Atvirukų lietuvių kalba leidyba Rusijoje 1905-1917 m.

Autorius: Data: 2015-11-10, 10:49 Spausdinti

Atvirukų lietuvių kalba leidyba Rusijoje 1905-1917 m.

Arida RIAUBIENĖ, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro bibliografė. www.voruta.lt

Pastaruoju metu išaugo susidomėjimas senaisiais atvirukais. Spaudoje vis dažniau pasirodo publikacijų, nagrinėjančių konkrečios temos arba tam tikro istorinio laikotarpio atvirukus[1]. Kiekvienas atvirukas arba atvirlaiškis atstovauja tam tikrai istorinei epochai. Lietuvos istorijos momentus atspindintys atvirukai, žymių visuomenės veikėjų atvaizdai, etnografiniai atvirukai leidžia sugrįžti į praeitį ir vertinti ją. Žiūrėdami į prieš šimtmetį pasirodžiusį vietovės vaizdą ir į tai, ką matome dabar, ieškome panašumų ir skirtumų.

Šiame straipsnyje apžvelgiama atvirukų lietuvių kalba leidyba Rusijoje 1905-1917 m., pateikiami įdomesni atvirukų išleidimo atvejai. Nagrinėjamojo laikotarpio atvirukų leidybą sąlygojo visuomeninio, kultūrinio gyvenimo aktualijos. Lietuviškus atvirukus Rusijoje leidusius leidėjus galima suskirstyti į 2 grupes: visuomeniniai leidėjai ir privatūs asmenys. Apžvelgsime visuomeninių leidėjų grupę.

Po 1905-07 metų suintensyvėjo tautinis sąjūdis, buvo legalizuota lietuviška spauda. Nemaža dalis lietuvių jaunimo studijavo didžiuosiuose Rusijos imperijos miestuose – Maskvoje, Peterburge. Studentai būrėsi į draugijas. Štai kokį Peterburgo vaizdą 1911 m. piešė „Lietuvos žinių“ literatūros ir mokslo nemokamas priedas „Aušrinė“, – „daugybė visokių institutų, aukštųjų mokyklų, kursų, verdąs kunkuliuojąs gyvenimas, jaunos mintys, nuomonių kova“[2].

Apie 1894 m. Peterburgo universiteto Gamtos fakultete studijavo aktyvus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo veikėjas P. Višinskis. Studijų metais jis dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, rašė dienraščiams „Ūkininkas“ ir „Varpas“. Įamžindami P. Višinskio atminimą, Peterburgo studentai 1910 m. išleido atviruką su jo portretu. Atvirukui panaudota 1892 m. Užventyje daryta P. Višinskio fotografija. Ši vietovė pasirinkta neatsitiktinai – Užvenčio apylinkėse P. Višinskis rinko tautosaką, kaimo žmones mokė rašto.

Nemažiau intensyvesnis studentiškas gyvenimas buvo ir Maskvoje. „Viltis“ rašė, kad 1907 m. Maskvos lietuvių studentų draugijoje yra 28 nariai, iš kurių tik keturiolikai rūpi Lietuvos reikalai“[3]. 1910 m. įkurta draugija Maskvos aukštųjų mokyklų studentams šelpti vienijo kairiųjų ir liberaliųjų pažiūrų studentus. Draugija puoselėjo lietuvybę: turėjo knygyną, jos iniciatyva Vilniuje buvo leidžiamas jau mūsų minėtas laikraštis „Aušrinė“ (1910-1914). Pirmojo Pasaulinio karo metais draugija turėjo apie 600 narių[4]. Draugijos sudėtyje veikė Knygų leidimo Komisija, kuri be knygų leido ir atvirukus.

Draugija išleido antruoju numeriu pažymėtą P. Rimšos skulptūros „Filosofas“ reprodukciją. 1911 m. surengtos M. K. Čiurlionio paveikslų parodos Vilniuje ir Maskvoje bei Peterburge (1912) paskatino draugijos narius leisti šio dailininko darbų reprodukcijas. Apie 1913-1917 m. draugija išleido atviruką su M. K. Čiurlionio atvaizdu bei paveikslo – Iš jūros sonatos „Finale“ reprodukciją, 1916 m. – paveikslų Iš zodiako „Šaulys“, „Rex“, „Fantazija“ reprodukcijas. Atvirukai buvo spausdinami Maskvoje veikusioje Rygos tipolitografijoje bei spaustuvėje „Šerer, Nabholc ir Ko“ („Шерерь, Набгольць и Ко“). Įvairių metų draugijos veiklos apyskaitose buvo užsimenama apie atvirukų su M. K. Čiurlionio reprodukcijomis leidimą. Pavyzdžiui, 1915-1916 m. draugijos veikimo apyskaitoje rašoma, kad išleista 6000 atvirukų su Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis, dalis jų buvo parduota dailininko parodos metu. Už juos gauta 40 rb[5]. 1917 m. „Lietuvių balse“ buvo apgailestaujama, kad atidedamas M. K. Čiurlionio spalvotų atvirukų leidimas, nes neturint pakankamai lėšų ir tinkamų spausdinimo įrengimų, tai atlikti yra sudėtinga; taip pat yra neišparduotų atvirukų iš praėjusių, t. y. 1916 m.

Vienas iš retesnių šios draugijos leistų vaizduojamojo meno leidinių yra atvirukas su pomirtiniu Petro Kriaučiūno portretu. Jei šiomis dienomis mirusio žmogaus atvaizdas atviruke šiurpina, tai to meto tradicijose mirčiai, kuri buvo nuolatinė karo, nepriteklių ir suiručių palydovė, buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Šį atviruką galima pamatyti Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F181-686), taip pat jį turi marijampolietis kolekcininkas prof. Stanislovas Sajauskas.

Atvirukų lietuvių kalba leidybos suintensyvėjimas Rusijoje pastebimas Pirmojo Pasaulinio karo metais.

1914 m. lapkritį Vilniuje buvo įsteigta Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Vokiečiams okupavus Vilnių, dalis draugijos narių pasitraukė į Rusiją. Gausi lietuvių pabėgėlių kolonija susibūrė Peterburge. Čia kūrėsi partijos, buvo leidžiami laikraščiai, brendo lietuviškoji politinė mintis, ryškėjo krašto ateities projektai. Lietuvių pabėgėlių kultūros reikalais rūpinosi Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti 1915 m. lapkritį įsteigta Dvasios reikalų sekcija, kuri 1916 m. buvo pavadinta Kultūros ir švietimo sekcija. Iš pradžių šiai sekcijai vadovavo dailininkas A. Varnas, o jam perėjus dirbti į technikos sekciją – pedagogas Kl. Skabeika. Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti išleido apie 50 įvairių leidinių[6] – vadovėlių lietuvių pabėgėlių mokykloms, atskirų leidinėlių seriją, pavadintą „Vaikų knygynėlis“. Kolkas nėra žinoma, kiek ši draugija išleido atvirukų. Dailininkas P. Rimša atsiminimuose rašė, kad „grafika tuo metu (t. y. nagrinėjamuoju laikotarpiu-A.R.) buvo vos gimstanti, silpnutė“[7]. Nevieną grafikos darbą teko atlikti tiems dailininkams, kurie grafikos nelaikė pagrindiniu užsiėmimu. Pradedantiems menininkams smulkūs grafikos darbai padėjo atsiskleisti bei užsidirbti pragyvenimui. Tuo tarpu trims šimtams tūkstančių karo pabėgėlių iš Lietuvos, kurie atsidūrė Rusijoje, atvirukai buvo reikalingi kaip bendravimo priemonė su Lietuvoje likusiais artimaisiais. Štai, 1917 m. vasarą „Lietuvių balse“ pasirodė žinutė apie kario Juozapo Vizbaro žūtį. Ši liūdna žinia atskriejo atviruku, kuriame buvo rašoma: „Liepos 24 d. gauta iš karo lauko atvirukas, kuriame denščikas pranešė, kad poparučikas Juozapas Vizbaras, ančpuolio laiku buvo užmuštas“[8].

Tarp privačių leidėjų Peterburge galime išskirti S. Jackevičiaus ir M. Steigvilos bendrovę. Vienas iš bendrovės savininkų – S. Jackevičius aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje – buvo Maskvos lietuvių šelpimo draugijos (1903-1914) vicepirmininkas, taip pat turėjo dirbtuvę, kurioje buvo gaminami rožiniai, škaplieriai ir kiti gaminiai. 1916 m. vasarį „Lietuvių balse“ pasirodė skelbimas: „Lietuvio Stasio Jeckevičiaus komisijoninė prekybos kontora. Turiu didelį išteklių katalikiškų maldų k. …† Šaltinių, Balandėlių, Altorėlių ir vainikėlių įvairiuose aptaisuose ir kalendorių. Rožančių, kryželių ir medalikėlių“[9]. „Prekių kainininke Stasio Jackevičiaus sandėlio Maskvoje“ (1916) tarp anksčiau minėtų prekių buvo išvardinti ir atvirukai –„su gaidomis“, „su Kauno reginiais“, „su tipais“, „glensuoti ir k“., „velykinės tautiški, glensuoti, paprasti“, „Kalėdinės tautiški glensuotos“[10]. Žinoma, kad S. Jackevičiaus ir M. Steigvilos bendrovė per savo gyvavimo laikotarpį Maskvoje išleido 22 to meto pradedančių dailininkų grafikos darbų. Tai būsimo skulptoriaus J. Zikaro 17 grafikos darbų reprodukcijų ( „Kas sėja, o kas pjauna“, „Kaip akmuo ! Pasiklausim!“, „Vakaras“, „Kipšas rogėse“ ir kt.), taip pat bendrovė išleido po vieną kitą P. Galaunės, V. Bičiūno ir P. Rimšos grafikos darbų reprodukciją. Atvirukai buvo spausdinami 1916 m. Sankt Peterburge įsteigtoje „Lietuvių spaustuvėje“. Nespalvotų atvirukų adreso pusėje tekstas (antraštė, leidimo duomenys, pašto priemonė) buvo pateikiamas lietuvių ir prancūzų kalbomis, kaikuriuose rusų kalba; taip pat nurodomas atviruko numeris. S. Jackevičius prekiavo ne tik savais, bet ir kitų leidėjų atvirukais. 1916 m. „Vadas“ rašė, jog Stasio Jackevičiaus sandėlyje Maskvoje „<…> galima daug pasirinkti gero popieriaus užsienių darbo dailių atvirukų“ – su gaidomis, rašytojų bei kunigaikščių atvaizdais bei Kauno reginiais“[11].

Kai kurie atvirukų leidėjai sulaukdavo spaudos kritikos. Buvo rašoma, kad atvirukus leidžia „<…> įvairūs vertelgos vien gešeftui, maža besirūpindami dailės puse. Dažniausiai negražūs, nepadorūs, skaidrių spalvų atvirukų vaizdeliai gadina tik žmonių dailės skonį ir dildo juose savosios, tautinės dailės ypatybes<…>“[12].

Leisti atvirukus, turinčius didesnę meninę vertę, pasišovė pedagogas ir vadovėlių autorius Kl. Skabeika. 1916 m. kovą „Lietuvių balse“ jis išspausdino pranešimą: „Leisiu kelias lietuvių dailininkų atvirukų serijas (bus ir velykinių). Pageidaujami atvirukų platintojai. Pardavinėtojams nuleisiu %. Kreiptis į leidėją[13]. Dar vėliau „Lietuvių balsas“ išspausdino žinutę „Lietuvių dailininkų atvirukai“, kurioje nurodomi Kl. Skabeikos išleistų V. Bičiūno, P. Galaunės, P. Rimšos, J. Zikaro darbų atvirukai[14]. Šio leidėjo atvirukai buvo reklamuojami ir leidinio „Lietuvių kalendorius 1917 metams“ viršelyje[15]. Spauda palankiai vertino Kl. Skabeikos sumanymą. Apie atvirukus buvo rašoma, kad jie yra „visai kitos rūšies“[16]. Žinoma 17 Kl. Skabeikos išleistų atvirukų. Iš jų -7 P. Galaunės, tiek pat J. Zikaro, 2 – P. Rimšos ir 1 V. Bičiūno atvirukas. Kl. Skabeikos leistus atvirukus spausdino „Lietuvių spaustuvė“, tipolitografija „В. Кене и Ко“ ir „Zнаменская скоропечатня“. Palankiai J. Zikaro darbų reprodukcijas, kurias išleido Kl. Skabeika, vertino J. Tumas-Vaižgantas. Žinutėje „Lietuvių balse“ jis nurodė šiuos atvirukus: „Nevisuomet tas pjauna, kas sėja“, „Vakarinė malda“, „Kiaušinio miklentojas“, „Audra“ ir kt[17].

Įdomu pastebėti, kad Kl. Skabeikos bei S. Jackevičiaus ir M. Steigvilos bendrovė išleido keletą atvirukų karo tema ta pačia antrašte. Tai P. Rimšos „Iš cikliaus Karas“ (1916), J. Zikaro „Keleivis“ ir „Pabėgėliai“ (1916). Keletas atvirukų lietuvių kalba pasirodė Jaroslavlyje. Tai „Žiburio“ draugijos emblema Nr. 1 ir Nr. 2[18]. Pirmasis atvirukas nėra išlikęs, tačiau laikraštyje „Vadas“ pavyko rasti skelbimą, kuriame rašoma: „tik ką išėjo iš spaudos dviejų rūšių atvirukai su „Žiburio“ draugijos emblemomis (žymėmis)“[19].

Keletą atvirukų – „Saulelė raudona, vakaras netoli“ bei „Sudiev! Kvietkeli tu brangiausias“(1911-1912) Maskvoje išleido A. S. Suvorinas, kuris žinomas kaip rašytojas, žurnalistas, teatro apžvalgininkas, atvirukų su Vilniaus vaizdais leidėjas. Atvirukus spausdino jau mūsų minėtoje fototipijoje „Шерерь, Набгольць и Ко“ Maskvoje ir kitose spaustuvėse[20].

Apie 1910 m. Sankt Peterburge nežinomo leidėjo buvo išleista pora atvirukų lietuvių kalba. Tai „Kun. Kazimieras Jaunius“ ir „Katalikų bažničia Sankt Peterburge“.

Apžvelgę 1905-1917 m. Rusijoje leistus atvirukus lietuvių kalba matome, kad jų leidyba daugiausia koncentravosi privačių leidėjų rankose. Atvirukus spausdino vietinės Maskvos, Sankt Peterburgo, Jaroslavlio spaustuvės, iš kurių didžiausias krūvis teko „Lietuvių spaustuvei“ Sankt Peterburge. Buvo leidžiamos pradedančių dailininkų grafikos darbų reprodukcijos, atvirukai skirti pasižymėjusiems asmenims, tam tikroms vietovėms bei etnografiniai atvirukai.



[1] Šlivinskas, A. Pirmieji Lietuvos miestų atvirukai. Tarp knygų, 2012, nr. 10 (spalis), p. 22-27; Iš kalėdinių atvirukų istorijos. Ten pat, 2014, nr. 12 (gruodis), p. 19-22.

[2] Juodyšius, V. Lietuvių studentija: Peterburgas. Aušrinė, 1911,  nr. 15 (gruod. 20), p. 205-207. Parašas: K. J.

[3] Maskvos lietuviai studentai: [statistiniai duomenys]. Viltis, 1908, nr. 36 ( kovo 23) (bal.5), p. 4.

[4] Zundė, P. Kazys Bizauskas.  Chicago, Il., 1993,  kn. 1, p. 47.

[5] Mokyklų moksleiv. šelpti 1915-16 m. apyskaita (Žiūr. „L. B.“ Nr. 8). Lietuvių balsas, 1916, nr. 93 (gruod. 4), p. 2.

[6] Stonienė, V. Lietuviška knyga Pirmojo pasaulinio karo metais. Knygotyra, 1992, t. 18(25), p. 35.

[7] Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. Vilnius, 1964, p. 152.

[8] Lynas L. A. A. Juozapas Vizbaras. Lietuvių balsas, 1917, nr. 60(189),(rugp. 16), p. 2.

[9] Lietuvio Stasio Jeckevičiaus komisijoninė prekybos kontora. Lietuvių balsas, 1916, nr. 12 (41), (vas. 11), p. 1.

[10] Prekių kainininkas Stasio Jackevičiaus sandėlio Maskvoje. [Maskva], 1916, lap. 7 (fotokopija)

[11] Stasio Jackevičiaus sandėlyje Maskvoje… Vadas, 1916, nr. 30,(spal. 21), p. 248.

[12] Mūsų dailininkų darbo atvirukai. Kl. Skabeikos leidiniai. Lietuvių balsas, 1916, nr. 60 (89),(rugp. 4), p. 4.

[13] Leisiu kelias lietuvių dailininkų grafikos atvirukų serijas. Lietuvių balsas, 1916,  nr. 26 (55),(kovo 31), p. 5.

[14] Lietuvių dailininkų atvirukai. Lietuvių balsas, 1916, nr. 58 (87), (rugp. 4), p. 4.

[15] Lietuvių kalendorius 1917 metams. [Vilnius], 1916. 96 p.

[16] Mūsų dailininkų darbo atvirukai. Kl. Skabeikos leidiniai. Lietuvių balsas, 1916, nr. 60 (89), (rugp. 11), p. 3.

[17] Kun. J. Tumas. Juozas Zikaras  – dailininkas. Lietuvių balsas, 1916, nr. 89 (118), p. 3.

[18] Riaubienė, A. Motiejaus Gustaičio ir Vytauto Bičiūno susirašinėjimas dėl atvirukų leidybos. Tarp knygų, 2014,  nr. 9 (rugsėjis), p. 15-17.

[19] Tik ką išėjo iš spaudos dviejų rūšių atvirukai. Vadas, 1916, nr. 4 (51), (bal. 22), p. 84.

[20] Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915. Vilnius, 2005, p. 43.

S. Jackevičiaus, Steigvilos ir b-vės leisti  atvirukai 

1602-1603 (Iš cikliaus „Karas”)

1608-1609 („Spauda”)

Kl. Skabeikos leisti atvirukai

1604-1605(„Lietuvių dailės grafika”)

1606-1607 („Žiemos naktis”)

Kultūra , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra