Atvirumo ir laisvės tradicija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gražų gegužės vakarą (2009 05 18) Vilniaus Rotušėje įvyko Jono Trinkūno knygos „Lietuvių senosios religijos kelias“ ir naujo ansamblio „Kūlgrinda“ kompaktinio disko „Giesmės Gediminui“ sutiktuvės. Tarp susirinkusiųjų – tie, kurie buvo prie Romuvos ištakų, mokslininkai, visuomenės ir politikos veikėjai. Apie leidinį, kuris svarbus visiems, siekiantiems kuo giliau pažinti savo praeitį, šiltai kalbėjo Vydūno draugijos pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius, prof. Jonas Balčius, prof. dr. R. Romualdas Grigas, filosofas Dainius Razauskas. Pavasario gėlių puokštę už jos naująsias giesmes „Kūlgrindai“ įteikti skubėjo ir Seimo narys Gintaras Songaila, kuris mato didelę prasmę puoselėjant tautinę sąmonę, lietuvybę ir senąsias tradicijas.

Apie knygą „Lietuvių senosios religijos kelias“ kalbėjusieji vakaro dalyviai pasakė tiek daug gražių žodžių, kad vargu ant tos jaučio odos pavyktų visus išguldyti. Manau, kad kiekviena knyga, kiekvienas darbas, kuriame bandoma įminti praeities kartų paliktus ženklus, yra vertintinas ir godotinas. Ypač, jeigu tie ženklai, kaip kadaise yra išsitaręs prof. archeologas V. Žulkus – tik kadaise buvusių gyvenimų sielos. Taip jis apibūdino radinius, su kuriais archeologams tenka susidurti, kai peržengiama į vadinamuosius pagoniškuosius amžius. Viskas, ką archeologai gali iš tų laikų surasti, dažniausiai yra medinių statinių ar stulpų – kad ir paleoastronominė šventykla ant Birutės kalno Palangoje – žemėje palikti šešėliai. Štai tada prireikia ypatingų įžvalgų, kad būtų galima spėti, vėliau hipotezes patvirtinti ir daryti išvadas.
Tas pat pasakytina ir apie žodinį bei nematerialųjį paveldą. Vieninteliai „gyvi“ anų dienų liudininkai – senosios, deja, ne visada iššifruotos tautos sutartinės bei dainos, kurių prasmės dar nėra galutinai įmintos.
Tuo tarpu rašytiniai šaltiniai – šališki svetimtaučių, dažniausiai į Lietuvą žengusių toli gražu ne su pačiais geriausiai tikslais, aprašymai jų kronikose. Tačiau ir už tai ačiū: jose palikti įrašai apie mūsų papročius, tikėjimus ir dievus. Na, o jau atskirti pelus nuo grūdų – dabartinei kartai vis dar tebeišliekantis uždavinys.
Nežinau, ar atsitiktinumas, ar knygos sutiktuvėms priskirtinas dalykas – maždaug tuo metu, kai iš spaustuvės buvo atsiimtas knygos tiražas, pasirodė Tomo Bartkaus straipsnis „Katalikų švietėjai ir Romuva“, kuriame autorius nurodo šiandien Lietuvoje vyraujančios katalikiškos pakraipos tarpukario Lietuvos autorius ir istorikus, kada nors rašiusius apie lietuvių tikėjimą, buvusį prieš įvedant katalikybę. Straipsnyje akcentuojama, kad apie senąjį tikėjimą kalbėta su pagarba, pabrėžiant jo svarbą tautos kultūros vystymuisi, daromos išvados, o Z. Ivinskis darė išvadą, jog senojo tikėjimo šalininkas kunigaikštis Gediminas kūręs valstybę, kuri norėtų sugyventi ir su krikščionimis.
Kaip liudija Romuvos nueitas kelias, Nepriklausomos Lietuvos šviesuolių skelbtos santarvės idėjos dar turi palaukti. Buvome liudininkais, kiek daug reikėjo pastangų, kad būtų buvusi juridiškai kaip religinė konfesija įteisinta Senovės Baltų religinė Romuvos bendrija. Ne paslaptis, kad ir dabar netrūksta skeptiškai į šią bendruomenę žvelgiančių. Tuo tarpu patys romuviečiai deklaruoja senojo baltų tikėjimo tąsą. Tikėjimo, kuris visada sudarė tautos dvasinį pagrindą ir kurio ženklai, nepaisant svetimų tiesų skleidimo, išliko dėl laiko ir istorinių aplinkybių pakitusiuose papročiuose, kalendorinėse apeigose. „Kadangi sunaikinti senojo tikėjimo, slypinčio liaudies papročiuose ir folklore, nesisekė ir buvo neįmanoma, krikščionybės idėjoms ir simboliams teko derintis prie vietos tradicijų“, – tvirtina knygos „Lietuvių senosios religijos kelias“ autorius.
J. Trinkūno knyga – tai tarsi dar vienas – žingsnelis į praeities slėpinių įminimą. Nepaisant to, kad šviesaus atminimo Gintaras Beresnevičius esąs išsitaręs, jog žinių yra nepakankamai, kad būtų galima rekonstruoti senąjį tikėjimą, kalbėjusieji reiškė viltį, jog tai gali įvykti ir to linkėjo.
Kas yra gamta, kas yra daina, darna, kas yra ta stipri dvasinė mūsų tautos kultūra ir kur jos ištakos? – klausia autorius ir veda skaitytoją Lietuvos istorijos keliais, stengiasi įžvelgti, kokią įtaką valstybės kūrimuisi, o vėliau ir jos vystymuisi, dvasingumo išsaugojimui ir puoselėjimui darė senoji religija. Ir kodėl tradicinėms, prigimtinėms bočių vertybėms ištikimas liko paprastas išmintingas kaimo žmogus? Kodėl būtent jis išsaugojo tautos atmintį, jos atšvaitus?
Naujosios knygos autoriaus bendramokslis ir bendramintis prof. Romualdas Grigas atskleidė keletą mažiau žinomų knygos autoriaus gyvenimo faktų: J. Trinkūno tėvas 1941 m. buvo vokiečių sušaudytas, o jis pats kartu su bendramoksliais po Vengrijos įvykių studijų metais bandė kurti bendrą estų, latvių ir lietuvių judėjimą…
O šešiasdešimtaisiais pradėtos švęsti Rasos? Ar tai nebuvo savasties paieškų tąsa?
Bet, sakysite, kam to bereikia šiandieną, kai gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Tarsi nujausdamas galimą tokią abejonę, prof. R. Grigas pastebėjo, kad mūsų valstybės politikai iš savo žargono yra išbraukę lietuvius. Anot jų, yra „Lietuvos žmogus“. Ar nėra vykdoma kadaise vykdyta politika? – klausė mokslininkas ir priminė, kaip sovietų ideologas Suslovas deklaravo „Lietuvą be lietuvių“. „Po kelių dešimčių metų gali taip atsitikti, nes nebėra šaknų“, – dalijosi nelinksmomis įžvalgomis profesorius. – „O kad taip nenutiktų, ši knyga turėtų tapti staline politiko, pedagogo ir moksleivio knyga“.
Pats autorius, kalbėdamas apie tai, kaip gimė knyga pasidžiaugė, kad yra išleisti N. Vėliaus, G. Beresnevičiaus ir kitų mokslininkų darbai, kuriais galima remtis, kad tapo prieinami tarpukario Lietuvos mąstytojų kūriniai. Ir pripažino, kad tautos kūryboje, jos sakmėse ir mitologijoje ieško tautos dorovinių nuostatų, kurios sudarė bei sudaro visa ko pagrindą.
Apgailestauju, bet negaliu nepastebėti, kad knygoje yra palikta kalbos ir gramatikos klaidų, kurios, manau, kitame leidime bus visos „išgaudytos“. Ar toks bus? Priklausys nuo Jūsų, gerbiamasis skaitytojau.
Kodėl nerašau apie „Giesmes Gediminui“?
Jų reikia klausyti, jas reikia giedoti. Smagiai, su ugnele, kad suklustų ne vien Vilniaus bonios…

Liberto Klimkos nuotr.

Nuotraukose: 

1. 2. Klausydamas „Kūlgrindos“ „Giesmių Gediminui“ gali nusikelti
1 000 metų atgal, kai viskas buvo darnioje jungtyje
3. Prof. V. Bagdonavičius naujosios knygos pasirodymą prilygino ąžuolo šaknų palaistymui gaiviu šaltinio vandeniu

Voruta. – 2009, bir. 20, nr. 12 (678), p. 4

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra