Audriaus Juzėno filmas „Nulinio laiko zona“

Autorius: Data: 2012-11-27, 11:59 Spausdinti

Antanas LESYS, Vilnius

2012 m. lapkričio 23 d., penktadienį, 15 valandą „Versmės“ leidykoje (vad. Petras Jonušas) įvyko Audriaus Juzėno lietuviško dokumentinio filmo „Nulinio laiko zona“ premjera ir jo aptarimas.

Filmas buvo rodomas Perono kūrybos centro patalpose (Geležinkelio g. 6, Vilniuje). Popietės organizatorius – „Versmės“ leidyklos projektų vadovas Andrius Biziulevičius. Joje dalyvavo ne tik kino režisierius, scenaristas, prodiuseris, kilęs iš Ukmergės (Vilkmergės) bei „Versmės“ kolegos ir bičiuliai, bet ir disidentė ses. Nijolė Sadūnaitė, taip pat šio straipsnio autorius. Įėjimas buvo laisvas, nemokamas, kvietimas į kino seansą skelbtas spaudos ir interneto puslapiuose.

Filmas neseniai buvo parodytas festivalyje „Lietuviško kino dienos“ Panevėžyje, o lapkričio 25 d. 18 val. jo peržiūra įvyko Klaipėdoje, LCC tarptautiniame universitete.

Filmo trukmė – 60 min.

Autoriai – Audrius Juzėnas, Gintautas Dailyda, Almonė Čepienė
Kamera – Gintautas Dailyda
Muzika – Vidmantas Bartulis
Montažas – Vilma Bagdžiuvienė
Garsas – Ramojus Skirsgilas
Prodiuseriai – Gintautas Dailyda, Audrius Juzėnas, Renata Petrauskaitė

Filmas kurtas 10 metų, dėl sudėtingos temos ir filmavimo sąlygų. Pasak režisieriaus (apie tai rašė ir „Lietuvos žinios“): „Socialinių, kultūrinių filmų finansavimo reikalai labai pašliję. Kai gauni finansavimą, patvirtini, kad projektą įgyvendinsi su dešimtadaliu būtinų lėšų. Taip pasirašai sau mirties nuosprendį. Įklimpsti į dešimt metų trunkančius projektus, kurie, aišku, kada nors vis tiek baigiasi. Nes randi jėgų paprašyti pinigų iš ko nors, kažkas paaukoja. Bet tai užtrunka. Begalinis procesas. Sunku buvo patekti į griežtai saugomą Lukiškių kalėjimą ir kaip smarkiai apribotas buvo darbas su kamera, koks iššūkis yra prakalbinti nuo visuomenės atskirtus žmones apie skaudžią jų gyvenimo realybę ir vėliau atrinkti šiuos pokalbius nagrinėjant gyvybės ir mirties – didžiausios bausmės ir nesibaigiančio kalėjimo – klausimą. Labai gaila, jog reikia tiek energijos ir laiko, kad kažką gero žemėje nuveiktum.“

Filme panaudota 14 val. autentiškos vaizdo ir garso medžiagos. Filmas sukurtas studijoje „Seansas“.

Filmo aptarimo su žiūrovais metu A. Juzėnas pasakojo lankymosi kalėjime, kalinių gyvenimo ir pokalbių su jais ddetale. Pasak jo, tai filmas, kuris pasakoja apie: „mūsų Lukiškes, apie nuteistuosius myriop dabar iki gyvos galvos, apie žmones, kurie buvo nuteisti mirti, bet palikti gyvi. Ką jie dabar pasirinktų, jeigu būtų leista – mirties bausmę ar nelaisvę iki gyvos galvos? Koks yra gyvenimas ,,nulinio laiko zonoje“, kurioje laikas neturi tėkmės…“

Kino juosta pradedama simboliškais kadrais (kurie filme vis kartojasi) – žvilgsniu iš viršaus į išbetonuotą, grotomis uždengtą erdvę galimybės pasivaikščioti lauke „prototipą“, ir po ją ratus sukantį nuteistąjį.

Filme bandoma ieškoti atsakymų, ką jaučia nuteistieji iki gyvos galvos, kokia jų moralė dabar, ar galima pakeisti tokį žmogų. Bandoma išsiaiškinti, ką jie išgyvena erdvėje, kurioje laikas sustojęs, o gyvenimas nebetenka prasmės. Filme apie save pasakoja trys vyrai – nusikaltėlliai, kuriems skirta savo dienas už geležinių grotų, ankštose vienutėse leisti lig pat mirties. Šie herojai – numeris 11, numeris 113 (pravardės – Meška ir Rašytojas) ir numeris 69 (pravardė – Vienuolis). Jie atvirai, nuogai ir betarpiškai kalba apie tai, kodėl ir kaip darydavo nusikaltimus, kas versdavo šitaip elgtis. Nuteistųjų biografijose – kraupūs įvykiai, tokie kaip kunigo nužudymas, užmušta mylimoji ir gabalais sukapotas jos kūnas…

Kadruose matome nuolat pasirodantį kunigą, kuris, atrodytų, neformaliai, lyg senas draugas bendrauja su nuteistuoju, kviečia jį bendrai maldai.

Nulinio laiko zonoje egzistuojantieji nedvejoja: tai, ko jie labiausiai trokšta yra mirties bausmė. Kalinių lūpomis kalba ir kita žiauri tiesa – jeigu jie išeitų į laisvę, elgtųsi lygiai taip pat.

Viena iš svarbiausių filmo temų – amžinas klausimas būti ar nebūti mirties bausmei, už kurios grąžinimą, pasirodo pasisako absoliuti dauguma, tarp jų, nors ir kaip sunkiai galėtume suvokti, – ir dauguma nuteistųjų.

Filmo autoriai sako, kad ši tema atspindi dvigubą žmogaus prigimtį, dvasines paieškas, amžiną alkį ir nuopolį. Jie klausia „Nusikaltėliai ir aukos – žaidimas, kurį mes pradedame žaisti vaikystėje?Ar atgaila atperka aukščiausiąją bausmę ir suteikia atleidimą?Ar kiekviename iš mūsų slypi „mirties bausmės“ genas?Ar verta išgirsti mirtingąjį, gyvenantį anapus be laiko, zonoje, iš kurios negrįžtama?“

Paskutinioji filmo dalis – reportažas iš Marijos radijo stoties studijos, kurioje kunigas Arnoldas Valkauskas atsakinėja į klausytojų klausimus apie mirties bausmę.

Internetiniame „Versmės“ leidyklos kvietime į kiną skaitome:

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mirties bausmė įvykdyta 7 nuteistiesiems.

1996 m. Lietuvoje paskelbtas mirties bausmės vykdymo moratoriumas.

1998 m. Konstitucinis Teismas pripažino, kad mirties bausmė prieštarauja valstybės Konstitucijai.

1998 m. mirties bausmė panaikinta, pakeičiant įkalinimu iki gyvos galvos

Pagal Europos Žmogaus pagrindinių teisių Chartiją, niekas Europos Sąjungoje (ES) negali būti nuteistas mirties bausme.

Šiuo metu Lietuvos kalėjimuose kali 113 nuteistųjų iki gyvos galvos.

Viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų pasisako už mirties bausmės sugrąžinimą ir šis procentas beveik nesikeičia nuo pat mirties bausmės panaikinimo. Pasisakantys už mirties bausmę mano, kad mirties bausmė yra suderinama su demokratinės valstybės principais; tiki, kad mirties bausmė sumažintų bendrą nusikalstamumo lygį. Nei išsilavinimas, nei visuomeninė padėtis beveik neįtakoja požiūrio į mirties bausmę: netgi geresnį išsilavinimą turinti visuomenės dalis labiau linkusi palaikyti mirties bausmę. Apie 80 procentų Lietuvos gyventojų save laiko katalikais ir mano, kad krikščionybė yra suderinama su mirties bausme, apeliuojant tiek į Šv.Rašto (Biblijos) siužetus ir jų prieštaringumą, tiek į bendražmogiškus dalykus, besąlygiškai stojant į aukos ir jų artimųjų pusę. Tam tikromis aplinkybėmis artimieji ir patys galėtų įvykdyti mirties bausmę (kraujo kerštą) nusikaltėliui, jei jo auka taptų artimiausi šeimos nariai. Minimas ir ekonominis argumentas, jog iki gyvos galvos nuteistųjų išlaikymas yra beprasmis, o nusikaltėlio „maitinimas“ ir iš aukos artimųjų mokamais mokesčiais yra amoralus.“

Kurdamas filmą, A. Juzėnas išklausė nemažai kalinčiųjų išpažinčių.

Tai išpažinčių filmas, nes filmo kūrėjų grupė skelbė: ,,Šis dokumentinis filmas – iki skausmo nuogos išpažintys, akibrokštas marionečių visuomenei anapus grotų, kūrenančiai neapykantos laužus ir trimituojančiai krikščioniškas tiesas“.

Režisierius sakė: „Nusikaltėliai – mūsų bendruomenės dalis. Man buvo įdomu, kokia jų dabar moralė“. Pastarasis neslepia, bendraudamas su nuteistaisiais patyręs įvairiausių jausmų. Dauguma iš jų stebina nuoširdumu. Tačiau šnekėjoi ir su tokiais, kurių elgesys neprognozuojamas, todėl kalbinti teko stebint būriui prižiūrėtojų.

A. Juzėnas filmo aptarimo metu pasakojo apie kalinius, jų nusikaltimus, apie tai, ko nėra filme. Jis tikisi, kad šis filmas nors šiek tiek pakeis daugelio žiūrovų nuostatas. Su žiūrovais buvo diskutuojama, kas geriau – mirties bausmė ar įkalinimas iki gyvos galvos.

Į susitikimą susirinkę vėliau aptarinėjo filmą kukliame vaišių kambarėlyje gurkšnodami arbatą.

A. Juzėnas yra vaidybinių ir dokumentinių juostų autorius. Jis yra sukūrės filmus „Rojuje irgi sninga“, „Vilniaus getas“, ,,Fronto linija“ ir kt.

Televlezijos ekranuose filmas ,,Nulinio laiko zona“ pasirodys 2013 m.

Nuotraukose:

1. Akimirka is filmo pristatymo (Onos Gaidamavičiūtės nuotr.)

2. Filmo režisierius A. Juzėnas (O. Gaidamavičiūtės nuotr.)

3. Kadras iš filmo (studijos „Seansas“ archyvo nuotr.)

Kultūra , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra