Atspindžiai praeities šuliniuos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2009 m. liepos 11–18 d. Nidoje vykusio XIII tarptautinio Thomo Manno festivalio įspūdžiai

Kai Smiltynės perkėloje iš kelto išsivadavusių automobilių vairuotojai įkalnėn spusteli greičio pedalą, apima džiaugsmas: dar keli šimtai metrų, ir nuo kalniuko viršum pušų viršūnių horizontą užlies jūra. Anapus siauro Kuršmarių rėželio lieka kasdienių pareigų erzelis, gaivus oras išvėdina įkyrias mintis, rytais žadina ne žadintuvas, o marių bangelių teškenimas į krantą ir pušų ošimas. Tingiai vakare sėlinant Nidos krantine ir akimis slydinėjant marių paviršiumi, prieini pušimis apaugusią aukštą kopą, Uošvės kalnu vadinamą, o ant jos stovi vokiečių literatūros milžino Thomo Manno vasarnamis. Nendrių stogu dengtas jis čia tobulai suaugęs su kraštovaizdžiu, tačiau, regis, ne taip harmoningai įsilieja į kurortininkų interesų repertuarą, kuriame rūkyta žuvis ir paplūdimio malonumai turi aukštesnius reitingus. Kitaip negalėčiau paaiškinti, kodėl keli Nidos gatvelėse sutikti Lietuvos kultūros ir meno žmonės nesilankė 13-ojo tarptautinio Th. Manno festivalio renginiuose. Stebiuosi nuoširdžiai, nes tariuosi juos klydus. Jaučiuosi klydusi ir pati, kad anksčiau niekada nesusiruošdavau į šį festivalį. Sutrukdydavo reikalai, tad tik ilgesingai peržvelgdavau programas. Tačiau festivalis, be kasmet priklydusių naujų žiūrovų, išsiugdė nuolatinę, kad ir negausią publiką. Dabar žinau, kodėl. Jis aprėpia įvairias kūrybinės raiškos formas – literatūrą, muziką, dailę, filosofiją, fotografiją, kiną, tarpdisciplininį meną – ir sumaniai jas apgaubia lyg vešlaus medžio vainiku pasirinkta tema. Kartais ji, kaip medžio šakos, gali stiebtis kuo aukščiau, linkti tolimesnių horizontų link, tačiau jos pirmavaizdis kaip į kamieną remiasi į Th. Manno kūrybą ir pasaulėžvalgą. Tuo festivalis ypatingas Lietuvos kultūriniame kontekste. Mes įpratę zuiti meniniuose „cechuose“: dailininkai, muzikantai, rašytojai, fotografai, teatralai retai pakelia galvas nuo savo „staklių“ ir pasidomi kitų „cechų“ produkcija. Nunyko bohemos sąvoka. Tik legendos sklando apie „brandaus socializmo“ laikų Vilniaus bohemą. Dabar menininkai retai buriasi, dažniau geria po vieną, kartais taip ir miršta akis į akį su taurele – savo nuskaidrėjusia kančia. Teisūs buvo graikų išminčiai: „Kuo didesnis miestas, tuo didesnė vienatvė.“

Th. Manno kultūros centras ir festivalio turinį formuojantis jo kuratoriumas, kuriam šiuo metu vadovauja vokiečių istorikė, Rytprūsių ir Klaipėdos krašto istorijos tyrinėtoja daktarė Ruth Leiserowitz, siūlo alternatyvą – patyrinėti, kaip viena ar kita idėja sieja skirtingus menus, patirtis ir kontekstus. Po aštuonių dienų žodžio, muzikos, vaizduojamųjų menų ir kino programų jautiesi tarsi po vitaminų kurso, kuris pagyvino pojūčius, iš susiaurėjusių rėmų išlaisvino žvilgsnį, pagilino mintį ir sujautrino klausą. Netvirtinu, kad viskas pavyko vienodai gerai, bet visumos įspūdis – stiprus.

Šiųmečio festivalio tema „Praeities šuliniai“ buvo skirta Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui ir pagilinta Th. Manno epigrafu: „Praeitis – tai neregėto gilumo šulinys. Ar nebūtų taikliau vadinti jį tiesiog bedugniu?“ Prisikapstyti iki ištakų visuomet sunku – kuo daugiau stengiesi jas pažinti, tuo jos gilėja. Tą patvirtino diskusija po istorikės Ingės Lukšaitės pranešimo apie Reformaciją Lietuvoje, pranciškonų vienuolio Juliaus Sasnausko pamąstymai apie pralietą kankinių kraują Lietuvos krikšto priešaušryje, jų įžiebta diskusija apie pagonybės ilgesį lietuviškoje pasaulėjautoje ir sandūrą su krikščionybe. Pamatiniams klausimams retai rasi atsakymus. Jei rasi, po kiek laiko jie inspiruos naujus klausimus. Ir taip –­ vis gilyn į praeities šulinį.

Didžiausią įspūdį iš žodžio programos paliko Mainco universiteto profesoriaus Hermanno Kurzke’s paskaita apie Th. Manną kaip krikščioniškiausią praėjusio šimtmečio rašytoją, užgriebusi krikščionybės ir kalbos istorijos kontekstus ir iškėlusi Šventojo Rašto nebaigtumo idėją. Nebaigtumo, kuris nėra trūkumas, bet paskata krikščionių menininkams, muzikams, rašytojams, intelektualams tęsti tradiciją – „konstruktyviai ar destruktyviai, palaimingai ar piktai, švelniai ar šiukščiai.“ Pasak H. Kurzke’s, Biblija suplūdusi iš daugybės mažų versmių, todėl jos šventumas yra skirtingo pobūdžio. Žvelgdama į šį garbaus amžiaus guvų literatūros ir senosios religinės muzikos profesorių, drąsiai ir raiškiai išsakantį apmąstymus, prisiminiau religijotyrininką Gintarą Beresnevičių, mėgdavusį snūduriuojančią ir nevisavertiškumo kompleksų kamuojamą visuomenę jaudrinti sociokultūrinių idėjų provokacijomis. Kontraversiška H. Kurzke’s paskaita ir diskusija po jos tapo festivalio idėjine kulminacija, patvirtinančia rengėjų atvirumą požiūrių įvairovei ir nuolatinei pamatinių idėjų revizijai, kaip modernios pasaulėjautos vertybei. Tame pat susitikime pristatytas H. Kurzke’s fundamentalios monografijos „Thomas Mannas. Gyvenimas kaip meno kūrinys“ lietuviškasis vertimas (vertė Antanas Gailius) atskleis lietuvių skaitytojams vokiečių rašytojo asmenybę ir kūrybą.

Vizualiųjų menų programoje šįsyk vėl atsigręžta į Nidos dailininkų kolonijos, gyvavusios nuo XIX a. vidurio iki pat Antrojo pasaulinio karo, darbus, išryškinančius tikėjimo temą. Tokia buvo pirminė parodos idėja, tačiau iš tikrųjų pristatyta Rytų Prūsijos meno mylėtojų draugijos „Nidden“ atstovo Aleksandro Popovo kolekcija, kurios tik nedidelę dalį sudarė kolonijos dailininkų darbai. Turiningesnis buvo parodos kuratorės Kristinos Jokubavičienės pasakojimas apie reformacijos įspaudus kolonijos darbuose, išsibarsčiusiuose po Europos muziejus ir privačias kolekcijas.

Lakoniškomis praeinančio laiko idėjomis ir sąlyčiu su kukliomis gamtos gėrybėmis – pilkais akmenėliais – festivalio programą papildė Sauliaus Vaitiekūno paroda „…nes laikas yra arti. Apr 1,3“.

Tarsi iš gelmių išnyrantys vaizdai praeities šuliny – fotografo Rimanto Urbono 1991–1992 m. užfiksuoti Rusijai priklausantys Rytprūsiai festivalio parodoje „Kraštas prieblandoje“. Tuomet „uždraustuoju Europos kambariu“ vadinta Kaliningrado sritis ką tik buvo atsivėrusi, ir į ją plūstelėjo nostalgijos turistai, fotografuodami vaikystės miestus ir kaimus. R. Urbonas pro objektyvą matė skausmingesnį ir paradoksalesnį kraštą – juodai baltų fotografijų (savaime dvelkiančių „laiko dulkėmis“) fone iškyla didingi bažnyčių ir dvarų griuvėsiai, suluošinti sovietinės imperijos pakraščio realijų – nesibaigiančių karinių garnizonų, sunkiasvorių betoninių statinių ir kolūkietiškų siužetų. Sukrečiantį įspūdį palieka Karaliaučiaus katedros griuvėsiai –­ mirusi šventykla, perregima tarsi ažūras. Šiandien katedra atstatyta, kaip ir kai kurie kiti griuvėsiai. Kiti – negrįžtamai suirę, tad paroda įgyja ne tik meninę, bet ir dokumentinę vertę.

Po tokių įspūdžių akibrokštas buvo Arvydo Baryso filmo „Thomo Manno vasarnamis“ premjera. Net neįtikėtina, kad tokios primityvios kino kalbos ir grubaus montažo filmas atsidūrė ambicingo festivalio programoje. Negelbėjo nei Th. Manno dienoraščio puslapiai, įskaityti rašytojo vaikaičio Frido Manno, beje, prastos techninės kokybės garso takelyje. Didžiausia filmo vertybė – panaudoti unikalūs kadrai iš prieškario Kuršių nerijos gyvenimo.

Didžiausia festivalio turinio dalis –­ kas vakarą į Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlę publiką sutraukianti muzikos programa, kurioje ieškota sąlyčių su tikėjimo tema, reformacija ir seniausiais Lietuvos muzikiniais istoriografiniais šaltiniais. Per trylika metų muzikinė programa įgavo kontūrus ir tradicijas, įdiegtas prieš porą metų išėjusios muzikologės Onos Narbutienės bei perimtas jos kolegų Vytautės Markeliūnienės ir Edmundo Gedgaudo. Viena tų tradicijų – festivalio užsakymu sukurtas naujas kūrinys. Šįkart tai Ryčio Mažulio chorinis opusas „Stigma“ pagal Rolando Rastausko jaunystės laikų ketureilį. Kaip įprasta Mažuliui, jis rėmėsi savo susikurta muzikos kalba, grįsta Renesanso kanono technika, sutirštinta avangardinėmis priemonėmis. Regis, šis mikrointervalinis, superkanoninis kūrinys turėtų skambėti komplikuotai, bet jo akustinis rezultatas veikiau primena nėrinį ir sukuria papras­tumo iliuziją. Tačiau tik atlikėjai žino, kokių milžiniškų pastangų reikia išlaikyti politempų pulsacijai ir mikrointervalų darnai. Čia reikia tarti pagiriamąjį žodį kameriniam chorui „Aidija“ ir jo vadovui Romuladui Gražiniui, be šio kūrinio festivalio pradžios koncerte atlikusiam ne mažiau meistriškumo pareikalavusį Johanno Sebastiano Bacho didelės apimties motetą „Jėzau, mano džiaugsme“. Iš viso „Aidija“ festivaliui parengė keturias programas, atskleidusias choro stilistinį paslankumą, gerą intonavimą ir gražų, šiltą garsą. Ne veltui choro pasirodymai visada šiame festivalyje lydimi griausmingų ovacijų –­­­ ar choristai smagiai trauktų liaudišką „Šaltyšių“, ar sudėtingą ir niuansuotą Renesanso madrigalą. Išvada vienareikšmė: R. Gražinis yra neišsenkanti, išradinga ir stipri meninė individualybė, kurios trauka laiduoja jau 20 metų gyvuojantį kolektyvą, niekada neturėjusį jokių finansinių ir socialinių garantijų. Per tuos metus kelissyk keitėsi dainininkai, bet nerašytas choro credo išliko: dainavimas kaskart yra kūryba, o ne rutina.

Pradžios koncerte meninę kartelę festivaliui aukštai iškėlė pianistas, sakyčiau, fortepijono filosofas Daumantas Kirilauskas, paskambinęs tris Ferruccio Busoni’o aranžuotus J. S. Bacho choralinius preliudus, nuskambėjusius lyg vientisa, prakilni choralinė misterija. Tenka tarti rūstų žodį dėl instrumento, kuriuo skambina puikūs pianistai. Kodėl metų metus Thomo Manno festivalį lydi legenda apie prastą fortepijoną? Galbūt idėjų ir žodžio programos kokybe besirūpinančiam kuratoriumiui fortepijonas nėra skausminga problema, bet tai niekingai muša tarptautinio ir aukšto lygio festivalio prestižą, primeta jam parapinį mentalitetą (ką darysi, kokį turim, tokiu ir grojam). Atplukdyti koncertinį, kad ir pasiskolintą, jei ne išsinuomotą fortepijoną į Kuršių neriją nėra neįmanoma.

Antrasis „Aidijos“ koncertas supažindino publiką su XVI–XVII a. Lietuvoje skambėjusia muzika, iššifruota iš Sapiegų ir Liber arba Braunsbergo tabulatūrų. Šalia italų kompozitorių kūrinių, programą papildė ir pagyvino lietuviškas repertuaras: Martyno Mažvydo giesmės, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legendinės meilės istorijos liudijimai –­ anonimo gedulinga giesmė prie josios kapo, iškilmingi karūnavimo ir vestuvių himnai. Koncertui rimties ir sakralumo pridėjo puikus Balio Vaitkaus vargonavimas. Kuklūs, prastos būklės kameriški vargonai tarsi sušvito, prisilietus meistrui, radusiam juose įdomią tembrinę skalę. Koncertas pasisekė, net imta būgštauti, kad antrąjį vakarą muzikinė programa pasiekė kulminaciją ir toliau nebebus taip įdomu.

Tačiau būgštauta be reikalo. Kitą vakarą rečitalį surengė Londone gyvenantis pianistas Rimantas Vingras, paskambinęs ankstyvųjų Aleksandro Skriabino 24 preliudų ciklą pp. 11. Dėl šito įspūdžio vertėjo atvykti į Nidą, net jei ir nieko kito neišgirstum. Iš R. Vingro pirštų liejosi lakoniškos miniatiūros: tai kaip filosofinės idėjos, tai kaip dekadentiniai įgeidžiai, tai kaip ekstaziški protrūkiai. Štai koks turi būti ankstyvasis Skriabinas! Antroje koncerto dalyje R. Vingras su smuikininke Ingrida Armonaite atliko Johanneso Brahmso sonatą smuikui ir fortepijonui Nr. 3. Tuomet išraiškingas pianistas atsiskleidė ir kaip subtilus kamerinio ansamblio partneris, atliepdamas stiprios energetikos ir nepriekaištingos technikos smuikininkės intencijas. Ši programa verta ne vienos scenos ir ne vieno atlikimo. Atlikėjams linkiu tolesnių partnerystės galimybių.

Lietuviškos muzikos vakare (O. Narbutienės įvesta tradicija) šįkart skambėjo išeivijos kompozitoriaus, modernisto Juliaus Gaidelio, kurio šimtmetį šiemet minime, kūriniai: keletą pjesių atliko I. Armonaitė ir R. Vingras, Valstybinis Vilniaus kvartetas rūpestingai pagriežė 4-ajį kvartetą, o koncertą pagyvino „Aidijos“ atliktos originalios ir harmonizuotos liaudies dainos. J. Gaidelio muzika sunkiai skinasi kelius į sceną. Tam yra daugybė meninių ir istorinių priežasčių, kurių šiame rašinyje nesiaiškinsime.

Festivalyje radosi vienas naujas duetas – klavesinininkė, Prahos menų akademijos profesorė Giedrė Lukšaitė-Mrazkova ir ne kartą Nidoje koncertavęs vokiečių fleitininkas, Karlsruhės aukštosios muzikos mokyklos profesorius Johannesas Hustedas. Muzikantai parengė J. S. Bacho ir jo sūnaus Carlo Philippo Emanuelio Bacho sonatų programą. Patyrę profesionalai žavėjo precizišku teksto atlikimu, virtuoziškumu, aiškiu formos perteikimu ir racionalumu. Jiedu idealiai atitaria vienas kito skoniui, intencijoms ir stilistiniam apsisprendimui. Žinia, tinkamai atlikti stiliai visi geri, bet esu ekspresyvesnio, gyvybingesnio J. S. Bacho atlikimo šalininkė.

Daugybę publikos sutraukė LTV „Triumfo arkos“ nugalėtojas Liudas Mikalauskas, festivalyje debiutavęs su savo dėstytoja Sabina Martinaityte ir koncertmeistere Audrone Eitmanavičiūte. Muzikantai pristatė F. Schuberto, M. Glinkos, A. Varlamovo, M. Musorgskio, A. Weberno, Ch. C. Saint-Saënso ir Richardo Strausso dainų programą, jungiančią gyvenimo ir mirties temas. Stengiantis užgriebti vokišką, rusišką, prancūzišką repertuarą, romantinį ir XX a. stilius, neišvengta eklektiškumo. Programa – margaspalvė, o atlikimas – monotoniškas, jam dažnai trūko stiliaus pajautos ir net gero skonio. Galbūt reikėjo atsisakyti ne itin prie altoriaus derančių teatrališkų vaikščiojimų bei žvakių gesinimų ir pasistengti preciziškai atlikti skirtingus stilius (ypač pianistei). Dargi bisui slystelėta į komiškosios operos ir operetės žanrus. Visko buvo per daug, todėl ir stipresni momentai, L. Mikalausko atliktas Ch. C. Saint-Saënso „Mirties šokis“ ar S. Martinaitytės padainuota M. Glinkos „Margaritos daina“, prigeso. Geriau mažiau, bet geriau.

Kitą vakarą nuskaidrino fortepijoninis trio „FortVio“. Energingas, spinduliuojantis F. Schuberto trio B-dur, op. 99 užkrėtė publiką atlikėjų muzikavimo džiaugsmu, jaunatvišku polėkiu, tiksliu ir retorišku teksto atlikimu. Išskirčiau pianistės Indrės Baikštytės muzikavimą, kuri ne įkyriai, bet užtikrintai diktavo kūrinio atlikimo koncepciją. O štai antroje dalyje Vilniaus kvartetui tokio vientisumo pasiekti nepavyko, griežiant L. van Beethoveno Didžiąją fugą. Kūrinys – reto techninio sudėtingumo ir dvasinio krūvio. Didžiulę patirtį turintys muzikantai įveikė tekstą, o štai dvasinė ir emocinė energija vangiai pasiekė publiką. Kodėl? Galima tik spėlioti. Juk būna pakilimų, būna ir nusileidimų, galbūt ne visada pavyksta visiems muzikantams pasiekti tą pačią minčių ir jausmų vienovę. Niekas nekvestionuoja šlovingos Vilniaus kvarteto istorijos, parengtų gigantiškų teminių koncertų ciklų, bet šiandien įžvelgčiau rutinos ir gal nuovargio ženklus, kai muzikavimas kartu nebeįkvepia ir neteikia vienas kitam impulsų. Tad kokių impulsų tikėtis klausytojui? Tai skausminga tema, bet kartą pasirinkęs menininko kelią, pasmerki save kiekvienąkart iš naujo įrodyti savo kūrybiškumą. Festivalio pabaigos koncerte kvarteto atliktos trys dalys iš Josepho Haydno „Septynių paskutinių mūsų išganytojo žodžių ant kryžiaus“ pagyvino įspūdį, praskleidė vidinį ne kartą šių atlikėjų griežto ir puikiai įvaldyto kūrinio emocinį turinį.

Baigdama pacituosiu profesoriaus H. Kurzke’s išsakytą mintį: „Įprasta manyti, kad kritika turi būti konstruktyvi, bet aš manau, kad tikroji veiksmingoji kritika privalo būti destruktyvi. Ji turi žeisti, tik tada skatina keistis, tobulėti.“ Ar gali kritikas nujausti, koks jo padarytos žaizdos gylis yra veiksmingas, o koks pražūtingas? Kritikas, kaip ir menininkas, kiekvienąsyk iš naujo turi įrodinėti savo sąžiningumą ir skalpelio jautrumą.

http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3248&kas=straipsnis&st_id=15185

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra