Audronius Ažubalis apie nutolimą nuo vertybinių orientyrų politikoje

Autorius: Data: 2021-09-27 , 13:33 Spausdinti

Audronius Ažubalis apie nutolimą nuo vertybinių orientyrų politikoje

Audronius Ažubalis. Nuotr. iš lrs.lt

Kalbinu Lietuvos Respublikos Seimo narį Audronį Ažubalį. Jis yra LR Seimo narys jau šeštą kadenciją, pirmą kartą išrinktas 1996 metais. Ne kartą buvęs Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku, o Audriaus Kubiliaus vyriausybėje – užsienio reikalų ministru, vienas Seimo Europos reikalų komiteto kūrėjų. Todėl ir pradėsime pokalbį apie užsienio politiką. 

 – Akivaizdžiai pastebime, kad šiomis dienomis tarptautiniai ryšiai ir užsienio politika tapo labai ,,paslankiu“ ir dažnai nenuspėjamu objektu. Kitaip tariant, viskas kinta ir gali kisti labai greitai. Prie tokių pokyčių priskirčiau kai kurių valstybių santykius su Lietuva. Kaip Jūs vertinate dabartinius Lietuvos santykius su Rusija, Kinija ar Baltarusija? 

 – Nepasakyčiau, kad tarptautiniai santykiai visiškai nenuspėjami. Mes galime juos prognozuoti pagal valstybių sanklodą, valdymo būdą; ar tai yra demokratinės, autoritarinės, ar ta kryptimi judančios valstybės, ar jos laikosi tarptautinių sutarčių. Kalbant apie Rusiją, kaip žinia, ji visada buvo rakštis Lietuvai, kariauta kone 600 metų. Ir šiandien Kremliaus revizionistinė užsienio politika kelia pavojų ne tik mums, bet ir visai euroatlantinei civilizacijai. Visą laiką rėmėme ir remsime demokratines Rusijos jėgas, jos opoziciją, nors šie Dūmos rinkimai aiškiai parodo, kad pasitelkę represinį administracinį aparatą, šiuos rinkimus „laimėjo“ Vladimiro Putino „Vieningoji Rusija“ ir jos politiniai satelitai. O kaip kitaip? Opozicijos lyderiai pasodinti į kalėjimus, kitiems iškeltos bylos, suvaržytas jų judėjimas ir galimybės kandidatuoti. Didelė dalis tam tikrų profesijų atstovų ir oponavusiųjų valdžiai įvardinti užsienio šalių agentais, nors jokie teismai neįrodė, kad jie tikrai yra, paprastai kalbant, įtakos agentai. Šie žmonės braukiami iš politinių partijų kandidatų sąrašų arba jiems iš viso neleidžiama registruotis kandidatuoti rinkimuose, dalis buvo priversti išvykti iš Rusijos – kitu atveju jų laukė kalėjimas. Bet matome, kad ES jau daugiau nei dvidešimt metų neturi vieningo požiūrio į tai, kaip elgtis su Maskva. Kodėl? Nes didžioji ar „senoji“ ES valstybių narių dalis yra stipriai paveikta svarbiausios Rusijos eksporto prekės – korupcijos arba geriausiu atveju laikosi principo „verslas ir pinigai – pirmiausia.“ Tą geriausiai iliustruoja ES valstybių narių ambasadų Maskvoje elgesys, dauguma jų visus taip vadinamus vertybinius, demokratijos gynimo, opozicijos palaikymo klausimus „perleido“ Europos Sąjungos atstovybei Maskvoje, o pačios ES valstybės narės daro didelius dvišalius verslus su šia valstybe, bene šešiolika ES valstybių narių užsienio reikalų ministrų vien šiais metais lankėsi Maskvoje. Rusija dabar gali sėkmingai ignoruoti ES kaip visumą, tą geriausiai parodė ir Maskvos išsityčiojimas iš Žozepo Borelio… Ji sėkmingai juda į priekį per dvišalius susitarimus. Tokiu būdu sudaromas įspūdis, kad tik kai kurios „praeities traumuotos“ šalys nori „kenkti“ Rusijai. Tokiems ,,kenkėjams“ priklausome ir mes. Tik dar noriu grįžti prie rinkimų į Rusijos Dūmą, kur labiausiai „pasižymėjo“ dvi Vakarų bendrovės milžinės – „Google“ ir „Apple“, sutikusios „cenzūruotis“ pagal Kremliaus reikalavimus blokuodamos Rusijos demokratinę opoziciją socialiniuose tinkluose. Tai naujieji Vakarų šrioderiai, todėl sutinku su vis labiau stiprėjančiais balsais, kad tokias galios ir įtakos bendroves reikia ne tik deramai apmokestinti, bet ir neleisti joms cenzūruoti mūsų visuomenės…

 – Ar panašiu būdu su ES bandė ,,megzti“ ryšius ir Kinijos Liaudies Respublika?

 – Ne tik bandė, bet jai ir pavyko. Kinija ES šalyse yra įsigijusi įvairios infrastruktūros objektų už 600 milijardų eurų. O jos bandymas sudaryti atskirą Europos – Kinijos grupę (17+1) – tai akivaizdus ES skaldymas. Galiu pasakyti tik tiek, kad Lietuva, palikusi šią grupę, parodė pavyzdį ir netiesiogiai paskatino kitas ES valstybes apsispręsti: kas tvariau Europos Sąjungai, skaldantys ją trečiųjų šalių pasiūlyti formatai, ar vienijantys mūsų siūlomieji (27+1)? Kiek partnerių pavyks sumažinti savo pragmatinės politikos apetitą ir pasekti Lietuvos siūlymu, pamatysime ateityje.

 – Dabar KLR labai supyko ant Lietuvos dėl ketinimų atidaryti Taivano atstovybės biurą. Koks gali būti bedradarbiavimo disbalansas tarp minėtosios ir mūsų šalies?

– Reikia pasakyti, kad seniai esame užmezgę draugiškus santykius su Taivanu. Pirmą kartą su Seimo delegacija lankiausi šioje šalyje prieš dvidešimt metų. Labiau siejo kultūriniai ryšiai, nors buvo ir komercinių paskatų. Manau, kad sprendimas atidaryti Taivano, o ne Taipėjaus atstovybės biurą nebuvo vienašališkas ir neapgalvotas. Tą patį, kiek teko girdėti, žada padaryti ir JAV. Jei taip įvyktų – mūsų ėjimas pasiteisintų. Jeigu kalbėtume apie prekybinius santykius su KLR, ji daugeliu atvejų diktavo sąlygas vilkindama arba užšaldydama įvairių eksporto prekių sertifikatų išdavimą ir tuo „bausdama“ Lietuvą už jos vadovų susitikimus su Dalai Lama. Jei prieš minėtų politinių žingsnių žengimą buvo aptartas rimtų investicijų iš Taivano klausimas, mūsų patiriami komerciniai nuostoliai atsipirks. Tuo labiau, jei kalbama apie puslaidininkių gamybą ar kitas aukštąsias technologijas.

 – Šį mėnesį sulauksime rinkimų į Vokietijos Nacionalinį parlamentą Bundestagą. Ko galima tikėtis, ir kas bus Angelos Merkel įpėdinis? O svarbiausia, kaip tai įtakos ES politinę ir ekonominę kryptis?

 – Sunku pasakyti, kas nugalės rinkimuose. Dabar vyksta atkakli rinkiminė kova. Tik akivaizdu, kad Bundestage renkant kanclerį ar kanclerę varžysis socialdemokratai su krikščionimis demokratais ir žalieji. Tačiau daug kas priklausys nuo koalicijos partnerių, nes nemanau, kad dviems didžiosioms partijoms pakaktų savų balsų. Mums svarbu, kad ES valstybės išlaikytų vienybę ir gerus santykius su JAV. Kurti ES paralelines karines struktūras – sunkiai savo neigiamomis pasekmėmis pamatuojamas žingsnis. Jei kalbėsime apibendrintai tiek apie mūsų, tiek apie Europos Sąjungos valstybių narių politines partijas – jų problema yra vertybinių orientyrų praradimas, interesų įsivyravimas. Rinkėjams sunku suprasti, kuo partijos skiriasi. Atsiranda hibridinės ideologijos, tai vadinama politika pagal pareikalavimą, visiems rinkėjams žadama tai, ko jie pageidauja, tuo tiesiogiai rengiant dirvą visuomenės radikalėjimui.

 Mes turime stiprinti atstovavimą ES ir ryšius su JAV. Bet jau daug laiko dėl Lietuvos institucijų kaltės neturime savo atstovo ES. Tai yra didelė žala Lietuvai. Iki šiol tokios situacijos neturėjome.

 – Ar buvo akibrokštas išgirsti apie naują JAV, Australijos ir JK karinį aljansą? Ir kodėl, Jūsų manymu, jo prireikė?

 Tai anglosaksiškų valstybių pasitikėjimo kai kuriais Vakarų partneriais stoka. Minėtas susitarimas tik patvirtino, kad Prancūzijos plačiai deklaruojamo didesnio autonomiškumo siekio užsienio gynybos srityse arba kalbų apie „strateginę autonomiją“ ir tam tikras globalias ambicijas (palaikomas Briuselio „didžiųjų“ politikos), Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinė Karalystė nevertina kaip telkiančių ir galinčių sukurti pridedamąją vertę Ramiojo vandenyno regione, kur Kinijos grėsmė yra reali.

 – Turime liepsnojantį laužą prie savo sienos, užkurtą Baltarusijos, tebemėtančios į mus degėsiais. Tai kerštas už baltarusių protestų prieš Aleksandrą Lukašenką palaikymą ir iš ten pabėgusių žmonių prieglobstį, už ES sankcijas, įžūliai priverstą nusileisti į Vilnių skrendantį lėktuvą. Ko gali tikėtis demokratinės, permainų siekiančios Baltarusijos jėgos?

– Prisiminkime, Baltarusijos opozicija pradėta naikinti ne prieš pastaruosius rinkimus, po kurių pakilo pasipriešinimas, bet jau prieš daugelį metų. Todėl tvarių politinių darinių,  organizacijų ir partijų negalėjo sukurti, nes jos buvo naikinamos, opozicionieriai sodinami už grotų, apkraunami baudomis, atleidžiami iš darbų. Tad po akivaizdžiai suklastotų rinkimų ir, prieš tai buvusius kandidatus į prezidentus susodinus už grotų, visuomenėje kilo didžiulis pasipriešinimas. Tačiau tam jėgų nepakako, o ir diktatorius ėmėsi visiškai neleistinų veiksmų, už kuriuos ateityje turėtų būti teisiamas. Bet ar tik tai lėmė dabartinę situaciją Baltarusijoje? Nemanau. Jų tautoje – 9 milijonai, o pasipriešinime dalyvavo 300-400 tūkstančių žmonių. Kiekybiškai jiems nepavyko į gatves išvesti kritiško režimui skaičiaus žmonių, matyt pernelyg gilus komunistinis įšalas šioje visuomenėje. Didelė dalis žmonių tylėjo. Protestuotojai neturėjo nei vertikalių, nei horizontalių ryšių su esančiais valdžioje. Turiu omenyje valdžios atstovus, kurie kokiu nors būdu prisidėtų prie opozicijos, ar bent būtų amortizatoriais. Ir, žinoma, pagrindinis veiksnys – represinių struktūrų naudojimas be jokių apribojimų. Nepaisant to, kad A. Lukašenka tebėra valdžioje, jis ateities nebeturi. O baltarusiai turi būti kantrūs, išlaikyti tikėjimą permainomis ir tikėjimą, kad viskas didžiąja dalimi priklauso nuo jų. Istorija liudija, kad laisvė, demokratija neateina pati savaime… Tai ilgas procesas. Ukrainiečiai paaukojo 13 tūkstančių gyvybių, siekdami atsikratyti Kremliaus primesto satelito vaidmens…

 – Mūsų visuomenėje buvo iškilęs nepasitenkinimas atsakingomis institucijomis, kurios  ilgai nesiėmė veiksmų, kad būtų apsaugota valstybės siena su Baltarusija, pro kurią laisvai keliavo sienos pažeidėjai. Juk galiojo ir tebegalioja Sienos apsaugos įstatymas ir Baudžiamasis Kodeksas sienos pažeidėjams. Jei tai būtų žalieji žmogeliukai, tai jie per tą laiką būtų pasiekę ir Klaipėdą.

– Manau, visų pirma nebuvo patikėta nelegalių migrantų panaudojimo politiniame kare prieš kaimyninę valstybę galimybe, nors A. Lukašenka buvo įspėjęs, kad mus užvers pabėgėliais. Be to, jau seniai, dar prieš 2015 metų migrantų krizę Europoje, didžiąją dalį šalių vadovų ir institucijų užhipnotizavo ES institucijų beatodairiškai įtvirtintas prieglobsčio prašytojų nekvestionuojamas teisėtumas, todėl ir tvyrojo klausimas, ką apie pabėgėlius pasakys Briuselis? Briuselio neigiamos reakcijos vengimas sulaikė sprendimų priėmėjus nuo situaciją atitinkančių priemonių taikymo, migrantų grąžinimo į pirmąją jų pasiektą saugią šalį, t.y. į tą pačią Baltarusiją. Liepos 7 dieną Seimui buvau pateikęs siūlymą, kad užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį gali būti pateiktas pasienio kontrolės punktuose Valstybės apsaugos tarnybai, o neteisėtai kirtę Lietuvos valstybės sieną, pirmiausia būtų sulaikomi ir apklausiami policijos pareigūnų. Šis, mano nuomone, esminis įstatymo papildymas tuo metu nebuvo priimtas. Panašūs teisės aktai buvo priimti po dviejų savaičių, o tai mums „kainavo“ dar tūkstantį nelegalų. Buvo ieškota termino, kaip įvardinti tuos sienos pažeidėjus, kad partneriai aiškiai suvoktų, kad tai A. Lukašenkos sukurtas turistinis-politinis tariamų pabėgėlių hibridinio karo įrankis. O tai jau ne vargšai pabėgėliai iš karo laukų, tai sąmoningi ar nesąmoningi Lukašenkos rekrūtai… Laimei, tapome išgirsti, kad tai naujas reiškinys migracijos lauke, kuriam reikalingas ir kitoks teisinis vertinimas. Šį kartą mums pavyko procesą sustabdyti, bet gyvename tokiu laiku, kad gali iškilti naujų netikėtų ir nenumatytų grėsmių valstybei, todėl patys turėtume reaguoti greičiau.

  – Turime ne tik išorinių, bet ir vidinių problemų. Vidine problema tampa ir migrantai, dabar jau esantys šalyje. Visuomenėje, besivaduojančioje iš viruso gniaužtų didelis nesutarimas dėl teikiamų įstatymų projektų, kurie daugumai žmonių nepriimtini. Dalis visuomenės tai reiškė protesto žygiais. Juose dalyvavo žmonės iš daugelio Lietuvos vietovių. Ir tuose protesto mitinguose nebuvo ,,ekonominių-materialinių“ reikalavimų. Tai buvo politiniai, kultūriniai reikalavimai. Vyko ir ,,nesusipratimų“, riaušių.

– Jei Jūs sakote, kad protestuotojai kelia politinius, kultūrinius reikalavimus, tai rodo visuomenės brandą. Manau, kad tie, kuriems suteikti įstatymų leidybos įgaliojimai, neturėtų į tai numoti ranka. Teigti, kad tai užsienio valstybių inspiruoti judėjimai – labai primityvu. Patys politikai, jų kontraversiškos idėjos, teikiami įstatymų projektai yra šių protestų priežastis… Kultūriniai karai – akivaizdūs. Kokią naudą Lietuvos žmonėms duos teikiami teisės aktai, darkantys lietuvių kalbą, įteisinantys vienalyčių šeimų partnerystę ar, prisidengiant tautinių bendrijų teisėmis, įvedantys trikalbystę? Teikiami teisės aktai, kurie nepriimtini daugumai tautiečių, todėl esu įsitikinęs, kad vertybiniai dalykai buvo protestų priežastimi. O tų protestų formos ir tolesni veiksmai – jau išvestiniai dalykai. Kita vertus, visuomenei protestuojant pakyla ir dumblas. Kiekvienoje tautoje ar mažesnėje bendruomenėje visada atsiras tų, kurie turi savanaudiškų tikslų, yra kažkieno inspiruojami, tačiau svarbiausia atsakyti sau į klausimą, kodėl tai prasidėjo, kodėl tiek daug žmonių protestavo.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Sofija DAUBARAITĖ

Politika ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra