Atšauksim genocidą ir žaizdų neliks?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Spalio 16–oji – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Į atmintinų dienų sąrašą ši data įtraukta 2006–aisiais Seimo nutarimu. Berods telieka savo krizinę ar šventinę kasdienybę sutrikdyti, bent akimirkai prisiminus kad ir Nemerkiemį (dabartinį Majakovskoje):
 
„1944 X 21 vienas sov. kariuomenės padalinys užėmė Nemerkiemį.<…> Po kelių dienų atsiėmę Nemerkiemį, vokiečiai rado jį nesugriautą, tačiau dauguma gyventojų buvo išžudyti. Žmonės žudyti savo namuose, gatvėse; kai kurie rišti prie vežimų ir šaudyti, kiti nukryžiuoti – vinimis prikalti prie savo namų. Daugelio moterų drabužiai buvo sudraskyti. Prie pirmųjų sodybų rastos 4 moterys prie vežimo prikaltomis rankomis. Viename kambaryje ant sofos sėdėjo 84 metų moteris išdurtomis akimis. <…> Komisija vieningai nutarė, kad visos moterys (ir akla senutė) bei mažos mergaitės (8–12 metų) buvo išprievartautos“ („Mažosios Lietuvos enciklopedija“, t. 3, 2006). O vis dėlto šios tragedijos, ištikusios Rytprūsius (ne tik Mažąją Lietuvą) karo baigties agonijoje, vertinimas nėra vienareikšmis – netrukus po Seimo priimto nutarimo pasirodė ir grupės istorikų (daugiausiai Klaipėdos universiteto) pareiškimas, kuriame neigiama, kad šie sovietinės armijos veiksmai gali būti įvardyti kaip genocidas…
 
Apie tai, būta ar nebūta genocido, nutarėme pasikalbėti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaline direktore Terese Birute Burauskaite
 
Taigi turime atmintiną Mažosios Lietuvos genocido dieną, kita vertus, istorikų protestą… Kokia būtų Jūsų pozicija?
 
Manau, tokia diena tikrai turi būti pažymėta. Tuomet prasidėjo to krašto žmonių kančia, vargas, likimų lūžiai… Įvykius, kurie vyko Raudonajai armijai peržengus tuometinę Vokietijos sieną, istorikai traktuoja įvairiai. Kai kurie teigia, jog tokie teroro veiksmai karo metu visada vyksta. Vis dėlto, manau, būtina atsižvelgti į tam tikrą įvykių Mažojoje Lietuvoje specifiką. Kareiviai, perėję daugelį mūšių, žinoma, tampa brutalūs ir žiaurūs. Tad vadovaujančiųjų pareiga – šiuos žiaurumo impulsus slopinti. O štai XX amžiuje – jau ne viduramžiais! – Ilja Ehrenburgas, vadinamasis didis inteligentas, puikiai žinodamas, kad vyrų ten jau nebėra (Hitleris karo pabaigoje net paauglius bei pagyvenusius vyrus ėmė į kariuomenę), likę tik senoliai ir moterys su vaikais, skatino į šiuos gyventojus žiūrėti kaip į naikintiną – ypač žiauriu būdu naikintiną – priešą. Savo atsišaukime jis ragino prievartauti ir žudyti, nes „nėra nekaltų vokiečių, kalti visi – ir gyvieji, ir mirusieji“. Kokios moralės žmogus tai turėjo būti? Tai nebuvo vienkartinis veiksmas – šie atsišaukimai buvo ir mėtomi, ir per radiją skaitomi. Matyt, ir karo vadai užėmė tokią poziciją.
 
Net ir į vakarinę Lietuvos dalį įžengusi Raudonoji armija (frontui jau tolstant į Vakarus, dažniausiai likdavo NKVD kariuomenė) elgėsi su gyventojais taip, tarsi Lietuva būtų kariavusi prieš Sovietų Sąjungą. Pavyzdžiui, yra išlikę Jurbarko ir Veliuonos apylinkių, kur tuoj po karo deputatu buvo išrinktas P. Cvirka, gyventojų laiškai jam, kuriuose skundžiamasi, kad Raudonoji armija plėšikauja, prievartauja, žudo; yra išlikęs ir P. Cvirkos kreipimasis į LSSR Aukščiausiąją Tarybą… Jei taip elgtasi Lietuvos žemėje, tai galima įsivaizduoti, kokie baisūs žiaurumai vykdavo hitlerinei Vokietijai priklausiusioje teritorijoje, net ir Klaipėdos krašte, Hitlerio irgi brutaliu būdu 1939-ųjų kovą atplėštame nuo Lietuvos.
 
O faktai liudija, kad moterys buvo ne tiesiog prievartaujamos – tai galbūt dar ir galima laikyti „tipišku“ karo padariniu, bet prievartaujamos kuo žiauriausiu būdu…
 
Jos būdavo sadistiškiausiai nukankinamos. Pasakoti detales man būtų kančia. Vokiečiai yra surinkę dokumentus, išlikę nuotraukų – pavyzdžiui, ne kartą eksponuotos Nemirsatės, matyt, vietinio fotografo darytos nuotraukos, liudijančios, kaip žiauriai nukankintos moterys (ir mergaitės, ir senolės). Svarbiausia, kad tie žiaurumai buvo ne stabdomi, o skatinami. Tai toks vienadienio keršto požiūris, negalvojant apie paties nugalėtojo laukiančius padarinius – žiaurumas nebūna vienkartinis.
 
Istorikai, neigiantys Spalio 16–osios kaip atmintinos dienos įteisinimą, argumentuoja tuo, kad karo pabaigos įvykiai Mažojoje Lietuvoje (ir Klaipėdos, ir Karaliaučiaus krašte) neatitinka „genocido“ apibrėžimo… Gal tuomet reikia siūlyti kitą terminą, bet vis dėlto tuos žiaurumus įvertinti?..
 
Tarptautinėje teisėje yra įvardyti ir kitokių kategorijų nusikaltimai, prilygstantys genocidui, tai – karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui. Šias tris nusikaltimų kategorijas apibrėžia Jungtinių Tautų konvencija, jiems netaikomi senaties terminai; tai eksteritorialiniai nusikaltimai (taip įvardijami nepriklausomai nuo to, kur įvykdyti). Genocido apibrėžime yra viena sunkiai šiuo atveju pritaikoma nuoroda: turi būti ketinta išžudyti tam tikrą žmonių grupę (pagal rasę, kilmę, tikėjimą, etninę priklausomybę). Pateikti kaltinimą, kad buvo vykdytas genocidas, visada sunkiau, negu pritaikyti karo nusikaltimų baudžiamąjį straipsnį (mūsų Baudžiamajame kodekse yra ir vienas, ir kitas straipsnis). Mūsų teisėtvarka nežinia kodėl taiko būtent „genocido“ sąvoką, bandoma kelti bylas asmenims, įtariamiems vykdžius genocidą. Pasirinktas pats sunkiausias kelias. Lietuvos baudžiamuosiuose procesuose bei daugumos istorikų darbuose taikoma išplėstinė „genocido“ sąvoka, bet tarptautiniu lygmeniu to nepripažįstama. Mūsų teisininkai jau sutarė, kad baudžiamojoje teisėje reikia taikyti karo nusikaltimų arba nusikaltimų žmoniškumui straipsnius. Ieškant mūsų aptariamų įvykių įvardijimo, iškyla sunkumų. Mažoji Lietuva nebuvo etniškai vienalytis kraštas – čia ir lietuviai, ir suvokietėję lietuviai, ir etniniai vokiečiai, kitų tautybių gyventojai… Jie buvo įvardinti ne pagal savo tautybę, bet kaip „fašistai“, t. y. suteikiant apibrėžimui politinį aspektą (ne paslaptis, kad kai kuriems Rusijos gyventojų sluoksniams mes, lietuviai, iki šiol esame „fašistai“). Šį ideologinį požiūrį suderinti su genocido apibrėžimu gana sunku.
 
Šiaip skirtingos istorikų nuomonės dėl tų pačių įvykių nėra blogas dalykas; vienos versijos laikymasis istorijos mokslui niekad nieko gero nedavė. Tiesiog reikia diskutuoti ir išsakytą tezę argumentuoti.
 
Bet turėdami galvoje ne tik Mažąją Lietuvą, lietuvininkus, bet ir visus Rytprūsius, mes galime kalbėti apie genocidą prieš tam tikrą grupę – visus krašto gyventojus; juk naikinimas buvo visuotinis, neišskiriant nei moterų, nei vaikų ar senelių….
 
Šie žudymai, prievartavimai vyko ne tik Rytprūsiuose, bet ir Vokietijos gilumoje, Raudonajai armijai ten nužygiavus. Manau, esama stiprių lobistų – ne tik tarp mūsų istorikų, bet ir kitose šalyse, besistengiančių tai paneigti ir eliminuoti „genocido“ sąvoką, vertinant tuos įvykius. Mūsų teisininkai ir istorikai turėtų vienąkart susėsti ir nutarti, kur kokias sąvokas taikyti. Manau, baudžiamosioms procedūroms „genocido“ terminą taikyti būtų sudėtinga, bet tokią dieną atminti ir minėti visai tinka.
 
Taigi mes negalime šių įvykių „nurašyti“: visur kare taip… Turime prisiminti, kas 1944–ųjų rudenį vyko krašte, mūsų vadinamame Mažąja Lietuva…
 
Būtinai turime. Mūsų Centras yra įsipareigojęs sukaupti ir išleisti 1939–1990 metų sovietinio ir hitlerinio režimo aukų vardynus. Medžiaga iš Antrojo pasaulinio karo laikotarpio suguls į leidinius, juose bus įvardyti asmenys, patyrę šį baisų genocidą – aš tai vadinu genocidu. Juk tai šiek tiek skirtingi dalykai – viena yra teisinis kaltinimas, kita – bendras įvykio apibūdinimas. Tai, kad ši diena minima kaip genocido Mažojoje Lietuvoje diena, nėra istorijos iškraipymas. Dar turėtų būti atlikti išsamūs tyrimai, surinkta visa įmanoma medžiaga – kol yra gyvų liudininkų. Autentiškus liudijimus, nuotraukas reikia bandyti pagrįsti archyvine medžiaga. Tik mūsų istorikai labiau mėgsta teorinius apibendrinančius, o ne faktologinius darbus. Bet jaučiu pareigą ir skatinu kitus, ypač Klaipėdos krašto žmones – Universiteto istorikus, kraštotyrininkus rinkti tą medžiagą, žinau, kad ne vienas tai ir daro. Tikėkimės, atsiras rimtų studijų, grįstų konkrečiais liudijimais.
„Literatūra ir menas“ 
 
http://www.culture.lt
 
Autorės nuotr.
 
Nuotraukoje: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė T. B. Burauskaitė

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra