotyrinis leidinys“. 2001 m. sukurtas proginis vokas (dail. Antanas R. Šakalys).

Vienas iš ryškiausių XX a. pr. asmenybių ne tik Tauragės krašte, bet ir visoje Lietuvoje, aktyviai veikęs lietuvių kultūros ir švietimo srityje, ištikimai 45 metus ėjęs kunigo pareigas Garliavos, Pabijanicos (prie Lodzės), Vyžainių ir Tauragės parapijose, A. Vymeris nusipelno didelės pagarbos ir įvertinimo.

Nuotraukose:

1. Kun. Augustas Vymeris / Nuotr. iš LEK, 1940, saus. 7, nr. 1 (232), p. 3

2. Tauragės ev. liuteronų bažnyčia (Nuotr. iš LEK, 1940, saus. 7, nr. 1 (232), p. 3)

3. Tauragės ev. liuteronų parapijos statistika 1939 m. / (Nuotr. iš LEK, 1940, saus. 21, nr. 2 (233), p. 15)

4. Kun. Augustas Vymeris su mokiniais (Nuotr. iš www.grazitumano.lt/)

5. Vymerių šeimos kapas Joniškės k. kapinėse (Virginijaus Steponaičio nuotr.)

6. Proginis vokas su kunigu A. Vymeriu (dail. Antanas R. Šakalys)

Voruta. – 2012, kov. 17, nr. 6 (744), p. 2.

Voruta. – 2012, kov. 31, nr. 7 (745), p. 2.

Evangelikai liuteronai , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra