Audra vandens stiklinėje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Apmaudu, bet baigusio kadenciją Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko atminimo pagerbimo renginiai ir šio politiko laidotuvės buvo lydimos žiniasklaidos sukeltos erzelynės. Deja, dar kartą įsitikinome, kad skandalų muilo burbulų pūtimas yra tapęs lietuviškos žiniasklaidos įpročiu.

Tiesa, tikrai galima pasidžiaugti, jog gausiuose reportažuose apie velionio gyvenimo kelią būta daug įdomių faktų ir pagarbos unikaliam politikui, kuris vienintelis Lietuvoje sugebėjo eiti tris svarbiausias politines pareigas valstybėje. Natūralu, kad kuriam laikui į šalį buvo nustumti ginčytini velionio pasirinkimai sovietmečiu ar pavadinimus keičiančios Komunistų partijos vaidmens analizė. Tam iš tiesų dabar ne metas. Šiandien svarbiau, jog skirtingų politinių pažiūrų politikai vieningai sugeba išreikšti pagarbą buvusiam LR Prezidentui, kad net tie, kurie aštriai kritikavo A. Brazauską, pripažįsta, jog pagarba valstybės vadovui ir tai atsakomybės naštai, kuri jam teko, yra svarbiau nei pritarimas ar nepritarimas jo pažiūroms.

Deja, jau šios savaitės pradžioje žurnalistai užuodė skandalo kvapą. Turime pripažinti, sugebančių iš degtuko priskaldyti krūvą malkų Lietuvoje netrūksta. Tad netrukus pasirodė antraštės apie Velioniui užtrenktas Arkikatedros duris, apie tai, jog esą antrą kartą Bažnyčia atsuka A. Brazauskui nugarą, nes esą pastarojo keistos pagoniškais ir pseudokrikščioniškais motyvais nuspalvintos inauguracijos metu taip pat į Arkikatedrą neįleido pro pagrindines duris.

Telieka apgailestauti, jog išminties ir takto pritrūko ir kitiems Lietuvos prezidentams. Valdas Adamkus pradėjo moralizuoti Bažnyčios hierarchus ir aiškinti apie tai, jog buvo paminta gailestingumo dorybė. Dalia Grybauskaitė taip pat negailėjo piktų žodžių ir, susidarė įspūdis, apgailestavo, kad vyskupai nėra valstybės tarnautojai, privalantys vykdyti jos instrukcijas. Na, o Lietuvos socialdemokratų partijos taryba apskritai išplatino pareiškimą, kuriame klausė: „Jei Prezidento širdyje buvo vietos Dievui ir Katalikų Bažnyčiai, tai kodėl Arkikatedroje jam neliko vietos“ ir dar priminė, jog būtent Algirdas Brazauskas tikintiesiems grąžino Arkikatedrą.

Na, pastarasis argumentas ypač keistas. Taip, okupacinė komunistų valdžia gražino Bažnyčiai tai, ką buvo jėga atėmusi. Galima džiaugtis, jog tai buvo padaryta dar iki Nepriklausomybės atgavimo, tačiau tai nebuvo dovana, o veikiau pastanga bent kiek atitaisyti padarytos žalos nuostolius.

Esminis klausimas: kuo remdamiesi žurnalistai ir politikai tvirtina, kad Katalikų Bažnyčia atsuko velioniui nugarą ir dar nurodinėja, kokius sprendimus turėtų priimti hierarchai? Už velionį Prezidentą šv. Mišios aukotos daugumoje Lietuvoje bažnyčių, taip pat ir Arkikatedroje, kur malda už A. Brazauską buvo svarbiausia ketvirtadienio rytinių Mišių intencija. Vyskupas palydėjo velionį į paskutinę kelionę ir šventino kapą. Tačiau, regis, skandalų ištroškusiems tai nesvarbu. Akcentuojamas tik sprendimas nenešti velionio kūną į Arkikatedrą.

Tie, kas aktyviau dalyvauja bažnytiniame gyvenime, puikiai žino, kad velionio įnešimas į bažnyčią Mišių už jį metu ar šarvojimas bažnyčioje yra anksčiau buvusi populiari praktika, kurios jau kurį laiką  Vilniaus vyskupijoje atsisakyta, ir ji išlikusi tik kitų vyskupijų kaimo parapijose, kuriose sunkiau įdiegiamos permainos, ar išskirtiniais atvejais.

Taip, Lenkijoje įvykus katastrofai ir per ją žuvus tautos politiniam elitui, pirmosios valstybės poros kūnai buvo pašarvoti bažnyčioje. Toks buvo šios valstybės hierarchų sprendimas. Lietuvoje nuspręsta nedaryti išimties, tuo labiau, kad Prezidentūra, kurioje visi norintieji gali atsisveikinti su velioniu, yra netoli Arkikatedros, o velionio karsto su visa gausia apsauga įnešimas į Arkikatedrą reikštų mažesnes tikinčiųjų galimybes dalyvauti šv. Mišiose už velionio sielą ir jas paverstų pompastišku fasadiniu reginiu. Taip pat, kiek suprantu, Lietuvos vyskupai siekė išlaikyti rimtį, nenorėjo, kad karsto įnešimas į Arkikatedrą nukreiptų dėmesį nuo maldos už velionį prie knaisiojimosi jo praeityje ir jo šeiminiame gyvenime. Deja, žurnalistams ir politikams velionio palydėjimas tapo ne proga nuoširdžiai pasimelsti, bet  tariamo skandalo medžiokle.

Panašu, kad didžiausiu akibrokštu vyskupų sprendimas tapo būtent tiems, kuriems krikščionybė yra ne tiek sekimas Jėzumi Kristumi, Dievo Karalystės brandinimas, bet kultūrinis ritualas, blizgučiai, kuriais papuošiamos valstybės iškilmės.

Tikrai ne mums spręsti, koks buvo A. Brazausko tikėjimas. Kiekvienas žmogus turi savą kelią pas Dievą, ir tik Kūrėjo žvilgsnis gali aprėpti visas širdies kerteles. Tačiau jei iš tiesų visos gausios kalbos apie tai, kad velionis Prezidentas mokė visuomenę tolerancijos, nėra tuščiažodžiavimas, tai gerbkime ir hierarchų, kuriems tenka didžiulė atsakomybė už Bažnyčios žemišką kelionę, sprendimus ir neieškokime skandalų, kur jų nėra, nepriešinkime žmonių, nes būtent įvairovės vienovė visada buvo mūsų valstybės stiprybė.

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: A. Navickas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra