Pagrindinis puslapis Sena Voruta Atvažiavau padaryti dar vieną darbelį…

Atvažiavau padaryti dar vieną darbelį…

„Vorutos“pokalbis su režisieriumi Antanu Naraškevičiumi, kuris atvyko į Trakus, į Karališkąjį teatrą statyti spektaklio pagal Prospero Merime „Šv. Antano gundymas”, ir kuris bus skiriamas Trakų Karališkojo rūmų teatro dešimties metų jubiliejui.
Atvažiavau pakviestas padaryti dar vieną darbelį Trakų Karališkajame teatre. Teatrui sukanka dešimt metų nuo jo įkūrimo, kur didžiausią iniciatyvą parodė buvęs Tauragės liaudies teatro aktorius Vytautas Mikalauskas. Jis vaidino tiek liaudies teatre, tiek Grūdų kombinato statytuose spektakliuose, kur jis tuo metu dirbo. V. Mikalauskas ruošiasi statyti klasikos veikalą, Moljero „Šykštuolį”. Aš irgi pasiūliau tokį klasikos veikalėlį P.Merime vienaveiksmę pjesę „Moteris – tai velnias” arba „Šv.Antano gundymas”. Pasiūliau dėl to, kad būtų užimtas visas teatro kolektyvas, nes „Šykštuolyje” jis neužima viso kolektyvo. Todėl aš padirbėsiu su tais, kurie neužimti.
Kiek esi pastatęs spektaklių Trakų Karališkajame rūmų teatre?
Kokius tris: inscenizacija pagal slovėnų rašytojo Bukovčiano apysaką. Ją buvau pradėjęs Tauragėje, bet nespėjau užbaigti. Į Trakus pakliuvau visiškai atsitiktinai. Kada paskambinau V.Mikalauskui, jis tuo metu jau buvo tapęs mero pavaduotoju ir jau nebeturėjo laiko dirbti su teatro kolektyvu. Tuo metu jis buvo pradėjęs statyti A.Landsbergio pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje”. Jis pasiūlė man atvažiuoti ir užbaigti tą pradėtą spektaklį. Aš atvažiavau, perskaičiau tą pjesę, ir ji man pasirodė nepriimtina, nes tai buvo žmogaus, kuris nematė ir nežinojo, koks iš tikrųjų buvo kūrinys. Tai buvo kažkoks fantastiškas bandymas sukurti situaciją, kuri neturi realaus pagrindo, o yra laužta iš piršto. Todėl aš kolektyvui pasiūliau kitą variantą, daryti būtent tą inscenizaciją. Perskaičiau ją, jiems patiko ir pradėjom dirbti. Pavadinimą „Pirkite širdį” uždėjome savo. Kai V.Mikalauskas tapo meru ir visai neturėjo laiko teatrui, pastačiau dar vieną spektaklį „Rožė ir karūna” garsaus anglų dramaturgo Čarlzo Persio Nou. Prie jo prijungiau dar vieną prancūzų dramaturgo Gi Abokasio vienaveiksmę pjesę „Antrininkas”. Tai buvo kriminalinė pjeselė su netikėta atomazga. Man ji pasirodė intriguojanti. Reikalas tas, kad tie spektakliai nebuvo eksploatuojami, mažai važinėjom. „Pirkite širdį” buvo suvaidinta vos penkiolika kartų, „Rožė ir karūna” net ir tiek nesuvaidinta. Juk spektaklis yra statomas tam, kad žmonės jį žiūrėtų, antraip visų jame dirbusių sueikvotas laikas neatsiperka, jau nekalbant apie materialinę kompensaciją, bet ir moralinės kompensacijos nėra. Trečiasis tai buvo vienkartinis spektaklis, statytas specialiai pirmajam Šiaurės šalių Baltijos teatrų festivaliui „Baltijos skrydis 2000”. Jis neturėjo sceninio varianto, o buvo darytas tiktai festivalio atidarymui ir skirtas vaidinti Trakų pilies kieme. Jam negaminom nei sceninių dekoracijų, nei jokių rekvizitų, nes dekoracija buvo pats pilies kiemas. Man tai buvo pirmas darbas, kuomet reikėjo statyti spektaklį didžiulėje erdvėje. Tai buvo A.Landsbergio drama „Vėjas gluosniuose”. Mes ją truputėlį keitėm ir pavadinom „Naktis prieš mūšį”.
P. Merime „Šv. Antano gundymas” būtų pirmas Trakų teatro bandymas padaryti klasikos pastatymą.
Trakų Karališkkasisi rūmų teatras turi garsų pavadinimą  Kaip vertini Trakų teatro aktorius?</b>
Aš labai mažai esu su jais bendravęs, todėl yra sunku vertinti. Nenorėčiau išsakyti savo nuomonės, dėl kurios nesu tikras. Atsitiktiniai susidūrimai, kada pagyveni savaitę ar mėnesį, neduoda tikro įsitikinimo.
Kokie Trakų teatro ateities planai?

Pirmiausia – dešimtmetis. V.Mikalauskas gyvena Vilniuje. Ar jis dirbs su šituo teatru, dar neaišku. Viskas pakibę nežinomybėje. Pats kolektyvas gyvuos, atsiras kitas vadovas. Mėgėjų teatras yra nesunaikinama jėga. Reikia tiktai žmogaus, kuris imtųsi iniciatyvos. Tarp iniciatorių yra Birutė Klevickienė, kuri pastatė spektaklį. Jeigu ne jinai, tai kas nors kitas atvažiuos ir imsis tos iniciatyvos. Teatras yra teatras, ir jis gyvuoja jau tūkstančius metų.
Antanai, nuo pat vaikystės buvai gabus viskam – ir knygoms, ir mokslui, ir teatrui. Nuo kada Tau prasidėjo teatras?
Pradėjau Vindeikių septynmetėje mokykloje (Širvintų r. Musninkų sen. – red. Pastaba), kai buvau ketvirtoje klasėje. Tai buvo „Adas viską žada”, pati pirmoji pjeselė, kurioje aš vaidinau.Musninkuose spektaklių vadovė buvo lietuvių kalbos mokytoja Palmira Sirvidytė. Tuomet statėm nemažai spektaklių: „Paulinka”, „Trys mylimos”, „Mūsų gerasis”, „Vincas Kudirka”. K.Inčiūros pjesę „Vincas Kudirka” aš atnešiau mokytojai. Visos statyti negalėjome, nes joje buvo nemažai antirusiškų momentų. Mokytoja pati parinko tris scenas iš didelio šešių veiksmų veikalo. Tai buvo reikšmingas įvykis Musninkų gyvenime. Taip pat statėme Fonvizino „Nesubrendėlį”.
1960 m. baigei Musninkų vidurinę. Įdomu, kur toliau vingiavo Tavo gyvenimo kelias?
Po mokyklos baigimo teko dirbti įvairiausius darbus: traktoristu, apylinkės sekretoriumi, dirbau kolūkio buhalterijoje. Taip praėjo dveji metai. Paskui įstojau į Vilniaus  kultūros ir švietimo technikumą (dabartinė konservatorija). Po baigimo 1965 m. pradėjau dirbti Širvintų kultūros namuose. Pradėjau dirbti balandžio 21 d., o jau reikėjo ruošti programą gegužės šventėms. Per savaitę pastačiau vienaveiksmį spektakliuką, susiradau aktorius, nes dramos aktorių tuo metu dar nebuvo. Vasarą pastačiau Vytauto Rimkevičiaus „Kelią”. Paskui buvo paskelbtas konkursas į Jaunimo teatrą, ir aš nuvažiavau. Mėgėjams buvo leista dalyvauti konkurse. Iš septyniasdešimties mėgėjų atsimenu įstojom trise. Konkursas buvo paskelbtas kai tik kūrėsi Jaunimo teatras. Jis tada dar neturėjo pavadinimo, jį vadino „Jaunojo žiūrovo teatru“. Jo režisiere buvo paskirta Aurelija Ragauskaitė. Jai patiko mano skaityti kūriniai. Tada skaičiau Justino Marcinkevičiaus „Motiną“. Šis kūrinys buvo ypač populiarus skaitovų tarpe. Tačiau aš nustebinau režisierę J.Marcinkevičiaus kūrinį perskaitęs visai netikėtai, visai kitaip, nei jis buvo skaitomas ankščiau. Dar skaičiau ištrauką iš Itschoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“, Kasrielio monologą. Jis man buvo labai mielas širdžiai. Tam, kad išgauti betarpiškumą, jį repetuodavau, gyvenau tada Širvintose su bendradarbiu Juozu Vasiliausku, kuriam tą monologą imdavau kalbėti taip, lyg su juo kalbėčiausi. Tai dariau tam, kad išgaučiau betarpiškumą ir natūralų, o ne scenišką bendravimą. Tuo papirkau žiuri komisiją. Mane priėmė dirbti. Pradėjom repetuoti „Romeo ir Džiuljetą“, prasidėjo intensyvus aktorinis trenažas, fechtavimosi, solinio dainavimo pamokos.
Žinau, kad tarnavai sovietų  kariuomenėje…
Tais pačiais metais buvau pašauktas į sovietų kariuomenę. Su tuometiniu Jaunimo teatro direktoriumi Didžiariekiu ėjome pas tuometinį respublikos karo komisarą Petronį. Jis užrašė prašyme, kad mane atleistų nuo karinės tarnybos nors metams, rezoliuciją esant galimybei atleisti. Aš tuo metu buvau karinėj įskaitoj Ukmergėje. Tada labai stigo kontingento, nebuvo jaunimo. Komisija nusprendė, kad tokios galimybės nėra. Išsiuntė mane į kariuomenę. Bet aš nesigailiu. Galėjau pasirinkti arba aviaciją arba ryšius. Aš pasirinkau aviaciją, patekau į aviacijos specialistų mokyklą Ukrainoje į Novogradvolynską. Po mokyklos baigimo vėl galėjau rinktis, kur toliau tarnauti: Latvijoje, Sibire, Azijoje. Aš pasirinkau Sibirą. Norėjau pamatyti kaip žmonės gyvena toli. Netgi prašiausi, kad mane pasiųstų į Vietnamą. Tada patekau į Krasnojarsko kraštą Kansko šaulių radistų mokyklą. Išmokau skraidyti. Karininkai su kursantais elgdavosi kaip lygus su lygiu, o tai buvo didžiulis privalumas. Tarnyba buvo man netgi įdomi. Tarnaudamas laimėjau tokį skaitovų konkursą. Skaičiau labai nepopuliarius autorius, todėl nepraėjau į aukštesnį sąjunginį turą, kuris turėjo įvykti Maskvoje. Skaičiau Voznesenskio eilėraštį ir vokiečių V.Borcherto prozos ištrauką „gegužyje gegužyje gegutė kukavo“.
Regis sugrįžęs į Lietuvą iš tarnybos sovietų  kariuomenėje vėl atsidūrei  tais laikais  labai garsiame jaunimo teatre Vilniuje…
1968 m grįžau ir pradėjau dirbti Jaunimo teatre. Ragauskaitė jau buvo išėjusi, bet paskui pasidarė neįdomu dirbti, nebuvo vaidmenų. Tada mano kursiokas Ervinas Pėteraitis tuo metu dirbęs televizijoje, o televizijos direktoriumi tuo metu dirbo tas pats buvęs Jaunimo teatro direktorius Didžiariekis. Ervinas iniciavo mano perėjimą į televiziją, į filmą. Didžiariekis neprieštaravo ir priėmė. Prasidėjo gyvenimas „ant ratų“: įvairios komandiruotės po Lietuvą. Aš dirbau režisieriaus asistentu. Savo filmų nesukūriau. Dirbau su Kazimiero Musnicko filmais „Muzikantai“, „Naktis prieš Kalėdas“. Dirbau su Rimantu Juodvalkiu,Eugenijum Šalčiu. E.Šalčius užsimojo garsų tuo metu sceninį spektaklį „Kupiškėnų vestuvės“ perkelti į sceną. Tai, mano manymu, buvo nelabai vykęs sumanymas, bet pasirinkimo aš neturėjau, kur siuntė, ten ir važiavau dirbti. Kupiškyje susitikau savo būsimą žmoną, kuri ten dirbo. Su Juodvalkiu kūrėm filmą apie Tauragės miškų ūkį. Tada filmas laimėjo visas sąjungines, pereinamąsias vėliavas. Tauragėje praleidome mėnesį. Tuo metu Tauragės teatro režisierius Juozas Grigas jau buvo išvykęs. Teatras buvo likęs be režisieriaus. Besimokydamas atlikau Tauragės rajone praktiką pas J.Grigą, pažinojau kai kuriuos artistus. Tuometiniam Kultūros skyriaus vedėjui pasisiūliau per tą mėnesį, kol būsiu Tauragėje, pastatyti spektaklį. E.Pėteraičio sesuo buvo stipri, dramatinio talento aktorė. Ten aš pastačiau tą spektaklį. Po premjeros juokais buvau pakviestas dirbti. Tuo metu Vilniuje nuomojau mažą butuką, buvo gimusi dukra, sunkios materialinės sąlygos. Tada pasakiau: „Duokit kur gyventi ir atvažiuosiu“. Praėjus keliems mėnesiams sulaukiau skambučio iš Tauragės. Man pranešė, kad yra gyvenamas plotas ir kvietė atvažiuoti dirbti. Taip atsiradau Tauragėje. Tauragės teatre dirbau septyniolika metų.
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Voruta. –  2008, saus. 12, nr. 1 (643), 1, 5.

Naujienos iš interneto