Atsišaukimas į Lietuvos Laisvės kovotojus ir patriotus

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kasdieną mus pasiekia liūdnos ir net skausmingos žinios. Ir visos informacijos priemonės neperduoda šviesesnių, viltį žadinančių pranešimų ir pavyzdžių. Kur dingo daugumai didinga Lietuvos istorija? Juk Lietuvos sienos buvo nuo Baltijos jūros iki Juodosios. Niekas neparodo žmonėms tragiškai didingų Laisvės kovų pavyzdžių ir nuostabaus pasiaukojimo. Lietuvos priešai Lietuvoje ir svetur stengiasi Laisvės kovas nutylėti arba suniekinti. Ir dabar dar yra daug kolaborantų kurie tarnauja įvairioms žvalgyboms. Ir už litą ar dolerį pasiryžę parduoti Lietuvą.
 
Štai 2010 m. rugpjūčio 14 d. politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) paskelbė protestą „Dėl paminklo J. Pilsudskiui statybos Druskininkuose“. Pasirodo, kad šio miesto meras Ričardas Malinauskas sumanė miesto parke pastatyti buvusiam Lenkijos diktatoriui Juzefui Pilsudskiui paminklą. Tame pačiame proteste parašyta: J. Pilsudskis kaip tvirtina prof. Vytautas Landsbergis, lietuviams lieka nelaimės ir ilgalaikės žalos figūra, ypač dėl 1920 m. Vilniaus užgrobimo jėga ir dėl išdavystės, sulaužius Suvalkų sutartį. Rugpjūčio 27 d. „XXI amžius“ įdėjo trumpą žinutę, kad laikraštis solidarizuojasi su LPKTS tvirtinimu. O vienas istorikas, kaip sakoma tame pačiame proteste, turėjęs galvoje ne tik J. Pilsudskį, bet ir bestovinčius paminklus Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai, yra tiksliai pasakęs: „Išeina taip, kad jei norėtum po mirties būti pagerbtas paminklu – išduok Tėvynę“. Čia tinka ir Algirdo Mykolo Brazausko atvejis. Svarbus principo klausymas už kokius nuopelnus gali būti statomi paminklai? J. Pilsudskis (tikroji jo pavardė Juzefas Giniotas, Žemaičių bajoras, kilęs iš Pilsūdos dvaro) į jokius padorumo principus netelpa. Tinka paskaityti ir buvusio „Lietuvos Aido“ vyr. redaktoriaus ir žurnalisto Valentino Gustainio 1937 m. išleista Kaune „Spaudos fondo“  knyga „Lenkai ir Lenkija“. O lenkai kaip liudija protesto autoriai davė leidimą tik po keleto metų Seinuose pastatyti paminklą Seinų vyskupui Antanui Baranauskui, iki šiol neleidžiama jo vardu pavadinti gatvę.
 
Dėl praeities ir mes esame kalti: neprimename iš savo istorijos praeities didingų pavyzdžių, prieš tuos kurie akivaizdžiai niekina Lietuvą ir klastoja jos istoriją. Tokių klastotojų yra ir Lietuvos istorijos institute. O pagrindinis žmonių dėmesys sąmoningai nukreipiamas į sportą. Vos pabaigus švenčių pamaldų transliaciją iš Vilniaus katedros, tuojau pradedama  kalbėti tik apie sportą. Prisimenu vieno Maskvos žydo laikraščio redaktoriaus Kasnelson,, dalyvavusio V. Kapsuko taip vadinamam kabinete, pasakojimą. Kartą Rabinovičius nuvažiavo į Maskvą ir aukštieji pareigūnai jo paklausė: „Ar dar pas jus streikuoja darbininkai?“ „Ne nestreikuoja“, atsakė jis, „O ką jūs padarėte, kad nestreikuotų?“, „Nupirkome futbolo kamuolį ir jie dabar žaidžia…“.
 
Kiek pas mus buvo triukšmo, laimėjus rungtynes Turkijoje.
 
Gerai, kad lietuviai laimėjo bronzos medalį. Bet kur šitie lietuviai sirgaliai būna per vasario 16-ąją ir kitas svarbias Lietuvos šventes? Jų nepamatysi nei bažnyčiose nei minėjimų salėse. Nei Trispalvės ties Vilniaus namų durimis. O ką jau kalbėti apie Lietuvos kaimą? Mes kaltiname jaunimą, bet jiems nieko neduodame. Štai vertelgos Gedimino prospektą pavertė turgumi – talkučke. Šiandieninė Vilniaus publika panaši į ano meto Romos vergus, kurie šaukė duonos ir žaidimų. Skirtumas tik toks, kad anie kalbėjo vulgaria lotynų kalba, o mūsiškiai – tokia pat vulgaria lietuvių kalba. Todėl ir nenuostabu, kad mūsiškiai kolaborantai surenka pakankamai balsų įvairiuose rinkimuose, kuriuose norima Lietuvą pavergti. Kasdien jaunimas šaukia visa gerkle – duonos ir žaidimų.
 
Nupirkome futbolą ir jie žaidžia…
 
Druskininkų meras Ričardas Malinauskas sumanė pagerbti buvusį lenkų diktatorių maršalą J. Pilsudskį. Malinauskų firma yra žinoma. Jo tėvas sukūrė Grūto parką, juo rūpinasi ir buvusius Lietuvos nusikaltėlius reklamuoja, ir nuo kiekvieno lankytojo reikalauja tam tikros pinigų sumos. Žmonės mano, kad Ričardas Malinauskas netarnauja lenkams, bet yra įpareigotas dar labiau supjudyti šias dvi tautas – lenkus ir lietuvius. Mano giliu įsitikinimu lenkai neturi pasiduoti panašioms provokacijoms. Dievo tarnui Popiežiui Jonui Pauliui II pavyko užpildyti prarają tarp šių dvejų kaimyninių tautų. Lankydamasis Lietuvoje Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje Popiežius yra pasakęs įsimitinus žodžius: „Jūs esate Lietuvos lenkai. Mylėkite savo Tėvynę Lietuvą“ ir įdomu kuo būtų baigėsi šie žodžiai, jeigu pats Popiežius nebūtų buvęs lenkas.
 
Dar norėtus priminti Lietuvos visuomenei vieną atvejį. Popiežiui lankantis Lietuvoje to meto Lietuvos kairioji valdžia pavadino aikštelę prie Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu. Nors tai nebuvo jokia aikštė, o buvo tik vieta kur žmonės atvažiavę į bažnyčią, galėjo pastatyti savo automobilius. Aikštė buvo nedidelė, kad galėjo pastatyti tik kokias 10 mašinų. Ant 2–3 m aukščio koto pakabino dedikacijos lentą ir tą pačią lentą nugriežė nuo šaligatvio į aikštelės pusę, kad praeidami žmonės užrašo ant lentos nepamatytų. O dabar jau ir ta lenta dingo. Tuo metu kairieji norėjo pasityčioti iš Popiežiaus ir Lietuvos. O priešais buvo didžiulė aikštė, kuri ir iki šiol be pavadinimo. Ir tada, ir dabar nieks iš Valdžios ar Bažnyčios vadovų nesureagavo dėl šios aferos. Ir ta nelemta aikštelė su Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu dingo iš Vilniaus tikinčiųjų horizonto visam laikui. O gal atsiras Valdžioje drąsių žmonių, kurie nepavadintą didžią aikštę pavadins Jono Pauliaus II vardu. Ir tuo būdų jie, tiek kairieji bent dalinai pasiteisins prieš istoriją.
 
Jau 20 metų gyvename laisvoje Lietuvoje ir iki šiol nėra pastatyto paminklo Lukiškių aikštėje Lietuvos partizanams ir Laisvės kovotojams. O meras Ričardas Malinauskas galėjo pagalvoti ir pastatyti Druskininkų aikštėje ketvirtojo Lietuvos prezidento gen. Jono Žemaičio – Vytauto ar gen. Adolfo Ramanausko Vanago ar pulk. lt. Vitkaus – Kazimieraičio paminklą. Deja Laisvės kovotojams paminklo Lukiškių aikštėje dar nėra, išskyrus vieną gerą paminklą Jonui Žemaičiui Vytautui prie Krašto apsaugos ministerijos.
 
Taigi paprastas, nuoširdus patarimas Lietuvos valdžiai: įamžinkime visus Lietuvos didvyrius ir neleiskime statyti paminklą tiems kurie norėjo Lietuvą prijungti prie Lenkijos ar prie Sovietų Sąjungos. Mes nesiruošiame nuversti paminklo Vilniuje, kuriame, palaidota J. Pilsudskio širdis. Mes nekeikiame 1920 m. išdavystės. Visas nuoskaudas paliekame Dievo teismui.
 
Kviečiame visus Lietuvos inteligentus aktyviai įsitraukti į šių dienų politinį gyvenimą. Ginti Lietuvą ir šioje kovoje jai vadovauti. Priešingu atveju Dievo ir istorijos teismas palies ir Lietuvos inteligentus. Mūsų Tautai reikia idealistų vadų. Kurie kurtų ne tik fizinę – ekonominę bet ir dvasinę, dorą Lietuvą. Ir neleistų Lietuvos žemės, aplaistytos Lietuvos partizanų krauju, niekinti ir terioti. O juo labiau parduoti sekančias metais parduoti svetimtaučiams. Tada užplūs Lietuvą kolonizatoriai iš Rytų.
 
Parodykite Tautai, kad visi laisvos Tėvynės žmonės neturi bijoti Europos vadovų. Sekime partizanų ir Laisvės kovotojų pavyzdžiu, kurie sudėjo tūkstantines aukas gindami Lietuvą ir nebijojo Maskvos komunistų, kurie jau buvo išžudę milijonus Sovietų Sąjungoje ir visame pasaulyje.
 
Ginkime Lietuvos partizanus, ryšininkus, politinius kalinius, tremtinius, visus Laisvės kovotojus ir ūkininkus, kurie laužė paskutinė duonos riekę su partizanais ir leido savo sodybose iškasti bunkerius, nors gerai žinojo, kad visa ši auka baigsis sunaikinimu arba Sibiru.
 
Ir šviesa ir tiesa mus žingsnius telydi!
 
 
Vilnius, 2010 m. rugsėjis 20 d.
 
Lietuvos partizanų kapelionas ir Laisvės kovotojas
 

Roberto Dačkaus (fotodiena.lt) nuotr.

Nuotraukoje: Mons. A. Svarinskas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra