Atviras laiškas LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetui

Autorius: Data: 2013-06-14, 11:15 Spausdinti

1. Ką mums reiškia vertybės? Deklaracijos ar tikra apsauga? Kokių aplinkosaugininkų reikia Lietuvai? Formalių ar tikrų? Dar paties bylų dėl galimai neteisėtų statybų Kuršių nerijos nacionaliniame parke proceso pradžioje labai norėjosi atvirai paklausti: ar mums (Lietuvai) apskritai reikia saugomų teritorijų, ar ne? Jei ne, tai ir nevaidinkime, kad saugome, nesteikime jokių saugomų teritorijų, aplinkosaugos institucijų. Neužkraukime ant jų visos atsakomybės. Pasakykime pasaulio visuomenei, Europos Bendrijai, kad Lietuva galvoja kitaip, nei visos civilizuotos valstybės, stiprinančios vertybių išsaugojimo procesus ne tik savo šalyse, bet ir Afrikoje, Azijoje, kituose žemės regionuose.

Seimo nariai, kaip niekas kitas, turėtų puikiai žinoti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos misiją, nes ji įvardyta Saugomų teritorijų įstatyme. Ir įdomu, ką tie patys Seimo nariai pasakytų, jei tik kur nors pasielgtume ne taip, kaip mums pridera? O dabar… Ateini į Aplinkos apsaugos komitetą, bet jautiesi kaip kokioje urbanistinės plėtros taryboje, komisijoje… Paradoksas, bet rizikuoji gauti velnių tik todėl, kad tinkamai vykdai savo pareigas, kad laikaisi teisės aktų reikalavimų, kad vienodai juos taikai visiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo jų užimamų pareigų…

Ar kuris nors iš šalies aukščiausiosios valdžios vyrų pasidomėjo, kaip gyvena tie, kurie saugo materialias tautos vertybes? Negana to, kad valstybė nemoka saugotojams tiek, kiek turėtų, tai dar jos aukščiausi pareigūnai viešai užgaulioja, tyčiojasi… Mums uždėta atsakomybė ginti tuos, kurie nekalba, negali patys apsiginti. Pasirodo turime apginti ir juos, ir save apsiginti.

Mes negalime prisikviesti Seimo narių į saugomas teritorijas jose esančioms tikroms problemoms spręsti, o Neringos meras gali? Kodėl? Negi tikrai jau taip neįdomu, ką gi tos saugomos teritorijos davė Lietuvai, jos visuomenei, vertybėms? Daugybę kartų Seimo nariai, atvažiavę į Kuršių neriją, užeidavo į Neringos savivaldybę, bet į Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją niekuomet…

Kažkodėl dažnai pamirštama, kad Kuršių nerija yra ne tik Neringos ir Klaipėdos savivaldybių ir jų rinkėjų nuosavybė. Kuršių nerijos būklė rūpi visiems Lietuvos piliečiams, nes tai nacionalinis parkas (visos tautos, ne tik Neringos gyventojų, turtas), tvarkomas pagal nacionalinius valstybės interesus. Lietuvos valstybė kartu su Rusijos Federacija yra įsipareigojusios tarptautinei bendruomenei (UNESCO Pasaulio paveldo objektas) išsaugoti visos Kuršių nerijos išskirtinę visuotinę vertę. Tai aukščiausias atsakomybės lygmuo. Šito negali užmiršti nei Kuršių nerijos gyventojai, nei Neringos ir Klaipėdos merai, nei visi Lietuvos piliečiai, nei jų išrinkti visų lygių valdžios pareigūnai, tarp jų ir Lietuvos Seimo nariai.

2. Šiek tiek istorijos. Kada gi visos problemos Kuršių nerijoje prasidėjo? Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kuriant teisės aktus, buvo nutarta, kad visi sprendimai dėl statybų Kuršių nerijoje, visuomet turėjusioje išskirtinę vertę, bus priimami valstybinėse institucijose. Tiesą pasakius, tuomet rimtų problemų ir nebuvo. Bet tokia situacija nepatiko Neringos savivaldybei, kuri ir pradėjo žygius, siekdama sprendimų dėl statybų priėmimą perkelti į žemesnį lygmenį. Tai ir pasiekė. Turime ir atitinkamą rezultatą…

Kuršių nerijoje jau buvo ne vienas bandymas suvaldyti situaciją netinkamų statybų srityje. Kuo viskas pasibaigdavo? Pagrūmojimu. Vieni pagrūmodavo pirštu, kiti įsipareigodavo daugiau taip nedaryti. Rezultatas – kita banga, dar baisesnė apimtimi, pasekmėmis. Kuršių nerijoje galiojo savi įstatymai, tarsi atskira valstybė būtų. Buvo įprasta „susitarti“: kažką pakviesti atostogauti gerame viešbutyje, gerai pavaišinti, žuvies įdėti, išgauti palankius pažadus. Ir vis dėlto atėjo laikas kitaip, civilizuotai spręsti problemas.

Norėčiau priminti, kad šį neteisėtų statybų tyrimo procesą pradėjo socialdemokratų Vyriausybė 2005 m. Prieš pradedant teismų maratoną buvo kreiptasi į Premjerą, į Seimo narius. Visi sutarė, kad reikia rimto patikrinimo, rimto proceso. Jau tuomet buvo aišku, kad be griovimo nebus apsieita. Na o mes tuomet visus atvejus su pažeidimais buvome suskirstę į grupes (labai rimti, vidutiniai, lengvi pažeidimai).Visus atvejus perduoti Prokuratūrai mus įpareigojo Seimo nariai, pareikšdami, kad mums niekas nesuteikė teisės nutarti, kurie pažeidimai rimti, kurie ne…

O proceso eigoje reikėjo tik susvyruoti, ir ta “kvaila Baškytė” būtų sėkmingai, be jokių sentimentų ištrenkta lauk, o gal ir pasodinta… O kiek patikrinimų susilaukė ir Tarnyba, ir aš asmeniškai. O kiek pažeminimų ir įžeidinėjimų teko patirti… Tai buvo vaikščiojimas britvos ašmenimis.

3. Teismų sprendimai. Teismai 2005–2009 m. nagrinėjo 40 bylų dėl viešojo intereso gynimo, siekiant panaikinti Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos priimtus individualius aktus, kurie buvo priimti pažeidžiant imperatyvius įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, susijusius su detaliuoju planavimu ir projektavimu Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Iki šios dienos išnagrinėtos 38 bylos. 25 atvejais patenkinti Prokuratūros reikalavimai panaikinti savivaldybės priimtus administracinius aktus (11 detaliųjų planų faktiškai nenagrinėti dėl neišlaikytų, praleistų terminų, 4 bylos vis dar nagrinėjamos). Neįsivaizduoju, kaip galima teigti, jog teismai vadovavosi „kažkieno kvailomis užgaidomis“. Kaip galima manyti, kad kvaili visų instancijų teismai, teisėjai, prokurorai?…

4. Trumpai apie Rėzos g. 1, Juodkrantė. Toje vietoje, kurioje atsirado 2 jachtininkų viešbučiai ir žuvies restoranas, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje aiškiai buvo parašyta jokių naujų pastatų nestatyti. Ir staiga toje aiškiai nurodytoje vietoje buvo pradėta 3-jų pastatų statyba. Oficialiai visa tai buvo įvardyta, kaip vieno nedidelio namo rekonstrukcija. Net sapne nesusapnuosi. Natūraliai kyla klausimas: kokiu pagrindu iš viso buvo leistos naujos statybos Rėzos g. 1? Ir kas, kam, kodėl leido? Juk ne bet kas iš gatvės atėjęs statė. Niekas net nepasidomi, ar nebuvo sumaišyti vieši ir privatūs interesai.

O kaip viešbutyje buvo parduoti butai, kuriuose dabar gyvena šeimos su vaikais? O kaip galima leisti teikti paslaugas nepriduotuose pastatuose (seklyčia Nidoje). Ir tai tik keletas pavyzdžių. Toks vaizdas, kad ne apie Lietuvą kalbame.

Kada išmoksime atvirai, sąžiningai įvardyti tai, ką norime statyti, daryti? Ką norime apgauti? Save ar kitus? Kuršių nerijoje ištisos apgavysčių virtinės (projektuojami poilsio namai, parduodami apartamentai, įrengiamas uostas, statomi kotedžai ir t. t.). Ar ne čia slypi visų blogybių, visų problemų priežastis?

Šiuo konkrečiu atveju patikrinimai, statybų stabdymas prasidėjo iš karto. Mes patys prašėme neįregistruoti pastatų, nors tai ir ne mūsų kompetencija. Niekas negirdėjo. Niekam tai nebuvo įdomu. Gal todėl, kad buvo manoma, kad nieko jūs nepadarysite, kaip niekas nieko nepadarė ir ankstesniais laikais. Visiems, kurie kreipėsi į Tarnybą, patarėme nepirkti šio nekilnojamojo turto. Beje, kai buvo pradėtas nekilnojamojo turto pardavimas, informacijos apie galimai neteisėtas statybas viešoje erdvėje jau buvo pakankamai.

5. Proceso pamokos. Teismų proceso eigą stebėjo ir mokėsi visa Lietuva:

5.1. Ypatingai svarbu, kad apskritai Lietuvoje pradėtas ginti viešasis interesas vertybių apsaugos, saugomų teritorijų, teritorijų planavimo srityse. Nors buvo prašymų ir anksčiau, bet net ir Prokuratūra į juos nereaguodavo, nebuvo patirties, supratimo.

5.2. Jau vien tai, kad teismai atsakingai nagrinėjo visus atvejus, buvo signalas visiems statybų reguliavimo procese dalyvaujantiems pareigūnams, kad sprendimus reikia priimti atsakingai. Beje daug kur situacija iš tiesų pagerėjo, padidėjo atsakomybės, sumažėjo noro pasinaudoti tarnybine padėtimi. Pradėta laikytis teisės aktų reikalavimų.

5.3. Rimčiau pradėta žiūrėti į vertybių apsaugą, pradėta atsižvelgti į gamtosaugininkų sąlygas, nurodymus. Iki šio proceso daugybę kartų gamtosaugininkai informavo atitinkamas institucijas apie savavališkas statybas, reakcijos nebuvo jokios. Viskas  būdavo suvyniojama į vatą, viskas būdavo įteisinama. Visuomenėje buvo susiformavęs požiūris: „statyk drąsiai, vis tiek niekas nieko nenugriaus“. Todėl ir atėjome iki kraštutinių sprendimų būtinybės. Kitaip kalbėti apie teisinės valstybės kūrimą tikrai negalėtume.

5.4. Šiandien turime išties kitokią Valstybinę statybos ir teritorijų priežiūros inspekciją su teritoriniais padaliniais. Dabar tai institucija, besivadovaujanti teisės aktais, atsakingai nagrinėjanti statybų ir teritorijų planavimo situacijas ne tik saugomose teritorijose.

5.5. Šiandien turime stiprią, užgrūdintą Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, pasiryžusią sąžiningai darbais, o ne žodžiais išsaugoti šalies vertybes ateinančioms kartoms. Apie ją iki įvykių Kuršių nerijoje niekas ir nežinojo.

6. Apie Neringos savivaldybės kompetenciją. Labai prašau, neįsižeiskite, bet, kai pamatai naująjį skverą Nidos centre su stulpais – lempomis (nuotraukos pridedamos), rimtai suabejoji savivaldybės galimybe, kompetencija priimti rimtesnius sprendimus. Jei nesugebame tinkamai sutvarkyti nedidelio skvero, tai kokius gi monstrus artimiausiu metu regėsime šioje išskirtinėje teritorijoje? Valstybės dėmesys šiai teritorijai būtinas. O ir šios situacijos su stulpais, kurių atsiradimui tikrai nepritartume jokioje saugomoje teritorijoje, negalima praleisti pro pirštus. Neringos savivaldybė privalo prisiimti atsakomybę ir nedelsiant tinkamai sutvarkyti skverą.

7. Manome, kad ne pinigai svarbiausia, o tinkamas viso ilgo neteisėtų statybų proceso užbaigimas. Ši situacija, vedanti į teisės aktų laikymąsi, į pagarbą vertybėms, į žymiai svarbesnių prioritetų, nei asmeninis interesas viršenybę, tikrai verta ne kelių milijonų.

Jei norite procesą sugrąžinti 10 metų atgal, galite pabandyti, nors nemanau, kad tai įmanoma. Tuomet tikrai tektų pažeisti teisės aktų reikalavimus.

Nieko neturime prieš teisėtus nekilnojamojo turto įgijėjus. Bet teisinėje valstybėje jų paprasčiausiai šioje situacijoje negalėjo būti – jie tiesiog nebūtų galėję įsigyti butų viešbutyje. Tai tik rodo, kad ir kitose srityse yra problemų. Kam vaidiname, kad statome viešbutį ar kitus rekreacinius pastatus, jei planuojame išparduoti butais, apartamentais. Neringoje jau beveik nėra rimtesnių poilsio namų, kuriuose galėtų apsistoti didesnė (30-50 žmonių) keliautojų grupė. Jūs puikiai žinote, kad šiandien svečių grupės iš Vokietijos bevelija apsigyventi Klaipėdos, o ne Neringos viešbučiuose.

8. Galimybės. Ieškokime tinkamiausių kompensavimo galimybių, būdų, o ne galvokime apie Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano keitimą. Nenoriu būti blogu pranašu, bet šio dokumento keitimas gali sugriauti visą koaliciją…

Mes patys nagrinėjome kelis kompensavimo variantus, būdus: kompensuoti savivaldybės, valstybės turimu nekilnojamuoju turtu, sudaryti galimybę teisėtiems turto įgijėjams statytis pastatus kitoje vietoje (gal su atitinkama, mažesne pinigine kompensacija), kompensuoti pinigais, pardavus savivaldybei, valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Deja, teisininkai teigia, kad galima kompensuoti tik pinigais…

Turime dar bent du pasiūlymus:

• savivaldybė, valstybė gali pastatyti pastatą nukentėjusioms šeimoms tvarkymo plane numatytose vietose ir tuomet nugriauti numatytus griauti pastatus;

• Pagal tvarkymo planą Rėzos g. 1 paliekamas vienas pastatas. Atitinkamai jį pertvarkius, jame galima apgyvendinti nukentėjusias šeimas ir tuomet trečiąjį nugriauti.

Esu įsitikinusi, kad galimi ir kiti sprendimai. Tereikia geranoriškai visiems pagalvoti.

Pabaigai. Ar įsivaizduojate, kiek Lietuvos piliečių laukė, kol nors vienas pastatas bus nugriautas Kuršių nerijoje vardan teisybės? Gavau paštu nuolaužą iš pastato Rėzos g. 1 pamatų. Ir, beje, tuo labai didžiuojuosi. Ateiti iki tokio pastato nugriovimo, tikrai nelengvas kelias. Tai didžiulis daugybės gamtosaugininkų ir paminklosaugininkų pasiekimas. Tai didžiulis pripažinimas, kurio net ir labai norėdama negaliu prisiimti sau. Procese dirbo daugybė žmonių, specialistų iš įvairių institucijų, tad nemanau, kad teisinga visus nuopelnus priskirti man vienai.

Visame procese aktyviai dalyvavo daugybė Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Valstybinės kultūros paveldo apsaugos komisijos, Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, nacionalinės UNESCO komisijos, ICOMOS-o, kitų nevyriausybinių organizacijų, taip pat ir Vyriausybės atstovų, specialistų. O kiek sąžiningų Lietuvos žmonių stebėjo visą procesą, palaikė. Nuoširdus ačiū jiems.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė

www.vstt.lt

Nuotraukoje: R. Baškytė

Parkai , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra