Atsisveikinimas su paskutiniu Ramaškonių lietuviu

Autorius: Data: 2017-12-05, 16:17 Spausdinti

Atsisveikinimas su paskutiniu Ramaškonių lietuviu

 

Vytautas Vaišnys

1932-07-20–2017-06-23

 

Prieš 100 metų šiame krašte gyveno apie 1000 lietuvių, o dabar atsisveikiname su paskutiniu lietuvybės sargu. 1895, 1938, 1957, 1959, 1977, 1983–1986, 1991–2004 m. ir vėliau čia vyko mokslininkų ekspedicijos, o dabar kas čia atvažiuos?

Kraštas yra 15 km į pietus nuo Šalčininkų ir maždaug tiek pat į vakarus nuo Dieveniškių. Priklauso Gudijos Gardino apskričiai, Varanavo rajonui, Armoniškių parapijai.

V. Vaišnys tris dukteris ir sūnų pasiuntė į Vilniaus rajono Marijampolio vidurinę mokyklą, kad mokytųsi gimtosios kalbos. 1959–2004 m. jis įkalbėjo daug lietuviškų tekstų. Penkiolika jų paskelbti knygoje „Ramaškonių šnektos tekstai“ (Vilnius, LKI, 2008; autorė – duktė Nijolė Vaišnytė-Tuomienė). Knyga skirta „tėvams, Vytautui ir Janinai Vaišniams, nenuilstantiems pagalbininkams ir patarėjams, nuo mažens ugdžiusiems pagarbą gimtajai kalbai“.

Po 1991 m. sausio 13-osios etninių žemių lietuviai pasirašė kreipimąsi Lietuvos Respublikos Seimui, palaikantį mūsų valstybės Nepriklausomybę. Bene daugiausia parašų tada buvo iš Ramaškonių kaimo. 1994 m. Ramaškonyse (Z. Vaišnytės-Valickienės namuose) buvo atkurta lietuviškų knygų skaityklėlė, prie „Vilnijos“ draugijos veikė Rodūnios–Armoniškių klubas. Šios dienos nesulaukė ir jo nariai – A. Griška, L. Gruzdytė, G. Krisiūnienė, M. Kruopienė, I. Šimelionis ir kiti. Šios problemos nagrinėtos mūsų išleistose knygose „Lietuvos rytai“ (1993), „Armija krajova Lietuvoje“ (1995, 1999), „Etninių žemių lietuviai dabartinėje Baltarusijoje“ (1999).

N. Tuomienė minėtoje knygoje paaiškino, kodėl tirpsta etninės lietuvių žemės: „nebuvo jokių oficialių lietuvybę palaikančių sąlygų. Liko tik patriotiniai jausmai, kuriuos puoselėti nebuvo jokių galimybių […]. Gniaužiama, niekinama gimtoji vietinių lietuvių kalba traukėsi iš viešojo gyvenimo“.

Tai vyko Nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos pašonėje. Be dalykiškos valstybės paramos visuomeninės organizacijos neturėjo didesnių galimybių tradicinei mūsų kultūrai palaikyti, nors įdėjo daug pastangų.

Tarmių metais valstybės institucijoms siūlėme bent padėkoti paskutiniam užsienio krašto tautiečiui už išsaugotą seniausią iš gyvųjų indoeuropiečių kultūrą, bet ir to nebuvo padaryta. Tikimės, kad į tuos dalykus bus atkreiptas reiklesnis dėmesys, minint Lietuvos Respublikos šimtmetį

 

Kazimieras GARŠVA, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas

In memoriam Istorija Kultūra Kultūros politika Literatūra Spauda Švietimas Valstybinė kalba , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra