Atvirai apie tą pragarą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti


2008 m. išleistoje savo šmaikščiai pavadintoje knygoje „Pragaro šiokiadieniai ir šventės : impresijos“*, paskatintas buvusio studijų draugo Antano Terlecko, Kostas Kaukas aprašo pokarį, ką pats prisimena, ką patyręs, ką matęs, ką girdėjęs…

Smalsius skaitytojus maloniai kviečia pasižvalgyti po sovietų pragarą, kuriame ir autoriui, ir jo bendraamžiams tuo metu teko vienaip ar kitaip išbūti vos ne pusę šimtmečio – vieniems buvo lemta žūti, kitiems kentėti, dar kitiems smilkti. Šita knyga yra skirta Sąjūdžio dvidešimtmečiui.

Tai labai įdomus veikalas sudarytas iš to meto nepagražintos realybės ir iš tikrųjų patirtų atsiminimų gyvumo. Autorius jau yra aprašęs tokius dalykus, apie kuriuos rašyti buvo tolygu savižudybei, knygoje „Užterštas lizdas“ (1983). Siekdamas atskleisti kuo daugiau tiesos apie anuos laikus parašė ir dvi autobiografinių apybraižų knygas „Komunisto išpažintis“ (1990) bei „O kai aš užaugsiu“ (2004). Taip pat feljetonų ir novelių knygą „Šaukiantis tylėjimas“ (1992), atgimimo satyroje ir publicistikoje „Parazitologija“ (1992) ir knygą „Linksmai apie medžiotojus ir žvejus“.

Tada Sovietų valdžia visus buvo įpratinusi, per prievartos struktūrą, sakyti viena, o galvoti kita. Dauguma tylėjo, kai matydavo suimamus savo kolegas, kiti išduodavo, treti buvo areštuojami… Anot K. Kauko, tada „baisi buvo vienatvė“ (p. 11). Niekas nieku nepasitikėjo, nekalbėjo ko ir kaip nereikia; čia labai tinka posakis „Ir sienos turi ausis“.

Autoriaus prisiminimuose tėra tik viena juoda linija – „žiauriausia vieno žmogaus, geriausiu atveju kelių žmonių diktatūra, tautoms mulkinti vadinta proletariato diktatūra, liaudies valdžia, tarybų valdžia, socializmu, išvystytu socializmu“ (p. 11).

Dabar melagingi prisiminimai jį privertė sėstis ir parašyti tiesą, bent, tiek kiek žino. Tiesa yra gyva, dega viduje ir jos laikas jau atėjo. Netikra valdžia jį, kaip ir absoliučią daugumą ne tik tėvynainius, atstūmė nuo tarybų valdžios; netikras socializmas atbaidė nuo socializmo. Iškyla retorinis klausimas: Tai kas beliko? Eiti obuoliauti su velniais ir juos apgaudinėti; gyventi tarp žvėrių ir tikėtis angelų pagalbos ar paslapčia mindžioti priešo galybę…

K. Kaukas rašo ne apie save, nors ir pirmuoju asmeniu, o – apie sovietų pragarą. Remiasi ne kitų, o savo išgyventa patirtimi, taip suteikdamas knygai gyvo autentiškumo žavesį bei sudomina, net skeptiškiausiai nusiteikusį, žmogų. Meistriškai parodo, kokiame pragare, deja, visi gyvenome, „…ir smalos pilstytojai, ir kūrikai, ir eiliniai kankiniai, prieš kokį pragarą sukilome ir ką įveikėme“ (p. 15). Ši knyga apie tą patį baisiausią pragarą, o ne apie autorių ir, ne apie tuos, su kuriais buvo suvedęs likimas.

Joje sklandžiai pasakojama apie įvykius, žmones, reiškinius iš eilės nuo antrosios sovietų okupacijos pradžios iki jos pabaigos. Visų žmonių pavardės tikros. K. Kauko žodžiais tariant, viską sudėlioti nebuvo paprasta; juk jau prabėgę daug metų ir kai kas įvyko anksčiau ar vėliau. Kai kurie įvykiai truko ne vieną akimirką ir bičiuliai – ne vienadieniai, dėl to keli pasakojimai užima ilgesnį laikotarpį ir pasiekia net iškovotąją nepriklausomybę.

Dokumentinėse impresijose aprašomi sovietų laikai, lietuvių žudymai, trėmimai, rusinimas, persekiojimas, visuotinė baimė, žmonių susvetimėjimas bei nepasitikėjimas vienas kitu ir tam tikras bendravimo būdas. Čia galima daug geriau pažinti iš tamsiausių gelmių ilgam į Žemės paviršių iškilusį pragarą.
 

*Pragaro šiokiadieniai ir šventės : impresijos / Kostas Kaukas, Klaipėda, DRUKA. 2008. – 338 p.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2008, vas. 23, nr. 4 (646), 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra